Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2012-03-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-204-380-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-03-22
Bylos Nr.
1A-204-380-2012
Teisminio proceso Nr.
1-84-1-00214-2011-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Aurelija Sadauskaitė (pirm.), Dalius Jocys, Stasys Valužis
Pranešėja A. Sadauskaitė Baudž. byla Nr. 1A-204-380/2012Teisėja S. Valinskytė Proceso Nr. 1-84-1-00214-2011-5
Procesinio sprendimo kategorija (S) 1.1.6.3.; 1.2.4.8.3.;2.4.6.;
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. kovo 22 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teisėjų Stasio Valužio, Daliaus Jocio,sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,dalyvaujant prokurorei Vaidai Pužauskienei,išteisintojo gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Skuodo rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 2 d., kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. B. buvo kaltinamas tuo, kad 2011 m. gruodžio 13 d., apie 22.25 val., B.-R. M. priklausančio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su sugyventine N. B. metu mažamečiui jos sūnui R. B., gim. (duomenys neskelbtini), tyčia ranka ne mažiau du kartus sudavė į galvą, tai yra D. B. mušdamas mažametį sukėlė jam fizinį skausmą.

Šalies argumentai

Skuodo rajono apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo Skuodo rajono apylinkės teismo 2011-12-29 išteisinamąjį nuosprendį panaikinti, baudžiamąją bylą nutraukti ir vadovaujantis BK 38 str. 1 d. D. B. nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos BK 140 str. 2 d., atleisti, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Kardomąją priemonę panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus. Apeliaciniame skunde teigiama, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad D. B. veiksmuose nėra tyčios, kuri yra būtinas nusikaltimo sudėties elementas traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 2 d. Teismas neįvertino visų teismo posėdžio metu nustatytų aplinkybių, kurios leidžia daryti išvadą, kad D. B. padarė jam inkriminuojamą veiką netiesiogine tyčia. Tai yra, 2011-12-13, apie 22 val., kilus konfliktui tarp jo ir sugyventinės, kambaryje mušdamas gulinčią N. B. žinojo, kad ant N. B. yra atsigulęs mažametis R. B.. Norėdamas pašalinti tarp jo ir N. B. atsiradusią kliūtį, vaiką patraukė už kojos, t.y. D. B. suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, kad dėl jo neteisėtų veiksmų gali nukentėti ir mažametis asmuo R. B.. Patraukdamas R. B. už kojos numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti padariniai, t.y. suduodant smūgius gali kliūti ir mažamečiui R. B., šių veiksmų nenorėdamas leido jiems kilti, t.y. R. B. suduodamas smūgius į viršugalvį sukėlė jam fizinį skausmą. 2011-12-23 teismo posėdžio metu nukentėjusiojo įstatyminė atstovė N. B. pateikė prašymą, kuriame ji nurodė, kad su kaltinamuoju D. B. dėl jos mažamečiui vaikui R. B. fizinio skausmo sukėlimo priekaištų neturi, su juo susitaikė, prašo bylą nutraukti. D. B. kaltinamas nesunkaus nusikaltimo padarymu, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tai pripažintina atsakomybę lengvinančia aplinkybe, susitaikė su nukentėjusiuoju, neteistas, todėl jam priimant nuosprendį turi būti taikomas BK 38 str.

Išteisintojo gynėjas advokatas prašo prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 str. 3 d.).

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyręs byloje esančius įrodymus, juos tinkamai įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad D. B. nepadarė veikos, turinčios BK 140 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai BK specialiosios dalies straipsnyje, jo dalyje numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, apibūdinančių pavojingą veiką kaip nusikaltimą ar kaip baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino arba tai padarė kankindamas nukentėjusį asmenį. Nusikaltimas numatytas BK 140 str. 2 d. padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, siekiant sukelti fizinį skausmą arba sąmoningai leidžiant kilti tokiems padariniams, t.y. asmuo darydamas nusikaltimą suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti arba asmuo suvokia daromos nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai jiems leidžia kilti.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. B. veiksmuose nėra tyčios, kuri yra būtinas nusikaltimo sudėties elementas traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 140 str. 2 d. Teisiamojo posėdžio metu D. B. parodė, kad 2011-12-13 jis su draugais sėdėjo virtuvėje, gėrė alų. N. B. liepė draugams eiti namo, neleido triukšmauti. Jis įėjo į kambarį, kuriame N. B. gulėjo lovoje ir norėjo jai suduoti, bet užlindo jos sūnus R. B. ir nepastebėjęs vaiko netyčia šiam sudavė. Vaikui sudavė vieną kartą (b. l. 54). Teisiamojo posėdžio metu N. B. parodė, prašiusi, kad vyrai išeitų, bet jie neklausė, todėl ji stalo koja sudavė D. B. ir nuėjusi į kambarį, atsigulė. Buvo išgėrusi ir nepastebėjo, kad vaikas atsigulė ant jos, norėdamas ją užstoti. Kambaryje buvo tamsu, D. B. buvo girtas, jis vaiko galėjo ir nepastebėti (b. l. 55). Teisiamojo posėdžio metu R. B. parodė, kad pamatęs į kambarį įeinantį D. B., atsigulė ant mamos. Kambaryje buvo tamsu, D. B. patempė jį už kojos, o kai užsimojo, jis užsidengė galvą. D. B. jam sudavė vieną kartą delnu į pakaušį, o antrą kartą smūgis tik praslydo. Jis mano, kad D. B. norėjo suduoti ne jam, o mamai (b. l. 55). Gydytojas apžiūrėjęs R. B. sumušimo žymių nerado (b.l. 6). Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme D. B. neigė norėjęs suduoti vaikui ir tempęs R. B. už kojos. D. B. aiškino, kad įėjęs į kambarį vaiko nepastebėjo, nes buvo tamsu, o norėdamas suduoti smūgius N. B., negalėjo numatyti, kad gali suduoti jos sūnui. Pastebėjęs jog sudavė vaikui, išėjo iš kambario. Nors D. B. gailisi sudavęs vaikui, bet jis neprisipažįsta, kad norėjo sukelti fizinį skausmą mažamečiui. Šių išteisintojo parodymų teisme nepaneigė nei N. B., nei R. B.. Nepagrįsti yra skundo teiginiai, kad D. B. nukentėjusiajam smūgius sudavė tyčia, nes prieš mušdamas N. B., patraukė už kojos R. B.. Apie būtiną nusikaltimo sudėties požymį – tyčią išteisintojo veikoje teismas privalėjo spręsti ir sprendė ne tik iš D. B. parodymų, bet ir iš objektyviųjų jo padarytos veikos požymių. Ta aplinkybė, kad D. B. prieš suduodamas smūgius N. B. patraukė nuo jos vaiką, kaip tik turėtų būti vertinama, kaip jo pastangos nesuduoti smūgių nukentėjusiajam. Todėl tokia veika gali būti vertinama, kaip padaryta, esant neatsargiai kaltės formai, kai kaltininkas arba visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, nors gali ir turi juos numatyti (nusikalstamas nerūpestingumas), arba suvokia tik rizikingą savo veiksmų pobūdį ir lengvabūdiškai tikisi išvengti galinčių kilti padarinių (nusikalstamas pasitikėjimas). Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad D. B. nukentėjusiajam sudavė smūgius sąmoningai, tyčia, siekdamas sukelti jam fizinį skausmą. Prokuroras apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti, kad D. B. veika atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, sudarančius šios veikos sudėtį. Todėl D. B. dėl šio kaltinimo išteisintas pagrįstai.

Nors prokuroras apeliaciniame skunde, pasisakydamas dėl D. B. išteisinimo, jo parodymus vertina kaip neteisingus, bet prašo, pripažinus D. B. kaltu pagal BK 140 str. 2 d., vadovaujantis BK 38 str. 1 d., jį nuo baudžiamosios atsakomybės atleisti, kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Tačiau tokio prokuroro prašymo, nors ir pripažinęs D. B. išteisinimą nepagrįstu, apeliacinės instancijos teismas negalėtų tenkinti.

Pagal BK 38 straipsnio nuostatas asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusius asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, turi būti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma, be to, priimdamas tokį sprendimą, teismas turi argumentuoti išvadą, kodėl yra pagrindas manyti, kad kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų, bei nurodyti motyvus, kodėl nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui galima taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės. Motyvuoti asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės teismas gali atsižvelgdamas į jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bet šioje byloje tokių aplinkybių nėra, nes D. B. savo kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nepripažino. Nors D. B. neneigė, jog galėjo suduoti vaikui, tačiau tvirtino tai padaręs netyčia, nors ir gailėjosi sudavęs vaikui, tačiau neprisipažino norėjęs vaikui sukelti fizinį skausmą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, neturi pagrindo pripažinti D. B. gailėjimąsi sudavus vaikui, kaip vieną iš būtinų BK 38 str. 1 d. taikymo sąlygų – prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką. Be to teismas atleisdamas asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės turėtų atsižvelgti į atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į kaltininko asmenybę, jo elgesį iki ir po nusikalstamos veikos padarymo, veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiūris vertinant padarytą nusikalstamą veiką bei pastangos sušvelninti ja sukeltus padarinius ir pan.) bei įvertindamas nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą, padarinių sunkumą. D. B. buvo kaltinamas padaręs veiką, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai galėtų būti vertinama, kaip jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Be to jis buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus, nesumokėjęs jam skirtų baudų (b.l. 38-43). Todėl nebūtų jokio pagrindo manyti, kad D. B. nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog prokuroro prašymas atleisti D. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 str. 2 d., vadovaujantis BK 38 str. 1 d. kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, nepagrįstas, nes nėra visų įstatymo reikalaujamų sąlygų – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, pagrįsto manymo, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Nors D. B. kaltinamas padaręs nesunkų nusikaltimą, neteistas, nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam žalos nepadarė, susitaikė su nukentėjusiojo atstove pagal įstatymą, tačiau nėra visų minėtame baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų, kurios sudarytų pagrindą atleisti D. B. nuo baudžiamosios atsakomybės. O nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 38 str., negalimas.

Skuodo rajono apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė Aurelija SadauskaitėTeisėjai Stasys ValužisDalius Jocys