- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-01-26
- Bylos Nr.
- N-403-253-07
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Stasys Gudynas (pirm.), Nijolė Piškinaitė, Algirdas Taminskas (pran.)
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gudyno (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės ir Algirdo Taminsko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutarties A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2006 m. kovo 19 d. A. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už tai, kad jis, vairuodamas transporto priemonę, įvažiuodamas į sankryžą nedavė kelio kitai transporto priemonei, kuri baiginėjo manevrą, išvažiuoti iš sankryžos ir su ja susidūrė, dėl ko buvo apgadintos abi transporto priemonės. Protokole nurodyta, kad buvo pažeistas Kelių eismo taisyklių 203 punktas. 2006 m. kovo 23 d. nutarimu A. S. už paminėtą pažeidimą buvo nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 1 dalį 100 Lt bauda.
A. S. , nesutikdamas su paminėtu nutarimu, apskundė jį teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 31 d. nutartimi panaikino 2006 m. kovo 23 d. nutarimą ir bylą perdavė Kauno miesto eismo priežiūros tarnybai tinkamai surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą.
Kauno miesto VPK VP EPT administracinės veiklos skyriaus vyr. inspektoriaus A. Dirvelio 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimu, vadovaujantis ATPK 123 straipsnio 1 dalimi, 123 straipsnio 6 dalimi, 127 straipsnio 2 dalimi, A. S. buvo paskirta administracinė nuobauda – 100 Lt bauda, už tai, kad 2006 m. kovo 19 d., apie 12.30 val., Kaune, ties Savanorių pr. – Taikos pr. sankryža, vairavo transporto priemonę, įvažiuodamas į sankryžą nedavė kelio iš reguliuojamos sankryžos išvažiuoti kitai transporto priemonei, kuri baiginėjo pradėtą manevrą, ir su ja susidūrė, apgadino abu automobilius, be to, nepateikė civilinės atsakomybės draudimo poliso ir techninės apžiūros talono.
Šalies argumentai
A. S. kreipėsi į teismą ir skundu prašė panaikinti 2006 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo, nustatant tikrąjį eismo įvykio kaltininką.
A. S. paaiškino, kad atvažiavo nuo centro Savanorių pr. ir sustojo trečioje eismo juostoje ties Taikos pr. esančiu šviesoforu, nes degė raudonas šviesoforo signalas. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, pajudėjo iš vietos. Įvažiavęs į sankryžą pastebėjo, kad nuo Tvirtovės al. dideliu greičiu atvažiuoja automobilis. Nurodė, kad bandė stabdyti, tačiau išvengti susidūrimo nespėjo. Pažymėjo, kad po eismo įvykio susijaudino, nesuprato kas kaltas. Atvykę policijos pareigūnai pasakė, kad jis turėjo leisti V. B. vairuojamam automobiliui baigti pervažiuoti sankryžą, todėl, pamanęs, kad jie geriau žino, sutiko su įvykio aplinkybėmis. Tik vėliau suprato, kad tikrai neturėjo būti apkaltintas ir nėra kaltas dėl eismo įvykio.
II.
Kauno apygardos administarcinis teismas 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartimi skundo netenkino. Teismas nurodė, kad A. S. kaltinamas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 203 punktą, kuriame nurodyta, jog įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, išvažiuojančioms iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi (jeigu manevras pradėtas, kai jų krypties signalas buvo leidžiamasis) ir praleisti baigiančius pereiti važiuojamąją dalį pėsčiuosius. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių liudytojų D. V. , G. Č. , R. L. , I. B. parodymų negalima daryti išvados, jog A. S. ar V. B. į sankryžą įvažiavo esant draudžiamam šviesoforo signalui, todėl laikytina, jog per sankryžą abu autoįvykio dalyviai važiavo esant leidžiamam šviesoforo signalui, tik akivaizdu, jog A. S. pradėjo važiuoti po sustojimo, įsijungus leidžiamam šviesoforo signalui, o V. B. įvažiavo į sankryžą be jokio sustojimo, jau šviečiant leidžiamam šviesoforo signalui. Tokiu būdu, nenuginčyta aplinkybė, kad V. B. manevrą pradėjo, kai jo krypties signalas buvo leidžiamas, todėl A. S., įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, privalėjo duoti kelią transporto priemonėms, išvažiuojančioms iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi, o kad jis tokių reikalavimų nevykdė, patvirtina byloje esančios fotonuotraukos, iš kurių akivaizdu, kad pareiškėjo vairuojamas automobilis trenkėsi į nukentėjusio asmens vairuojamo automobilio dešinį šoną, arčiau priekinių durelių. Tokiu būdu teismas padarė išvadą, kad, įsijungus leidžiamajam šviesoforo signalui, A. S. nedavė kelio V. B. transporto priemonei, išvažiuojančiai iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi, kai manevras pradėtas, kai jo krypties signalas buvo leidžiamas, ir tai nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą. Teismas pažymėjo, kad tai patvirtina ir eismo įvykio protokole esantis A. S. tvirtinimas. Teismas taip pat nurodė, kad A. S. nepateikė civilinės atsakomybės draudimo poliso ir techninės apžiūros talono, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal ATPK 123 straipsnio 1 dalį, 123 straipsnio 6 dalį, 127 straipsnio 2 dalį. A. S. padarė tris administracinius teisės pažeidimus, kurių bylas nagrinėjo tas pats pareigūnas, todėl pagal ATPK 33 straipsnį, jam administracinė nuobauda turėjo būti paskirta už kiekvieną teisės pažeidimą atskirai, o galutinai jam skiriama nuobauda turėjo būti parinkta sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose. To nebuvo padaryta, tačiau galutinai A. S. buvo paskirta nuobauda parinkta sankcijos, nustatytos už sunkesnįjį iš padarytųjų administracinių teisės pažeidimų, ribose, todėl toks pažeidimas nelaikytinas esminiu ir reikšmingu.
III.
Apeliaciniu skundu A. S. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – bylą nutraukti.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad jis važiavo kryptimi nuo Kauno miesto centro Savanorių prospektu. Privažiavus Savanorių-Taikos pr. sankryžą, jis sustojo trečioje eilėje ties šviesoforu, nes degė raudonas šviesoforo signalas. Užsidegus žaliam šviesoforo signalui, jis pradėjo lėtai važiuoti į priekį. Kadangi vairavo mikroautobusą, maneveras nebuvo staigus. Prieš pradėdamas manevrą, įsitikino, kad šis veiksmas yra saugus, automobilių atvažiuojančių nebuvo. Pažymėjo, kad eismo įvykio metu patyrė šoką, todėl, nesuprasdamas savo bei kito eismo įvykio dalyvio veiksmų reikšmės, sutiko su eismo įvykio aplinkybėmis bei pasirašė protokole. Mano, kad policijos pareigūnai bei teismas netinkamai vertino jo bei kito eismo įvykio dalyvio veiksmus, nes:
jis pradėjo manevrą po to kai užsidegė žalias šviesoforo signalas. Eismo įvykis įvyko įvažiavus į sankryžą 15-20 metrų, o tam reikalinga buvo 8-10 sekundžių, vadinasi susidūrimas įvyko po 10‑15 sekundžių skaičiuojant nuo to momento kai užsidegė žalias šviesoforo signalas. Esant tokioms aplinkybėms, V. B. vairuojamas automobilis į sankryžą negalėjo įvažiuoti degant leidžiamam šviesoforo signalui. Todėl V. B. vairuojamas automobilis įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui ir tai buvo pagrindinė ir vienintelė priežastis sąlygojusi eismo įvykio kilimą;V. B. nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, ko pasėkoje ir įvyko eismo įvykis;V. B. , turėdamas geras matomumo sąlygas, esant plačiai sankryžai, šviesiam paros metui, matydamas pradėtą manevrą nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų išvengta susidūrimo, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 173 punktą.
Be to, apeliantas nurodo, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes nebuvo sudarytos galimybės vesti bylą per atstovą, pavėluotai buvo surašytas teismo posėdžio protokolas, jame neužprotokoluotas prašymas kviesti liudytoju E. S. , neužprotokoluoti kiti prašymai, užduoti klausimai, neteisingai užprotokoluota jo kalba bei atsakymai į teisėjo ir proceso dalyvių klausimus.
Atsiliepimas
Nukentėjusysis V. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Prašo atkreipti dėmesį į tai, kad A. S. melavo pareigūnams, teigdamas, kad į komisiją pristatys draudimo polisą bei techninės apžiūros taloną. Be to, A. S. po įvykio savo kaltę pilnai pripažino.
Šalies argumentai
Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnyba su apeliaciniu skundu taip pat nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, kad pareigūnai detalaus autoįvykio tyrimo neatliko, nes A. S. sutiko su surašytu administraciniu teisės pažeidimo protokolu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
ATPK 257 straipsnis nustato, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinę bylą, įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Iš esmės analogiška įrodymų vertinimo taisyklė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.
Tiek eismo įvykio protokole, tiek administracinio teisės pažeidimo protokole apeliantas aiškiai sutiko su tuo, kad yra kaltas dėl pažeidimo, nurodė, kad gailisi dėl jo. Tiek administracinėje byloje Nr. II-483-31/06, tiek šioje byloje apklausiamas A. S. iš esmės teigė, kad po įvykio buvo įsitikinęs, jog dėl eismo įvykio jis nekaltas (administracinės bylos Nr. II-483-31/06 l. 23, nagrinėjamos bylos l. 16). Tačiau tokiu atveju nėra logiškai paaiškinimas jo rašytinis prisipažinimas kaltu dėl eismo įvykio, nes logiška, kad vairuotojas, žinodamas, kad nekaltas dėl eismo įvykio, neturėtų prisipažinti kaltu. Be to, A. S. pats nurodė, kad turi didelę vairavimo patirtį, todėl po eismo įvykio galėjo realiai įvertinti situaciją bei pateikti atitinkamus paaiškinimus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nagrinėjamoje byloje apeliantas pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad po eismo įvykio jam spaudimą darė nukentėjęs asmuo, o policija naudojo psichologinį smurtą. Tačiau administracinėje byloje Nr. II-483-31/06 to A. S.iš esmės neteigė. Todėl jo parodymai dėl prisipažinimo kaltu eismo įvykio protokole ir administracinio teisės pažeidimo protokole vertintini kritiškai.
Pastebėtina, kad administracinėje byloje Nr. II-483-31/06 A. S. neatmetė galimybės, kad V. B. užbaiginėjo manevrą (administracinės bylos Nr. II-483-31/06 l. 22). Be to, eismo įvykio aplinkybes ir kitas bylos aplinkybes iš esmės neprieštaringais paaiškinimais šioje ir administracinėje byloje Nr. II-483-31/06 patvirtino nukentėjusysis V. B. , jo žmona I. B. , policijos pareigūnai D. V. , G. B. .
Atsižvelgdama į paminėtą ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai ir išsamiai motyvavo priimtą nutartį. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra objektyvaus pagrindo manyti, kad V. B. , su kurio vairuojamu automobiliu susidūrė apelianto vairuojamas automobilis, į sankryžą, kurioje įvyko eismo įvykis, įvažiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui. Todėl vadovaujantis Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950, 203 punktu, A. S. privalėjo duoti kelią V. B. vairuojamai transporto priemonei, išvažiuojančiai iš sankryžos važiuojamųjų dalių sankirtos numatyta kryptimi, tačiau to apeliantas nepadarė, atsitrenkė į V. B. vairuojamos transporto priemonės dešinį šoną prie priekinių durelių, todėl yra pagrįstai nubaustas pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį. Jam inkriminuotų ATPK 123 straipsnio 1 ir 6 dalies pažeidimų jis iš esmės neginčijo, su jais sutiko, jų padarymą patvirtina byloje esanti medžiaga. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad administracinėje byloje Nr. II‑483-31/06 buvo apklaustas apeliaciniame skunde nurodomas liudytojas R. L. . Šioje byloje jis parodė, kad praktiškai nieko nematė, todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė jį pakartotinai apklausti.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomais A. S. teiginiais dėl jo procesinių teisių pažeidimo, nesudarant galimybės vesti bylą per atstovą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, A. S. prašė atidėti teismo posėdį, nurodydamas, kad yra sudaręs sutartį su advokatu A. T. , tačiau jis negali atstovauti šioje byloje dėl atstovavimo kitoje byloje (b. l. 14). Tačiau teismo posėdžio metu A. S. jau parodė, kad susitarimo su advokatu neturi ir teismui nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nurodytas advokatas tikrai negalėjo atstovauti dėl užimtumo kitose byloje. A. S. susitarimo su advokatu nepateikė ir kartu su apeliaciniu skundu. Dėl paminėtų priežasčių pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino A. S. prašymo atidėti bylos nagrinėjimą dėl advokato užimtumo kitoje byloje, nes toks prašymas nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir įrodymais.
Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei ir pasitvirtintų apelianto nurodomos aplinkybės dėl pavėluoto teismo posėdžio protokolo surašymo, tai toks formalus procesinis pažeidimas nesudarytų pagrindo panaikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį. Iš esmės teisingas teismo sprendimas neturėtų būtų naikinamas vien tik dėl formalių procesinių pažeidimų. Tai numatyta ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 1 dalyje.
Apelianto nurodomos aplinkybės dėl teismo posėdžio protokolo trūkumų taip pat nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamos nutarties. Pastabas dėl posėdžio protokolo A. S. galėjo reikšti ABTĮ 83 straipsnio 5 ir 6 dalyje nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė. Be to, apeliaciniame skunde A. S. nenurodo jokių esminių aplinkybių, kurios nebuvo užfiksuotos protokole ir kurių užfiksavimas būtų turėjęs esminės reikšmės priimto sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Dėl A. S. sūnaus E. S. šaukimo liudyti teisėjų kolegija pažymi, kad jo, kaip administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens sūnaus, t. y. netiesiogiai suinteresuoto bylos baigtimi asmens, parodymai turėtų būti vertinami kritiškai ir, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą, negalėtų paneigti byloje nustatytų faktų. Be to, pabrėžtina, kad E. S. pats pasišalino iš teismo ir nedavė parodymų administracinėje byloje Nr. II‑483-31/06, nors tokią galimybę turėjo. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad draudžiama versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius, todėl teismas negali versti jo duoti parodymus prieš tėvą, jei jis to nenori. Juolab, kad A. S. galėjo pasirūpinti, jog šis liudytojas atvyktų į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, tačiau, sprendžiant pagal bylos medžiagą, to nepadarė.
Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes ir nuostatas, teisėjų kolegija neturi pagrindo tenkinti apeliacinio skundo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.