Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-245-809/2025

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2025-11-19
Bylos Nr.: eI3-245-809/2025
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00197-2019-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Asta Urbonienė, Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės Paragon Nordic
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“

Kategorijos

14.10Atliekų prevencija ir tvarkymas
55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas

Administracinė byla Nr. eI3-245-809/2025Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00197-2019-2Procesinio sprendimo kategorijos: 14.10; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. lapkričio 19 d.Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Astos Urbonienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Paragon Nordic skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja skundu prašo panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 434.

Nurodo, kad pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau – Organizacija) sudarė 2013 m. vasario 11 d. sutartį „Dėl 2007 m. balandžio mėn. 2 d. Sutarties Nr. AER070402-293 Dėl pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo“ pakeitimo (toliau – Pakuočių atliekų tvarkymo sutartis), kuria pavedė Organizacijai vykdyti pareiškėjai įstatymų nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama Pakuočių atliekų tvarkymo sutartį, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – Patvirtinimai). Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėja, atitinkamai, 2014-2016 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013-2015 m. ir realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – Vilniaus RAAD) (teisių ir pareigų perėmėjas – atsakovas) pranešimu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 pareiškėja buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Tuo pagrindu pareiškėjai buvo nurodyta iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Prie šio Vilniaus RAAD rašto pridėta lentelė, kurioje nurodyti Organizacijos pareiškėjai išrašyti Patvirtinimai, kurie pripažinti negaliojančiais. Organizacija 2018 m. kovo 14 d. el. paštu pateikė pareiškėjai Vilniaus RAAD sprendimą ir 2017 m. lapkričio 21 d. patikrinimo aktą Nr. VR-19.2-63. Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. VR-19.3-2 pareiškėjos yra apskųstas. Nepaisant to, atsakovas inicijavo ir atliko pareiškėjos planinį teminio mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015 metus apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą ir įteikė pareiškėjai 2018 m. lapkričio 7 d. Patikrinimo aktą Nr. V-70 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame konstatuota, jog Paragon Nordic UAB iš VšĮ „Žaliasis taškas“ gauti Patvirtinimai už 10,326 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2013 metais, už 10,354 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2014 metais ir už 1,240 t metalinių pakuočių atliekų sutvarkymą 2015 metais nuo Vilniaus RAAD direktoriaus sprendimo Nr. VR-19.3-2 priėmimo dienos, t.y. 2018 m. vasario 22 d., yra laikomi netekę galios. Kadangi pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013-2015 metus, todėl, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 6 straipsnio 9 dalimi ir Aplinkos ministro ir Finansų ministro 2018 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 4, 5, 6 ir 7 punktais, mokesčio per 2013 – 2015 metų mokestinius laikotarpius už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiuota suma yra 43 430,50 Eur. Pareiškėja 2018 m. lapkričio 13 d. Aplinkos apsaugos departamentui raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Tačiau Aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. gruodžio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 434 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” (skundžiamas sprendimas), kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė pareiškėjai mokėtiną 43 430,50 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

Pažymi, jog skundžiamame sprendime, kaip pareiškėjos prievolės mokėti 43 430,50 Eur sumą mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis pagrindu įvardijama Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis, numatanti, jog „Gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių“. Taigi būtų logiška bei pagrįsta teigti, kad Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013-2015 metus tikslinimo ir Mokesčio sumokėjimo prievolė galėtų būti pagrindžiama tik konkrečių Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių neįvykdymu, kaip tą aiškiai ir nedviprasmiškai numato Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis. Tačiau atsakovas skundžiamame sprendime neįvardija, kokių konkrečiai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių neįvykdė pareiškėja Paragon Nordic UAB. Nesant tokio skundžiamo sprendimo pagrindimo, toks sprendimas negali būti laikomas nei teisingu, nei pagrįstu.

Pabrėžia, kad pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi Atliekų tvarkymo įstatyme ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Taigi, pareiškėjai tinkamai ir laiku vykdžiusiai Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme numatytas pareigas, jai neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti pareiškėjai Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra pareiškėjos neteisėtų veiksmų ar kaltės. Skundžiamu sprendimu pareiškėja įpareigojama antrą kartą sumokėti daug didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės, todėl vien šiais pagrindais skundžiamas sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Skundžiamame sprendime ir Patikrinimo akte nurodoma, kad dėl Vilniaus RAAD sprendimo Įmonė turėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apsiskaičiuoti ir sumokėti Mokestį, tikslinant deklaracijas, tačiau deklaracijų nepatikslino ir mokesčio nesumokėjo. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konkrečiu atveju yra išaiškinęs, kad Vilniaus RAAD sprendimu nėra apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis, todėl tiek skundžiamame sprendime, tiek ir Patikrinimo akte daromos nepagrįstos ir neteisėtos išvados. Pažymi, kad pareiškėja pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi, atitinkamai ir šiuo metu nėra galutinio ir neginčijamo sprendimo, kuriuo yra panaikinti Patvirtinimai. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikino pareiškėjai išduotus Patvirtinimus, t.y. atsakovas juos laiko netekusiais galios. Tačiau Vilniaus RAAD sprendimas yra apskųstas teismui. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas atsakovo buvo priimtinas nepagrįstai neatsižvelgiant ir nevertinant šių aplinkybių: baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu gali būti nustatytos reikšmingos aplinkybės, susijusios su UAB „Metrail” Organizacijai išduotų Patvirtinimų panaikinimo teisėtumu administracinėse bylose; nėra galutinių ir neginčijamų sprendimų, kad UAB „Metrail“ išduoti pakuočių sutvarkymą įrodantys dokumentai yra panaikinti (netekę galios); nėra galutinių ir neginčijamų teismų sprendimų, kad Organizacijos pareiškėjai išduoti Patvirtinimai yra panaikinti; pareiškėja, sumokėjusi Mokestį, patirtų negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas.

Nurodo, kad pastarąsias išvadas patvirtina tai, kad vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 68 straipsnio 1 dalimi, jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šiuo atveju susidaro situacija, kai praėję 2018 metai buvo paskutiniai metai, kada pagal minėtas įstatymo nuostatas galima apskaičiuoti arba perskaičiuoti Mokestį už 2013 metus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai patikslinus mokesčio deklaraciją už 2013 m. ir sumokėjus Mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl Vilniaus RAAD priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, pareiškėja nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2013 m. (po 2018 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotų sumokėti mokesčių sumų. Taigi, ir dėl šios priežasties akivaizdu, kad teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja situacija, kai pareiškėja skundžiamo sprendimo pagrindu verčiama sumokėti Mokestį, nors visas savo pareigas yra įvykdžiusi, o Vilniaus RAAD sprendimas ir jį sąlygoję sprendimai yra ginčijami teisme. Kadangi Skundžiamu sprendimu pareiškėja verčiama antrą kartą sumokėti Mokestį, nors įstatymu nustatytas pareigas yra tinkamai įvykdžiusi, skundžiamas sprendimas yra naikintinas teismine tvarka.

Pareiškėja papildomai paaiškino, jog jos veikla Lietuvoje yra iš esmės sustabdyta 2022 metų pabaigoje. Pareiškėjos įsitikinimu, šioje byloje yra aktualus neteisėtų veiksmų bei kaltės nebuvimo pareiškėjos veiksmuose aspektas bei jos rizikos prisiėmimo laipsnio aspektas, turint omenyje tai, kad pareiškėja pavedė trečiajam asmeniui vykdyti visas pareiškėjai tenkančias pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Perdavus tokių pareigų vykdymą specialiai tam įsteigtam subjektui, mokant jam už tai sutartinį atlygį, pakuočių susidarymo subjektas (pareiškėja) objektyviai negali kontroliuoti tolimesnio pakuočių atliekų tvarkymo proceso.

Atsiliepimas

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodo, kad pareiškėjai neskirta sankcija ir ji nėra nubausta. Dėl UAB „Metrail“ priežiūros nurodo, kad atliktų patikrinimų eigoje buvo nustatyti atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo pažeidimai, todėl UAB „Metrail“ buvo išbraukta iš sąrašo. Apie tai iš karto buvo informuotas VšĮ „Žalias taškas“. Pažymi, kad mokestinę lengvatą suteikia ne Patvirtinimai, o dokumentai, įrodantys pakuočių sutvarkymą. Patvirtinimai tik išvestiniai dokumentai iš atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų. Taip pat pažymi, kad bet kurio dokumento apskundimas nedaro dokumentų negaliojančiais. Skundžiamas sprendimas teisines pasekmes sukelia trečiajam asmeniui, tačiau ne pareiškėjai. Papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad 2018 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (16-1)-D8-4391 teiktame atsiliepime išdėstytus argumentus, tačiau, mano, kad byla turėtų būti nagrinėjama atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2025 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 konstatuotus faktus, pagal kuriuos, laikytina, kad pareiškėjai, atitinkamai LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi panaikinto AAD sprendimo apimtyje, už 2013 metus perskaičiuotinas mokėtinas mokestis už aplinkos teršimą.

Papildomai nurodė, kad po Departamento atlikto perskaičiavimo UAB „Paragon Nordic“ išlieka pareiga sumokėti 42 776 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013-2015

metų mokestinį laikotarpį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą patenkinti.

Nurodo, kad su mokesčio lengvatomis susiję klausimai turi būti reguliuojami įstatymo. Konkrečiu atveju nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, nei Atliekų tvarkymo įstatymas nereguliuoja Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotų Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų. Skundžiamame sprendime teisiniu pagrindu nurodyto Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (įstatymo įgyvendinamojo (lydimojo) teisės akto) įstatyminiu pagrindu nurodoma Atliekų tvarkymo įstatymo 34-25 straipsnio 1 dalis, kurioje aplinkos ministrui numatyta teisė patvirtinti Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų naudotojų (perdirbėjų), gaminių ir (ar) pakuočių atliekų eksportuotojų, gaminių ir (ar) pakuočių atliekų surinkėjų ir (ar) atliekų tvarkytojų, apdorojančių surinktas mišrias komunalines atliekas, atskiriant gaminių ir (ar) pakuotės atliekas su tikslu jas perdirbti ir (arba) kitaip panaudoti, išrašymo gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentų tvarką. Taigi, aplinkos ministras turėjo įstatyminius įgaliojimus patvirtinti Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašą, reguliuojantį Įrodančių dokumentų išdavimo tvarką. Taigi, įstatyminiai įgaliojimai patvirtinti įgyvendinamuosius (lydimuosius) teisės aktus aplinkos ministrui suteikti tik dėl Įrodančių dokumentų, o ne dėl Patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais. Įstatyminio lygmens teisės aktai nesuteikia regiono aplinkos apsaugos departamentams teisės priimti tokio pobūdžio patvarkymų dėl dokumentų, reikšmingų sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims. Vilniaus RAAD peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas, todėl vien šiais pagrindais skundžiamas sprendimas naikintinas. Organizacijos Patvirtinimai buvo išrašyti 2013-2015 m., o jų pagrindu Organizacijos Gamintojai ir importuotojai, tame tarpe ir pareiškėja, pateikė mokesčių už aplinkos teršimą deklaracijas už 2013-2015 m. bei pasinaudojo įstatyme numatyta mokesčio už aplinkos teršimą mokestine lengvata. Šių teisinių santykių (Patvirtinimų išrašymo bei to pasėkoje Gamintojų ir importuotojų įgytos teisės į mokestinę lengvatą atsiradimo) – atitinkamai 2013, 2014 ir 2015 m. – metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę Vilniaus RAAD ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai Gamintojų ir importuotojų teisę į mokestinę lengvatą. Pagal įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi iki 2016-02-04) 38 punktą buvo numatyta: Jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami Atliekų tvarkymo įstatymo 34-25 straipsnyje ir Aprašo 11, 16, 20, 25, 30, 35 punktuose nurodytus reikalavimus, laikoma, kad dokumentai išrašyti neteisėtai. Kaip matyti, ginčo teisinių santykių atsiradimo metu ne tik įstatyme, bet ir atsakovo teisiniu pagrindu nurodomame poįstatyminiame teisės akte buvo numatyta tik galimybė pripažinti neteisėtais išrašytais Tvarkytojų išduotus Įrodančius dokumentus, tačiau ne Organizacijos išduotus Patvirtinimus. Taigi, Organizacijai 2013 – 2015 m. išdavus Patvirtinimus, o Gamintojams ir importuotojams pasinaudojus Patvirtinimų pagrindu atsiradusia mokestine lengvata, teisiniai santykiai, susiję su tų metų Organizacijai ir jos Gamintojams ir Importuotojams nustatyta pakuočių atliekų tvarkymo prievole, pasibaigė, teisės aktuose nebuvus jokios teisinės galimybės atsakovui ar bet kuriai kitai institucijai teisinėmis priemonėmis įsiterpti į šiuos teisinius santykius. Dėl paminėtų priežasčių Skundžiamo sprendimo teisiniu pagrindu nurodomas Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (redakcija, įsigaliojusi 2017-02-15 ir galiojusi iki 2018-01-01) 55 punktas grubiai pažeidžia lex retro non agit principą.

Nurodo, kad atsakovas 2013 m. Įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013 m. rugsėjo 1 d., ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti Įrodančius dokumentus, o pagal skundžiamame sprendime teisiniu pagrindu nurodytą Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018-01-01) 55 punktą panaikinti ir išduotus Patvirtinimus, jei tokie Įrodančių dokumentų pagrindu buvo išrašyti. Atitinkamais terminais 2014 ir 2015 m. tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 m. UAB „Metrail“ išduotų Įrodančių dokumentų kontrolės. Pažymi, kad atsakovas 2013 metais buvo savo kontrolės planuose numatęs UAB „Metrail” kontrolę, tačiau apie UAB „Metrail” veiklos pažeidimus Organizacija nei 2013 metais, nei 2014 metais nebuvo informuota. Taigi, dėl atsakovo kaltės Organizacijos išduoti 2013 m. Patvirtinimai skundžiamu sprendimu panaikinti praėjus beveik 5 metams, išduoti 2014 m. – beveik 4 metams, o 2015 m. – beveik 3 metams, tokiu būdu ne tik grubiai pažeidžiant Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostatas bet ir teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus.

Pažymi, kad Sprendimas neteisėtas taip pat ir dėl to, kad į procesą nebuvo įtraukta pareiškėja ir kiti gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas keliamas dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 434.

Nustatyta, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie metalinių ir PET pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais, tame tarpe ir pareiškėjai išduotus patvirtinimus.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-1497 informavo pareiškėją apie prievolę iki 2018 m. balandžio 20 d. apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 m. mokestinius laikotarpius.

Pareiškėja iki 2018 m. balandžio 20 d. nepatikslino Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų už 2013–2015 metus, neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už į vidaus rinką išleistą metalinių ir PET pakuočių kiekį, nors VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti patvirtinimai apie atliekų sutvarkymą panaikinti Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2.

Vadovaujantis Mokėjimo tvarkos aprašo 4, 5, 6, 7 punktais, pareiškėjai apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 42 776 Eur.

Po atlikto patikrinimo 2018 m. lapkričio 7 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas.

Atsakovas, įvertinęs surinktus rašytinius įrodymus, 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 434 patvirtino Patikrinimo aktą.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (Vilniaus RAAD teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687) pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, teismui pateikė duomenis, kad po Departamento atlikto perskaičiavimo pareiškėjai išlieka pareiga sumokėti 42 776 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 metų mokestinį laikotarpį.

Nustatyta, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pagal šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 32 straipsnio 1dalimi, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo redakcijos 1 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Šio įstatymo 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkant patiems arba perduodant jas teisę tvarkyti turinčiam atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavedant pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai, tapus tokios organizacijos dalyviu arba veikiant sutartiniais pagrindais). Pagal šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalį, gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis– Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio. Taigi, išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y., kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį užduotyje nurodytu būdu ir tai reiškia, kad tai yra siejama su realiu (faktišku) užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Pažymėtina, jog taikant Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, pateikiant duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

Atliekų tvarkymo įstatymo 34²⁵ straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Nustatyta, kad LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje priėmė išvadas dėl to, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai 2013-2015 m. išduoti patvirtinimai yra pripažinti negaliojančiais. Tuo tarpu pareiškėja taip pat tik teigia, kad užduotis įvykdyta, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Atitinkamai neįrodžius, kad minėtu laikotarpiu atliekų kiekis buvo realiai sutvarkytas, pareiškėja neturi teisės į mokesčių lengvatą. Papildomai pažymėtina, kad teisės aktai nenumato, jog už prievolę sumokėti aplinkos teršimo mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai. Pirmiau aptartų teisė aktų nuostatų kontekste, aplinkybė, kad kiti subjektai (dalyvaujantys sutarčių pagrindu) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, nedaro įtakos mokesčio mokėtojui jam nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Pareiškėja nurodo, kad atsakovas savalaikiai neįvykdė pareigos atlikti licencijuotų įmonių patikrinimus, todėl neatliko savo pareigos. Pažymėtina, kad Mokesčio įstatyme būtent pareiškėjai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą, nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, galinčių įrodyti, kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata, taip pat pareiškėjai iki Departamento patikrinimo akto surašymo ir 30 d. po jo gavimo nepateikus Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintų deklaracijų ir nesumokėjus mokesčio už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 m., darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Nagrinėjamu atveju aktuali LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartis, kurioje apeliacinės instancijos teismas iš esmės pasisakė ir kitų ginčo šalių šioje byloje keliamais esminiais klausimais. Minėtoje byloje pareiškėju buvo trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris iš esmės kėlė tuos pačius ginčo klausimus (teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų nesilaikymas, lex retro non agit principo ir teisėtų lūkesčių pažeidimas ir kt.), kurie keliami ir šioje byloje. Nėra abejonių, kad šių bylų reikalavimai, motyvai, padarytos išvados yra tarpusavyje susiję, o LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartyje nustatytos aplinkybės turi tiesioginę įtaką sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimui. Apeliacinės instancijos teismui jau įvertinus Departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2, kurio pagrindu priimtas byloje ginčijamas sprendimas, teisėtumą, kartu buvo įvertintos ir visos faktinės aplinkybės, susijusios su Departamento pareigūnų atliktu patikrinimu, jo teisėtumu (kompetencija, aktualių teisės aktų taikymas, terminai ir pan.), todėl teismas, vengdamas pasikartojimų, abiem byloms aktualių ir jau nustatytų faktinių ginčo aplinkybių iš naujo neaptarinėjo, o šiame sprendime pasisako tik dėl keliamo ginčo iš esmės ir pareiškėjos skunde akcentuotų esminių nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentų (teisės, kaip ji teigia, pakartotinai mokėti jau prieš tai sumokėtą mokestį už pakuočių sutvarkymą). Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjant LVAT administracinę bylą Nr. eA-191-624/2025 pareiškėja buvo įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl preziumuotina, kad minėtoje byloje priimtos išvados, motyvacija, tame tarpe ir pareiškėjos šioje byloje keliamais klausimais, pareiškėjai yra žinomos.

Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, keliamo ginčo klausimus reglamentuojančius teisės aktus, LVAT praktiką, darytina išvada, kad ginčijamas Sprendimas keistinas dalyje, kurioje Sprendime nurodyta sumokėti pareiškėjai 43 430,50 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą, t. y. pareiškėja turi sumokėti 42 776 Eur mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės kiekį.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Paragon Nordic skundą tenkinti iš dalies.

Sumažinti Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. gruodžio 27 d. sprendime ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 434 nurodytą sumokėti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei Paragon Nordic 43 430,50 Eur (keturiasdešimt trys tūkstančiai keturi šimtai trisdešimt eurų ir 50 euro centų) mokesčio už į vidaus rinką 2013–2015 m. metais išleistą apmokestinamosios metalinės pakuotės sumą iki 42 776 Eur (keturiasdešimt du tūkstančiai septyni šimtai septyniasdešimt šeši eurai) sumos.

Likusią pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės Paragon Nordic skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos Gitana ButrimaitėAsta UrbonienėEglė Žulytė-Janulionienė