Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimutės Jokubauskaitės, Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

2017 m. liepos 11 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Argumentuoja, kad atsakovės nurodytas pagrindas neskirti kompensacijos yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjos sūnus V. P. nuolat faktiškai pas ją negyvena. Pažymi, kad V. P. pas pareiškėją lankosi kiekvieną dieną, padeda jai, nes jai dėl sunkios sveikatos būklės būtina pagalba buityje, tačiau jis faktiškai gyvena atskirai. Teigia, jog pareiškėjai 2013-02-18 buvo diagnozuotas išeminis insultas, ji buvo gydyta ligoninėje iki 2013-03-01, vėliau nukreipta reabilitacijai. Akcentuoja, jog nuo 2016-11-04 iki 2016-11-15 buvo gydyta dėl lėtinės išeminės cerebrovaskulinės ligos pablogėjimo, o 2017-04-07 lankėsi pas neurologą dėl epizodiškai atsirandančio dešinės rankos drebėjimo.

Nurodo, jog po gydymo ligoninėje pareiškėjai buityje padeda sūnus, kuris jai perka maisto produktus, tvarko namus, rūpinasi kitais buities darbais. Akcentuoja, kad aplinkybę, jog sūnus gyvena atskirai, įrodo DNSB „Sankasa” pirmininkės prašymas.

Pažymi, kad pareiškėjai būtina socialinė parama, nes jos gaunama pensija yra 197,94 Eur, o dėl amžiaus ir sunkios sveikatos būklės neturi galimybės gauti kitų pajamų. Teigia, jog iš gaunamų pajamų nepakanka patenkinti net minimalių poreikių. Akcentuoja, jog komunalinius mokesčius už butą moka tik kas antrą mėnesį, todėl yra susidariusios skolos.

Pažymi ir tai, kad iš skundžiamo sprendimo neaišku, kokiu pagrindu atsakovė siekia perskaičiuoti kompensaciją už praėjusį laikotarpį (nuo 2010-12-01 iki 2011-05-01, nuo 2011-10-01 iki 2012-05-01 ir nuo 2012-11-01 iki 2013-05-01).

Pareiškėja ir jos atstovė teismo posėdžio metu palaiko skundą jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Akcentuoja, jog kompensacijų perskaičiavimas nuo 2010-12-01 iki 2011-05-01, nuo 2011-10-01 iki 2012-05-01 ir nuo 2012-11-01 iki 2013-05-01 atliekamas, nes pareiškėja laiku nepateikė duomenų apie turimus indėlius ir gautas indėlių palūkanas.

Vadovaujasi Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 17 straipsniu, 23 straipsnio 1 dalies 8 punktu bei 2 dalies 11 punktu, 25 straipsnio 2, 3 ir 5 punktais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2017-02-28 sprendimo Nr. (23.45.)-SP13-1913 „Dėl piniginės socialinės paramos R. P.”, kuriuo atsisakyta suteikti pareiškėjai R. P. būsto šildymo išlaidų, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš elektroninės bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėja 2016-11-30 pateikė paraišką būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijoms nuo 2016 m spalio mėn. iki 2017 m. gegužės mėn. gauti, tačiau Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius (toliau – ir Skyrius) priėmė sprendimą atsisakyti suteikti pareiškėjai būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas. Ginčijamu sprendimu taip pat nurodyta, kad bus perskaičiuotos būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos nuo 2010-12-01 iki 2011-05-01, nuo 2011-10-01 iki 2012-05-01, nuo 2012-11-01 iki 2013-05-01.

Piniginės socialinės paramos teikimo principus, sąlygas nustato Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas (toliau – ir Įstatymas, akto redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01 iki 2017-06-01) ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2015-01-29 sprendimu Nr. T2-1 patvirtintas Piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas, 2016-01-28 sprendimo Nr. T2-5 redakcija).

Įstatymo 2 straipsnio 11 punktas apibrėžia, jog pinigine socialine parama nepasiturintiems gyventojams laikytina pinigine ar nepinigine formomis teikiama parama nepasiturintiems gyventojams šio Įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymo 5 straipsnis išvardija piniginės socialinės paramos rūšis - socialinė pašalpa ir būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos (toliau – ir kompensacijos). Įstatymo 8 straipsnyje aprašytos sąlygos teisei į piniginę socialinę paramą nustatyti. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato reikalavimus, kuriuos turi atitikti gyvenamąją vietą būste deklaravę arba būstą nuomojantys bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo, siekiant gauti kompensacijas. Iš esmės tokios pačios nuostatos numatytos ir Tvarkos apraše.

Tvarkos aprašo 45 punkte įtvirtinta, kad nustačius, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo piniginę socialinę paramą gavo neteisėtai, nes kreipimosi dėl piniginės socialinės paramos metu pateikė neteisingus duomenis apie turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančius asmenis arba kitus duomenis, reikalingus piniginei socialinei paramai skirti, arba per mėnesį nepranešė apie materialinės padėties pasikeitimą ar atsiradusias aplinkybes, turinčias įtakos teisei į piniginę socialinę paramą arba piniginės socialinės paramos dydžiui, bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi grąžinti neteisėtai gautą pinigų sumą arba ją sumokėti dalimis. Pagal Tvarkos aprašo 46 punktą neteisėtai gauta piniginė socialinė parama yra išskaičiuojama vadovaujantis Savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto asmens priimtu sprendimu iš piniginę socialinę paramą gaunančiam asmeniui paskirtos piniginės socialinės paramos sumos išskaičiuojant ne daugiau kaip po 20 procentų mokėtinos sumos per mėnesį, jeigu nėra piniginę socialinę paramą gaunančio asmens raštu pateikto sutikimo išskaičiuoti didesnę mokėtinos sumos dalį per mėnesį ar visą mokėtiną sumą. Minėti reikalavimai įtvirtinti ir Įstatymo 26 straipsnyje.

Vadovaujantis Tvarkos aprašo 55 punktu socialinių išmokų poskyrio specialistai turi teisę tikrinti bendrai gyvenančių asmenų ir vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą, gaunamas pajamas ir jų gavimo šaltinį, bendrai gyvenančių asmenų sudėtį bei užimtumą, kai vienas gyvenantis asmuo ar bent vienas iš bendrai gyvenančių asmenų atitinka Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintus rizikos kriterijus (55.1 punktas); gavus informaciją iš kitų institucijų, asmenų apie pareiškėjo pateiktus galimai netikslius duomenis (55.2 punktas); atsižvelgus į išvadas ir rekomendacijas, pateiktas ankstesnio patikrinimo metu (55.3 punktas); kilus pagrįstų įtarimų dėl bendrai gyvenančių asmenų ir vieno gyvenančio asmens pateiktų duomenų apie turimą turtą, gaunamas pajamas, bendrai gyvenančių asmenų sudėtį ir (ar) veiklos pobūdį ir kitais atvejais (55.4 punktas). Tvarkos aprašo 56 punkte nustatyta, kad socialinių išmokų poskyrio specialistai tikrinimo metu tikrina bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens buities ir gyvenimo sąlygas, bendrai gyvenančių asmenų sudėtį, turimą turtą ir užimtumą, surašo buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, renka informaciją iš kitų institucijų ir (ar) asmenų, bendradarbiauja su nelegalaus darbo kontrolę ir prevenciją vykdančiomis ar kitomis institucijomis, surenka duomenis, gaunamus iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų ir kt. Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 8 punkte taip pat nustatyta, kad kilus pagrįstų įtarimų dėl prašyme - paraiškoje pateiktų duomenų apie turimą turtą ir gaunamas pajamas, savivaldybės administracija, teikdama piniginę socialinę paramą, privalo tikrinti bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gyvenimo sąlygas, turimą turtą ir užimtumą, surašyti buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo aktą, kurio pagrindu piniginė socialinė parama gali būti skiriama, neskiriama ar nutraukiamas jos mokėjimas.

Dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamos bylos atveju, pareiškėjos prašymas skirti kompensacijas nebuvo tenkintas vadovaujantis Tvarkos aprašo 31.4 papunkčiu, kuris nustato, kad jeigu kartu su vienu kartu gyvenančiu asmeniu būste nuolat faktiškai gyvena asmuo, kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos būste, kompensacijos neteikiamos ar nutraukiamas jų teikimas. Šiuo atveju atsakovė, išnagrinėjusi prašymą – paraišką piniginei socialinei paramai gauti bei 2017-01-18 ir 2017-01-23 pareiškėjos buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo metu surinktą informaciją, konstatavo, kad kartu su pareiškėja jos būste nuolat faktiškai gyvena jos sūnus V. P., kuris nėra deklaravęs gyvenamosios vietos pareiškėjos būste, adresu (duomenys neskelbtini).

Iš elektroninės bylos medžiagos nustatyta, jog buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimas 2017-01-18 buvo atliktas pareiškėjai priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Patikrinimo metu nustatyta, kad kartu su pareiškėja nuolat bute gyvena sūnus – V. P. Minėta išvada padaryta iš Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte užfiksuotų aplinkybių: 18 buto kaimynų teigimu iš 2 buto kartais mato išeinantį vyrą, kitų asmenų, gyvenančių bute nemato, vyriškį mato retai (nepasirašyta); 3 buto kaimynai nurodė, jog 2 bute gyvena moteris ir sūnus (pasirašyti atsisakė); 4 buto kaimynai teigė, jog 2 bute gyvena moteris su sūnumi. Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akte taip pat užfiksuota, kad patikrinimo metu 2 bute užfiksuota, kad viename iš kambarių buvo paklota lova, kurioje gulėjo (miegojo) pareiškėjos sūnus; kambaryje pilna vyriškų rūbų, ant stalo padėtas kompiuteris, brėžiniai, spintoje – vyriški rūbai, avalynė, vonioje – skutimosi priemonės bei vyriškos ir moteriškos higienos priemonės; V. P. teigė, kad bute negyvena, gyvena bute su D. K., adresu (duomenys neskelbtini); 2017-01-23 atlikus buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimą adresu (duomenys neskelbtini), nustatyta: 10 buto kaimynė teigė, kad 5 bute gyvena moteris, kuri gyvena viena; 11 buto kaimynė teigė, kad 5 bute gyvena viena moteris; 5 buto gyventoja D. K. teigė, kad bute gyvena viena.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, pareiškėjos, atsakovės atstovės bei liudytojos J. P. paaiškinimus, daro išvadą, kad patikrinimo metu užfiksuotos aplinkybės neleidžia neabejotinai patvirtinti, kad su pareiškėja jos bute gyvena sūnus. Iš Buities ir gyvenimo sąlygų patikrinimo akto matyti, kad apklausti kaimynai vienareikšmiškai nepatvirtino fakto, jog pareiškėja gyvena su sūnumi: 18 buto kaimynai nurodė, kad pareiškėjos sūnų mato retai, 3 buto kaimynai (atsisakė pasirašyti) ir 4 buto kaimynai nurodė, kad pareiškėja gyvena su sūnumi. Pareiškėjos teigimu, dėl jos sveikatos būklės pas ją dažnai lankosi sūnus, tačiau bute ji gyvena viena. Pareiškėjos teiginius patvirtino liudytoja J. P. (DNSB „Sankasa” pirmininkė), kuri teismo posėdžio metu paaiškino, jog dažnai padeda pareiškėjai ir žino, kad ji gyvena viena, bei nurodė, kad nėra gavusi jokių duomenų, kad su pareiškėja gyvena kitas asmuo. Kitos atsakovės nurodytos faktinės aplinkybės, o būtent tai, jog V. P. nėra deklaravęs nuolatinės gyvenamosios vietos adreso Registrų centre, tai kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-01-05 nutarime administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.6.-142-158/2016 nurodyta, kad V. P. gyvena (duomenys neskelbtini), tai, kad 2017-01-18 patikrinimo metu bute rasti vyriški daiktai ir bute buvo pareiškėjos sūnus, bei tai, kad 2017-02-23 patikrinimo metu kaimynų bei 5 buto gyventojos paaiškinimais, nustatyta, jog V. P. negyvena (duomenys neskelbtini), taip pat neįrodo, kad jis nuolat faktiškai gyvena su pareiškėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad V. P. nuolat faktiškai gyvena/negyvena pareiškėjos bute. Taigi, byloje nesant kitų įrodymų, vienareikšmiškai patvirtinančių, kad kartu su pareiškėja nuolat faktiškai gyvena jos sūnus V. P., konstatuotina, kad atsakovės išvada, jog pareiškėja pažeidė Tvarkos aprašo 31.4 papunkčio nuostatas, nėra pagrįsta surinktais įrodymais.

Pažymėtina, kad vienas iš teisės aktų, kuriais savo veikloje turi vadovautis atsakovė yra Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), inter alia nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. To paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalis nustato, jog individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011-06-27 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2010-08-24 sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, 2010-11-15 sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, ir kt.).

Nagrinėjamu atveju Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2017-02-28 sprendimas Nr. (23.45.)-SP13-1913 „Dėl piniginės socialinės paramos R. P.” negali būti vertinamas, kaip pakankamai pagrįstas ir motyvuotas Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies prasme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijamas sprendimas nėra pagrįstas aplinkybėmis (faktais), sudarančiais pagrindą taikyti Tvarkos aprašo 31.4 papunktį. Kiekviena valdžios institucija yra saistoma bendrųjų, inter alia (tarp kitko, be kita ko) konstitucinių, teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.). Tai reiškia, jog atsakovė, sprendime nutardama, kad pareiškėja neturi teisės į kompensacijas dėl to, kad su ja nuolat faktiškai gyvena jos sūnus, privalo tokį savo sprendimą tinkamai argumentuoti, t. y., neturi kilti abejonių dėl to, ar asmuo nuolat faktiškai gyvena/negyvena kartu su piniginės socialinės paramos prašytoju.

Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta anksčiau ir įvertinusi skundžiamą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2017-02-28 sprendimą Nr. (23.45.)-SP13-1913 „Dėl piniginės socialinės paramos R. P.” teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, sprendžia, kad jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintinas.

Panaikinus skundžiamą atsakovės sprendimą, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrius įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjos R. P. 2016-11-30 prašymą - paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti.

Pasisakant dėl kompensacijų perskaičiavimo nuo 2010-12-01 iki 2011-05-01, nuo 2011-10-01 iki 2012-05-01 ir nuo 2012-11-01 iki 2013-05-01, pažymėtina, kad nors atsakovė atsiliepimu ir nurodo, kad kompensacijų perskaičiavimas atliekamas, nes pareiškėja laiku nepateikė duomenų apie turimus indėlius ir gautas indėlių palūkanas, tačiau ginčijamame sprendime apie pareiškėjos turimus indėlius bei gautas pajamas minėtais laikotarpiais nėra kalbama, t. y., nėra nurodyta, kokių teisės aktų pagrindu ir dėl kokių aplinkybių minėtas patikrinimas atliekamas, taip pat ar nėra pasibaigęs kompensacijų perskaičiavimo senaties terminas (minėtos aplinkybės teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti ir atsakovės atstovė). Tačiau pažymėtina, kad tiek Įstatymo 26 straipsnio, tiek Tvarkos aprašo nuostatos, atsakovei leidžia atlikti perskaičiavimus, kai nustatomos tam tikros minėtuose aktuose nustatytos aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, jog šios bylos atveju ginčijamu sprendimu pareiškėja tik informuota, kad jai bus perskaičiuotos kompensacijos, tačiau nėra priimtas sprendimas jas perskaičiuoti. Tokiu atveju, teisėjų kolegija mano, kad kol nėra priimto atitinkamo sprendimo dėl kompensacijų perskaičiavimo, ginčijamu sprendimu pateikta informacija apie atsakovės atliekamus veiksmus, pareiškėjai nesukelia tiesioginių teisinių pasekmių. Taigi, nesant byloje kitų duomenų, pareiškėjos skundo reikalavimas nutraukti būsto šildymo išlaidų, karšto vandens išlaidų, geriamojo vandens išlaidų kompensacijos perskaičiavimą, sumokėtą pareiškėjai, nuo 2010-12-01 iki 2011-05-01, nuo 2011-10-01 iki 2012-05-01 ir nuo 2012-11-01 iki 2013-05-01, atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl teismo išlaidų atlyginimo

Nagrinėjamoje byloje pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017-07-07 Nr. NTP-7-8014 pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjai pagal 2017-03-29 sprendimą Nr. 2.3.-(NTP-2)-17-T-578-6456 nagrinėjamoje byloje teikiant antrinę teisinę pagalbą, patirta 115,80 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.

Už antrinės teisinės pagalbos teikimą mokamo užmokesčio dydžiai nustatyti Advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016-04-13 nutarimu Nr. 364 (toliau – ir Taisyklės; aktuali akto redakcija). Iš Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos matyti, jog valstybės patirtos išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą apskaičiuotos vadovaujantis Taisyklių 27.1.2.1 ir 27.2.2 punktais.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalis numato, jog kai įstatymų nustatytais atvejais antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti išieškomos ar grąžinamos į valstybės biudžetą, antrinę teisinę pagalbą teikiantys advokatai privalo pateikti tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo ir duomenis apie apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidas pateikti teismui procesą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Vertinant ABTĮ 42 straipsnio ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostatas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog valstybei priteistinų išlaidų dydžio apskaičiavimas yra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti Klaipėdos skyriaus tarnybos pateiktoje pažymoje dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apskaičiuotų dydžių pagrįstumu. Tokios nuostatos laikosi ir LVAT savo praktikoje (žr., pvz., 2014-11-25 sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1307/2014; 2014-10-28 sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1486/2014 ir kt.).

Pabrėžtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis numato, kad išlaidos priteisiamos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, iš atsakovės priteisiamos pareiškėjos turėtos bylinėjimosi išlaidos patenkintų reikalavimų apimtyje. Taigi, pareiškėjos skundas patenkintas iš dalies, jai paskirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba apmokant 100 procentų jos išlaidų dalį, todėl vadovaujantis ABTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, valstybės naudai iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priteistina 57,90 Eur išlaidų atlyginimas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos R. P. skundą atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyriaus 2017-02-28 sprendimą Nr. (23.45)-SP13-1913 „Dėl piniginės socialinės paramos R. P.”

Įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinės paramos skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjos R. P. 2016-11-30 prašymą - paraišką piniginei socialinei pašalpai gauti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos valstybės naudai 57,90 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.