- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-08
- Bylos Nr.
- 2A-2460-395/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-02053-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albinas Čeplinskas
- Ieškovas
- UAB „Lintera“
- Atsakovas
- RUAB „Forest brothers“
- Kategorijos
- 35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 54.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Albinas Čeplinskas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Lintera“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8847-638/2011 pagal ieškovės UAB „Lintera“ ieškinį atsakovei RUAB „Forest brothers“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 2157,79 Lt skolos, 87,54 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. kovo mėnesį su ieškovo darbuotoju susisiekė V. B. ir prisistatęs atsakovo darbuotoju teiravosi dėl galimybės galąsti pjūklus. Su minėtu asmeniu buvo susitarta dėl galandimo paslaugų suteikimo, ieškovas galando atsakovo įrankius ir už darbą išrašė keturias sąskaitas faktūras. Iš viso atliko paslaugų už 2157,79 Lt. Tačiau atsakovas už suteiktas paslaugas neatsiskaitė, todėl skola turėtu būti priteista iš atsakovo.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškovo reikalavimus atmetė, priteisė iš ieškovo 1000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui ir 26 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas neįrodė, kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai prievoliniai santykiai. Tarp šalių nei raštu, nei žodžiu nebuvo susitarta dėl galandimo paslaugų atlikimo, atsakovui šios paslaugos suteiktos nebuvo, todėl jam nekyla pareiga mokėti ieškovui pagal jo išrašytas PVM sąskaitas – faktūras. Iš liudytojo V. B. parodymų teismas nustatė, kad jis atsakovo įmonėje nedirbo, tačiau atsakovo vardu kreipėsi į ieškovą dėl galandimo paslaugų atlikimo, pateikė ieškovui galandimui įrankius bei pasirašė išrašytas PVM sąskaitas-faktūras (b. l. 138). Netikėti liudytojų parodymais teismas neturėjo pagrindo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos vedimu teisme. Apeliantė nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė jam įstatymų nustatytą pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti bylos aplinkybes, kas sąlygojo, kad teismas visiškai neatskleidė bylos esmės. Nors teismas sprendime nurodė, kad ieškovės ieškinys neįrodytas, tačiau tirdamas byloje surinktus įrodymus teismas dalies ieškovės pateiktų įrodymų visiškai nevertino, o aplinkybes, kuriomis ieškovė grindė savo ieškinį laikė arba nenustatytomis, arba dėl jų buvimo ar nebuvimo iš viso nepasisakė. Teismas neanalizavo ieškovės pateiktų įrodymų visumos bylos aplinkybių kontekste, kaip to reikalauja CPK 185 straipsnis, neatsižvelgė į šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus. Ieškovė savo reikalavimą dėl įsiskolinimo priteisimo iš atsakovės grindė numanomo atstovavimo teisiniu institutu (CK 2.133 str. 2 d,), kuris numato, kad atstovo teisės gali būti suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia. Byloje nustatytos aplinkybės, kad 2010 m. kovo mėnesio pradžioje su ieškovės UAB „Lintera“ galandimo skyriaus vadovu V. S. susisiekė V. B., kuris prisistatė kaip atsakovės gamybos vadovas ir nurodė, kad atsakovė norėtų pas UAB „Lintera“ galąsti medienos apdirbimo įrankius (pjūklus). Ieškovei nekilo nei mažiausių abejonių dėl V. B. įgaliojimų atstovauti UAB „Forest Brothers" interesus. Ieškovė pasidomėjusi internete bei VĮ Registro centro duomenų bazėje nustatė aplinkybes, kad medienos apdirbimo rinkoje veikė įmonių grupė, kurią sudarė UAB „Forest Brothers“, UAB „FB Villica“ ir UAB „FB Transportas“. Šios įmonės vykdydamos ūkinę-komercinę veiklą derino tarpusavio veiksmus, o veikdamos skirtinguose ūkio sektoriuose, sėkmingai plėtojo bendra verslą - medienos gamybą bei eksportą. Ieškovė pateikė pirmos instancijos teismui tai pagrindžiančius įrodymus (t.1, b. l. 78-104), tačiau teismas šių įrodymų nevertino bei dėl jų nepasisakė. Aplinkybes, kad įmonės yra susiję ir veikia rinkoje bendrai derindamos savo veiksmus, patvirtina ne tik ieškovės byloje pateikti rašytiniai įrodymai, bet ir liudytojų paaiškinimai (t.1, b. l. 127, 137, 138). Be to, liudytojas V. B. paaiškino, kad tiek medienos apdirbimo staklės, tiek ir pjūklai nuosavybės teise priklausė UAB „Forest Brothers", staklės buvo perduotos UAB „FB Villica" naudojimuisi ir stovėjo UAB „FB Villica“ patalpose, adresu (duomenys neskelbtini). UAB „Forest Brothers“ vadovybė D. J. bei G. J. paprašė jo surasti įmonę, kuri galėtų atlikti pjūklų galandimo paslaugas. Kas paaiškina, kodėl V. B. kreipėsi į ieškovę dėl pjūklų galandimo paslaugu atlikimo. V. B. taip pat nurodė, kad UAB „FB Villica" ir UAB „Forest Brothers" atliko medienos pjovimo paslaugas, už kurias UAB „Forest Brothers" atsiskaitydavo su UAB „FB Villica". Galandimo paslaugų kaina nebuvo įtraukta į UAB „Forest Brothers" išrašomas sąskaitas už medienos apdirbimą. Medienos apdirbimo staklių priežiūra bei pjūklų galandimas buvo atliekami UAB „Forest Brothers" sąskaita, todėl sąskaitos už galandimo paslaugas ir buvo išrašomos UAB „Forest Brothers", o ne UAB „FB Villica" vardu. Teismas nustatė, kad PVM sąskaitos-faktūros išrašytos UAB „Forest Brothers" už galandimo paslaugas buvo pasirašytos V. B.. Tačiau teismas nevertino faktinių aplinkybių, kad tarp šalių prievoliniai teisiniai santykiai galėjo susiklostyti atstovavimo teisinių santykių pagrindu, nors UAB „Forest Brothers" ir nebuvo išdavusi V. B. rašytinio atstovavimo santykius patvirtinančio dokumento – įgaliojimo (LAT 2010-10-18 nutartis 3K-3-393/2010). Apeliantė nurodo, kad aplinkybę, kad tarp UAB „Forest Brothers" ir V. B. buvo nusistovėję atstovavimo santykiai ir jis buvo įgaliotas veikti UAB „Forest Brothers" vardu, patvirtina ir ieškovės liudytojų parodymai. Tiek UAB „Lintera" buhalterė D. R., tiek ir galandimo skyriaus vadovas V. S. paaiškino, kad UAB „Forest Brothers" vadovybė pradžioje žadėjo apmokėti sąskaitas, nurodė, kad UAB „Forest Brothers" turi neišspręstų finansinių problemų su V. B., kai išsiaiškins, būtinai apmokės susidariusią skolą, tačiau vėliau, mokėti visai atsisakė (t.1, b.1.138). Šią aplinkybę patvirtino ir V. B., kuris nurodė, kad iki rugpjūčio mėnesio bendradarbiavo su UAB „Forest Brothers“, tačiau vėliau interesai išsiskyrė. Apeliantės nuomone, šie nesutarimai pagrindė atsakovės atsisakymo apmokėti sąskaitas priežastis.
Taip pat apeliantė nurodo, kad šiuo atveju svarbu išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Byloje nustatyta, kad galandimo paslaugos UAB „Forest Brothers" buvo teikiamos nuo kovo iki birželio mėnesio, kiekvieno mėnesio pabaigoje buvo išrašomos PVM sąskaitos-faktūros, kurios buvo perduodamos atsakovei apmokėjimui. Sąskaitų perdavimo fakto neneigė ir UAB „Forest Brothers" buvęs direktorius D. J. (t. 1, b.l. 127), kuris pripažino, kad sąskaitas jam atnešė buhalterė. Tačiau atsakovė pastebėjusi, kad sąskaitas įmonės vardu pasirašo neįgaliotas įmonės vardu veikti asmuo, nesiėmė jokių veiksmų, kad užkirstų kelią tokiems neteisėtiems veiksmams. Todėl akivaizdu, kad atsakovė žinojo, kad V. B. atstovauja UAB „Forest Brothers" interesus, ir pati įgaliojo šį asmenį.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė ieškinį dėl skolos priteisimo grindė keturiomis PVM sąskaitomis – faktūromis, kurių atsakovė nėra gavusi, ir nei atsakovo direktorius, nei bet kokie kiti atsakovo darbuotojai ar įgalioti asmenys nepasirašė. Kaip teisingai nurodė teismas, iš liudytojo V. B. parodymų matyti, kad ieškovės pateiktas PVM sąskaitas - faktūras pasirašė V. B., kuris nėra nei atsakovės atstovas, nei darbuotojas, ir neturi jokių įgaliojimų veikti atsakovės vardu. Be to, atsakovė savo elgesiu nedavė jokio rimto pagrindo ieškovei manyti, jog V. B. veikia kaip atsakovo atstovas. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų reikalavęs pateikti įgaliojimus ar raštu prašęs patvirtinti sandorius (CK 2.133 str. 2 d.). Kadangi V. B. pasirašė PVM sąskaitas - faktūras neturėdamas tam teisės, todėl atsakovei PVM sąskaitos - faktūros nesukelia jokių padarinių ir nėra jam privalomos apmokėti. Juo labiau, kad ieškovės ir atsakovės nesaisto jokia paslaugų sutartis, iš kurios atsirastų prievolė apmokėti suteiktas paslaugas, jeigu jos būtų suteiktos. Be to, ieškovė nei pirmoje instancijoje, nei teikdamas apeliacinį skundą, neįrodinėjo, jog atstovavimo faktas buvo tinkamai atskleistas. Ieškovė tik teigė, kad V. B. prisistatė ieškovei kaip atsakovės gamybos vadovas ir nurodė, kad atsakovė norėtų pas ieškovę galąsti medienos apdirbimo įrankius (pjūklus). Ieškovei nekilo nei mažiausių abejonių dėl V. B. įgaliojimų atstovauti atsakovės interesus. Tai, kad ieškovė neįsitikino, ar V. B. yra atsakovės atstovas, vertintinas, kaip nerūpestingumas, neapdairumas bei veikimas prisiimant riziką. Šioje konkrečioje situacijoje numanomo atstovavimo santykius paneigia tai, kad tarp ieškovės ir atsakovės nebuvo pjūklų galandimo paslaugų sutarties. V. B. parašas ant PVM sąskaitų – faktūrų, jog pjūklus jis priėmė, nesant jokių paslaugų teikimo sutartinius santykių tarp ieškovės ir atsakovės patvirtinančių įrodymų ar aplinkybių, nesuponuoja išvados, kad atsakovė, paimdamas iš ieškovo pjūklus, veikė kaip atsakovės atstovė. Darytina išvada, kad atsakovė savo elgesiu nedavė rimto pagrindo ieškovei manyti ir sąžiningai tikėtis, kad jis V. B. paskyrė savo atstovu, todėl jo pasirašytos PVM sąskaitos - faktūros nėra privalomos atsakovei.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Lietuvos Respublikos CPK 185 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, šias išvadas tinkamai motyvavo ir argumentavo (CPK 185 straipsnis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė UAB „Lintera“ tiek 2011-02-11 pareiškime dėl teismo įsakymo, išieškant įsiskolinimą už atliktą paslaugą, tiek vėliau pareikštame ieškinyje (t.1, b. l. 3, 25) savo reikalavimų pagrindu nurodo atsakovei UAB „Forest brothers“ išrašytas PVM sąskaitas- faktūras bei raginimą (t.1, b. l. 6-9, 101), kuriuose nurodyta, jog atsakovo užsakymu ieškovas atliko pjūklų galandimo paslaugas. Būtent aukščiau paminėtais dokumentais ieškovas įrodinėja paslaugų atlikimo tarp šalių buvimo faktą, iš kurio atsakovei kyla prievolė sumokėti ieškovui už jo atliktą pjūklų galandimo paslaugą, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tam, kad tenkinti ieškovo reikalavimus, būtina įrodyti atsakovės mokestinę prievolę (CPK 178 straipsnis). Ginčo atveju akivaizdu, jog ieškovė teismui jokių patikimų įrodymų, patvirtinančių atsakovės mokestinę prievolę mokėti už atliktą paslaugą nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovei dėl trečiojo asmens, nesusijusio su atsakove, veiksmų nekyla mokėjimo už paslaugas prievolės ieškovui (CK 6.2 straipsnis). Šias teismo sprendimo išvadas neabejotinai patvirtina ir liudytojų D. J., V. B., D. R. ir V. S. parodymai (t.1, b. l. 126, 138-139), LR Juridinių asmenų registro pažymos bei UAB „Forest brothers“ akcininkų sąrašo duomenys (t.1, b. l. 82, 83, 84-86), todėl, teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ginčo atveju pagrįstai sprendė, jog tenkinti ieškinį atsakovo atžvilgiu nėra teisinio pagrindo.
Nepagrįstu laikytinas ir ieškovo apeliacinio skundo teiginys, jog teismas ginčo atveju turėjo vadovautis CK 2.133 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nes V. B. veiksmai, net ir laikant jį per apsirikimą perkančiojo ieškovo paslaugas juridinio asmens atstovu, galėtų būti sietini su UAB “FB Vilica“ prievolių ir įsipareigojimų atsiradimu, bet ne su UAB „Forest brothers“ veikla. Teismas taip pat pažymi, kad ieškovo nurodomi apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo administracijos vadovo prevencinių veiksmų nesiėmimo kitų asmenų atžvilgiu yra teisiškai nereikšmingi, todėl ginčo atveju plačiau neaptartini, o apelianto įpareigojimas apeliacinės instancijos teismui dėl naujų įrodymų rinkimo iš viso nesvarstytinas, kaip prieštaraujantis teismo nešališkumo principui (CPK 6 straipsnis, 263 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis).
Atsižvelgiant į aukščiau išvardintų aplinkybių visumą bei įvertinus tai, jog skundžiamas teismo sprendimas neužkerta kelio reikalauti atlyginimo už atliktas paslaugas iš trečiųjų ieškovo ieškinyje neįvardintų asmenų, teismas sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.