Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-39-1-07

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2007-01-18
Bylos Nr.: A-39-1-07
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Vaida Urmonaitė (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Romanas Klišauskas, Edvardas Sinkevičius, Arūnas Sutkevičius
Pareiškėjas: A. B., A. D., A. G., V. N. G., D. M., E. M., V. M., J. P., Z. P., J. S., J. G. V., B. V., R. V., S. V., R. Z.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos apygardos teismui
Advokatai: Kęstutis Lipeika

Kategorijos

1.3Užsieniečių teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje

Administracinė byla Nr. A10 – 01/2007Procesinio sprendimo kategorija 1.3.; 1.4.; 25. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (pranešėjas), Romano Klišausko, Edvardo Sinkevičiaus, Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei ,dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Kęstučiui Lipeikai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. , A. D. , A. G. , V. N. G., D. M. , E. M. , V. M. , J. P. , Z. P. , J. S. , J. G. V., B. V. , R. V. , S. V. , R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, Klaipėdos apygardos teismui dėl atlyginimo išmokėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai A. B. , A. D. , A. G. , V. N. G., A. K. , D. M. , E. M. , V. M. , J. P. , Z. P. , J. S. , J. G. V., B. V. , R. V. , S. V. , R. Z. kreipėsi į teismą ir skunde nurodė, kad buvo paskirti ir šiuo metu dirba Klaipėdos apygardos teismo teisėjais. Iki 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjai gaudavo atlyginimą, nustatytą Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689. Pagal Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimą Nr. 1494 pareiškėjams sumažintas atlyginimo koeficientas nuo „2,5“ iki „1,75“. 1993 m. vasario 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“ delegavo Vyriausybei nustatyti teisėjų tarnybinius atlyginimus, todėl Vyriausybė turėjo teisę nustatyti, bet ne mažinti teisėjų atlyginimą. Konstituciniam Teismui 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime konstatavus, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ar kitas socialines garantijas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjo ir teismų nepriklausomumą, yra pagrindas pripažinti pareiškėjams nustatytų tarnybinių atlyginimų sumažinimą nepagrįstu ir neteisėtu, įpareigojant atsakovus išmokėti negauto atlyginimo dalį už visą laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo.

Pareiškėjai skundu prašė:

1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 neprieštarauja Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai, 114 straipsniui ir 1993 m. vasario 3 d. įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“; ar 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, kuriuo sumažintas teisėjų darbo užmokestis, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai;

2) pripažinti, kad pareiškėjų tarnybiniai atlyginimai sumažinti nepagrįstai ir neteisėtai;

3) įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti Klaipėdos apygardos teismui lėšas, reikalingas išmokėti negauto atlyginimo dalį per laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo;

4) įpareigoti Klaipėdos apygardos teismą išmokėti negauto atlyginimo skirtumą nuo 2000 m. sausio 1 d. už kiekvieną mėnesį A. G. po 2 993 Lt, A. D. po 2 835 Lt, A. B. , V. N. G., A. K. , D. M. , E. M. , V. M. , J. P. , Z. P. , J. S. , J. G. V., B. V. , R. V. , S. V. , R. Z. - po 2 678 Lt;

5) išieškoti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.

Atsižvelgiant į Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2003 m. sausio 6 d. nutartyje išdėstytus motyvus ir į tai, kad Respublikos Prezidento 2002 m. rugsėjo 20 d. dekretu Nr. 1904 pareiškėjas A. K. nuo 2002 m. rugsėjo 23 d. paskirtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėju, administracinė byla šio pareiškėjo atžvilgiu 2003 m. sausio 27 d. nutartimi buvo išskirta į atskirą bylą, perduodant ją nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui – Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui.

Atsiliepimas

Atsiliepime į skundą atsakovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė nurodė, kad pakeisti valstybės biudžetą ir teisėjų atlyginimams skirtų lėšų dydį gali tik Seimas, todėl prašė bylą nutraukti remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnio l ir 2 dalimis, 101 straipsnio l punktu, atmetant skundą kitoje dalyje kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą atsakovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodė, kad nesutinka su skundu, nes valstybės biudžeto išlaidos teisinėms institucijoms patvirtintos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu, o Finansų ministerija negali pervesti daugiau lėšų, negu numatyta įstatyme.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjų atstovas pareiškėjų skundo reikalavimus ir pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą palaikė visiškai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjų prašymo kreiptis Konstitucinį Teismą netenkino, o skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl pareiškėjų nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai, nes Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimas, nutraukęs pradėtą teiseną dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai, bei pasisakęs dėl 2000 m. rugpjūčio 29 d. Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo Nr. VIII-1904 atitikties Konstitucijai, yra tebegaliojantis. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo praktikoje atskleidžiamus konstitucinius principus, nurodė, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą ir reiškia, kad teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą (apimantį visas išmokas, mokamas iš valstybės biudžeto) ar kitas socialines garantijas. Valstybės biudžete turi būti nustatomi asignavimai kiekvienam konkrečiam teismui, skiriant lėšas tiesiogiai. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarime pažymėjo, kad valstybės valdžių padalijimo principas reiškia, kad įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskiros, pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra, atkreipdamas dėmesį, kad valdžių padalijimo principas yra neatsiejamas nuo teisminės valdžios organizacijai ir veiklai būdingo teisėjų ir teismų nepriklausomumo. Valstybė privalo finansiniais resursais užtikrinti teismų ir teisėjų nepriklausomumą, vykdant teisingumą.

Teismas taip pat nurodė, kad visų valstybės valdžios, valdymo institucijų ir ūkio subjektų, išlaikomų iš valstybės biudžeto, poreikiai turi būti subalansuoti ir atitikti valstybės gaunamas pajamas. Valstybės biudžeto sukaupti ištekliai yra naudojami bendravalstybinėms reikmėms finansuoti. Finansiniai ištekliai yra perskirstomi ir atskirų teismų poreikiams tenkinti. Tokiu būdu teismų poreikiai yra derinami su valstybės finansinėmis galimybėmis.

Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d. nutarimu buvo nutraukta pradėta teisena dėl 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo l straipsnio l dalies 6 priedėlio ir 2000 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo pakeitimo įstatymo 9 straipsnio, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 29 d. nutarimo Nr. 499, 1997 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 666, 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai, nes ginčytas teisinis reguliavimas yra pasibaigęs. Kadangi Konstitucinis Teismas neišsprendė klausimo dėl paminėtų teisės aktų konstitucingumo, o įstatymų leidėjas nenumatė galimybės administraciniams teismams tirti Seimo ar Vyriausybės, kaip kolegialios institucijos, veiklos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 16 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas nenustatė teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų skundo. Teismo nuomone, nėra teisinio pagrindo taikyti tiesiogiai Konstituciją ir joje suformuluotus principus, CPK 11 straipsnio 6 dalies nuostatas, nes ginčo esmė nėra susijusi su civiliniais teisiniais santykiais, teisėjo atlyginimo klausimas nėra interpretuojamas kaip civilinio pobūdžio teisė ir nėra reglamentuojamas ginčo teisinių santykių metu galiojusių Darbo sutarties įstatymo nuostatų, bei nėra teisės spragų ar įstatymų kolizijos, sudarančių pagrindą taikyti paminėtas nuostatas. Nustojus galioti 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimui Nr. 1494 ir įsigaliojus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui, pareiškėjų atlyginimai yra nustatyti įstatymo ir mokami iš valstybės biudžeto. Be to, kiekvieno teismo teisėjų atlyginimui skiriamų lėšų dydį nustatyti bei atlyginimo fondo dydį pakeisti galima tik įstatymu, o atsakovai tokių įgalinimų neturi, todėl įpareigojimas pervesti ir išmokėti šias lėšas pažeistų Biudžeto sandaros įstatymo 18 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio nuostatas, 2001 m. gegužės 14 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 543 17 punktą, draudžiantį naudoti valstybės biudžeto lėšas be patvirtintos valstybės išlaidų sąmatos. Be to, atsižvelgiant į Specialios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo spręsti 2003 m. sausio 6 d. nutartyje nurodytus motyvus, nėra teisinio pagrindo nutraukti šią bylą, nes ji priskirtina administracinių teismų kompetencijai.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. vasario 6 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir jų skundą patenkinti visiškai.

Apeliantų manymu, teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjai nurodo, kad į teismą dėl pažeistų teisių gynimo kreipėsi 2000 m. rugpjūčio 3 d. Tuo metu galioję teisės aktai prieštaravo Konstitucijai ir 1993 m. vasario 3 d. įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“. Klausimą, ar norminiai aktai atitinka Konstituciją, gali išspręsti tik Konstitucinis Teismas, todėl teismas turėjo pagrindą patenkinti jų prašymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą. Ar byla priimtina ir nagrinėtina Konstituciniame Teisme, gali spręsti tik Konstitucinis Teismas, bet ne teismas, kuriam kyla abejonių dėl teisės aktų atitikimo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas nesvarstė klausimo, ar išvardyti Vyriausybės nutarimai neprieštaravo 1993 m. vasario 3 d. įstatymui „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, o tai taip pat sudarė pagrindą kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, atmesdamas skundą, vadovavosi 2002 m. sausio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriuo buvo nutraukta pradėta teisena dėl 2000 m. valstybės biudžeto rodiklių patvirtinimo ir atitinkamų Vyriausybės nutarimų atitikties Konstitucijai. Apeliantų manymu, šiuo atveju pats administracinis teismas privalėjo patikrinti nutarimo kaip poįstatyminio akto atitikimą įstatymui ne tik Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalies, 114 straipsnio prasme, bet ir teisės aktų priėmimo, paskelbimo ir įsigaliojimo prasme.

Apeliantų manymu, pažeistos teisės turėtų būti ginamos, nesiejant jų gynimo su asmens, institucijos ar valstybės finansinėmis galimybėmis. Šioje situacijoje yra pažeidžiamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas, nes keisti esmines darbo sąlygas, t. y. mažinti darbo užmokestį be asmens sutikimo ir išankstinio įspėjimo, negalima. Apeliantai teigia, kad turėtų būti vadovaujamasi ankstesniais Konstitucinio Teismo nutarimais ir tiesiogiai Konstitucija.

Atsiliepimas

Atsakovo – Vyriausybės – atstovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad kreipimosi į Konstitucinį Teismą tikslingumo sprendimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, kompetencijoje. 2001 m. liepos 12 d. nutarime Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą nutraukti teiseną ir nespręsti dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijai. Aplinkybė, kad pareiškėjai prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą teismui įteikė 2000 m. rugpjūčio 3 d., atsakovo atstovo manymu, nėra reikšminga, nes Konstitucinio Teismo nutarimai neturi grįžtamosios galios. Apeliantai nurodo, kad administracinis teismas privalėjo patikrinti Vyriausybės nutarimo kaip poįstatyminio teisės akto atitikimą įstatymui, tačiau šių klausimų sprendimas nėra administracinių teismų jurisdikcijoje. Pagal Konstituciją ir įstatymus pareiškėjų prašymą Klaipėdos apygardos teismui skirti lėšas, reikalingas mokėti galiojančiuose teisės aktuose nenumatytiems atlyginimams ar jų priedams, galėtų patenkinti tik Seimas. Teismas sprendime padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus, tačiau nenurodė, jog negina pareiškėjų teisių vien dėl to, jog teisėjų darbo užmokesčio mokėjimas susietas su biudžeto finansinėmis galimybėmis. Šiuo atveju teismas, atsakovo atstovo teigimu, net nenustatė teisių pažeidimo fakto ir negalėjo jo nustatyti, nes šio fakto nustatymas yra tik Konstitucinio Teismo, o ne administracinio teismo, kompetencijoje.

Atsakovas Finansų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. vasario 6 d. sprendimą. Ministerijos nuomone, pareiškėjų teiginys, kad teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjų prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 atitikties Konstitucijos nuostatoms, nėra pagrįstas. Pareiškėjų reikalavimas dėl teisėjų atlyginimo, atsakovo manymu, turėtų būti vertinamas atsižvelgiant į Konstitucines Seimo ir Vyriausybės galias sudarant ir vykdant valstybės biudžetą, t. y. į tai, kad Seimui ir Vyriausybei balansuojant šalies finansinius poreikius būtina siekti išsaugoti įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių pusiausvyrą, kad nė viena valdžia neįgautų išskirtinės padėties valdžios institucijų sistemoje ir kad būtų užtikrintas Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės siekis. Jeigu teismai, nepaisydami to, kad Vyriausybės teisės aktų konstitucingumo kontrolė priskirta tik Konstituciniam Teismui, tiesiogiai taikytų Konstituciją ir netaikytų teisės aktų, dėl kurių atitikties Konstitucijai gali spręsti tik Konstitucinis Teismas, o šis teismas nėra pripažinęs Vyriausybės nutarimo prieštaraujančiu Konstitucijai, darytina išvada, kad tuo būtų pažeista vykdomosios ir teisminės valdžios pusiausvyra.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. vasario 6 d. sprendimas naikintinas, sprendimo dalis perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o bylos dalis nutrauktina.

Pareiškėjai 2000 m. rugpjūčio 3 d. prašyme teismui yra pareiškę materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su jų negauto atlyginimo, pareiškėjų teigimu, neteisėtai sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ priteisimu. Be to, pareiškėjai 2000 m. gruodžio 14 d. teismui pateiktame prašymo papildyme yra nurodę, kad jų atlyginimai dar sykį buvo sumažinti Lietuvos Respublikos Seimui 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą. Šiame prašymo papildyme prašoma teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėtojo įstatymo konstitucingumo, tačiau jokie materialinio teisinio pobūdžio reikalavimai, taip pat ir reikalavimai priteisti pakartotinai sumažinto darbo užmokesčio skirtumą, nėra formuluojami. Taigi byloje pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai priteisti nuo 2000 m. sausio 1 d. už kiekvieną mėnesį A. G. po 2 993 Lt, A. D. po 2 835 Lt, A. B. , V. N. G., D. M. , E. M. , V. M. , J. P. , Z. P. , J. S. , J. G. V., B. V. , R. V. , S. V. , R. Z. po 2 678 Lt.

Pareiškėjai 2000 m. rugpjūčio 3 d. prašyme teismui taip pat formuluoja reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti Klaipėdos apygardos teismui lėšas, reikalingas išmokėti negauto atlyginimo dalį per laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 dienos iki teismo sprendimo priėmimo. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis įtvirtina kiekvieno suinteresuoto asmens teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tuo tarpu kreipimasis dėl kitų asmenų teisių ar viešojo intereso gynimo administraciniame teisme gali būti nagrinėjamas tik tais atvejais, kai įstatymas suteikia asmeniui specialią teisę kreiptis į teismą ginant kitų asmenų teises ar viešąjį interesą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2–3 punktai). Pareiškėjai į administracinį teismą kreipėsi kaip fiziniai asmenys. Kiekvienas teismas yra juridinis asmuo (Teismų įstatymo 12 straipsnio 11 dalis (2002 m. sausio 24 d. įstatymo Nr. IX-732 redakcija); Teismų įstatymo 9 straipsnio 6 dalis (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1032 redakcija)). Reikalavimu įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti Klaipėdos apygardos teismui lėšas yra siekiama apginti Klaipėdos apygardos teismo teises. Tik pats Klaipėdos apygardos teismas gali nuspręsti, ar jam papildomas finansavimas yra reikalingas, ir ar jam siekti ginti savo teises teismine tvarka. Įstatymai nesuteikia pareiškėjams teisės kreiptis į teismą Klaipėdos apygardos teismo vardu ginant šio teismo interesus ir prašant įpareigoti pervesti jam papildomas lėšas. Toks pareiškėjų, kaip fizinių asmenų, reikalavimas ginant kito subjekto teises nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje naikintinas, ir administracinė byla šioje dalyje nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktas).

V.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukė pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas tuo pačiu nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį, ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui, taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjams atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams. Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje ne sykį yra konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Ši Konstitucinio Teismo suformuota oficiali konstitucinė doktrina saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė doktrina apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai).

VI.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime yra nurodęs, kad tokia teisinė situacija, kai kuri nors asmens teisė ar laisvė negali būti ginama, taip pat ir teismine tvarka, nors pats tas asmuo mano, kad ši teisė ar laisvė yra pažeista, pagal Konstituciją yra neįmanoma, Konstitucija jos netoleruoja. Todėl tai, kad Konstitucijoje nurodyti subjektai negali Konstituciniame Teisme ginčyti tokio teisėkūros subjekto neveikimo, kai šis nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, o Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų tirti tokių teisėkūros sprendimų nepriėmimo, anaiptol nereiškia, kad tokie asmenys apskritai negali ginti (taip pat ir teisme) savo teisių ir laisvių, kurios yra pažeidžiamos dėl to, kad minėti teisėkūros sprendimai nėra priimti. Bendrasis teisės principas ubi ius, ibi remedium, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas, konstitucinis atsakingo valdymo principas, Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, taip pat Konstitucijoje įtvirtinta asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisė kreiptis į teismą suponuoja ne tik tai, kad tokiais atvejais asmens teisės, laisvės, teisėti interesai bei teisėti lūkesčiai turi ir gali būti apginti aiškinant Konstituciją ir tiesiogiai taikant jos nuostatas, bet ir tai, kad tokią gynybą turi užtikrinti teismai.

Tame pačiame Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad žemesnės galios teisės aktuose esančias teisės spragas (neišskiriant nė legislatyvinės omisijos) galima užpildyti ad hoc, teismams pagal savo kompetenciją sprendžiant bylas dėl individualaus visuomeninio santykio ir taikant (bei aiškinant) teisę. Todėl tais atvejais, kai atitinkamas teisėkūros subjektas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos – nėra išleidęs teisės akto (aktų), kuriuo (kuriais) vietoje teisės akto (jo dalių), Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinto prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, būtų nustatytas naujas (kitoks) teisinis reguliavimas, kuris būtų suderintas su tais aukštesnės galios teisės aktais, inter alia Konstitucija, teismai turi konstitucinę pareigą užtikrinti asmens, kuris kreipiasi į teismą dėl savo teisių ar laisvių pažeidimo, teises, laisves, kitas konstitucines vertybes; taigi teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę; priešingu atveju reikėtų konstatuoti, kad pati Konstitucija neleidžia teismams vykdyti teisingumo, bet tai būtų konstituciškai absoliučiai nepagrįsta.

Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime taip pat pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme (2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymų leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

Šia oficialiąja konstitucine doktrina privalu vadovautis ir nagrinėjamoje byloje.

VII.

Minėta, kad pareiškėjų reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pasisakė dėl teismo pareigos ginti teises, pažeistas įstatymų leidėjui nevykdant pareigos reglamentuoti teisinius santykius ir pašalinti teisės spragas po to, kai Konstitucinis Teismas teisės aktą pripažįsta neteisėtu. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, pareiga administraciniam teismui tiesiogiai taikyti Konstituciją ir ginti pažeistas teises, teisės aiškinimo pagalba užpildyti teisinio reguliavimo spragas tenka ir kitais atvejais. Konstitucijos 109 straipsnis nustato teismams pareigą vykdyti teisingumą, o Konstitucijos 30 straipsnis suteikia teisę asmeniui dėl jo teisių ar laisvių pažeidimo kreiptis į teismą. Teisingumo vykdymas reiškia ne vien pozityviosios teisės normų, tačiau ir bendrųjų teisės principų, tame tarpe ir konstitucinių principų, taikymą. 2001 m. liepos 12 d. nutarimu nutraukdamas pradėtą teiseną dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ Konstitucinis Teismas motyvavo tuo, kad šiame nutarime nustatytas teisinis reguliavimas yra pasibaigęs, o Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu teisena dėl minėtojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo nutraukta konstatavus, kad šio nutarimo atitiktis Konstitucijai jau buvo tirta Konstituciniame Teisme ir tebegalioja šiuo klausimu priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas. Taigi Konstitucinis Teismas nekonstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ yra teisėtas ir neprieštarauja Konstitucijai. Tačiau konstitucinės teisenos dėl minėtojo Vyriausybės nutarimo nutraukimas nepanaikina bylą nagrinėjančio teismo pareigos įvykdyti teisingumą individualioje byloje. Kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime nurodė esant teismų pareigą užtikrinti pažeistų teisių bei laisvių teisminę gynybą, taikant bendruosius teisės principus ir Konstituciją.

Teisingumą individualioje byloje vykdantis administracinis teismas neturi įgaliojimų pats pripažinti Vyriausybės nutarimo neteisėtu ir prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokia funkcija Lietuvos teisinėje sistemoje priskiriama Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 105 straipsnio 1–2 dalys), o Konstitucijoje yra sukurtas individualią bylą nagrinėjančio teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą mechanizmas, kai teismas suabejoja byloje taikytino teisės akto konstitucingumu (Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalis). Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis). Taigi Konstitucijoje sukurtas išsamus asmens teisių teisminės gynybos modelis, turintis kiekvienu atveju užtikrinti, kad asmens teisės bus apgintos ir nebus pažeistos prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktais. Byloje taikytino teisės akto panaikinimas ar kitoks jo galiojimo pasibaigimas paprastai nereiškia, kad toks panaikinimas daro įtaką nagrinėjamai bylai, kadangi susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikomi teisės aktai, galioję tų teisinių santykių susiformavimo metu (lot. lex retro non agit). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi bylą nagrinėjantis teismas, kuriam kilo abejonių dėl toje byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitikties Konstitucijai (kitam aukštesnės galios teisės aktui), Konstitucinis Teismas turi pareigą išnagrinėti teismo prašymą nepriklausomai nuo to, ar ginčijamas įstatymas arba kitas teisės aktas galioja, ar ne. Konstitucinės teisenos dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai nutraukimas nereiškia, kad individualią bylą nagrinėjantis administracinis teismas neturi pareigos įvykdyti teisingumą, ginti pažeistas teises. Jeigu Konstitucijoje įtvirtintas teismų kreipimosi į Konstitucinį Teismą mechanizmas pasirodė neefektyvus, nesudarė sąlygų bylą nagrinėjančiam teismui įgyvendinti teisingumą ir išspręsti klausimą dėl byloje taikytino teisės akto konstitucingumo, tai turi būti padaryta tiesiogiai taikant kitas Konstitucijos nuostatas. To reikalauja efektyvios teisminės gynybos (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, 109 straipsnio 1 dalis), Konstitucijos tiesioginio taikymo (Konstitucijos 6 straipsnis) ir draudimo taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalis) principai. Bylą nagrinėjančiam teismui tenka pareiga įvertinti galimą teisės akto, dėl kurio konstitucinė teisena buvo nutraukta, teisėtumą, remiantis Konstitucinio Teismo suformuota oficialia konstitucine doktrina, ir galimai netaikyti tokio akto individualioje byloje. Priešinga išvada reikštų, kad bylą nagrinėjantis teismas turi taikyti galimai Konstitucijai prieštaraujantį aktą bei negali apginti pažeistų asmens teisių. Minėta, kad Konstitucija tokių situacijų netoleruoja. Vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad asmenų teisių gynimas remiantis tiesiogiai Konstitucija inter alia yra galimas ir tais atvejais, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi į teismą, o teismas, suabejojęs teisės akto, reguliuojančio ginčo teisinį santykį, konstitucingumu, kreipiasi į Konstitucinį Teismą, tačiau Konstitucinis Teismas nutraukia pradėtą teiseną dėl to, kad byloje taikytino teisės akto galiojimas yra pasibaigęs.

Konstitucinio Teismo suformuluotoje oficialioje konstitucinėje doktrinoje suformuluoti teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo principai suponuoja, kad bet koks teisėjų atlyginimo mažinimas yra neteisėtas. Aplinkybė, kad konstitucinė teisena dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ yra nutraukta, esant Konstitucinio Teismo suformuotai nuolatinei oficialiai konstitucinei doktrinai dėl teisėjų atlyginimo nustatymo principų neužkerta kelio pareiškėjams ginti savo pažeistas teises, remiantis iš Konstitucijos išplaukiančiais principais. Tai neprieštarauja nacionalinėje teisėje taikomai teisės aktų teisėtumo prezumpcijai. Atsisakymas ginti teises remiantis aplinkybe, kad teisena dėl Vyriausybės nutarimo, sumažinusio pareiškėjams atlyginimą, yra nutraukta, reikštų, jog Konstitucijos garantuojamų pareiškėjų teisių gynimas priklausytų nuo atsitiktinių aplinkybių. Todėl bylą nagrinėjantiems teismams tenka pareiga įvertinti, ar pareiškėjų reikalavimas priteisti atlyginimą yra pagrįstas, remiantis aukštesnės galios teisės aktais, o pirmiausia Konstitucija bei iš Konstitucijos išplaukiančiais principais.

VIII.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarime Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ nurodė, kad atsižvelgdama į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę ji nutaria iš dalies pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (Žin., 1997, Nr. 64-1511; 1999, Nr. 73-2257) ir įrašyti 1 punkto pirmojoje pastraipoje vietoj žodžių „2,5 karto“ žodžius „1,75 karto“, taip pat nustatyti, kad tarnybiniai atlyginimai nuo 2000 m. sausio 1 d. apskaičiuojami taikant šio nutarimo 1 punkte nurodytą koeficientą. Vadinasi, Vyriausybės nutarimu atliktas teisėjų, tame tarpe ir pareiškėjų, atlyginimo mažinimas buvo motyvuotas tuo, kad valstybėje susiklostė sudėtinga ekonominė ir finansinė situacija.

Oficiali konstitucinė doktrina dėl galimo teisėjų atlyginimo mažinimo iš esmės pablogėjus valstybės ekonominei ir finansinei būklei buvo suformuota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) nuostata „Kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė, Seimas gali peržiūrėti teismų finansines ir materialines veiklos sąlygas“ ir 96 straipsnio 2 dalis (2002 m. sausio 24 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 17-649) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Kartu Konstitucinis Teismas nurodė, jog Teismų įstatymo 11 straipsnio 3 dalies (2002 m. sausio 24 d. redakcija) nuostata „kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ aiškintina kaip reiškianti esminį valstybės ekonominės ir finansinės būklės pakitimą, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis. Tokiais atvejais valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti, dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų.

Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat nurodė, jog bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Net ir tuo atveju, kai valstybėje susidaro itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, teismų finansavimas, teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta.

Ši Konstitucinio Teismo oficiali konstitucinė doktrina suponuoja išvadą, kad pagal Konstituciją teisėjų atlyginimo mažinimas yra įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, kai būtina taupyti valstybės išteklius ir panaudoti juos tam, kad būtų įmanoma išvengti ar sušvelninti krizės padarinius. Todėl nustatant, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ atliktas teisėjų atlyginimų mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti, kiek šis mažinimas atitiko aukščiau nurodytas sąlygas. Tuo tikslu būtina išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėtojo Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, o taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Valstybės ekonominė ir finansinė būklė atskirais laikotarpiais gali būti nustatoma remiantis ekonominiais bei finansiniais rodikliais apie valstybės biudžeto pajamas ir išlaidas, biudžeto vykdymą, ekonomikos, bendrojo vidaus produkto augimą, valstybės vidaus ir išorės skolą, valdžios sektoriaus deficitą ir kt. Tokie duomenys turėtų būti matomi inter alia iš oficialių statistinių ataskaitų, Vyriausybės ataskaitų, ataskaitų, pateikiamų Europos Sąjungos institucijoms, kitų duomenų (Pasaulio banko, Europos Sąjungos institucijų atliktų Lietuvos ekonomikos vertinimų ir kt.). Be to, vertinant, ar pareiškėjų atlyginimo sumažinimas buvo teisėtas, reikia įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą, ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, t. y. atliktas tik vienos iš valstybės sektoriuje dirbančių asmenų grupės atžvilgiu. Taip pat svarbu nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklė trukmę (jos pradžią bei pabaigą) ir galimą jos įtaką valstybės sugebėjimui mokėti pareiškėjams priklausantį atlyginimą. Pažymėtina, kad sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės įrodinėjimo našta priklauso atsakovams. Tačiau imtis priemonių valstybės ekonominei ir finansinei būklei teisiškai reikšmingais laikotarpiais išsiaiškinti, rinkdamas įrodymus savo iniciatyva, turėtų ir bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A1-203-2005 (Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacija ir kt. prieš Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, procesinio sprendimo kategorija 25.) pažymėjo, jog įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimas tampa ypač aktualus, kai nepakanka įrodymų nustatyti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodytas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta. Tačiau ši taisyklė administraciniame procese nereiškia, jog įrodymus teisiškai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti gali pateikti vien šalis, kuri turi įrodyti tam tikras aplinkybes. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, tačiau teismas šalių pateiktais įrodymais nėra ribojamas, ir turi galimybę bylai reikšmingus įrodymus išsireikalauti savo iniciatyva. Todėl įrodymų nepakankamumu teismo sprendimas turėtų būti grindžiamas tik tais atvejais, kai nei šalių pateiktų, nei teismo iniciatyva surinktų įrodymų pagrindu nepavyksta įrodyti egzistuojant bylai reikšmingas aplinkybes.

IX.

Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų reikalavimus ir nesiaiškindamas minėtųjų aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Išsiaiškinti šioms aplinkybėms būtina surinkti ir ištirti daug naujų įrodymų. Tai sudaro pagrindą grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d. 2 p.).

Nagrinėjant bylą pakartotinai, pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų patikslinti pareiškėjų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimus. Minėta, kad pareiškėjai 2000 m. gruodžio 14 d. teismui pateiktame prašymo papildyme yra nurodę, kad jų atlyginimai dar sykį buvo sumažinti Lietuvos Respublikos Seimui 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą (b. l. 13). Nors pareiškėjai aiškiai neformulavo reikalavimų priteisti šiuo įstatymu sumažintą darbo užmokestį, tačiau jų prašymo argumentai bei prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, ar Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas neprieštarauja Konstitucijai suponuoja tai, jog pareiškėjai siekė ginti šiuo antikonstituciniu įstatymu pažeistas teises. Nagrinėdamas bylą, administracinis teismas privalo būti aktyvus, padėti įgyvendinti proceso dalyviams jų procesines teises, aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant visas bylai svarbias aplinkybes (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10, 81 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas turėtų išaiškinti pareiškėjams teisę suformuluoti reikalavimus dėl darbo užmokesčio dalies, nesumokėtos Lietuvos Respublikos Seimui 2000 m. rugpjūčio 29 d. priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, priteisimo. Kartu nagrinėjant bylą iš naujo, turėtų būti patikslinti visų pareiškėjų reikalavimai dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Pareiškėjai turėtų būti įpareigoti aiškiai nurodyti prašomas priteisti sumas ir pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad kai kurie pareiškėjai teisėjais nebedirba, todėl į šią aplinkybę turėtų būti atsižvelgiama sprendžiant dėl jų pareikšto materialinio teisinio reikalavimo dydžio.

Atkreiptinas dėmesys, kad administracinių teismų praktika, susijusi su terminais, per kuriuos valstybės tarnyboje dirbantys asmenys gali reikalauti jiems nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo, yra suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, L. Š. prieš Kauno rajono policijos komisariatą, procesinio sprendimo kategorija 16.5. Toje pačioje nutartyje suformuluota aktuali administracinių teismų praktika dėl galimybės asmenims ginti jų teises, pažeistas antikonstituciniu teisės aktu. Nors minėtoje nutartyje nagrinėti klausimai, susiję su valstybės tarnautojų pažeistų teisių gynimu, tačiau pirmosios instancijos teismas turėtų svarstyti, ar tokia pati praktika netaikytina ir nagrinėjamoje byloje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų A. B. , A. D. , A. G. , V. N. G., D. M. , E. M. , V. M. , J. P. , Z. P. , J. S. , J. G. V., B. V. , R. V. , S. V. , R. Z. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti administracinę bylą dėl atlyginimo pareiškėjams priteisimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją pervesti Klaipėdos apygardos teismui lėšas, reikalingas išmokėti negauto atlyginimo dalį, nutraukti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai: Stasys GudynasRomanas KlišauskasEdvardas SinkevičiusArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė