Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-10-12 · Administracinė byla Nr. I-2196-423/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-10-12
Bylos Nr.
I-2196-423/2017
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01200-2017-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
V. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno
Kategorijos
Administracinė byla Nr.1-2196-423/2017Proceso Nr. 3-62-3-01200-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 12 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

į posėdį neatvykus pareiškėjui V. S., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. S. skundu prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-7). Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2012 metų iki 2017-02-03, pažeidžiant nustatytus reikalavimus, buvo kalinamas Kauno tardymo izoliatoriaus kamerose, kurios buvo perpildytos ir jose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Be to, kamerose nebuvo įrengta mechaninė ventiliacija, kai kuriose kamerose neatsidarė langai, todėl trūko oro, taip pat nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, veisėsi pelėsis ir kaupėsi drėgmė. Pažymėjo, kad atvykęs etapu į Kauno tardymo izoliatorių neturėjo galimybės nusiprausti. Anot pareiškėjo, pagrindu neturtinei žalai atsirasti buvo ir tai, jog jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas pagal gydytojų rekomendacijas. Dėl nurodytų veiksnių pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą. Vadovaudamasis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), jos nuostatas aiškinančia Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas su pareiškėjo skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą (b. l. 17-23) nurodė, kad pareiškėjui Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – Kauno TI) ginčo laikotarpiu didžiąją laiko dalį tekdavo didesnis plotas, nei reglamentuojama teisės aktuose. Kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas yra įrengti skaidraus stiklo langai, o trečiojo aukšto kamerose, vadovaujantis teisės aktais, langai dengti tamsinta plėvele. Kamerose, kurių langai neatsidaro, įrengta mechaninė ventiliacija. Dirbtinio apšvietimo parametrai atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Esant reikalui, kalinčių asmenų prašymu, kamerose dienos metu papildomai įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Pareiškėjas su tokiu prašymu į įstaigos administraciją nesikreipė. Sanitariniai mazgai atskirti 2,1 m aukščio sienele, juose įrengta mechaninė ventiliacija. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė kartą per savaitę maudytis duše. Pareiškėjo prašymai skirti dietinį maitinimą visada buvo operatyviai tenkinami. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė nei į Sveikatos priežiūros tarnybos, nei į Psichologinės tarnybos specialistus. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjo reikalavimo tikslas yra ne patirtos neturtinės žalos atlyginimas, o noras užsidirbti. Pareiškėjas nekonkrečiai argumentuoja savo patirtą neturtinę žalą, nurodo nepagrįstas aplinkybes, neįrodo kalinimo sąlygų sukeltos neturtinės žalos fakto. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjo prašymas priteisti iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Kauno TI, neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Prašė skundą atmesti ir taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalinamas Kauno TI, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).

LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 metų iki 2017-02-03, o skundą teismui pateikė 2017-06-12 (b. l. 14). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė, todėl, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2014-06-12.

Pagrindiniu skundo argumentu dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI buvo laikomas patalpose, kuriose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktuose.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kameras Nr. 349, Nr. 204, Nr.141, Nr. 205, Nr. 237 (b. l. 25-26). Atsižvelgiant į tai, kad minėtų kamerų plotai yra nuo 14,16 kv. m iki 16,53 kv. m, o jose buvo laikoma nuo 1 iki 5 asmenų, darytina išvada, kad teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m. ploto pareiškėjui nebuvo užtikrintas laikotarpiu nuo 2016-06-16 iki 2016-06-21, taigi, iš viso 6 paras. Minėti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas apie pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu 6 paras nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kamerose (trūko atitinkamai nuo 0,77 kv. m. iki 0,06 kv. m. ploto).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, apšvietimo, trečiojo aukšto kamerų langai buvo purvini, tamsinti ir neatsidarantys, veisėsi pelėsis ir kaupėsi drėgmė.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovo atstovas nurodo, kad kamerose, kuriose neatsidaro langai, yra įrengta mechaninė ventiliacija, kitos kameros vėdinamos natūraliai per langus, o sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro vėdinimo sistema (b. l. 18-20). Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 28-36), todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, kurie yra nepatvirtinti jokiais objektyviais įrodymais, atmestini.

Byloje nėra duomenų apie kamerų apšvietimo atitikimą teisės aktų reikalavimams bei duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl drėgmės kamerose, pelėsių veisimosi. Vis dėlto, LVAT laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją ar Kauno visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus kameroje, kurioje gyveno. Nors atsakovas pažymi, kad gavus kalinčių asmenų prašymus, kamerose papildomai įjungiamas dirbtinis apšvietimas, nėra duomenų ir apie tai, kad pareiškėjas tokį prašymą būtų išreiškęs. Taip pat nenustatyta aplinkybė, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į medikus dėl pablogėjusio regėjimo arba kitų sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais. Atsakovo atstovas atsiliepime paaiškino, kad tardymo izoliatoriaus trečiojo aukšto kamerų langai (iš A. Mickevičiaus gatvės pusės) dėl saugumo yra padengti tamsinta plėvele, tačiau pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje. Dėl pareiškėjo argumentų apie pelėsių veisimąsi bei purvinus langus, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punkte bei Higienos normoje HN 134:2015 37 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam jiems išduodamas reikalingas inventorius. Atsakovo atstovas pateikia Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą (b. l. 43), kuriame nustatyta, kad rytinio patikrinimo metu būrio viršininkas paskiria suimtąjį ar nuteistąjį atsakingu už kameros tvarkymą; atsakingas už tvarkymą asmuo patikrinimų metu praneša, be kita ko, apie kameros techninį stovį, įvardija trūkumus ir gedimus. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Kauno TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

Nors byloje nėra pakankamai duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietimą, drėgmės koeficientą, apšvietimo intensyvumą, ir tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl minėtų aplinkybių būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Pareiškėjo sveikatos sutrikimai, dėl jo kalinimo sąlygų Kauno TI nenustatyti ir nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų būtų kreipęsis psichologo ar psichiatro pagalbos, ar, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Priešingai, remiantis bylos duomenimis, pareiškėjas Kauno TI tvarką įvardijo kaip „geriausią“ ir pažymėjo, jog jaučiasi saugus, norėtų visą bausmę atlikti šioje įstaigoje (b. l. 27). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl minėtų aplinkybių galimai kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui šiuo aspektu atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LVAT 2015-10-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad jam nebuvo tiekiamas dietinis maitinimas. Iš atsakovo atstovo pateiktų pareiškėjo prašymų kopijų bei atsakymų į juos matyti, kad kaskart pareiškėjui išreiškus pageidavimą gauti dietinį maitinimą, toks prašymas būdavo nedelsiant patenkinamas (b. l. 66 – 71). Jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo laikytini nepagristais.

Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių, darytina išvada, kad Kauno TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą, ir dėl šių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr.53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr.66802/01; 2012-10-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją).

Kaip jau minėta, pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą, pareiškėjas buvo kalinamas Kauno TI 6 paras. Pažymėtina, kad Kauno TI yra kamerų tipo įstaiga, todėl asmens judėjimo laisvė yra griežtai reglamentuota.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje praktikoje byloje Nr. A-101-146/2017 atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteista 156 Eur neturtinės žalos atlyginimas už 39 paras trukusį minimalaus ploto pažeidimą kamerų tipo patalpose Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (t.y. po 4 eurus už 1 parą). Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, jog minėtos 39 pareiškėjo laikymo paros nesudarė vientiso laikotarpio, o įsiterpė tarp ilgų intervalų, kuriais jis buvo išvykęs iš įstaigos. Taigi, konstatavo, kad pažeidimo intensyvumas nėra didelis, taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo sąlygas būtų bloginę kokie nors kiti neigiami veiksniai, už kurių atsiradimą būtų atsakinga Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo administracija, ar kad pareiškėjui kilo kokios nors ilgalaikės pasekmės (LVAT 2017-02-01 nutartis byloje Nr. A-101-146/2017). Minėtoje byloje nustatytos aplinkybės yra iš esmės panašios į nagrinėjamu atveju nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, minimalus plotas pareiškėjui nebuvo užtikrintas 6 paras, t. y. ženkliai trumpiau, nei aptartoje byloje Nr. A-101-146/2017, šis laikotarpis nebuvo tęstinis, o buvo įsiterpęs tarp ilgų intervalų, kurių metu pareiškėjui buvo užtikrinamas tinkamas kameros plotas (dažniausiai beveik trigubai didesnis, nei teisės aktuose numatyta minimali norma). Įvertinus pažeidimo trukmę ir pobūdį, neesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, taip pat neesant duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Kauno TI administraciją, Psichologinę tarnybą, ar kad dėl to jam būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 24 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 24 Eur (dvidešimt keturis eurus) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimo dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Urbonienė