- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-18
- Bylos Nr.
- eA-2528-789/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00387-2022-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Rasa Ragulskytė-Markovienė (pirm.), Jūratė Varanauskaitė, Neringa Švedienė
- Pareiškėjas
- K. O. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Neringos Švedienės ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. O. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. O. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas K. O. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2021 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 21S31226 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.
2. Pareiškėjas skunde ir pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis pateikė prašymą Departamentui suteikti jam prieglobstį dėl grėsmių, susijusių su religinio pobūdžio motyvais. Pareiškėjas norėjo krikštytis evangelinėje (protestantų) bažnyčioje, tačiau jo namuose apsilankė vudu karalius, kuris pareikalavo, kad pareiškėjas būtų pakrikštytas į vudu, taptų „fetišuotoju“ ir atliktų tam tikras pareigas. 2022 m. spalio 13 d. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti prieglobsčio pareiškėjui, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.
3. Pareiškėjas teigė, kad nurodė realias individualias aplinkybes (religinės priežastys), dėl kurių jis negali pasilikti kilmės šalyje. Pareiškėjo pasakojimą patvirtina atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija. Grėsmė pareiškėjui patirti persekiojimą yra visiškai reali, jos negalima vertinti kaip hipotetinės. Pareiškėjas jau patyrė realias grėsmes, dėl kurių pabėgo iš savo šalies. Atsakovo Sprendime nurodytos išvados orientuojamos išimtinai į informaciją, kad prieglobstis pareiškėjui nebūtų suteiktas, atsakovas iš esmės paviršutiniškai atliko tyrimą dėl baimės būti persekiojamam. Atsakovas nesurinko informacijos, duomenų, kurie atitiktų pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes. Atsakovas neįvykdė jam tenkančios pareigos surinkti naujausius, aktualiausius duomenis. Formaliai taikydamas teisės aktų nuostatas, atsakovas neindividualizavo pareiškėjo atvejo būtent pagal jo nurodytas aplinkybes ir nesirėmė aktualia ginčui kilmės valstybės informacija, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiais. Atsakovo surinkti duomenys ir jų vertinimas neleidžia daryti nekvestionuotinos išvados, jog pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų, tai yra, kad nėra tikimybės, kad, išsiuntus pareiškėją į kilmės šalį, nebus pažeistos jo teisės ir pagrindinės laisvės.
4. Pareiškėjas nurodė, kad nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėjas būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą ar padaręs kokių nors teisės pažeidimų Lietuvos Respublikoje. Nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos jau ne pirmą kartą, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl jam nustatytas 5 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcingas.
Atsiliepimas
5. Atsakovas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.
6. Atsakovas ir jo atstovė pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad ginčijamu Sprendimu Departamentas nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Pareiškėjui tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta. Kadangi be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Prieglobsčio prašytojo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
7. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas teigė, jog jis patiria spaudimą iš aplinkos (vietos vudu bendruomenės) dėl sprendimo pereiti į krikščionybę bei nenoro būti įšventintam į vudu kunigystę. Pareiškėjas nurodė, kad dėl savo pasirinkimo tapti krikščioniu evangeliku jis nepatyrė spaudimo šeimoje, priešingai, pareiškėjo tėvas jam leido laisvai pasirinkti, kurią religiją jis nori praktikuoti. Be to, tariamas persekiotojas (nenustatyti asmenys, priklausantys vudu kultui) nėra valstybinis subjektas. Prieglobsčio prašytojas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti prieglobsčio prašytojui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis, nesikreipė dėl to į valstybines institucijas. Tyrimo metu surinkta informacija neleidžia daryti prielaidos, kad asmens atsivertimo į krikščionybę atveju jam grėstų realus pavojus gyvybei. Tyrimo metu nerasta duomenų, kad (duomenys neskelbtini) krikščionys arba atsivertę į krikščionybę asmenys susidurtų su persekiojimu. Pagal 2020 metų JAV Valstybės departamento (USDOS) ataskaitą, visų pagrindinių religijų išpažinėjai sugyvena taikiai, jokių religinį pagrindą turinčių saugumo incidentų neužfiksuota. Remiantis surinkta kilmės valstybės informacija, atsisakę dalyvauti vudu kulte gali patirti tam tikrą spaudimą iš artimos aplinkos arba, blogiausiu atveju, būti prakeikti, tačiau tai neprilygsta persekiojimui. Neužfiksuota konkrečių smurto atvejų ar kitokių persekiojimui prilygintinų veiksmų prieš atsisakiusius dalyvauti vudu kulte. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė realias grėsmes ir dėl to pabėgo iš šalies, yra nepagrįsti.
8. Atsakovas laikėsi pozicijos, kad surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.
9. Atsakovas pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (su asmenų grupe), pėsčiomis kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, tikėtina, jog, atsisakius suteikti prieglobstį, vengdamas grąžinimo jis gali pasislėpti. Priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Draudimo atvykti termino nustatymo motyvai ir svarbios aplinkybės aprašyti Sprendime. Nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į Baltarusiją, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje. Šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.
II.
10. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2022 m. balandžio 12 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimo 3 punktą bei išdėstė jį taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“ , taip pat 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, atmetė kitą skundo dalį.
11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 12 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, kad 2019 m. gruodžio mėn. vyko vudu ritualas, įšventinimas. Pareiškėjas buvo išrinktas tapti šventiku, kunigu, bet jis atsisakė, tokių jo veiksmų pasekmė galėjo būti mirtis arba beprotybė, dvasinė liga. Nurodo kad jam galėjo būti sukelta liga. Vudu yra oficiali jo genties religija, bet jis pats yra krikščionis.
12. Teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu Įstatyme bei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintame Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos apraše (toliau – ir Tvarkos aprašas), Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais prieglobsčio bylose, įvertinęs pareiškėjo apklausos Departamente metu ir teismo posėdyje duotus paaiškinimus, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnyje.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjo istorija apie tariamus grasinimus dėl sprendimo pereiti į krikščionybę bei nenoro būti įšventintam į vudu kunigystę nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Pažymi, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas, jo šeima neprieštaravo jo perėjimui į krikščionybę, jį palaikė. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo pasakojimą apie patirtus grasinimus, galimas grėsmes. Jis nenurodė, jog dėl atsisakymo tapti vudu jam grėstų mirties bausmė, tokių aplinkybių nepatvirtina ir atsakovo surinkta kilmės valstybės informacija. Tyrimo metu nenustatyti nei tikėtinas persekiotojas, nei jo tikėtini motyvai ir tikslai persekioti prieglobsčio prašytoją, t. y. neidentifikuotos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Tariami persekiotojai (vudu bendruomenė) nėra valstybinis subjektas. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybė jos nevykdo. Pareiškėjas nepateikė duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), jis nenurodė, ar bandė gauti šią apsaugą, kreipdamasis į vietinę teisėsaugą. Pareiškėjas pirmiausia nuvyko į (duomenys neskelbtini), paskui – į Baltarusiją, kurioje gyveno ir studijavo apie 6 ar 7 mėn. Pareiškėjas nenurodė aiškių priežasčių, kodėl jis nusprendė išvykti iš Baltarusijos ir nelegaliai kirsti Lietuvos sieną. Ši aplinkybė įrodo, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą ne dėl grėsmių, kilusių jo kilmės valstybėje.
14. Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl individualios grėsmės nei apklausos metu, nei teismo posėdžio metu. Pareiškėjo teiginiai dėl grėsmės grindžiami tik jo subjektyvia nuomone. Pareiškėjo nurodytų aplinkybių nenuoseklumą, pasakojimo abstraktumą teismas vertino kaip esminius trūkumus, kurie užkerta kelią toliau tirti, aiškintis, teigiamai spręsti dėl pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį.
15. Teismas nustatė, kad atsakovas surinko aktualią pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimui kilmės valstybės informaciją ir ją išdėstė Sprendime. Pareiškėjo skundo argumentai neleido teismui suabejoti Departamento padarytų išvadų pagrįstumu ir teisėtumu dėl pareiškėjui papildomos apsaugos suteikimo negalimumo, nes vien tariama grėsmė, kuri yra abejotina, nėra pagrindas suteikti papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nei pareiškėjo pasakojimas, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja prielaidos, kad prieglobsčio prašytojui kilmės valstybėje grėsė / gresia individualaus pobūdžio persekiojimas.
16. Teismas vertino, kad Departamentas pagrįstai padarė išvadą, jog yra tikimybė, kad pareiškėjas slėpsis, ir nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Iki Sprendimo priėmimo pareiškėjas nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Tačiau teismas sprendė, kad pareiškėjui nustatytas penkerių metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos nėra proporcingas. Teismas nustatė, kad būtų proporcinga pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokius nors teisės pažeidimus. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį, nustatant dvejų metų laikotarpį.
III.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jo skundą.
18. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas vadovavosi atsakovo klaidingai įvertinta informacija bei išvadomis, todėl neįvertino esminių pareiškėjo skundą pagrindžiančių aplinkybių, neištyrė jų visapusiškai ir objektyviai bei priėmė tinkamai nemotyvuotą Sprendimą. Subjektyvių prielaidų pagrindu atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Teismas nepagrįstai pripažino pagrįstais atsakovo teiginius, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, todėl pareiškėjo pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo.
19. Pabrėžiama, kad kylančią grėsmę pareiškėjas sieja su religinėmis tradicijomis kilmės valstybėje. Atsakovas neįvertino, ar prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys atitinka / neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Atsakovas Sprendime pažymėjo, kad gauta informacija apie pasekmes kilmės valstybėje atsisakius imtis vudu kunigo vaidmens yra skurdi, viskas priklauso nuo aplinkybių, visus neaiškumus vertino pareiškėjo nenaudai ir priėmė Sprendimą apskritai neįvertinęs individualios pareiškėjo situacijos. Atsakovas surinko skurdžią, neaktualią, bendro pobūdžio informaciją apie pareiškėjo kilmės valstybės religines vudu tradicijas ir pasekmes, kylančias atsisakius šių tradicijų. Individuali pareiškėjo situacija neteisėtai ir nepagrįstai neįvertinta papildomos apsaugos kontekste.
20. Akcentuojama, kad atsakovas neužtikrino tinkamo pareiškėjo prieglobsčio prašymo vertinimo, prašymas nebuvo įvertintas tinkamai ir visapusiškai, dėl to negalėjo būti daromos pagrįstos išvados dėl pareiškėjo atitikties pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimo sąlygoms.
21. Pažymima, kad atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, tačiau šis sprendimas yra išvestinis, tiesiogiai susijęs su kitais sprendimais, juos panaikinus, jis turi būti naikinamas, kaip praradęs teisinį pagrindą.
Atsiliepimas
22. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
23. Nesutikimą su apeliaciniu skundu atsakovas grindžia iš esmės analogiškais pirmosios instancijos teismui atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, akcentuodamas, kad, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, jis surinko bei įvertino visą aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog pareiškėjui gresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai, kad Departamentas netinkamai išnagrinėjo jo prašymą, nesant jokių šiuos teiginius galinčių pagrįsti duomenų, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą Sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.
24. Atsakovo vertinimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 21S31226 teisėtumo ir pagrįstumo bei su juo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą nagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo pagrįstumo.
26. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pritarė atsakovo pozicijai, kad pareiškėjas neatitinka pabėgėlio statuso reikalavimų ir papildomos apsaugos kriterijų.
27. Pareiškėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi atsakovo klaidingai įvertinta informacija bei išvadomis, pripažino pagrįstu ir teisėtu atsakovo Sprendimą, kuris priimtas visapusiškai ir tinkamai neįvertinus individualios pareiškėjo situacijos aktualios kilmės valstybės informacijos kontekste.
28. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).
29. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 str. 2 d.).
30. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).
31. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).
32. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).
33. Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 99.1 punkte nustatyta, kad atliekant vertinimą vadovaujamasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą bei koks yra šios žalos pobūdis. Šiam tikslui būtina identifikuoti persekiojimo vykdytojus, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kurie turi tikėtiną motyvą ir tikslą persekioti prieglobsčio prašytoją, taip pat įvertinti jiems prieinamas priemones, kurias jie gali pasitelkti vykdydami persekiojimą, bei šių priemonių tikėtiną poveikį prieglobsčio prašytojui. Nustačius, kad prieglobsčio prašytojui jo kilmės valstybėje kyla reali rizika patirti žalą, vertinama, ar ši žala pagal savo pobūdį ir poveikį prieglobsčio prašytojui gali būti laikoma persekiojimu.
34. Pagal Tvarkos parašo 99 punktą, prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų, nepatvirtintų daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais, patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pasakojimas yra pakankamai detalus ir konkretus; ar prieglobsčio prašytojo žodžiu ir raštu pateikti duomenys yra nuoseklūs; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja jo šeimos narių arba kitų liudytojų pateiktai informacijai; ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Prieglobsčio prašytojo daromų prielaidų apie numanomas tam tikrų įvykių ar epizodų priežastis, aplinkybes ar pasekmes, taip pat apie priežastinius ar įrodomuosius ryšius tarp tam tikrų įvykių ar epizodų pagrįstumas vertinamas visų kitų tyrimo metu surinktų įrodymų ir nustatytų faktų kontekste. Jeigu prieglobsčio prašytojo pasakojimas iš esmės yra nuoseklus ir suderinamas su kitais surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, tam tikros abejonės dėl prieglobsčio prašytojo nurodytų faktinių aplinkybių tikrumo netrukdo laikyti jo pasakojimą patikimu įrodymu.
35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas grindė prieglobsčio prašymą religiniais motyvais. Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. gruodžio mėn. vyko vudu ritualas, įšventinimas. Pareiškėjas buvo išrinktas tapti šventiku, kunigu, bet jis atsisakė, to pasekmė galėjo būti mirtis arba beprotybė, dvasinė liga. Pareiškėjas nurodė, kad vudu yra oficiali jo genties religija, bet jis pats yra krikščionis.
36. Iš ginčijamo Sprendimo matyti, kad atsakovas vertino religinę įvairovę pareiškėjo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) bei žmonių teises reikšti savo religinius įsitikinimus. Departamentas, be kita ko, nustatė, kad (duomenys neskelbtini) konstitucija skelbia visų piliečių lygybę prieš įstatymą, nepaisant jų religinių įsitikinimų; religinė diskriminacija draudžiama; piliečiams leidžiama praktikuoti savo pasirinktą religiją. tačiau oficialiai pripažįstama katalikybė, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); reikalaujama, kad visos kitos religinės grupės, įskaitant vietines grupes, registruotųsi kaip religinės asociacijos; oficialus religinės asociacijos pripažinimas šioms grupėms suteikia tas pačias teises, kaip ir trims valstybinėms religijoms; animizmą ar fetišizmą (nagrinėjamu atveju vudu kultą) praktikuoja daug (duomenys neskelbtini) gyventojų, net ir atsivertusių į kitas religijas.
37. Departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus, vertino kilmės valstybės informaciją apie tapimo vudu kunigu ritualą. Departamentas nurodė, kad duomenys apie pasekmes, kylančias atsisakius tarnauti vudu, skiriasi: vieni šaltiniai teigia, kad dalyvavimas vudu yra savanoriškas ir jokia prievarta netaikoma, kiti nurodo, kad išrinktasis būti šventiku patiria spaudimą iš vietos bendruomenės, ypač, jei šeimos priklauso vietos vudu bendruomenei; pagal vudu papročius, „pašaukimas“ į kunigystę gali būti atsitiktinis; informacija apie pasekmes, atsirandančias atsisakius imtis vudu kunigo vaidmens, skurdi: vieni šaltiniai teigia, kad jei asmuo atsisako prisiimti vudu kunigo vaidmenį, esamas kunigas paprasčiausiai konsultuojasi su (duomenys neskelbtini) ir išsirenkamas naujas asmuo; atsisakiusį asmenį šeimos nariai gali spausti arba net jo išsižadėti; tam tikrais atvejais atsisakiusį tapti kunigu gali išprašyti iš šeimos namų arba išgąsdinti prakeikimais.
38. Nustatyta, kad atsakovas vadovavosi 2020 metų JAV Valstybės departamento (USDOS) ataskaita, pagal kurią visų pagrindinių religijų išpažinėjai sugyvena taikiai, neužfiksuota jokių religinį pagrindą turinčių saugumo incidentų, atsisakę dalyvauti vudu kulte gali patirti tam tikrą spaudimą iš artimos aplinkos arba, blogiausiu atveju, būti prakeikti, neužfiksuota konkrečių smurto atvejų ar kitokių persekiojimui prilygintinų veiksmų prieš atsisakiusius dalyvauti vudu kulte.
39. Nėra pagrindo nesutikti su atsakovo vertinimu, kuriam pritarė ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo nurodyta išvykimo iš kilmės valstybės priežastis atsakovo surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste savaime nesąlygoja pabėgėlio statuso jam suteikimo. Tyrimo metu surinkta informacija neleidžia daryti prielaidos, kad pareiškėjo atsivertimo į krikščionybę atveju jam grėstų realus pavojus sveikatai ar gyvybei, be kita ko, įvertinus ir tai, kad, paties pareiškėjo teigimu, jis nepatyrė spaudimo šeimoje dėl savo pasirinkimo tapti krikščioniu evangeliku, priešingai, pareiškėjo tėvas leido jam laisvai pasirinkti, kurią religiją praktikuoti.
40. Įvertinus Departamento Sprendimo argumentus, nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas netinkamai atliko tyrimą. Atsakovo surinktų duomenų pareiškėjo situacijos kontekste pakako teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Departamento padaryta išvada, kad prieglobsčio prašytojo pasakojimas apie tariamą grėsmę nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojui gresia realus pavojus gyvybei ar sveikatai, todėl prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų bei jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas.
41. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindė tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip ir prašymą dėl pabėgėlio statuso suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose. Departamentas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pagrįstai sprendė, kad prieglobsčio prašytojas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.
42. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Departamento sprendimo dalis, kuriomis jam atsisakyta suteikti prieglobstį, turi būti panaikintos ir Departamento sprendimo dalys, kuriomis pareiškėjas išsiųstas į kilmės valstybę ir jam uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas nurodytais aspektais.
43. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo K. O. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2022 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.