Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-03 · Administracinė byla Nr. AS-525-479-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-03
Bylos Nr.
AS-525-479-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00496-2011-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Antanas Ablingis, Laimutis Alechnavičius (pran.)
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos
Trečiasis asmuo
Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 63.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. AS525-479/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00496-2011-6Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1; 67 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2011 m. birželio 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės tarnybos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir įstaigų prie ministerijos, Vyriausybės atstovų apskrityse institucijų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18 – 20 kategorijų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos, sudarytos Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 27V-87 (Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010-12-16 įsakymo Nr. 27V-220 redakcija), valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2011 m. sausio 28 d. išvadą Nr. 3 (toliau – ir Išvada);

2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2011 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. 1TE-47 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir įstaigų prie ministerijos, Vyriausybės atstovų apskrityse institucijų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18 – 20 kategorijų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo“ (toliau – ir Įsakymas);

3) priteisti iš atsakovo darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį nuo 2011 m. vasario 3 d. iki teismo sprendimo šioje administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos dėl pareiškėjui panaikintos trečios kvalifikacinės klasės.

Taip pat pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir uždrausti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui atlikti neeilinį tarnybinės veiklos vertinimą iki bus išnagrinėtas šis tarnybinis ginčas.

Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, jog turi pagrindą manyti, kad praėjus 6 mėnesiams po nepatenkinamo jo tarnybinės veiklos įvertinimo bus atliekamas neeilinis jo tarnybinės veiklos įvertinimas, siekiant antrą kartą jo tarnybinę veiklą įvertinti nepatenkinamai ir tuo pagrindu atleisti jį iš pareigų. Tuo tarpu nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju iškils objektyvios kliūtys atkurti teisinę padėtį, kurioje jis buvo iki Išvados priėmimo dienos.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. kovo 1 d. nutartimi, be kita ko, atsisakė priimti skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Išvadą Nr. 3, kaip nenagrinėtiną teismų, taip pat atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktais, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 8, 18 dalimis, Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909, 54 punktu, pabrėžė, jog vertinimo komisijos išvados ar siūlymai tiesioginių teisinių pasekmių valstybės tarnautojui, kurio veikla įvertinama nepatenkinamai, nesukelia. Valstybės tarnautojo teisėms ir pareigoms tiesiogiai daro įtaką valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimai, priimti pagal vertinimo komisijos pasiūlymus, numatytus Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 18 dalyje, ir galintys būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Konstatavo, jog pareiškėjas ginčija Išvadą, kuri jam tiesioginių pasekmių nesukelia. Tuo tarpu skundai dėl tokių išvadų, kaip nesukeliančių pareiškėjui tiesioginių teisinių pasekmių, nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai. Pažymėjo, kad ginčijant valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio asmens sprendimą, priimtą pagal vertinimo komisijos pasiūlymus, nesutikimą su juo galima grįsti tiek tiesioginio vadovo pateiktoje valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje nurodytų veiklos kokybės vertinimo teiginių nepagrįstumu, jei tai buvo pagrindas vertinimo komisijai siūlyti priimti valstybės tarnautojui nepalankų sprendimą, tiek ir kitais vertinimo komisijos nurodomais siūlymo priimti atitinkamą sprendimą nepagrįstumo argumentais. Todėl teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo panaikinti Išvadą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą kaip nenagrinėtiną teismų.

Nustatė, kad skundžiama Išvada pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta nepatenkinamai ir pasiūlyta panaikinti jo turimą kvalifikacinę klasę bei tobulinti kvalifikaciją teisės ir valstybės tarnautojo etikos srityse. Tuo tarpu Įsakymu pareiškėjui panaikinta Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2010 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. lTE-9 ,,Dėl A. G. paskyrimo į pareigas“ suteikta trečia kvalifikacinė klasė, pareiškėjui pavesta teisės aktų nustatyta tvarka tobulinti kvalifikaciją teisės ir valstybės tarnautojo etikos srityse ir apie šio pavedimo vykdymą informuoti ministrą iki 2011 m. liepos 1 d. Teismas, remdamasis ABTĮ 71 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS16-528/2007, AS10-349/2007), įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybės dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, pabrėžė, jog negalima daryti išvados, kad yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus Įsakymą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Pareiškėjo argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę paremti išskirtinai prielaidomis. Be to, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju, t. y. panaikinus Įsakymą, vadovaujantis teisės aktais būtų atlikti veiksmai, susiję su ankstesnės padėties atkūrimu. Pabrėžė, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo atveju būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

II.

Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 1 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti jo prašymo (skundo) dalį dėl reikalavimo panaikinti Išvadą, taip pat tokios nutarties dalį, kuria atmestas jo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti jo prašymo (skundo) dalį dėl reikalavimo panaikinti Išvadą bei užtikrinti reikalavimą ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrui atlikti neeilinį jo įvertinimą iki bus išnagrinėtas šis tarnybinis ginčas. Pateikiami tokie pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

1. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS438-556/2009, AS858-479/2010), pabrėžia, jog siekiant nustatyti, ar skundžiamas aktas laikytinas viešojo administravimo sprendimu, sąlygojančiu pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimą, pasibaigimą ar nutrūkimą arba įstatymais ginamų teisėtų interesų pažeidimą, būtina atsižvelgti į tokio akto teisinius padarinius. Atsižvelgia į Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnį ir teigia, jog teisinius padarinius valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų atžvilgiu nagrinėjamu atveju sukelia ne tiesioginio vadovo sprendimas (šiuo atveju – Įsakymas), kuriuo jis įgyvendina vertinimo komisijos išvadą/pasiūlymą, o pats vertinimo komisijos valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nepatenkinamas įvertinimas. Daro išvadą, jog vertinimo komisijos sprendimas jo tarnybinę veiklą įvertinti nepatenkinamai, įformintas Išvada, sukelia jam tiesiogines teisines pasekmes, visiškai nepriklausomai nuo to, ar Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras tokios Išvados pagrindu priėmė jo atžvilgiu kokį nors sprendimą, ar nepriėmė. Tokį pareiškėjo teiginį patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiamoje nutartyje, pasisakius, jog reikalavimas panaikinti Išvadą nenagrinėtinas teismų, nenurodyta, į kokią instituciją pareiškėjas turėtų kreiptis.

2. Atsižvelgia į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateiktą žodžio „galėti“ reikšmę ir teigia, jog reikalavimui užtikrinti pakanka tos aplinkybės, kad yra spėjama, įtariama, jog, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas. Neturi egzistuoti būtina garantija, kad teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų pasunkės arba pasidarys negalimas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nurodydamas, jog jis paremtas išimtinai prielaidomis, nes teiginys „teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas“ ir reiškia prielaidą manyti, tikimybę, kad teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas.

3. Teigia, jog turi pagrindą manyti, kad praėjus 6 mėnesiams po skundžiamo nepatenkinamo jo tarnybinės veiklos įvertinimo, siekiant antrą kartą jo tarnybinę veiklą įvertinti nepatenkinamai ir tuo pagrindu atleisti jį iš pareigų, jo atžvilgiu bus atliekamas neeilinis tarnybinės veiklos įvertinimas. Todėl nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras atliks neeilinį pareiškėjo veiklos įvertinimą, kurio metu vėl nepagrįstai, neturėdamas jokio pagrindo, jo tarnybinę veiklą įvertins nepatenkinamai. Tokiu pačiu būdu jo veiklą įvertins ir komisija, dėl ko jis bus atleistas iš pareigų, o toks sprendimas bus atitinkamai apskųstas, tačiau kol administraciniuose teismuose bus išnagrinėtas jo skundas dėl jo atleidimo iš pareigų, į buvusias jo pareigas bus paskirtas kitas asmuo. Tuo tarpu teismui šioje nagrinėjamoje byloje priėmus pareiškėjui palankų sprendimą ir panaikinus Išvadą bei Įsakymą, toks sprendimas niekaip negalės būti įgyvendintas.

4. Pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė – uždraudimas atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus – yra neadekvati siekiamam tikslui, pažeidžianti proceso šalių interesų pusiausvyrą, privalėjo būti aktyvus ir išnagrinėti kitos reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą – taikymo klausimą. Tuo tarpu šiuo atveju iš viso nebuvo vertinama galimybė sustabdyti Išvados galiojimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti.

Remdamasis Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 26 dalimi, nurodo, jog valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvada yra tik nuomonė, teikiama valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui. Tokia Išvada nesuteikė pareiškėjui teisių ir nenustatė pareigų, todėl negali būti skundo teismui dalyku. Teigia, jog pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė neįgyvendina skundo reikalavimo, turi savarankišką turinį. Pareiškėjas tokiu būdu kelia savarankišką reikalavimą, savo esme atitinkantį prevencinį ieškinį, tačiau toks institutas numatytas civiliniuose santykiuose, bet nenumatytas administracinėje teisenoje.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Atskirasis skundas netenkintinas.

Ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Išvadą, kaip nenagrinėtiną teismų, bei netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui atlikti jo prašomus veiksmus.

Dėl galimybės apskųsti Išvadą

Skundu pareiškėjas prašė panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir įstaigų prie ministerijos, Vyriausybės atstovų apskrityse institucijų vadovų, vidaus audito tarnybų vadovų bei auditorių, vertinimo komisijos narių ir 18 – 20 kategorijų valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos, sudarytos Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. 27V-87 (Valstybės tarnybos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2010-12-16 įsakymo Nr. 27V-220 redakcija), valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2011 m. sausio 28 d. išvadą Nr. 3, kuria pareiškėjo tarnybinė veikla įvertinta nepatenkinamai.

Pareiškėjas teigė, jog Išvada jam sukėlė savarankiškas teisines pasekmes, todėl ją turėtų būti galima atskirai ginčyti teisme, nes tuo atveju, jeigu būtų atliktas neeilinis jo veiklos vertinimas ir pareiškėjo tarnybinė veikla būtų įvertinta nepatenkinamai, tai sudarytų pagrindą (antra iš eilės vertinimo komisijos išvada, kurioje jo tarnybinė veikla įvertinta nepatenkinamai) atleisti jį iš užimamų pareigų.

Kaip matyti iš Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio, reglamentuojančio valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą, įstatymas tiesiogiai nenumato galimybės apskųsti valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo komisijos išvadą. Tuo tarpu to paties straipsnio 26 dalis aiškiai nustato, jog valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo. Tuo atveju, jeigu valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo priima motyvuotą sprendimą neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo, valstybės tarnautojo iki vertinimo buvusi teisinė padėtis nesikeičia. Kitaip tariant, matyti, jog, kaip pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, tiesiogines teisines pasekmes valstybės tarnautojui sukelia ne vertinimo komisijos išvada, o jį į pareigas priėmusio asmens motyvuotas sprendimas.

Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra išaiškinęs (byla Nr. A11-230/2007), kad vertinimo komisijos sprendimai gali (ir turi) būti teisminio įvertinimo dalyku tik kaip atitinkamo sprendimo motyvuojamoji dalis, t. y. vertinimo komisijos priimto sprendimo argumentai ir išvados teismo turi būti įvertinami kaip skundžiamo sprendimo (nagrinėjamu atveju – Įsakymo) argumentai ir išvados. Be to, sprendžiant nurodyto sprendimo pagrįstumo klausimą, teismo turi būti patikrinti ir įvertinti vertinimo komisijos priimto sprendimo teisėtumo klausimai, t. y. turi būti patikrinta, ar vertinimo komisija laikėsi teisės aktų jai nustatytos sprendimų priėmimo tvarkos bei procedūros.

Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad Išvada negali būti skundžiama teismui, o jos pagrįstumas bus įvertintas nagrinėjant pareiškėjo reikalavimą panaikinti tokio akto pagrindu priimtą Įsakymą.

Taip pat pastebėtina, jog pareiškėjo nurodytame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniame sprendime administracinėje byloje Nr. A556-1727/2008 nebuvo tiesiogiai pasisakyta dėl vertinimo komisijos išvados teisinio statuso, be to, tokios nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės šiek tiek skyrėsi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo remtis pareiškėjo nurodyta administracinių teismų praktika ir atitinkamai nesivadovauti teismo nurodyta praktika. Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas jo prašymą įvardino kaip skundą, neturi teisinės reikšmės, kadangi nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kaip įvardinamas dokumentas, kuriuo pareiškėjas kreipėsi į teismą, pareikšdamas atitinkamus reikalavimus, tokio skundo ar prašymo priėmimo klausimas išspendžiamas remiantis tomis pačiomis ABTĮ nuostatomis.

Dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, jos netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonės turi būti taikomos tuo atveju, jei yra reali grėsmė, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, atsižvelgiant į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (byla Nr. AS858-602/2010).

Pareiškėjas prašymą uždrausti atsakovui atlikti jo prašomus veiksmus iš esmės grindė tuo, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus atliktas neeilinis jo veiklos vertinimas, kuriame jo tarnybinė veikla bus įvertinta nepatenkinamai, o tai atitinkamai reikš, kad jis bus atleistas iš pareigų, nes vertinimo komisija bus du kartus iš eilės jį įvertinusi nepatenkinamai ir siūlys atleisti jį iš pareigų.

Pažymėtina, jog nors pareiškėjas ir pagrįstai teigia, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas iš esmės yra siejamas tik su galimybe, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas, tai nereiškia, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atitinkamai teismo nutartis, kuria nutariama tokią priemonę pritaikyti, gali būti nepagrįsti ir nemotyvuoti realia teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo ar negalimumo galimybe.

Tuo tarpu šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo prašyme pateiktus argumentus ir taikytinų teisės aktų nuostatas, sprendžia, jog pareiškėjo pateikti argumentai reikalavimo užtikrinimui pagrįsti yra tik prielaidos, nepatvirtinančios būtinybės uždrausti atsakovui atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus.

Kaip jau minėta, Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos (22 str. 26 d.) aiškiai įtvirtina, jog valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo gali motyvuotai nuspręsti neįgyvendinti vertinimo komisijos siūlymo, o tokiu atveju valstybės tarnautojo teisinė padėtis nepasikeičia. Atitinkamai Valstybės tarnybos įstatymas nustato (22 str. 19 d.), jog vertinimo komisija valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui siūlo atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų, kai ji du kartus iš eilės įstaigos vadovo ar karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina nepatenkinamai.

Pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra jokio pagrindo išvadai, kad pareiškėjo neeilinis tarnybinės veiklos vertinimas apskritai bus atliekamas, juo labiau nėra pagrindo manyti, kad tokio galimo vertinimo metu pareiškėjo tarnybinė veikla bus įvertinta nepatenkinamai. Be to, atsižvelgiant į nurodytas teisės normas, darytina išvada, jog net ir tuo atveju, jeigu, kaip teigia pareiškėjas, būtų atliekamas neeilinis jo tarnybinės veiklos įvertinimas, o minėta komisija jo veiklą įvertintų nepatenkinamai, tai nesudarytų vienareikšmiško pagrindo jį atleisti, nes vertinimo komisijos išvada yra rekomendacinio, o ne privalomo pobūdžio. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra įrodymų, kurių pagrindu turėtų būti vertinama, kad yra reali, o ne išimtinai tik prielaidomis ir subjektyvia pareiškėjo nuojauta pagrįsta galimybė, jog priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo prašomų veiksmų.

Be to, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas būtų atleistas iš jo užimamų pareigų, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, vadovaujantis teisės aktais, būtų atlikti veiksmai, susiję su ankstesnės padėties atkūrimu (grąžinimas į eitas pareigas ir kt.). Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, bylos Nr. AS143-239/2010, AS858-696/2010).

Konstatuotina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismą pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ir nepritaikė reikalavimų užtikrinimo priemonių.

Kartu nurodytina ir tai, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas turėjo savo iniciatyva spręsti dėl kitos, nei jo prašyta, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Pabrėžtina, kad šiuo atveju teismas nagrinėjo būtent pareiškėjo pateiktą prašymą, vertindamas, ar tokiu prašymu prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra būtina nagrinėjamoje byloje. Pastebėtina, jog nors teismas ir gali savo iniciatyva taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tokia iniciatyva priklauso tik paties teismo diskrecijai, todėl nėra pagrindo teigti, jog šiuo atveju teismas nepagrįstai savo iniciatyva nesprendė dėl kitos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kuri paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo A. G. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Laimutis Alechnavičius Irmantas Jarukaitis