Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arvydo Daugėlos (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 2 d. nutartimi atnaujintą bylą dėl P. P., P. , gimusio 1917 m., pilietinių teisių atkūrimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Audronės Kartanienės pranešimą, prokuroro, prašiusio pripažinti netekusiu galios sprendimą išduoti P. P. reabilitavimo pažymėjimą, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pabaltijo karinės apygardos Karo tribunolo 1952 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu P. P., P., gimęs 1917 m., nuteistas pagal RTFSR BK 58¹ b straipsnį laisvės atėmimu dvidešimt penkeriems metams, suvaržant jam civilines teises, nustatytas RTFSR BK 31 straipsnio a, b, v punktuose, penkeriems metams, už tai, kad, iš sovietų armijos gretų patekęs į priešo nelaisvę, perėjo į kito okupacinio režimo valdžios pusę.

2. P. P. buvo suimtas 1951 m. lapkričio 29 d., iš įkalinimo (Viatlagas, Rusija) paleistas 1955 m. gruodžio 9 d.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymu, 1990 m. rugsėjo 26 d. priėmė sprendimą reabilituoti P. P., P., gimusį 1917 m., ir išdavė pažymėjimą Nr. 8-15425/90.

5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas Aurelijus Gutauskas, vadovaudamasis Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 4 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, prašydamas atlikti tyrimą dėl P. P. nusikalstamų veikų padarymo fakto nustatymo ir patvirtinimo jo archyvinėje baudžiamojoje byloje Nr. 24976/3.

6. Atlikusi tyrimą, Generalinė prokuratūra pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2020 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 17.2-1665.

7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė, l. e. teismo pirmininko pareigas, Sigita Rudėnaitė, vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijai 2020 m. gegužės 27 d. padavė teikimą Nr. 4R-4PAd/2020 spręsti klausimą dėl P. P., P., gimusio 1917 m., pilietinių teisių atkūrimo proceso atnaujinimo.

Motyvuojamoji dalis

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Įstatymą pilietinės teisės negali būti atkuriamos asmenims, dalyvavusiems darant nusikaltimus žmogiškumui ir karo nusikaltimus, dalyvavusiems beginklių civilių žmonių žudynėse ar kankinimuose, taip pat tiems, kas padėjo okupaciniams režimams įtvirtinti okupaciją ar ją stiprinti, slopinti Lietuvos gyventojų pasipriešinimą okupaciniams režimams ir kitaip aktyviai talkino okupuotoje Lietuvos Respublikoje neteisėtai veikiančiai valdžiai (Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai, 2 straipsnio 1 dalis).

10. Archyvinės baudžiamosios bylos Nr. 24976/3 duomenimis P. P., būdamas vokiečių nelaisvėje, į kurią pateko 1941 m. birželio mėnesį iš sovietinės armijos gretų, 1941 m. vasarą įstojo į 4-ąjį policijos batalioną ir jame saugojo tarybinių karo belaisvių stovyklą Naujojoje Vilnioje. 1941 m. rudenį jis įstojo į 2-ąjį policijos batalioną ir jame tarnavo iki 1942 m. pabaigos. Buvo skyriaus vado padėjėju. 1941 m. rudenį P. P. iš Lukiškių kalėjimo konvojavo tarybinius piliečius sušaudyti į Panerių mišką, saugojo sušaudymo vietą. Be to, jis dalyvavo konvojuojant tarybinius piliečius iš geto į Lukiškių kalėjimą. Nuo 1941 m. lapkričio mėnesio iki 1942 m. lapkričio mėnesio būdamas 2-ojo bataliono sudėtyje saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą, iš jos konvojavo suimtuosius į darbus ir atgal į stovyklą. 1942 m. pabaigoje P. P. iš 2-ojo bataliono dezertyravo (archyvinė byla Nr. 24976/3, 2 t., b. l. 387–395). Šiuos baudžiamojoje byloje Nr. 24976/3 nustatytus faktus P. P. pripažino (archyvinės bylos Nr. 24976/3, 2 t., b. l. 366).

11. Taigi, iš archyvinėje byloje Nr. 24976/3 užfiksuotų P. P. parodymų matyti, kad 1941 m. birželio 23 d. jis pateko į vokiečių nelaisvę ir buvo naudojamas įvairiems darbams; 1941 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje atvyko į Vilnių; vokiečiams pasiūlius, jis įstojo į 4-ąjį lietuvių policijos batalioną. Kaip tvirtino P. P., tuo metu, kai jis tarnavo 4-ajame lietuvių policijos batalione, buvo vykdomi masiniai žydų tautybės šaudymai Panerių miške; jis, tarnaudamas šiame batalione, saugojo sovietinių karių belaisvių stovyklą Naujojoje Vilnioje. 1941 m. rugsėjo pabaigoje buvo perkeltas į 2-ąjį lietuvių policijos batalioną. Tarnaudamas šiame batalione kartu su kitais jo nariais, 1941 m. rudenį vieną kartą konvojavo žydų tautybės suimtuosius iš Vilniaus geto į Lukiškių kalėjimą, o kitą dieną – iš Lukiškių kalėjimo į Panerių mišką, kur jie buvo sušaudyti. Žudynių metu jis kartu su kitais bataliono nariais saugojo teritoriją, asmeniškai jis šaudymuose nedalyvavo. 1941 m. lapkričio pabaigoje kartu su batalionu atvyko į Lenkijos Liublino miestą, jame metus laiko saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą, taip pat konvojavo suimtuosius į darbus ir saugojo juos dirbančius. 1942 m. pabaigoje kartu su batalionu grįžo į Lietuvą ir, nenorėdamas tarnauti fronte, netrukus dezertyravo. Likusį vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi (archyvinės bylos Nr. 24976/3, 1 t., b. l. 110–112, 118, 123–124, 155–157, 187, 129; 2 t., b. l. 371–372). Šias nuteistojo P. P. nurodytas aplinkybes vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti archyvinėje byloje Nr. 24976/3 esantys duomenys.

12. P. P. baudžiamojoje byloje kaip liudytojai apklausti I. K., P., gim. 1918 m., ir S. B., F., gim. 1918 m., parodė, kad pažįsta kartu su jais 2-ajame policijos batalione tarnavusį P. P., su juo kartu patruliavo Vilniaus mieste, taip pat vieną kartą konvojavo suimtuosius iš Lukiškių kalėjimo į Panerių mišką; taip pat parodė, kad kartu būdami Lenkijoje jie saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą, konvojavo joje kalinamus suimtuosius į darbus bei saugojo juos darbo metu (archyvinės bylos Nr. 24976/3, 2 t., b. l. 380–383). P. .P. teismo metu šių liudytojų parodymus patvirtino (archyvinė byla Nr. 24976/3, 2 t., b. l. 382–383). Iš esmės analogiškus parodymus dėl P. P. dalyvavimo saugojant Maidaneko koncentracijos stovyklą Liubline, konvojuojant šioje stovykloje įkalintus asmenis į darbus ir juos saugant darbų atlikimo vietose davė ir P. P. bendrabyliai K. K., J, gim. 1920 m., ir K. J., K., gim. 1918 m., su kuriais P. P. kartu tarnavo 2-ajame policijos batalione Lenkijoje (archyvinės bylos Nr. 24976/3, 1 t., b. l. 342–343, 388–389). P. P. teismo metu taip pat nurodė, kad K. K. ir K. J. pažįsta.

13. Generalinės prokuratūros atliekamo tyrimo metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau – LGGRTC), atlikęs istorinį-archyvinį tyrimą, pateikė 2020 m. vasario 27 d. pažymą Nr. 13R-109 dėl P. P., P., veiklos vokiečių okupacijos metais ir priedą – istorinę-archyvinę pažymą „2-ojo Lietuvos policijos bataliono veikla 1941–1942 m.“.

14. Iš LGGRTC 2020 m. vasario 27 d. pažymos Nr. 13R-109 turinio matyti, kad duomenų apie P. P. veiklą, be kita ko, rasta ir Lietuvos ypatingajame archyve saugomoje nuteistojo J. J. , gim. 1918 m., baudžiamojoje byloje (archyvinė byla Nr. 20037/3). 2-ajame lietuvių batalione tarnavęs J. J. apklausos metu liudijo, kad P. P. 1941 m. liepos–rugpjūčio mėnesiais kartu su juo tarnavo 2-ojoje kuopoje. Anot J. J. , P. P. dažnai ginkluotas patruliavo po Vilnių ir saugojo karinius sandėlius, taip pat dalyvavo 1941 m. rugsėjo pabaigoje konvojuojant apie du tūkstančius žydų tautybės asmenų iš Lukiškių kalėjimo į Panerių mišką, kur pastarieji buvo sušaudyti. J. J. nurodė, kad P. P. žydų tautybės asmenų nešaudė, tuo metu, kaip ir jis pats, P. P. saugojo aplinkinę teritoriją. Be to, J. J. parodė, kad P. P. nuo 1941 m. pabaigos iki 1942 m. pabaigos 2-ojo bataliono sudėtyje saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą Lenkijoje, Liublino mieste, taip pat konvojavo ten saugomus asmenis į darbus bei saugojo juos darbo vietose (archyvinė byla Nr. 20037/3, 1 t., b. l. 236–240). P. P. akistatos su J. J. metu šio duotus parodymus patvirtino, išskyrus dėl patruliavimo Vilniaus mieste ir karinių sandėlių saugojimo (archyvinė byla Nr. 24976/3, 2 t., b. l. 150–151).

15. Iš LGGRTC Specialiųjų tyrimų skyriaus vyresniojo istoriko Tado Jaskelevičiaus parengtos istorinės-archyvinės pažymos „2-ojo Lietuvos policijos bataliono veikla 1941–1942 m.“ matyti, kad 2-asis lietuvių policijos batalionas buvo ruošiamas išsiųsti į Lenkiją, Liublino miestą. Prieš išvykdamas batalionas daugiausiai saugojo karinius sandėlius, patruliavo Vilniuje ir jo apylinkėse. Be to, 1941 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje dalyvavo (neaišku, ar visa sudėtimi) perkeliant žydų tautybės asmenis iš butų į getą, konvojuojant juos iš geto į Lukiškių kalėjimą ir iš ten į Panerių mišką. Paneriuose šaudė apie 80, o žudynių vietą saugojo apie 100 policininkų. Remiantis vokiečių saugumo policijos ir SD vado Lietuvoje K. J. raportu, 1941 m. rugsėjo 2 d. Vilniuje sušaudyta 3700 žydų tautybės asmenų. Remiantis archyviniais duomenimis, 2-ojo bataliono kariai apie rugsėjo pabaigą dalyvavo konvojuojant apie du tūkstančius žydų tautybės asmenų iš Lukiškių kalėjimo į Panerių mišką. Žydų tautybės asmenis sušaudė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys. Remiantis K. J. raportu, 1941 m. spalio 4 d. Vilniuje sušaudyti 1983 žydų tautybės asmenys. Pagal aptariamą pažymą, į Liubliną 2-asis lietuvių policijos batalionas atvyko 1941 m. lapkričio 15 d. Batalionui buvo pavesta saugoti Maidaneko koncentracijos stovyklą. 2-ojo bataliono atvykimo metu koncentracijos stovykloje buvo laikoma apie 600 karo belaisvių, o nuo 1941 m. lapkričio mėnesio į šią stovyklą pradėta vežti įvairių tautybių civilius gyventojus. 1942 m. stovykloje įrengta dujų kamera ir krematoriumas. Liubline 2-asis lietuvių policijos batalionas buvo mokomas karinių dalykų, o 1942 m. vasarį paskirtas į išorinę stovyklos apsaugą. Šalia apsaugos funkcijų bataliono kariai lydėdavo iš geležinkelio stoties į stovyklą kalinių transportą, vesdavo kalinius į darbus už stovyklos ribų ir saugodavo juos darbo metu. 1941 m. gruodžio 7 d. šis batalionas grįžo į Kauną.

16. Generalinė prokuratūra, atlikusi papildomą tyrimą, teismui, kaip minėta, pateikė 2020 m. gegužės 4 d. išvadą Nr. 17.2-1665, iš jos matyti, kad duomenys, kurie užfiksuoti archyvinėje baudžiamojoje byloje Nr. 24976/3, neprieštarauja tyrimo metu gautiems duomenims ir leidžia pagrįstai manyti, kad P. P. tarnavo vokiečių okupacinei valdžiai pavalžiame 2-ajame lietuvių policijos batalione, taip pat kad P. P., vykdydamas vokiečių okupacinės valdžios nurodymus, bent vieną kartą dalyvavo konvojuojant civilius žydų tautybės asmenis į sušaudymo vietą, ją saugojo. Be to, jis dalyvavo saugojant Maidaneko koncentracijos stovyklą ir konvojuojant šioje stovykloje įkalintus asmenis į darbus, saugojo juos darbo vietose, tokiu būdu aktyviai padėdamas vokiečių okupaciniam režimui įtvirtinti okupaciją, ją stiprinti ar kitaip aktyviai talkino okupuotoje Lietuvos Respublikoje neteisėtai veikiančiai valdžiai.

17. Įvertinusi prieš tai aptartus duomenis, teisėjų kolegija sutinka su Generalinės prokuratūros atlikto tyrimo rezultatais ir išvada, kad P. P. negali būti taikomos Įstatymo 1 straipsnio nuostatos. Nors, pagal tiriamose bylose surinktus duomenis, P. P. 1941 m. rudenį tiesiogiai nedalyvavo žydų tautybės civilių asmenų žudynėse Panerių miške, tačiau aktyviai talkino okupuotoje Lietuvos Respublikoje neteisėtai veikiančiai valdžiai, padėjo vokiečių okupaciniam režimui įtvirtinti okupaciją, ją stiprinti. Remiantis archyvinėse bylose užfiksuotais liudijimais, kita rašytine medžiaga, patikimai nustatyta, kad P. P. , vykdydamas vokiečių okupacinės valdžios nurodymus, bent vieną kartą dalyvavo konvojuojant civilius žydų tautybės asmenis į jų sušaudymo vietą, ją saugojo, dalyvavo saugojant Maidaneko koncentracijos stovyklą ir konvojuojant šioje stovykloje įkalintus asmenis į darbus, saugojo juos darbo vietose. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 1990 m. rugsėjo 26 d. priėmus sprendimą išduoti P. P., P., gimusio 1917 m., reabilitavimo pažymėjimą Nr. 8-15425/90, buvo netinkamai pritaikytos Įstatymo 1 straipsnio nuostatos.

18. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atlikto papildomo tyrimo metu nustatyti faktai neleidžia tenkinti pareiškėjos prašymo dėl kartotinio jos tėvo P. P. pilietinių teisių atkūrimo pažymėjimo išdavimo (Įstatymo 1 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Padarius tokią išvadą, anksčiau priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. rugsėjo 26 d. sprendimas išduoti P. P., P. P, gimusio 1917 m., reabilitavimo pažymėjimą Nr. 8-15425/90 pripažintinas netekusiu galios.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi 1990 m. gegužės 2 d. Lietuvos Respublikos asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies 4 punktu,

nutaria:

Pripažinti netekusiu galios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. rugsėjo 26 d. sprendimą išduoti P. P, P gimusio 1917 m., reabilitavimo pažymėjimą Nr. 8-15425/90.