Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2019-12-19 · Administracinė byla Nr. I-4193-809/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-12-19
Bylos Nr.
I-4193-809/2019
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02353-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Eglė Žulytė-Janulionienė
Pareiškėjas
D. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-4193-809/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02353-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 19 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3, 53–55).

Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerų tipo patalpoje Nr. 337 kartu su dar vienu asmeniu, todėl nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Pažymėjo, jog skaičiuojant gyvenamojo ploto normą, įskaičiuojamas ir sanitarinių įrenginių užimamas plotas. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl nebuvo užtikrintas privatumas. Be to, kitose kamerose buvo įrengti atskiri sanitariniai mazgai su atskira ventiliacija, tačiau pareiškėjas tose kamerose nebuvo laikomas, todėl šiuo aspektu pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Taip pat sanitariniame mazge nebuvo įrengtos užuolaidos, kurios užtikrintų privatumą. Kameroje Nr. 337 nebuvo užtikrinta temperatūra. Taip pat iš vidinės kameros pusės buvo uždėtos grotos ant langų, todėl negalėjo atidaryti lango. Be to, šioje kameroje nebuvo ventiliacijos, nes negalėjo atidaryti lango, o dėl atviro sanitarinio mazgo kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Pažymėjo, jog Vilniaus PN nebuvo sudarytos galimybės sklabti ir džiovinti drabužius, nes nebuvo įrengtos tam skirtos patalpos ar džiovyklos. Nors skalbimo paslauga teikiama nemokamai, tačiau pareiškėjas turėjo už ją sumokėti. Dienos metu buvo paimami čiužiniai ir patalynė, todėl du kartus per dieną turėjo nešioti čiužinį į tam skirtas lentynas koridoriuje. Akcentavo, jog minėtos lentynos buvo netinkamai įrengtos, todėl į čiužinį įsigerdavo nemalonus kvapas. Pareiškėjo teigimu, dėl nurodytų aplinkybių, jis buvo nuolat įdarbintas, tačiau už tai negavo jokio atlygio. Pasivaikščiojimo kiemeliuose ant sienų nuo grindų buvo pelėsis. Pasivaikščiojimo kiemelių stogai dengti šiferiu, kuriame buvo asbesto. Pažymėjo, jog šiferiniai stogeliai nepanaikinti 21 metus. Kameroje Nr. 337 sienos išdaužytos, apipaišytos ir netvarkingos, grindų plytelės suskaldytos, durų langelis suskaldytas, netinkamas apšvietimas, todėl pareiškėjui nusilpo regėjimas. Be to, kreipusis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl danties skausmo, visą mėnesį turėjo kentėti, kadangi nebuvo iškviestas. Nurodė, kad Vilniaus PN nebuvo užtikrintos medicininės paslaugos, t. y. nebuvo odontologų ir kitų medikų. Ginčo laikotarpiu į pataisos namų parduotuvę nebuvo vedamas, o prekes turėjo surašyti ant lapo, nežinodamas, ar jų yra parduotuvėje. Taip pat nebuvo suteiktas parduotuvės prekių sąrašas, o prekes atnešdavo ne tokias, kurias buvo užsisakęs. Be to, buvo atsisakoma pakeisti prekes. Dušo kabinos techniškai netvarkingos, kadangi vandens srovė nebuvo tinkama. Skysto muilo / šampūno dėžutės visuomet tuščios ir nepildomos, o 30 g muilas buvo dalinamas iki 2017 metų. Dušinėse nebuvo įrengta ventiliacija, todėl kaupėsi drėgmė, nuo lubų tekėjo vanduo. Taip pat dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas bei nebuvo įrengta persirengimo kabina. Nurodė, kad fiziologinius poreikius turėjo tenkinti kito asmens akivaizdoje, o tai buvo pamačiusi ir prižiūrėtoja. Paaiškino, kad minėtoje kameroje nebuvo įrengta spintelė ar lentynėlė susidėti maistui. Akcentavo, jog įstaigoje laikomi asmenys savo kamerų netvarko. Į kameras buvo išduodama soda ir muilas, tačiau kitos valymo priemonės nebuvo išduodamos, todėl nebuvo su kuo dezinfekuoti tualetus. Pažymėjo, jog Vilniaus PN visose pamainose dirbo moterys. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė sveikatos pablogėjimą, orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 11–23, 59–60).

Nurodė, kad pareiškėjas Vilniaus PN buvo laikomas laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 21 d. kameroje Nr. 337. Pažymėjo, jog Vilniaus PN neturi duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas kitose kamerose. Pateikė duomenis apie kamerą Nr. 337 įskaitant jos plotą ir laikomų asmenų skaičių. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymėjo, jog minėtu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai teko daryti pakartotinį remontą.

Lukiškių TI-K kamerose buvo 2–4 lovos yra įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams susidėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Pažymėjo, jog į kamerų užstatymą baldais neatsižvelgiama. Visų gyvenamųjų kamerų langų angose įrengtos grotos bei tokiu būdu jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo.

Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, kurie administracijos paskirstymu eilės tvarka tvarko kameras, kuriose gyvena, t. y. valo kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekuoja sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius, t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, visą laiką yra išduodami į kameras. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125 kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius.

Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio, taip pat kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpose įrengtos atskiros kabinos su durimis arba užuolaidos privatumui užtikrinti.

Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K langai buvo pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Be to, šviesos perjungimo mygtukai įrengti prie pačių kamerų. Išjungus naktinį apšvietimą, pareigūnai negalėtų stebėti kameroje esančių asmenų ir užkardyti galimus drausmės pažeidimus bei saves žalojimo atvejus. Lukiškių TI-K yra įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose gyvenamosiose kamerose palaikoma optimali temperatūra.

Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcijos priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema, t. y. įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo, o dušo patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Taip pat kiekvienam nuteistajam ir suimtajam, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo, o nuo 2017 m. sausio 1 d. dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie buvo pildomi pagal poreikį.

Grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti skalbimo paslauga. Suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių, t. y. kelnes, marškinius ar palaidinę, biuzoną ar megztinį, nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teisės aktuose džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas.

Nurodė, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę gali turėti tik miegui skirtu laiku. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji patalynę laikė specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų jie buvo išvedami po vieną, todėl vienu metu iš kamerų išleisti visus nuteistuosius patalynės paėmimui ar padėjimui saugoti neįmanoma. Čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui, teisės aktuose, reglamentuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nėra nustatyti reikalavimai patalynės surinkimo ir išdavimo eigai, Vilniaus PN pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui paimdami iš nuteistųjų patalynę nuo 6 val., vykdo teisės aktų reikalavimus, todėl nuteistųjų teisės nebuvo pažeidžiamos. Visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Pažymėjo, kad administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius, juos patenkina. Dėl įvairių priežasčių naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas anksčiau už nustatytą inventoriaus naudojimo laiką.

Visi suimtieji kasdien turi teisę vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę gauti kasdien pasivaikščioti vieną valandą. Paaiškino, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų ir nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Pasivaikščiojimo kiemeliai nuolat valomi, esant būtinumui visada yra barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelių darbus atlieka kiemsargis. Dalis nuteistųjų padeda tvarkyti pasivaikščiojimo kiemelius. Be to, švarą ir tvarką turi palaikyti ir patys suimtieji bei nuteistieji, t. y. pasibaigus pasivaikščiojimo laikui, tiek suimtieji, tiek nuteistieji privalo sutvarkyti pasivaikščiojimo kiemelį.

Lukiškių TI-K 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. III-io korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigimas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose.

Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę, o maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga. Parduotuvėms nėra nustatyta prievolė tiekti maisto produktus ir būtiniausius reikmenis, neįtrauktus į minėtą asortimento sąrašą. Įstaigos teritorijoje buvusioje parduotuvėje prekių likučio poreikis buvo nustatomas remiantis dviejų savaičių pardavimų rezultatais, tačiau buvo neįmanoma prekių kainininke nurodyto asortimento poreikio nustatyti tiksliai, todėl parduotuvėje ne visada galėjo būti visų asortimente nustatytų prekių būtent tam momentui. Sukomplektuoti užsakymai, t. y. nupirkos prekės, tą pačią dieną prieš įteikiant sutikrinus anketinius duomenis, buvo atiduodamos jas užsakiusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems jiems pasirašant parduotubės išduotame kvite. Asmeniui pagrįstai atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, buvio galimas prekių grąžinimas. Prekės buvo grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Prekės galėjo būti grąžinamos tik nepažeidus įpakavimo ar kitaip nesugadinus. Pasirašius čekyje už prekių gavimą, pretenzijos nebuvo priimamos. Jeigu parduotuvėje nebuvo užsakytos prekės, ji galėjo būti pakeičiama tokia pat preke, kurios kaina ne didesnė nei nurodyta užsakyme.

Suimtųjų ambulatorinio priėmimo registracijos žurnale įrašų, kad pareiškėjas nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 21 d. buvo registruotas pas odontologą, nėra.

Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu į įstaigos administraciją dėl skunde išdėstytų nusiskundimų nesikreipė.

Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Taip pat pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Žemesnės instancijos teismas

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 21 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 337 nebuvo užtikrintas minimalus plotas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).

Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 21 d. buvo laikomas kameroje Nr. 337, kurios plotas – 7,69 kv. m., o pareiškėjas visu ginčo laikotarpiu šioje kameroje buvo laikomas vienas arba su kitu asmeniu (b. l. 11–23). Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,84 kv. m. iki 7,69 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,56 kv. m. iki 7,13 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.

Pareiškėjas skunde teigė, jog kameros plotą mažino sanitariniai įrenginiai.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) nurodyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atkreiptinas dėmesys, kad Eksploatavimo taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas akcentuoja, kad pagal EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), pateiktą išaiškinimą, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais, tačiau šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016; 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovės atstovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui buvo skirta pakankamai gyvenamojo ploto, kuris atitiko aukščiau nurodytus teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl kameroje esančio sanitarinio mazgo užimamo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas.

Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).

Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. Pranešime ,,Dėl D. D. skundo“ nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Vilniaus PN priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užduolaidos (b. l. 43–45).

Žemesnės instancijos teismas

Nors Lukiškių TI-K kameros įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais. Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. kovo 24 d., nuo 2019 m. kovo 26 d. iki 2019 m. balandžio 7 d., nuo 2019 m. balandžio 9 d. iki 2019 m. gegužės 9 d., iš viso 47 paras, kameroje Nr. 337 buvo laikomas kartu su kitu asmeniu. Kitais laikotarpiais, t. y. 2019 m. kovo 25 d., 2019 m. balandžio 8 d., nuo 2019 m. gegužės 10 d. iki 2019 m. birželio 20 d., iš viso 44 paras, pareiškėjas šioje kameroje buvo laikomas vienas. Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, darytina išvada, jog sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta kameroje Nr. 337, kurioje pareiškėjas buvo laikomas visa ginčo laikotarpį. Nagrinėjamu atveju taip pat nustatyta, kad priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje (b. l. 11–23), todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad 44 parų laikotarpį, kai pareiškėjas kameroje Nr. 337 buvo laikomas vienas, nebuvo pažeistas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, tačiau 47 parų laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu kameroje, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis buvo laikomas kameroje, kurioje nebuvo įrengta sanitarinio mazgo kabina, todėl šiuo aspektu jis buvo diskriminuojamas, pažymėtina, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad kameroje Nr. 337 nebuvo įrengta sanitarinio mazgo kabina (b. l. 43–45). Be to, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir BVK 70 straipsnio nuostatų (b. l. 11–23). Taigi, vien tai, jog pareiškėjas nebuvo paskirtas į kitą kamerą, nei buvo laikomas, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 337 nebuvo užtikrinta temperatūra, apšvietimas, ventiliacija. Taip pat šioje kameroje sienos išdaužytos, apipaišytos ir netvarkingos, grindų plytelės suskaldytos, durų langelis suskaldytas.

Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr. 337 (b. l. 11–23). Į bylą pateikti Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir NVSC) ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai patvirtina, jog Vilniaus PN kamerose buvo nuolat atliekami patikrinimai atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams (b. l. 28–41). Nustatyta, kad ginčo laikotarpiu kamera Nr. 337 NVSC tikrinta nebuvo (b. l. 28–41).

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes, t. y., kad kameroje Nr. 337 netinkama temperatūra, apšvietimas, ventiliacija, sienos išdaužytos, apipaišytos ir netvarkingos, grindų plytelės suskaldytos, durų langelis suskaldytas. Be to, nustatyta, kad Vilniaus PN kameros vėdinamos natūraliai per langus (b. l. 43–45), kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos 17 punkte. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su prašymais, pareiškimais ar skundais dėl galimai netinkamų laikymo sąlygų. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas vertina, kad pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kameroje ant langų buvo įrengtos grotos.

Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktyje nustatyta, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą, lango angoje įstatomos metalinės grotos ir lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Pažymėtina, jog Vilniaus PN nurodė, kad gyvenamosiose kamerose lango angoje grotos yra įrengtos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (b. l. 43–45). Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie lango įrengimą atitinka nurodytų teisės aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas skunde teigė, jog Vilniaus PN nebuvo sudaryta galimybė skalbti ir džiovinti drabužius. Taip pat skalbimo paslauga kitiems asmenims buvo teikiama nemokamai, o pareiškėjas turėjo už ją susimokėti.

Lietuvos higienos normos 134:2015 40 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad grafike nustatytą išvedimo nusiprausti į dušą dieną suimtieji ir nuteistieji galėjo pasinaudoti skalbimo paslauga. Suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai. Suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gaudavo išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Įstaigoje išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose buvo pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių, t. y. kelnes, marškinius ar palaidinę, biuzoną ar megztinį, nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Teisės aktuose džiovyklės įrengimas kamerose nebuvo numatytas (b. l. 11–23).

Iš byloje pateikto Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. Pranešimo ,,Dėl D. D. skundo“ matyti, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtieji ir nuteistieji gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Valdiška patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi (b. l. 43–45).

Pareiškėjo argumentai, jog Vilniaus PN nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti drabužius vertintini kritiškai, kadangi Vilniaus PN išskalbti drabužiai iš skalbyklos yra grąžinami tą pačią dieną bei sausi. Be to, pareiškėjui sudaryta galimybė skalbti drabužius ir iš skalbyklos gauti juos sausus dažniau nei Vilniaus PN šią paslaugą teikia nemokamai, tačiau asmeninėje sąskaitoje turi būti pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas aplinkybės, jog jam buvo suteikta teisė pasinaudojus skalbimo paslauga iš skalbyklos gauti sausus drabužius, nepaneigia, priešingai, pats pareiškėjas skunde nurodo, jog jis naudojosi skalbimo paslauga, tačiau turėjo už ją susimokėti. Teismo vertinimu, pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti skalbimo paslauga nemokamai bei gauti jau sausus drabužius, tačiau asmeniui esant mokiam, jis turėjo apmokėti už asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslaugą. Atsižvelgus į išdėstytą, konstatuotina, jog šiuo aspektu nenustatyta neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo paimami čiužiniai ir patalynė, todėl du kartus per dieną turėjo nešioti čiužinį į koridorių, kuriame lentynos įrengtos netinkamai bei dėl to į čiužinį įsigerdavo nemalonus kvapas. Taip pat nešiojant čiužinį ir patalynę, jis buvo nemokamai įdarbintas.

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (Žin., 2004, Nr. 93-3422; TAR, 2016-04-20, Nr. 2016-10107) (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) (toliau – ir Aprašas) 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (Žin., 2003, Nr. 76-3498) (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 220 punkte nustatyta, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui.

Vilniaus PN pateiktame atsiliepime nurodė, kad į kamerų tipo patalpas perkelti nuteistieji patalynę gali turėti tik miegui skirtu laiku. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose laikomi nuteistieji patalynę laikė specialiai tam įrengtose spintose, dėl saugumo iš kamerų jie buvo išvedami po vieną, todėl vienu metu iš kamerų išleisti visus nuteistuosius patalynės paėmimui ar padėjimui saugoti neįmanoma. Čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui, teisės aktuose, reglamentuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nėra nustatyti reikalavimai patalynės surinkimo ir išdavimo eigai, Vilniaus PN pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui paimdami iš nuteistųjų patalynę nuo 6 val., vykdo teisės aktų reikalavimus, todėl nuteistųjų teisės nebuvo pažeidžiamos. Visiems į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems buvo išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Pažymėjo, kad administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių, t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius, juos patenkina. Dėl įvairių priežasčių naudojimui netinkamas minkštas inventorius buvo pakeičiamas anksčiau už nustatytą inventoriaus naudojimo laiką (b. l. 11–23). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog spintos, skirtos laikyti čiužiniams, buvo įrengtos netinkamai. Teisės aktai nereglamentuoja patalynės ir čiužinių surinkimo bei išdavimo proceso. Taip pat pareiškėjas nenurodė, kokie neigiami padariniai jam kilo dėl to, jog turėjo nešioti čiužinį. Be to, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas dėl skunde minimų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus PN veiksmai atitiko Vidaus tvarkos taisyklėse nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo pripažinti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus šiuo aspektu.

Pareiškėjas skunde teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose ant sienų buvo pelėsis.

Lietuvos higienos normos 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. liepos mėn. Pranešime ,,Dėl D. D. skundo” nurodyta, kad pelėsio kamerose ir kiemeliuose nebuvo (b. l. 43–45). Taip pat NVSC atliktuose patikrinimuose nenustatyta, jog pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimų (b. l. 28–41). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose buvo pelėsio požymių. Taigi, Vilniaus PN administracija šiuo aspektu nepadarė jokių neteisėtų veiksmų; dar daugiau, be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą higienos normų reikalavimų neatitinkančių pasivaikščiojimo kiemelių.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad pasivaikščiojimo kiemelių stogai dengti šiferiu, kuriame buvo asbesto.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad įstaigos 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais yra padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. III-io korpuso pasivaikščiojimo kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas baigiamas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose (b. l. 11–23). Pasivaikščiojimo kiemelių kontūruose, kurie buvo padengti cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių su šiferiu dengtais stogais nebuvo (b. l. 43–45).

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą pasivaikščiojimo kiemelių stoguose. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto pasivaikščiojimo kiemeliuose buvimo faktą ir galimą pavojų asmenims. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemelių stogų konstrukcijose buvo asbesto, darančio įtaką pareiškėjo sveikatai, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, t. y. kreipusis dėl danties skausmo, jam nebuvo iškviestas odontologas, todėl turėjo kentėti danties skausmą.

Pagal Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str. 1 d. nuostatas, turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Pagal to paties straipsnio 2 dalį pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o 3 dalyje nustatyta, kad Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti. Remiantis šio įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės. Taigi, visų pirma, ginčams dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su netinkamai suteiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, o visų antra, tokio pobūdžio ginčai yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

Įvertinęs tai, teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo manymu netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų palieka nenagrinėtiną, nesilaikius tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, kai dar galima pasinaudoti ta tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 105 straipsnio 1 punktas). Pareiškėjui išaiškintina, kad nesutikdamas su nustatyta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka priimtu sprendimu galės Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo vedamas į parduotuvę. Taip pat norimas įsigyti prekes turėjo surašyti ant lapo, jam nebuvo suteiktas prekių sąrašas, prekes atnešdavo ne tokias, kokias jis buvo užsisakęs, o jas pakeisti nebuvo sudarytos galimybės.

BVK 92 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojanti iki 2019 m. liepos 6 d.) nustatyta, kad nuteistieji turi teisę už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje – įsigyti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų.

Vidaus tvarkos taisyklių 77 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Vidaus tvarkos taisyklių 78 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.

Pagal Vidaus tvarkos taisyklių 79 punktą, nuteistuosius, bausmę atliekančius kalėjimų kamerose, pataisos namų ir laisvės atėmimo vietų ligoninės kamerų tipo patalpose, maisto produktais, būtiniausiais reikmenimis ir kitais daiktais gali aprūpinti ir pataisos įstaigos personalas. Šiuo tikslu kiekvienam nuteistajam, turinčiam teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išduodamas prašymo blankas (20 priedas), kurį nuteistasis užpildo ir atiduoda personalui. Darbuotojas, gavęs prašymą, patikrina pataisos įstaigos buhalterijoje nuteistojo asmeninės sąskaitos likutį, taip pat nustato, ar įvykdžius nuteistojo prašymą nebus viršyta pinigų suma, už kurią nuteistajam leidžiama per mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Nupirktos prekės įteikiamos nuteistajam. Šis pasirašo prašyme, kuris įsiuvamas į nuteistojo asmens bylą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog nebuvo vedamas apsipirkti į parduotuvę, o prekes atnešdavo įstaigos personalas, tačiau vadovaujantis Vidaus tvarkos taisyklių 79 punktu, bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko Vilniaus PN, atsakovės atstovas turėjo teisę aprūpinti pareiškėją maisto produktais, prekes atnešant į kamerą. Taigi, šiuo aspektu atsakovės atstovo veiksmai atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus, todėl neteisėti veiksmai nenustatyti.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildina iš aplinkybės, jog jam nebuvo suteiktas prekių sąrašas, prekes atnešdavo ne tokias, kokias jis buvo užsisakęs, o jas pakeisti nebuvo sudarytos galimybės. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad užsisakius prekes, tačiau pagrįstai atsisakius jas paimti, buvo galimas jų grąžinimas (b. l. 11–23). Kaip minėta, teismas nenustatė, jog pareiškėjui nebuvo suteiktas prekių sąrašas, ar, kad pareiškėjas norėjo pakeisti atneštą prekę, ar, kad pristatytos prekės buvo netinkamos vartojimui. Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog jam nebuvo suteiktas prekių sąrašas, bei tai, jog atneštos prekės buvo ne tokios, kokias jis užsisakė, o jas pakeisti nebuvo sudarytos galimybės. Pareiškėjas nenurodė nei kada jam nebuvo tneštos jo užsisakytos prekės, nei kokios prekės tai buvo, todėl deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjo skunde nurodomais motyvais.

Pareiškėjas skunde teigė, kad dušo kabinos techniškai netvarkingos, kadangi vandens srovė nebuvo tinkama. Skysto muilo / šampūno dėžutės visuomet tuščios ir nepildomos, o 30 g muilas buvo dalinamas iki 2017 metų. Dušinėse nebuvo įrengta ventiliacija, todėl kaupėsi drėgmė, nuo lubų tekėjo vanduo.

Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės šia teise pasinaudoti, byloje nėra. Pažymėtina, kad dėl dušų būklės ir įrenginių pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją ar kitas institucijas nesikreipė, skunde teismui nedetalizavo, kurios konkrečiai dušo patalpos galimai neatitiko reikalavimų. Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo, o dušo patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones (b. l. 11–23). Daugiau duomenų, patvirtinančių, kad dušo patalpos ir (ar) santechnikos įrenginiai ginčo laikotarpiu neatitiko teisės aktų reikalavimų, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog nebuvo užtikrintas pakankamas kiekis skysto muilo ir šampūno, akcentuotina, vadovaujantis Vilniaus PN pateiktu paaiškinimu, kiekvienam nuteistajam ir suimtajam, einančiam praustis į dušą, kiekvieną kartą buvo išduodama po 30 g muilo, o nuo 2017 m. sausio 1 d. dušinėse patalpose įrengti kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie buvo pildomi pagal poreikį (b. l. 11–23). Teismas nenustatė, kad ginčo laikotarpiu skysto muilo ar šampūno dozatoriai buvo nepripildyti. Be to, pareiškėjui pastebėjus, jog pasibaigė muilas ir (ar) šampūnas, jis galėjo informuoti prižiūrėtoją, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenims dėl dušinėse patalpose esančių dozatorių pripildymo.

Žemesnės instancijos teismas

Priešingai, nei pareiškėjas skunde teigia, kad dušinėse patalpose nebuvo įrengta ventiliacija, bylos duomenimis nustatyta, jog dušinėse veikė mechaninė vėdinimo sistema (b. l. 11–23). Taip pat NVSC pažeidimų šiuo aspektu nenustatė (b. l. 28–41). Nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų negalimas ir neturtinės žalos atlyginimas, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad dušo patalpose nebuvo užtikrintas privatumas bei nebuvo įrengta persirengimo kabina.

Lietuvos higienos normos 134:2015 16 punkte nustatyta, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir (ar) persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20 °C, 18 punkte įtvirtinta, jog karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo patalpas. Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.

Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad įstaigoje laikomiems asmenims sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę iki 15 minučių. Asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, kurių aukštis – 1,6 m (tame tarpe – 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų. Dušų patalpos sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi, grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcijos priemones. Dušinėse veikia mechaninė vėdinimo sistema, t. y. įrengti ventiliatoriai, įrengti hermetiniai šviestuvai, kurie tinkamai apšviečia patalpą. Dušinės maišytuvas techniškai tvarkingas, karšto bei šalto vandens tiekimo sistema veikia. Dušuose buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo, o dušo patalpos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones (b. l. 11–23).

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė kartą per savaitę nusiprausti duše. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus PN užtikrino pareiškėjo privatumą prausiantis duše įrengtomis pertvaromis, kurių aukštis 1,5 m, atstumas tarp pertvaros ir grindų – 0,4 m, plotis – 1,2 m (b. l. 11–23). Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpos įrengimo tardymo izoliatoriuose reikalavimų, taip pat nenumato šioms įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas.

Žemesnės instancijos teismas

Tačiau, teismo vertinimu, pertvarų dušo patalpose neįrengimas ar dušo patalpų įrengimas tokiu būdu, kad besimaudantis duše nuteistasis (suimtasis) yra (gali būti) stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo langą, sudaro pagrindą pripažinti, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško asmens privatumo buvimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT taip pat yra pažymėjęs, jog vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 81 punktu, viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Tuo tikslu net ir Lukiškių TI-K dušo patalpoje, esančioje priežiūros poste, įrengtas stebėjimo langas. LVAT akcentavo, kad, vadovaujantis nurodyta instrukcija, tam tikri kalinamųjų ir suimtųjų privatumo apribojimai ir su tuo susiję nepatogumai yra neišvengiami, tačiau ši instrukcijos nuostata turi būti vertinama neatsiejamai nuo asmens teisės į privatumą, orumą ir garbę. Asmens maudymasis duše, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės bent iš dalies uždengti dušo užuolaidėle, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-279-662/2018).

Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN pateikė duomenis, jog asmens privatumui užtikrinti dušo patalpose įrengtos pertvaros, tačiau, nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog dušinėse patalpose esantys stebėjimo langeliai būtų bent iš dalies uždengti, taip užtrikrinant asmens privatumą. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, jog įrengtos pertvaros dušuose, tačiau bent iš dalies nuo duryse esančio stebėjimo langelio neatskirtos užuolaida, neužtikrino pakankamo pareiškėjo privatumo naudojantis dušu. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas priklauso didelei rizikos grupei dėl polinkio į kitų asmenų užpuolimą, savęs žalojimą, bandymą nusižudyti ir pan., dėl ko stebėjimas per duryse įrengtą stebėjimo langą būtų būtinas ir konkrečiu atveju pateisinamas. Esant šioms aplinkybėms, akcentuotina, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu visu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. kovo 22 d. iki 2019 m. birželio 21 d., iš viso 92 paras.

Lietuvos higienos normos 134:2015 29 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti įrengta sanitarinė švarykla, sanitarinėje švarykloje įrengiamos šios patalpos: nusirengimo (apsirengimo) kambarys, dušinė, dezinfekavimo kameros patalpa.

Eksploatavimo taisyklių 8 punkte nustatyta, kad režiminėje teritorijoje įrengiami gyvenamieji pastatai su kameromis suimtiesiems laikyti, ūkio darbus atliekančių nuteistųjų bendrabutis (kameros), sporto aikštelė, sportui skirtos patalpos, drausmės izoliatorius, apsaugos ir priežiūros, socialinės reabilitacijos, psichologinės, vidaus tyrimų ir kitų tarnybų patalpos, asmens sveikatos priežiūros uždaroji įstaiga su paciento stebėjimo palatomis, radijo laidų transliavimo patalpa, biblioteka, religinių apeigų atlikimo patalpos, virtuvė, skalbykla, sanitarinė švarykla su dušine ir dezinfekcijos kamera, kirpykla, patalynės, drabužių ir avalynės taisyklos, patalynės, suimtųjų aprangos ir asmeninių daiktų sandėliai, dirbtuvės ir kiti ūkiniai pastatai bei patalpos.

Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad dušų patalpose įrengta vieta nusirengimui / apsirengimui, kur yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė ir jie yra valomi kiekvieną dieną naudojant dezinfekcijos priemones (b. l. 11–23).

Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato pareigos dušo patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius. Atsižvelgiant į tai, pats atskirų persirengimo kambarių neįrengimas nėra neteisėtas veiksmas. Lietuvos higienos normoje 134:2015 nenumatytas reikalavimas, kad tokio pačio lygio privatumas kalinamiems asmenims būtų užtikrinamas ir persirengimo metu, t. y. kad asmenys persirenginėtų atskirose privačiose kabinose. Dėl šio pareiškėjo nurodyto pažeidimo teismas nenustatė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Toks vertinimas atitinka ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. pvz., 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019). Teismas sutinka su pareiškėjo teiginiais, jog dėl neįrengtų atskirų persirengimo kabinų jam galėjo kilti tam tikri nepatogumai, tačiau esant tai aplinkybei, kad Vilniaus PN neturėjo pareigos dušinėse patalpose įrengti atskirus persirengimo kambarius, nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog fiziologinius poreikius turėjo tenkinti kito asmens akivaizdoje, pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti atskirą vietą fiziologinių poreikių tenkinimui, todėl atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo aspektu nekonstatuotinas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje nebuvo įrengta spintelė ar lentynėlė susidėti maistui.

Eksploatavimo taisyklės nustato, kad kameroje turi būti: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.6–14.8 papunkčiai).

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, įrengti stalai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai buvo tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti (b. l. 11–23). Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė ir nepateikė duomenų, kad kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su skundais dėl trūkstamo kietojo inventoriaus. Teismas neturi pagrindo abejoti, jog kameroje Nr. 337, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, kaip ir kitose Vilniaus PN kamerose, buvo įrengtos lentynos maisto produktams susidėti. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai yra pernelyg abstraktūs, neparemti jokiais įrodymais, todėl teismas neturi pagrindo jais vadovautis ir konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad į kameras buvo išduodama soda ir muilas, tačiau kitos valymo priemonės nebuvo išduodamos.

Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104-125 kurias tvarko nuteistieji, Lukiškių TI-K atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės: šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcinuotos sodos sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimui. Į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius (b. l. 59–60). Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam nebuvo išduodamos priemonės skirtos kameros valymui, tačiau teigia, jog jų nepakako. Vadovaujantis Vilniaus PN pateiktu paaiškinimu, nustatyta, kad visiems įstaigoje laikomiems asmenims buvo išduodama 100 g geriamosios sodos, 100 g kalcionuotos sodos ir universalus ploviklis. Nustatyta, jog pareiškėjui buvo išduotos priemonės, skirtos kameros tvarkymui, tačiau pareiškėjas dėl šių priemonių trūkumo nesikreipė į Vilniaus PN administraciją, kas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas galėjo tvarkyti kamerą su jam suteiktomis priemonėmis. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjui išduotų valymo priemonių nepakako, nesudaro pagrindo pripažinti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Vilniaus PN visose pamainose dirbo moterys, akcentuotina, jog tokių duomenų byloje nenustatyta. Šiuo atveju pareiškėjas nedetalizavo ir nenurodė, kokia jam neturtinė žala būtent kilo dėl to, jog Vilniaus PN pamainose dirbo ne tik vyrai, bet ir moterys. Šie pareiškėjo teiginiai vertintini deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo sveikatos pablogėjimu, orumo pažeminimu, diskomfortu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais ir dušu, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 70 Eur, todėl pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), neturtinei žalai atlyginti priteistina 70 Eur suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui D. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą dėl, pareiškėjo manymu, netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, palikti nenagrinėtą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Eglė Žulytė-Janulionienė