Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad, vadovaujantis 2009-04-07 steigimo sutartimi, atsakovas 2009-04-23 įregistravo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir po mėnesio ieškovą priėmė dirbti techniniu direktoriumi (I tomas b.l.18-20). Neterminuota darbo sutartis tarp šalių buvo pasirašyta 2009-05-22. Darbdavys įsipareigojo darbuotojui kas mėnesį mokėti 1250 Lt atlyginimą bei esant palankioms finansinėms galimybėms, mokėti priedus prie mėnesinės algos (sutarties 3 ir 9 punktai). Bendrovės vadovo įsakymais (I tomas b.l. 151-189) už gerus darbo rezultatus kiekvieną mėnesį ieškovui buvo mokama premija (pradžioje nuo 1770 Lt, o vėliau suma pakilo iki 2700 Lt). Bendrovės direktorius A. M. ir bendrovės darbuotojas E. P. 2010-08-02 pasirašė panaudos sutartį, kuria Panaudos davėjas E. P. perdavė Panaudos gavėjui A. M. laikinai naudotis sidabrinės spalvos automobiliu Mercedes Benz (I tomas b.l.147-148). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012-03-22 įsakymu Nr. K15 ieškovas kovo 22-24 dienomis siunčiamas į tarnybinę komandiruotę Norvegijoje (I tomas b.l. 142). Ieškovui išmokėtas 3500 Lt komandiruotės avansas, iš jų 1041,35 Lt sudarė bendros komandiruotės išlaidos, 510 Lt dienpinigiai už tris dienas, neišnaudota ir nesugrąžinta atsakovui 1948,65 Lt ir 173,59 Lt pagal sutartį 25 proc. už automobilio kuro sunaudojimą. Bendrovė paskaičiavo, kad ieškovas bendrovei liko skolingas 2480 Lt (2122,24 Lt negrąžintas ūkio avansas + 357,93 Lt nepriduoti dokumentai už išnaudotą kurą) (I tomas b.l. 141-141 a).

Ieškovas 2012-05-02 paštu išsiuntė direktoriui 2012-04-30 prašymą nuo 2012-05-02 atleisti jį iš darbo (I tomas b.l. 39). Atsakovas patvirtino, jog ieškovo prašymą atleisti jį iš darbo yra gavęs 2012-05-03 (I tomas b.l.8). Tačiau ieškovo neatleido, o po aštuonių dienų (2012-05-11 raštu) pranešė, kad ieškovo prašymas netenkintinas, kadangi apie tai darbdavio neįspėjo prieš 14 dienų. Šiuo raštu išaiškino ieškovui, jog prašymo pateikimas savaime nesuteikia jam priežasties neatvykti į darbą, o neatvykus be svarbių priežasčių, bus apskaitos žiniaraštyje daromos atžymos. Kitu tos pačios dienos (2012-05-11) adresuotu ieškovui raštu, pareikalavo ieškovą pasiaiškinti, dėl kokių priežasčių neatvyko ieškovas nuo 2013-04-30 iki 2013-05-11 į darbą (I tomas b.l.9). Ieškovas, gavęs abu laiškus, 2012-05-16 atsakovui paaiškino, jog pareiškimą parašė su darbdaviu sutartu pagrindu, prašė neužaštrinti tarp jų kilusių nesutarimų, priimti mokėjimo kvitus dėl panaudoto kuro ir įgytos alyvos, priminė, kad 2012 m. balandžio pabaigoje yra pateikęs buhalterinius dokumentus dėl komandiruotės į Norvegiją ir išspręsti viską geranoriškai (I tomas b.l.5-7). Tačiau atsakovas 2012-05-17 įsakymu (I tomas b.l.24), nustatęs, kad technikos direktorius E. P., pasinaudodamas užimamomis pareigomis ir turima įmonės informacija, padarė įmonei žalą ir sukėlė grėsmę įmonės veiklai bei už neatvykimą nuo 2012-04-30 iki 2012-05-16 į darbą paskyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad minėtu įsakymu ieškovas iš darbo buvo atleistas nuo 2012-05-17 pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

Darbo kodekso 241 straips­nio 1 da­lies pras­me reiš­kia dar­bo draus­mės pa­žei­di­mo pa­si­da­ry­mą aiš­kiu darb­da­viui. Tai­gi, pa­vyz­džiui, darb­da­vio ga­vi­mas in­for­ma­ci­jos apie dar­bo draus­mės pa­žei­di­mą, ku­rią dar rei­kia pa­tik­rin­ti, ar­ba ga­vi­mas ne­pa­kan­ka­mos pa­grįs­tam įsi­ti­ki­ni­mui su­si­for­muo­ti in­for­ma­ci­jos ne­tu­rė­tų bū­ti ver­ti­na­mas kaip dar­bo draus­mės pa­žei­di­mo pa­aiš­kė­ji­mas. Dar­buo­to­jo pa­da­ry­tas dar­bo draus­mės pažei­di­mas lai­ko­mas darb­da­viui pa­aiš­kė­ju­siu, kai apie tai tam­pa ži­no­ma pa­čiam darb­da­viui ar­ba jo at­sto­vams (Darbo kodekso 14, 16, 24 straipsniai). Iš nagrinėjamoje byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Bendrovės vadovas, 2012-04-28 (poilsio dieną), pasikvietęs antstolę ir ieškovą, paprašė ieškovą, įvedus tik ieškovui žinomą slaptažodį, atidaryti technikos direktoriui patikėtą darbo priemonę – nešiojamą kompiuterį HP (I tomas b.l.40-41). Atsakovas pavedė antstolei užfiksuoti kompiuterio laikmenose esantį technikos direktoriaus – ieškovo susirašinėjimo medžiagą, kuri buvo atspausdinta. Iš faktinių bylos aplinkybių nustatyta, kad ieškovo susirašinėjimas atsakovo buvo įvertintas kaip kenkimas bendrovės reikalams ir dėl to tarp šalių įvyko konfliktas. Ieškovas teigė, jog atsakovas pasiūlė jam nedelsiant išeiti iš darbo. Tuo tarpu atsakovas aiškino, kad su ieškovu ir partneriais iš Švedijos kalbėję apie atleidimą tik po to, kai, priėmus naują darbuotoją, palaipsniui jį apmokinus dirbti, bus ieškovas atleistas iš darbo. Tačiau teismas turi pagrindo manyti, kad ieškovo apsisprendimą išeiti iš darbo, paskubino atsakovo veiksmai, iš kurių tapo aišku, kad ieškovu visiškai nebepasitikima ir toliau jam eiti pareigas, bus trukdoma. Taigi, po šalių 2012-04-28 konflikto atsakovas, gavęs 2012-05-03 ieškovo pareiškimą atleisti jį nuo sekančios (po poilsio ir švenčių dienų) darbo dienos iš darbo, jo netenkino, bet ir apie tai ieškovui pranešė tik po 8 dienų. Rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad atsakovas tą pačią dieną (2012-05-11) pranešė ieškovui, jog jis nėra atleistas ir privalo atvykti į darbą bei tą pačią dieną kitu raštu reikalauja per vieną dieną pasiaiškinti, dėl kokių priežasčių ieškovas neatvyko į darbą. Ieškovas 2012-05-16 atsakymu į abu laiškus, direktoriui išsamiai aprašė ir pranešė visas tuo metu tarp jų susidariusias jo atleidimo iš darbo aplinkybes. Tačiau darbdavys, remdamasis tuo, kad ieškovas nuo 2012-04-30 iki 2012-05-16 nebuvo darbe bei įvertinęs 2012-05-01 antstolės faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (I tomas b.l.40-41), atsižvelgdamas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ nešiojamame kompiuteryje HP esančią technikos direktoriaus susirašinėjimo elektroniniu būdu su užsienyje esančiais asmenimis, turinį, 2012-05-17 priėmė įsakymą dėl ieškovui drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo taikymo.

Svarbu paminėti, kad teismas byloje įrodymus vertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teismas pripažįsta, kad paaiškėjus darbo drausmės pažeidimams, atsakingi asmenys nedelsiant privalo spręsti iškilusias problemas, o tai neatlikus, ištyrus įvykį, jo aplinkybes ir šalies pasiaiškinimą – galimos jo atžvilgiu atitinkamos sankcijos. Šiuo atveju nėra byloje duomenų, jog atsakovas buvo ieškovui suteikęs tinkamą terminą pasiaiškinimui pateikti, kaip ir nėra duomenų, jog ieškovas su atsakovu buvo sutarę dėl jo atleidimo iš darbo konkretaus termino. Taip, kaip atsakovas nepaneigė ieškovo motyvų, jog apie ieškovo atleidimą iš darbo nebuvo tartasi, o 2012-04-28 įvykus konfliktui dėl elektroninių laiškų, laiku nemokamo darbo užmokesčio, buvo pasiūlyta kuo skubiau ieškovui išeiti iš darbo. Kaip matyti, atsakovas, nesutikdamas su ieškinio reikalavimais, ginčija ieškovo motyvus. Atsakovo atstovų paaiškinimu, ieškovas pažeidinėjo vidaus tvarkos taisykles, pareigas atliko atmestinai, savavaliavo - pats nuspręsdavo kada ateiti į darbą, t. y. ieškovas norėjo sukliudyti tinkamam bendrovės funkcionavimui. Tačiau matyti, kad darbdavys ieškovui sudrausminti nesiėmė jokių priemonių. Anaiptol, už gerą darbą skirdavo premijas, nors, atsakovo žodžiais, ieškovas pastoviai pažeidinėjo darbo drausmę. Darbo kodekso 241 straips­nio 1 da­ly­je nu­sta­ty­tas nuo­bau­dos sky­ri­mo ter­mi­nas, bet jis nė­ra skir­tas tam tik­ram įvy­kiui, tu­rin­čiam dar­bo draus­mės pa­žei­di­mo po­žy­mių, tir­ti ir dar­bo draus­mės pa­žei­di­mui bei jį pa­da­riu­siam dar­buo­to­jui nu­sta­ty­ti. Šis ter­mi­nas yra skir­tas darb­da­viui, ku­riam dar­bo draus­mės pa­žei­di­mas jau yra pa­aiš­kė­jęs (pa­si­da­ręs aiš­kus), apsispręs­ti ir pri­im­ti spren­di­mą dėl draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės tai­ky­mo ir kon­kre­čios draus­mi­nės nuo­bau­dos sky­ri­mo. Byloje nėra duomenų, jog per visą ieškovo dirbtą laiką buvo išaiškinti ir tirti jo padaryti darbo drausmės pažeidimai bei taikytos nuobaudos (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Kaip ir nėra rašytinių įrodymų apie tai, jog ieškovui atsakovas nustatytu laiku mokėjo visą jam priklausantį darbo užmokestį, todėl dar ir dėl to ieškovas pagrįstai tikėjosi nuo prašomos datos būti atleistas iš darbo (Darbo kodekso 128 straipsnio 2 dalis).

Vadinasi, nagrinėjamoje byloje esantys įrodymai, šalių paaiškinimai bei surinktieji per vieną dieną ieškovą kompromituojantys įrodymai, labiau leidžia manyti buvus asmeninius šalių tarpusavio nesutarimus, dėl ko įvyko šis darbo ginčas, todėl atsakovo teiginiai dėl ieškovo savavaliavimo ir turimų darbo drausmės pažeidimų, liko nepagrįsti ir neįrodyti.

Svarbu paminėti, kad Darbo kodekso 235 straips­nio 2 da­lies 4 punk­to pras­me sa­va­va­lia­vi­mas aiš­kin­ti­nas kaip aki­vaiz­dus tei­sės ak­tų nu­sta­ty­tos pa­rei­gų vyk­dy­mo ar­ba tei­sių įgy­ven­di­ni­mo tvar­kos ne­pai­sy­mas. Tai dar­buo­to­jo vei­ki­mas aki­vaiz­džiai ir ne­pa­tei­si­na­mai ne­pai­sant nu­sta­ty­tos jo kom­pe­ten­ci­jos, veiks­mų at­li­ki­mas ig­no­ruo­jant pri­va­lo­mą jų at­li­ki­mo tvar­ką ir pan. Dar­buo­to­jo draus­mi­nė at­sa­ko­my­bė yra tik in­di­vi­du­a­li. Ji kon­kre­čiam dar­buo­to­jui ga­li bū­ti tai­ko­ma tik už šio dar­buo­to­jo kal­tus ne­tei­sė­tus veiks­mus ar­ba ne­vei­ki­mą. Dar­buo­to­jo kal­tė, ku­ri ga­li­ma ty­čios ar­ba ne­at­sar­gu­mo for­mo­mis, nė­ra pre­ziu­muo­ja­ma (Darbo kodekso 236 straips­nis). Dar­buo­to­jo ne­tei­sė­ti veiks­mai ar­ba ne­vei­ki­mas dar­bo draus­mės pa­žei­di­mo at­ve­ju reiš­kia­si dar­bo pa­rei­gų ne­vyk­dy­mu ar­ba ne­tin­ka­mu jų vyk­dy­mu dėl dar­buo­to­jo kal­tės (Darbo kodekso 234 straips­nis). Dar­buo­to­jai, įgy­ven­din­da­mi sa­vo tei­ses bei vyk­dy­da­mi pa­rei­gas, tu­ri lai­ky­tis įsta­ty­mų, gerb­ti ben­dro gy­ve­ni­mo tai­syk­les bei veik­ti są­ži­nin­gai, lai­ky­tis pro­tin­gu­mo, tei­sin­gu­mo ir są­ži­nin­gu­mo prin­ci­pų. Drau­džia­ma pik­tnau­džiau­ti sa­vo tei­se (Darbo kodekso 35 straips­nio 1 da­lis). Dar­buo­to­jai, įgy­ven­din­da­mi dar­bo tei­ses ir vyk­dy­da­mi pa­rei­gas, ne­tu­ri pa­žeis­ti ki­tų as­me­nų tei­sių ir įsta­ty­mų sau­go­mų in­te­re­sų (Darbo kodekso 35 straips­nio 2 da­lis). Darbo kodekso 228 straips­ny­je nu­sta­ty­tos pa­grin­di­nės dar­buo­to­jų pa­rei­gos, ku­rių pri­va­lo lai­ky­tis vi­si dar­buo­to­jai. Taip pat įsta­ty­me įtvir­tin­ta, kad darb­da­vio reikala­vi­mas dar­buo­to­jui pa­si­aiš­kin­ti tu­ri bū­ti iš­reikš­tas ra­šy­ti­ne for­ma, to­dėl, esant gin­čui teis­me, ap­lin­ky­bė, kad darb­da­vys iš­reiš­kė to­kį rei­ka­la­vi­mą ga­li bū­ti pa­tvir­tin­ta tik ra­šy­ti­niais įro­dy­mais (Civilinio proceso kodekso 177 straips­nio 4 da­lis). Vyk­dy­da­mas Darbo kodekso 240 straips­nio 1 da­ly­je nu­ma­ty­tą pa­rei­gą, darb­da­vys sa­vo raš­te dar­buo­to­jui tu­ri nu­ro­dy­ti kon­kre­tų dar­bo draus­mės pa­žei­di­mą, dėl ku­rio rei­ka­lau­ja­ma pa­si­aiš­kin­ti, nu­sta­ty­ti protingą ter­mi­ną pa­si­aiš­ki­ni­mui raš­tu pa­teik­ti. Jis taip pat tu­rė­tų pa­siū­ly­ti, kad dar­buo­to­jas nu­ro­dy­tų vi­sas ap­lin­ky­bes, tu­rin­čias reikš­mės draus­mi­nės at­sa­ko­my­bės jo (dar­buo­to­jo) at­žvil­giu tai­ky­mui (Darbo kodekso 35 straips­nio 1 da­lis). Ter­mi­nas dar­buo­to­jui pa­teik­ti pa­si­aiš­ki­ni­mą raš­tu tu­ri bū­ti nu­sta­ty­tas va­do­vau­jan­tis Darbo kodekso 35 straips­nio 1 da­lies nuo­sta­to­mis. Jį nu­sta­tant at­si­žvelg­ti­na tiek į kiek­vie­no kon­kre­taus atve­jo reikš­min­gas ap­lin­ky­bes (pavyz­džiui, dar­bo draus­mės pa­žei­di­mo po­bū­dį, fak­tų, dėl ku­rių reika­lau­ja­ma dar­buo­to­jo pa­si­aiš­kin­ti, gau­su­mą bei su­dė­tin­gu­mą ir pan.), tiek į abie­jų dar­bo su­tar­ties ša­lių reikš­min­gus in­te­re­sus, tiek į tai, kad dar­buo­to­jui tu­ri bū­ti su­tei­kia­ma ne for­ma­li, bet re­a­li galimy­bė pa­si­aiš­kin­ti dėl dar­bo draus­mės pa­žei­di­mo. Taip elg­da­ma­sis darb­da­vys tu­ri įver­tin­ti jam ži­no­mų prie­žas­čių, dėl ku­rių dar­buo­to­jas per nu­sta­ty­tą ter­mi­ną ne­pa­tei­kė pa­si­aiš­ki­ni­mo, svar­bą. Aki­vaiz­du, kad darb­da­vio nu­sta­ty­tas ter­mi­nas pa­teik­ti pa­si­aiš­ki­ni­mą ga­li bū­ti bet ka­da pra­tęs­tas pa­ties darb­da­vio ini­cia­ty­va ar­ba dar­bo su­tar­ties ša­lių su­si­ta­ri­mu. Tačiau nagrinėjamoje byloje terminas - viena diena (I tomas b.l. 9), ieškovui buvo suteikta tik formaliai (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai).

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad darbdavys teisėtai ir pagrįstai įvertino ieškovo veiksmus, už kuriuos skyrė griežčiausią įstatyme numatytą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Pa­gal Darbo kodekso 136 straips­nio 3 da­lies 2 punk­tą lei­džia­ma nu­trauk­ti dar­bo su­tar­tį, kai kon­kre­tus dar­buo­to­jo pa­da­ry­tas pa­žei­di­mas ati­tin­ka įsta­ty­muo­se, ki­tuo­se nor­mi­niuo­se ar­ba lo­ka­li­niuo­se tei­sės ak­tuo­se, pro­fe­si­nės eti­kos ko­dek­suo­se ir tai­syk­lė­se nu­sta­ty­to šiurkš­taus dar­bo pa­rei­gų pa­žei­di­mo su­dė­tį, toks kon­kre­tus pa­žei­di­mas kva­li­fi­kuo­ti­nas kaip šiurkš­tus dar­bo pa­rei­gų pa­žei­di­mas (Darbo kodekso 227, 229, 238 straipsniai, 235 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies 3 punktas).

Tokiu būdu galima teigti, kad atsakovas, vadovaudamasis paminėtomis aplinkybėmis, neduodamas termino tinkamai pasiaiškinti ir surinkti reikalaujamą informaciją, skiria ieškovui griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo (Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 238, 240, 241 straipsniai). Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad darbdavys dar anksčiau (jo žodžiais), t. y. tariamai pastebėjęs ieškovo darbo drausmės pažeidimus, jų ir šios ginčo problemos nebandė spręsti kitaip. Taigi, teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, visas bylos aplinkybes, šalių, jų atstovų paaiškinimus, daro išvadą, kad yra pakankamas pagrindas panaikinti ieškovui paskirtąją drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo ir ieškinį iš dalies tenkinti (Darbo kodekso 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas).