Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-04-04 · Administracinė byla Nr. A-1332-502/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-07-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2016-04-04Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-04-04
Bylos Nr.
A-1332-502/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00654-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Laimutis Alechnavičius
Pareiškėjas
M. B. B.
Atsakovas
Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-1332-502/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00654-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 4 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. B. (M. B. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas M. B. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 14 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose kartu buvo 3-4 asmenys. Asmenų laikymas tokiomis sąlygomis prilygsta kankinimui, o tai prieštarauja Konstitucijos 21 straipsnio bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas buvo baudžiamas kankinant, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K kamerose šalta, drėgna, tamsu, trūksta oro. Vienam asmeniui tekdavo mažiau ploto nei yra nustatyta teisės aktuose. Kamerų plotas apytiksliai buvo 8 kv. m., kameroje buvo stalas, gultai bei sanitarinis mazgas. Pareiškėjas kameroje turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, negalėjo judėti ar sportuoti, be to, tualetu turėjo naudotis visų akivaizdoje. Gyvenamosiose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, o tai pakenkė pareiškėjo akims, taip pat rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais.

Pareiškėjas taip pat skunde teigė, kad asmeninės apžiūros Lukiškių TI-K atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, suimtas asmuo, esant žemai temperatūrai, verčiamas nusirengti, o daiktus dėti į nešvarias dėžes. Dėl minėtų neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, pareiškėjui prasidėjo depresija.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeidimų laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d., tačiau skundą pateikė tik 2015 m. sausio 27 d. Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl jis turėtų būti taikomas ir pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Atsakovas atsiliepime teigė, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954, tačiau jis nuolat viršijamas, kadangi čia laikomi ir suimtieji, ir nuteistieji iki gyvos galvos bei nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti įstaiga neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Pažymėjo, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Visose Lukiškių TI-K kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, įrengtos didesnės arba mažesnės lentynos. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, kitų baldų. Kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, tualetas nuo likusios kameros ploto turi būti atskirtas sienele, kuri turi būti ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka minėtos Lietuvos higienos normos reikalavimus.

Atsakovas atsiliepime pažymėjo, kad vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi, atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Bausmių vykdymo kodekso 52 straipsnio bei 70 straipsnio reikalavimais. Pagal tvarkos aprašą suimtieji (nuteistieji) į gyvenamąsias kameras skirstomi atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančių asmenų.

Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad dalis pareiškėjo nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus, dalį pareiškėjo nurodyto laikotarpio jo nebuvo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybė reglamentuojančių normų prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo ar neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu pareiškėjo M. S. B. skundą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, kad pareiškėjas 2010 m. rugsėjo 28 d. atvyko į Lukiškių TI-K, buvo uždarytas į kamerą Nr. 108, kurios plotas 7,38 kv. m., kurioje buvo 3 asmenys; 2010 m. rugsėjo 29 d. perkeltas į kamerą Nr. 191, kurios plotas 7,94 kv. m., šioje kameroje buvo laikomas iki 2010 m. lapkričio 17 d., kameroje buvo 1–4 asmenys; 2010 m. lapkričio 18 d. perkeltas į kamerą Nr. 171, kurios plotas 7,94 kv. m., šioje kameroje buvo laikomas iki 2011 m. sausio 10 d., kameroje buvo 2–4 asmenys; 2010 m. sausio 11 d. perkeltas į kamerą Nr. 132, kurios plotas 7,94 kv. m., šioje kameroje buvo laikomas iki 2011 m. kovo 21 d., kameroje buvo 2–4 asmenys; 2011 m. kovo 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 190, kurios plotas 7,94 kv. m., šioje kameroje buvo laikomas iki 2011 m. rugsėjo 27 d., kameroje buvo 2–4 asmenys; 2011 m. rugsėjo 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 255, kurios plotas 24,38 kv. m., šioje kameroje buvo laikomas iki 2011 m. spalio 12 d., kameroje šiuo laikotarpiu buvo 5–9 asmenys; 2011 m. spalio 13 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus. Taigi pareiškėjas nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 380 dienų, iš kurių pareiškėjui minimalus plotas, būnant Lukiškių TI-K, buvo užtikrintas 13,5 dienų, likusias 366,5 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas asmeniui tenkantis minimalus 3,6 kv. m. kameros gyvenamasis plotas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymėjo, kadangi pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatavo, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Tokią išvadą teismas priėjo įvertinęs tai, kad mažesnis kameros plotas nebuvo kompensuotas kitais būdais, pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių. Taigi valstybė 366,5 dienų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to konstatavo, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsiliepimas

Teismas atsakovo atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti įstaiga tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai, dėl to kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, vertino kaip nereikšmingas sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, kadangi remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lukiškių TI-K administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas taip pat nurodė, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas baldais ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl konstatavo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jis beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Teismo nuomone, šioje administracinėje byloje svarbi yra ta aplinkybė, kad, nors dalį laikotarpio nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K ir buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau kaip 3 metams nuo paskutinės dienos, kai, remiantis byloje nustatytais duomenimis, buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas. Todėl vertino, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda ir dvasiniai išgyvenimai nėra tokie dideli.

Teismas taip pat konstatavo, kad Lukiškių TI-K neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas. Remdamasis EŽTT praktika tokio pobūdžio bylose teismas pažymėjo, kad tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

Teismas pareiškėjo teiginius, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K buvo sutrikdyta jo sveikata – esą dėl to, kad kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, pablogėjo pareiškėjo regėjimas, o dėl kalinimo perpildytose kamerose pareiškėjui prasidėjo depresija, vertino kritiškai, kadangi pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų būtų pablogėjusi jo sveikata. Pareiškėjo skundo teiginius, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, o asmeninės apžiūros buvo atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, atmetė, kadangi jie nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Teismas taip pat kritiškai vertino pareiškėjo skundo teiginius dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais, kadangi pareiškėjas teismui nenurodė, ar pats yra rūkantis ir ar jis kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis.

Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą prašo priteisti laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d., o skundą teismui pateikė praėjus daugiau kaip 3 metams nuo paskutinės dienos, kada buvo pažeista jo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, nesant duomenų, kad pareiškėjas per 3 metų laikotarpį būtų ėmęsis aktyvių veiksmų iki bylos iškėlimo siekdamas ginti savo pažeistas teises, pareiškėjui nenurodžius ieškinio senaties terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, nenustatęs pagrindų ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė.

III.

Pareiškėjas M. B. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde prašė kameros plotą vienam asmeniui skaičiuoti 4 kv. m ir neskaičiuoti baldų užimamo ploto. Neprašė remtis Lietuvos teisės aktais, kadangi jie prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Pareiškėjas nesutinka su visais teismo sprendime nurodytais argumentais, kadangi teismas nesivadovavo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika ir nepriteisė jo prašomos neturtinės žalos kompensacijos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d., priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo ginčijamu laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d., atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė jokių argumentų, dėl kurių gali būti atnaujintas praleistas ieškinio senaties terminas, o teismas neturi pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti ex officio.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės nurodydamas, kad teismas nesivadovavo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, todėl nepagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl teismo taikyto ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, t. y. neužtikrinant teisės aktuose nustatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei higienos reikalavimų, nustatytų Lietuvos higienos normoje, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d. Skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. sausio 27 d. (b. l. 4). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė skundžiamu laikotarpiu, prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 8–15).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. sausio 27 d., priežasčių, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, pareiškėjas nenurodė, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne katrą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. rugsėjo 26 d. iki 2011 m. spalio 26 d.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir taikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui, tačiau iš esmės sprendime pasisakė ir dėl pareiškėjo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nustačius, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė dėl to, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi, todėl nevertinami ir dėl jų plačiau nepasisakoma.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. B. B. (M. B. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasDalia Višinskienė