Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Kursevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. P. gynėjo advokato Dainiaus Žiedo bei nuteistojo A. R. apeliacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 18 d. nuosprendžio, kuriuo

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 4 d., 178 str. 2 d., laisvės atėmimu (3) trejiems metams;

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 str. 4 d., 187 str. 1 d., laisvės atėmimu (1) vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas (3) trejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1, 3 d., prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 11 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis, ir galutinė subendrinta bausmė R. P. paskirta laisvės atėmimas (3) trejiems metams (6) šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., laisvės atėmimu (1) vieneriems metams (8) aštuoniems mėnesiams;

už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., laisvės atėmimu (1) vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas (1) vieneriems metams (8) aštuoniems mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1, 3 d., prie paskirtos subendrintos bausmės iš dalies pridėta Kauno apygardos teismo 2004 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis, ir galutinė subendrinta bausmė A. R. paskirta laisvės atėmimas (2) dvejiems metams (1) vienam mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. R. ir R. P. solidariai priteista 3974,58 Lt UAB (duomenys neskelbtini) žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. ir R. P. nuteisti už tai, kad 2006 m. lapkričio 21 d., apie 3 val. 00 min., Šiauliuose, veikdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais, susitarę dėl vagystės, esant išankstiniam pareigų pasidalinimui, t. y. R. P. atvežus A. R. iš (duomenys neskelbtini) k., Šiaulių raj., automobiliu „Jeep Grand Cherokee“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), suteikus A. R. priemones - kūjį bei rankinę, ir R. P. stebint aplinką, A. R. kūju išdaužė prekybos centro (duomenys neskelbtini) dvejas išorines stiklines duris, po to išdaužė prekybos centre (duomenys neskelbtini) esančio juvelyrinių dirbinių salono „(duomenys neskelbtini) stiklines duris, bei įsibrovė į UAB (duomenys neskelbtini) juvelyrinių dirbinių saloną, po ko kūjo kotu išdaužė juvelyrinių dirbinių salone esančias dvi stiklines vitrinas, ir iš ten pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) turto už 23 677, 87 Lt (įskaitant PVM).

Be to, A. R. nuteistas už tai, kad 2006 m. lapkričio 21 d., apie 3 val. 00 min., vagystės metu iš prekybos centre (duomenys neskelbtini), esančio juvelyrinių dirbinių salono (duomenys neskelbtini), sugadino turtą – dvejas prekybos centro (duomenys neskelbtini) išorines stiklines duris, po ko tęsdamas nusikalstamą veiką išdaužė prekybos centre (duomenys neskelbtini) esančio juvelyrinių dirbinių salono (duomenys neskelbtini) stiklines duris bendros 4690 Lt vertės, priklausančias UAB (duomenys neskelbtini), išdaužė juvelyrinių dirbinių salone esančias dvi stiklines vitrinas bendros 1900 Lt vertės, priklausančias UAB (duomenys neskelbtini), iš viso sugadino svetimo turto už 6590 Lt.

Be to, R. P. nuteistas už tai, kad parengė nusikalstamą veiką - turto sunaikinimą, ir jam vadovavo, t.y., organizuodamas kitą nusikalstamą veiką - vagystę iš prekybos centre (duomenys neskelbtini)esančio juvelyrinių dirbinių salono (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), 2006 m. lapkričio 21 d., apie 3 val. 00 min., iš anksto pasiruošęs nusikalstamos veikos priemonę – kūjį, jį paduodamas A. R., pastarajam sunaikinus svetimą turtą, t.y., išdaužus prekybos centre (duomenys neskelbtini) dvejas išorines stiklines duris, juvelyrinių dirbinių salono (duomenys neskelbtini) stiklines duris bei dvi stiklines vitrinas, sugadino svetimą turtą padarydamas UAB (duomenys neskelbtini) 4690 Lt turtinę žalą, o UAB (duomenys neskelbtini) 1900 Lt turtinę žalą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas Dainius Žiedas prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 18 d. nuosprendį dalyje, kuria R. P. pripažintas kaltu pagal LR BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 2 d., bei pagal LR BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 1 d., ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Advokatas teigia, jog nuosprendis R. P. atžvilgiu yra nepagrįstas įrodymais, todėl neteisėtas ir naikintinas. Nurodo, jog R. P. nuteistas už tai, kad parengė nusikalstamą veiką – turto sunaikinimą, ir jam vadovavo, t. y., organizuodamas kitą nusikalstamą veiką – vagystę, iš anksto pasiruošęs nusikalstamos veikos priemonę, ją paduodamas A. R., bei pastarajam sunaikinus svetimą turtą, sugadino svetimo turto už 6 590 Lt, ir teismas, anot advokato, tik konstatuoja, jog R. P. kaltė pagal LR BK 24 str. 4 d., 178 str. 2 d. ir LR BK 24 str. 4 d., 187 str. 1 d. patvirtinama baudžiamojoje byloje esančiais procesiniais dokumentais, kuriuos nuosprendyje tik išvardina, nepateikdamas jų analizės ir vertinimo. Mano, jog visi šie procesiniai dokumentai vienaprasmiškai įrodo tik faktą, kad A. R. įvykdė nusikalstamas veikas, o nurodytuose dokumentuose užfiksuotoje informacijoje nėra jokių duomenų, kuriais būtų galima remtis teigiant, kad nusikaltimuose dalyvavo R. P., todėl jis nuteistas nepagrįstai.

Advokato manymu, teismas nepagrįstai R. P. kaltę grindė bendrateisiamojo A. R. ir liudytojos V. R. parodymais, nes pastarasis, t. y. A. R. jį apkalbėjo, kadangi jis buvo skolingas 6000 Lt R. P., o pastarasis reikalavo skolą grąžinti, taigi, siekdamas išvengti skolos gražinimo ir manydamas, kad tai R. P. informavo policijos įstaigą apie A. R. padarytą vagystę, pastarasis jį apkalbėjo. Be to, manė, kad A. R., patvirtindamas kaltinimo poziciją dėl jo ginamojo R. P., siekė išvengti griežtos bausmės, ir jos išvengė, nes A. R. paskirta bene perpus švelnesnė bausmė nei R. P.. Gi liudytoja V. R. yra nuteistojo A. R. mama, todėl akivaizdu, kad savo parodymais, patvirtinančiais A. R. parodymus, ji siekė padėti sūnui. Todėl mano, kad šie parodymai nėra patikimi ir teismo turėjo būti vertinami kritiškai.

Nuteistojo R. P. gynėjas nurodo, jog apylinkės teismas nepagrįstai kaip atskirą jo ginamojo kaltės įrodymą nurodė mobiliojo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) jungimąsi prie celių, esančių Aušros al. 29, Šiauliuose, konstatuodamas, kad prieš nusikaltimo padarymą R. P. ir A. R. bendravo kalbėdami telefonais, kadangi iš paminėto telefono numerio ir telefono Nr. (duomenys neskelbtini) R. P. skambino A. R., taigi buvo Šiauluose ir nusikaltimo darymo metu bendravo su A. R., nors šie telefonai nebuvo surasti, nenustatyta jų priklausomybė, taigi ir neįrodyta, jog telefonai priklausė R. P., nenustatytas ir faktas, kad jis minėtu laiku šiais telefono numeriais naudojosi. Apeliantas teigia, kad vėlgi, tik iš A. R. parodymų teismas nustatė, jog šiais telefono numeriais naudojosi jo ginamasis R. P., taigi šis teismo nurodytas faktas, kaip atskiras R. P. kaltės įrodymų šaltinis yra tie patys A. R. parodymai. Kitų gi įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo ginamasis R. P. naudojosi paminėtais telefono Nr. byloje nėra.

Apeliantas teigia, kad jo ginamojo kaltės neįrodo ir 2007-02-05 daiktų apžiūros protokolas, bei jame aprašytas garso įrašas, kuomet apie nusikaltimą praneša R. P. (b.l. 63-65, t.1), teismas be atskiro tyrimo šį balsą priskirdamas R. P., netinkamai ištyrė šį įrodymą ir be pagrindo jį pripažino tinkamu. Nors teismo posėdžio metu R. P. teigė, kad jis neskambino į policiją, o jo telefonu kartais naudodavosi jo pažįstamas Edvinas, kuris ir galėjo pranešti apie nusikaltimą.

Nurodo, kad paminėtas garso įrašas nebuvo ištirtas teisme, nors juo teismo nuosprendis ir remiamas, taigi konstatuoja, kad teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalyje suformuluotą nuostatą dėl įrodymų.

Apeliantas daro prielaidą, kad vienas iš įrodymų, kuriuo teismas grindė nuosprendį, t.y. A. R. telefone „Siemens AF51“ užfiksuotos SMS žinutės, kurių turinys byloja apie tai, kad R. P. reikalauja iš A. R. jo dalies aukso dirbinių, grasindamas pranešti apie nusikaltimą policijai ir pats likti nuošalyje tik liudytoju, yra suklastotas ir teigia, kad tokių žinučių apskritai nebuvo, taigi įrodymą, anot apelianto sukūrė ikiteisminio tyrimo institucija, nes teisme nepavyko atkurti šio įrodymų šaltinio, t. y. perskaityti žinučių tiesiogiai iš paminėto telefono. Be to, tai, apelianto manymu, ir prieštaringas įrodymas, nes 2006-12-07 daiktų apžiūros protokole žinučių, kurios gautos nuo 2006-11-25 iki 2006-11-27 nėra, nors šiuo protokolu teismas rėmė apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Apeliantas taip pat kritikuoja liudytojų D. B., R. V. ir J. S. parodymus, nes šie asmenys yra policijos pareigūnai ir įrodymus, anot apelianto, rinko neteisėtais būdais, pažeisdami daiktinių įrodymų laikymo ir saugojimo taisykles, taigi šie įrodymai, t. y. liudytojų parodymai, o ir telefone „Siemens AF51“ esanti informacija apskritai negali būti laikomi įrodymu.

Apeliantas teigia, kad liudytojas D. B., pažeisdamas BPK 154 str. 1 d. reikalavimus, neturėdamas teisinio pagrindo, t. y. teismo teisėjo nutarties, klausėsi jo ginamojo R. P. pokalbių su A. R., todėl mano, kad pareigūnas, atlikdamas tokius veiksmus, pažeidė R. P. konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, nes informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu. Teigia, kad byloje nėra ne tik teisėjo nutarties, bet ir A. R. prašymo ar sutikimo. Todėl apeliantas daro išvadą, kad baudžiamasis jo ginamojo persekiojimas buvo vykdomas nusikalstamais būdais, todėl, tokiu būdu gauti duomenys, negali būti pripažinti teisėtais ir naudojami baudžiamojoje byloje.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismas dviprasmiškai vertino gynybos liudytojų – J. P. ir R. V. parodymus, vienu atveju priimtoje nutartyje nurodęs, kad šių liudytojų parodymai yra melagingi, kitu atveju – atmesdamas kaltinamojo prašymą pakeisti kardomąją priemonę švelnesne, jais remiasi. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrindė savo pozicijos, kodėl šiuos parodymus laiko melagingais, todėl nesant kitokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti apkaltinamąjį teismo nuosprendį, R. P. atžvilgiu turėjo būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Apibendrindamas paduoto apeliacinio skundo motyvus ir argumentus, nuteistojo advokatas D. Žiedas konstatuoja, kad:

BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika R. P. inkriminuota remiantis tik A. R. parodymais ir kitais duomenimis, kurie yra nepatikimi, ydingi ir nepakankami pagrįsti kaltei;

BK 24 str.4 d. ir 187 str. 1 d. numatytos veikos inkriminavimas pagrįstas vien tik A. R. apkalbomis.

Apeliantas, be to, teigia, kad prokuroro 2007-05-15 prašyme kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis, neįvardinti jokie duomenys, kurių pagrindu R. P. papildomai inkriminuotos BK 24 str.4 d. ir BK 24 str. 4 d. ir 187 str. 1 d. numatytos veikos, todėl daro išvadą, kad kaltinimo pakeitimas neatitinka BPK 219 str. numatytų reikalavimų kaltinamajam aktui.

Be to, nurodo, kad ir teismas nuosprendyje neaptarė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, jog R. P. organizavo jam inkriminuojamas veikas: kad jis parūpino nusikalstamai veikai įvykdyti reikiamas priemones, jas perdavė A. R., ar pan. Byloje, anot apelianto, yra priešingų duomenų, patvirtinančių visai kitokias aplinkybes - kad vagystę sugalvojo pats A. R., todėl logiška, kad sumanęs nusikaltimą ir jo darymo mechanizmą, jis pats ir apsirūpino reikiamomis tam priemonėmis. ( BL.65-68 t. 2)

Apeliantas įžvelgia tendenciją nekvestionuojant priimti tik A. R. parodymus ir jais remtis, visiškai neįrodinėjant jo ginamojo kaltės. Todėl mano, kad nepagrįstai jo ginamajam buvo inkriminuotas nusikalstamų veikų organizavimas.

Todėl apeliacinio skundo autorius dar kartą nurodo, kad priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis neatitinka BPK reikalavimų, keliamų nuosprendžio surašymui, pagrįstas tik prielaidomis, bei neištirtais įrodymais, arba visiškai nepagrįstas jokiais duomenimis, tik padarytos išvados.

Todėl prašo kaltinamąjį R. P. išteisinti.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. R. prašo pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 18 d. nuosprendį ir skirti jam švelnesnę bausmę.

A. R. prašo atsižvelgti į tai, jog jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, yra vedęs bei augina mažametę dukrą, dirbo atsitiktinius darbus ir taip išlaikė savo šeimą. Nurodo, jog nusikaltimą, už kurį nuteistas, įvykdė ne savo noru, o per prievartą, bendrininkui grasinant susidoroti su jo šeima. Prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę, nes nori kuo greičiau įsidarbinti ir atlyginti civiliniam ieškovui padarytą žalą.

Taip pat A. R. prašo pakeisti jam bausmės atlikimo vietą ir pasiųsti jį atlikti bausmę į Pravieniškių 2-uosius pataisos namus – atvirąją koloniją, nes tuomet jis galėtų dirbti ir atlyginti padarytą žalą, bei padėti finansiškai savo šeimai.

Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas D. Žiedas, nuteistasis A. R. ir jo gynėjas E. Jankaitis prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašo apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Dėl nuteistojo R. P. advokato Dainiaus Žiedo apeliacinio skundo argumentų ir motyvų.

N. R. P. advokato Dainiaus Žiedo apeliacinio skundo teiginys, jog nuosprendis R. P. atžvilgiu yra nepagrįstas įrodymais, todėl turi būti panaikintas o jo ginamasis išteisintas, paremtas subjektyvia apelianto nuomone, kaltinamojo R. P. gynybine pozicija viską neigti, nepripažįstant netgi objektyvių faktų, ir byloje surinktų duomenų akla kritika, baudžiamojo proceso normas traktuojant tik sau palankia forma, bei iškraipant jų turinį.

Nepagrįstai apeliaciniame skunde advokatas nurodo, jog apylinkės teismas tik konstatavo jo ginamojo kaltę padarius veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje ir 178 straipsnio 2 dalyje, ir 24 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, tačiau nepagrindė jos įrodymais, pasitenkindamas tik procesinių dokumentų išvardijimu, kuriuose, anot advokato, nėra jokios informacijos, kuria remiantis būtų galima teigti, kad R. P. dalyvavo A. R. padarytame nusikaltime, o juo labiau jį parengė ir organizavo. Toks apelianto teiginys prieštarauja byloje surinktiems duomenims, kuriuos pirmosios instancijos teismas ir visapusiškai ištyrė, ir tinkamai įvertino, ir padarė pagrįstas, ir teisingas išvadas apie nuteistųjų kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, grįždama prie bylos ir padarytų nusikalstamų veikų faktų ir faktinių aplinkybių, dar kartą patikrino jau ištirtus bylos duomenis, susiedamas juos į vieningą įrodymų grandinę, t. y. nustatęs bylos duomenų pagrindu tarpinius faktus ir aplinkybes, kurie patvirtina nusikaltimų faktą ir padarymo aplinkybes (laiką, vietą, asmenų skaičių, turto užvaldymo būdą, įsibrovimo į patalpas būdą, nusikaltimą parengusių ir jį padariusių asmenų fizinį judėjimą prieš nusikaltimo padarymą ir po jo, turto paslėpimo ir laikymo aplinkybes, kilusį ginčą ir konfliktą dėl pagrobto turto pasidalijimo tarp kaltininkų ir kt.) sugretinęs juos su kitais duomenimis - liudytojų R. N., E. R., V. R., V. R., parodymais, taip pat liudytojų D. B., R. V. ir J. S. parodymais, kuriuos apeliacinės instancijos teisėjų kolegija papildomai apklausė bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, ir pagaliau sugretinęs nustatytus faktus su pačių nuteistųjų parodymais, konstatuoja, kad šių duomenų pakako susiformuoti teismo vidiniam įsitikinimui dėl kaltininkų kaltės ir tam, kad priimti apkaltinamąjį teismo nuosprendį.

Įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima ištirti ir patikrinti baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka ir būdais. Pripažinti, ar tokie duomenys yra įrodymai yra išimtinė teismo diskrecija, kadangi tik teismas gali juos pripažinti tinkamais arba ne. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, šie duomenys buvo patikrinti ir ištirti. Nenustatyta, kad duomenys gauti neteisėtais būdais, todėl jais pagrįstai remtas apkaltinamasis nuosprendis. Tokią pat poziciją apeliacinės instancijos teismas išreiškia ir apeliaciniame skunde kritikuojamų kaltinamojo A. R. parodymų, bei liudytojų V. R., E. R., V. R. parodymų vertinimui ir jų pripažinimui tinkamais ir liečiančiais įvykį. Apeliantas nepagrįstai teigia ir nurodo, kad A. R., duodamas parodymus prieš jį, jį apkalba. Jokiais byloje ištirtais duomenimis – nei objektyviais, nei subjektyviais, apart R. P. nuomonę ir parodymus, nenustatyta, kad A. R. turėjo pagrindą apkalbėti R. P., ar kad iš jo (R.) parodymai buvo išgauti neteisėtais būdais, ar kad A. R. būtų esmingai keitęs savo parodymus ar buvęs nenuoseklus, papasakodamas apie bendrakaltinamojo R. P. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, ar kad buvo verčiamas ar kitaip viliojamas bendradarbiauti po jo sulaikymo su pareigūnais, tiriančiais įvykį, tikslu apkalbėti R. P.. Bylos duomenys patvirtina priešingas tokiam teiginiui aplinkybes ir faktus: A. R. pats, tik jį sulaikius kaip įtariamąjį, nurodė savo bendrininką – R. P., pagrįstai tikėdamasis, kad jo nuoširdus ir atviras bylos aplinkybių nurodymas jam bus naudingas, t. y. lengvinančia jo atsakomybę aplinkybe, taigi ir galimybė susilaukti švelnesnio savo kaltės įvertinimo priimant nuosprendį ir paskiriant bausmę. Įstatymo leidėjas tokią galimybę – kaltės pripažinimą ir padėjimą tyrimo institucijai atskleisti nusikaltimą – numatė pačiame įstatyme, siekdamas svarbių ir reikšmingų tikslų, kuo greičiau išaiškinti ir atskleisti nusikalstamas veikas ir jas padariusius asmenis, bei siekdamas ir kaltų asmenų auklėjimo, bei prevencijos tikslų, taigi toks A. R. elgesys visiškai paaiškinamas, ir dėl to jo parodymai negali būti mažiau vertingi ar reikšmingi nei asmens, kuris nepripažįsta savo kaltės, ar neduoda parodymų, arba meluoja. Pažymėtina ir ta aplinkybė, kad A. R. ne tik davė „nuogus“ parodymus, bet atskleidė ir faktus, duomenis bei aplinkybes, kas juos patvirtintų. O juos – A. R. parodymus patvirtina tokie duomenys esantys byloje – tai telefoninių pokalbių išklotinės, apie kaltininkų bendravimą iki nusikaltimo padarymo, jo darymo metu, ir iškart po jo padarymo, pranešimo apie nusikaltimo padarymo aplinkybes ir faktą turinys ir telefono abonento Nr.iš kurio buvo pranešta, R. P. pripažinimas, kad jis pranešė apie nusikaltimą, pagaliau SMS žinučių A. R. turinys po nusikaltimo padarymo. Šių duomenų pagrindu buvo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios patvirtino ne tik A. R. parodymus, bet padėjo teismui atskleisti nusikaltimo parengimo ir faktinio vykdymo mechanizmą ir aplinkybes. Grįžtant prie faktinių bylos duomenų apie nusikaltimo vykdymo aplinkybes ir aptariant nuteistojo R. P. parodymus teisme ir jo nurodytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad toks kaltininko R. P. elgesys (pranešant policijai apie padarytą nusikaltimą ir jį padariusį asmenį, siunčiant grasinamo pobūdžio žinutes A. R. dėl aukso dalies atidavimo jam ir pan.) visiškai paaiškinamas nustatytų faktų ir susidariusios po nusikaltimo padarymo situacijos požiūriu. R. P., parengęs nusikaltimą ir jį organizavęs, dėl netikėtai susiklosčiusių aplinkybių (greitai atvykus į įvykio vietą pareigūnams, kurie privertė slėptis kaltininkus) negavo savo dalies, ir nesitikėdamas jos gauti elgėsi taip kaip buvo nustatyta tiriant padarytą nusikaltimą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, t. y. ir grasino bendrininkui, ir reikalavo savo dalies, ir pagaliau pranešė policijai apie nusikaltimą, apie kurį puikiai viską žinojo, nes pats jį parengė ir dalyvavo.

Taigi vertinti aptartų asmenų parodymus, kaip nepatikimus, ar nepatvirtintus kitais duomenimis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Todėl šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Taip pat ta aplinkybė, jog telefonai, iš kurių R. P. skambino ir rašė žinutes A. R., nebuvo surasti ir apžiūrėti, nepaneigia fakto, kad jais kaltinime nurodytu metu naudojosi R. P.. Tą aplinkybę nuosekliai nurodo ir A. R., ir iš dalies patvirtina rašytų SMS žinučių A. R. turinys, be to, tai tiesiogiai ir netiesiogiai pripažino ir pats nuteistasis R. P., pripažindamas kad jis skambino policijai apie padarytą nusikaltimą, o skambutis užfiksuotas būtent iš vieno tų telefonų, kurių judėjimas ir bendravimas su A. R. naudojamu telefonu buvo fiksuojami nusikaltimo darymo ir po jo metu – t. y. ir Nr. (duomenys neskelbtini), bei , kaip jau buvo teigta, netiesiogiai R. P. pripažįstami faktai dėl siųstų žinučių turinio. Tik, siekiant kad jis nebūtų susietas su nusikaltimu, jo nurodoma, kad ir grasinimai, ir reikalavimas turto buvo susiję su jo iškelta versija dėl skolos gražinimo, bet ne su nusikaltimu. Gi žinutės, kaip nustatyta bylos duomenimis (b.l. 93-96, t. 1) buvo siųstos iš telefonų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi apelianto teiginys ir dėl telefonų priklausomybės apskritai, o kartu ir dėl kaltininkų bendravimo fakto nurodytu kaltinime ir teismo nuosprendyje metu, t. y. nusikaltimo darymo ir po jo metu, yra neparemtas tikrais faktais, ir netenka prasmės, todėl šis jo skundo argumentas atmetamas. Ir kartu šie bylos faktai ir juos patvirtinantys duomenys iš esmės patvirtina ir A. R. teiginius apie bendrininko – R. P. dalyvavimą nusikaltime: t. y. nusikaltimo parengime bei organizavime ir sustiprina kitus byloje esančius duomenimis, kuriais buvo grindžiami ir kaltinimai kaltinamiesiems, ir apkaltinamasis nuosprendis. Todėl nepagrįstai apeliaciniame skunde spekuliuojama teiginiu apie tariamą „rato“ klaidą, kai tie patys duomenys, gauti iš vieno šaltinio, vėl patvirtinami to paties šaltinio, nes priešingai šiam teiginiui, duomenis patvirtina keletas savarankiškų įrodymų šaltinių, kuriuos nurodė nutartyje ir apeliacinis teismas.

Apelianto teiginys, kad teismas be pagrindo apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi 2007-02-05 daiktų apžiūros protokolu su garso įrašu, kuriame jo teigimu nenustatytas asmuo praneša apie nusikaltimą, taip pat yra visiškai spekuliatyvus, nes pats kaltininkas teismo posėdžio metu nurodė, kad jis pats ne tik kad A. R. nurodytu laiku skambino, reikalaudamas gražinti skolą, bet ir pasakė, kad praneš apie nusikaltimą, jei skola nebus gražinta, ir kad jis iš tiesų skambino į policiją, jo teigimu iš draugo E. telefono, pranešdamas apie nusikaltimą. Tokie nuteistojo R. P. parodymai užfiksuoti teismo posėdžių protokole, dėl kurio pastabų pareikšta nebuvo (b.l. 32, t. 4).

Taigi esant tokioms aplinkybėms, garso įrašo tirti teisme ir nereikėjo, nes dėl balso priklausomybės ginčo nebuvo, taigi teismas nepažeidė apelianto nurodyto BPK 301 straipsnio 1 dalies, pripažindamas šiuos duomenis įrodymu.

Apeliantas, nuteistojo R. P. advokatas, skunde teigdamas, kad A. R. telefone užfiksuotos SMS žinutės apie tai, kad R. P. reikalauja dalies aukso dirbinių, priešingu atveju grasindamas pranešti apie padarytą nusikaltimą, o pats likti nuošalyje tik liudytoju, kurių turiniu, fiksuotu apžiūros protokole (b.l. 93-96, t.1) taip pat grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra suklastotas įrodymas, nes tokių žinučių, anot apelianto, nurodytame A. R. telefone apskritai nėra ir nebuvo, o ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnai jį sukūrė, nes netgi teisme jų, anot advokato, atkurti nepavyko, be pakankamo tam pagrindo, pažeisdamas advokato etikos taisykles, ir kitas teisės normas, apkaltino ikiteisminio tyrimo instituciją galima nusikalstama veika. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie advokato teiginiai visiškai paneigti bylos duomenimis, nes apie ikiteisminio tyrimo institucijos pareigūnų teisėtus veiksmus liudija ne tik byloje esantieji nurodyti procesiniai dokumentai daiktų apžiūros protokolai, bei protokolai, kuriuose išrašyti SMS žinučių turinys, bet ir daiktiniai įrodymai, kurių laikmenose užfiksuotos ir išlikę paminėtos SMS žinutės, kurias, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka bei atliekant įrodymų tyrimo veiksmus, teisėjų kolegija ištyrė, ir jų turinį sugretinus su SMS žinučių turiniu, kuris užfiksuotas protokole, nustatė identiškais. Kartu kolegija primena, kad advokatas pagal profesiją ir išsimokslinimą yra teisininkas, todėl atlikdamas savo profesinę pareigą suvokia, kad bet koks kaltinimas nusikalstama veika, turi turėti rimtą ir pakankamą pagrindą, ir turi būti pagrįstas. Kolegija kartu primena, kad advokatas, naudodamasis savo teisėmis ir atlikdamas pareigas, privalo jomis naudotis sąžiningai.

Grįžtant prie aptariamo įrodymo (daiktinio įrodymo) jo gavimo bei laikymo (saugojimo) būdo ir sąlygų, kolegija konstatuoja, kad nei teismas, nei ikiteisminio tyrimo institucija nepažeidė baudžiamojo proceso reikalavimų, kurie keliami tokių duomenų rinkimui ir jų saugojimui. Kaltinamasis A. R. sutiko ir pats nurodė ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie tai, kad jam jo apklausos metu, skambina ir rašo jo bendrininkas, ir sutiko, kad jo pokalbis ir SMS žinučių turinys būtų atskleisti. Apie tai nurodė ne tik apklausti papildomai apeliacinės instancijos teisme pareigūnai, bet pripažino ir pats A. R.. Taigi šiuo atveju kaltinamojo teisės, atliekant tokius procesinius veiksmus be teismo leidimo nebuvo pažeistos. Šiuo atveju R. P. sutikimo, nei juo labiau teismo leidimo pasiklausyti, ar sužinoti kito pokalbio dalyvio rašomų žinučių turinio nereikėjo, nes to įstatymas nereikalauja, kadangi procesinis veiksmas buvo atliekamas su A. R., bet ne su R. P.. Be to, toks reikalavimas netgi negalėtų būti įvykdomas ir proceso tikslų bei įrodymų rinkimo prasme, būtų netgi absurdiškas.

Dėl apeliaciniame skunde nurodytų teiginių apie daiktinių įrodymų paėmimo, ir saugojimo taisyklių pažeidimus, kolegija taip pat nenustatė apeliaciniame skunde nurodyto baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo. Kartu kolegija aiškindama šios teisės normos prasmę, primena, kad įrodymai byloje yra visi duomenys, gauti teisėtais būdais, ir turi būti ištiriami atliekant ir ikiteisminio tyrimo veiksmus, ir nagrinėjant bylą teisme. Taigi akivaizdu, kad šiuo atveju paėmus iš įtariamo asmens tam tikrus daiktus, dokumentus, elektronines laikmenas - šiuo atveju telefonus, jie turėjo būti ir buvo tiriami, t. y. su jais „dirbama“, vadovaujantis proceso normomis ir taisyklėmis: jie apžiūrimi, tiriami, esant reikalui skiriamos ekspertizes, pavedant juos ištirti specialistui ir pan. Ir baudžiamojo proceso įstatymo normų turinys, ir kitos teisės normos reikalauja, kad proceso normos nebūtų suprantamos ir taikomos statiškai, jų taikymas turi būti ir kūrybiškas, ir racionalus, ir efektyvus, t. y jos turi tarnauti tam tikslui, kuriam sukurtos – nusikalstamų veikų atskleidimui ir kuo greitesniam ištyrimui ir asmens teisių užtikrinimui. Šiuo konkrečiu atveju svarbu buvo ne tiek pats daiktas – telefonas, bet tie duomenys, kurie buvo išlikę paminėtame daikte, t.y. A. R. telefone, todėl šis daiktas negalėjo būti, jį paėmus iškart užantspauduotas, įdėtas į seifą ar pan., ir tokiu būdu saugomas. Pareigūnai privalėjo ir jį ištirti, ir užfiksuoti jo laikmenų turinį tinkama forma, apie tai surašant procesinius dokumentas, kas ir buvo padaryta. Pažymėtina, kad šių duomenų pagrindu šioje konkrečioje byloje buvo operatyviau atskleistas ir pats nusikaltimo turinys, ir nustatyti jame dalyvavę asmenys, todėl pagrįstai pradėtas jų atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje tinkamai įvertino ir liudytojų J. P., ir R. V. parodymus, nes iš tiesų jų parodymai nenuneigė tų įrodymų, kuriais paremtas kaltinimas ir apkaltinamasis teismo nuosprendis. Paminėtina, kad šios liudytojos suinteresuotos kaltininko R. P. versijos patvirtinimu, be to jų pateiktų duomenų nepatvirtino kitos bylos aplinkybės bei faktai. Kolegija dar kartą primena, kad įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo kompetencija ir atliekama tik baigiamajame teismo priimame akte – šiuo atveju apkaltinamajame nuosprendyje. Teismas teisingai įvertino šių liudytojų parodymus, todėl vertinti juos kitaip apeliacinės instancijos teismas pagrindo neturi.

Grįžtant prie bylos faktų ir apeliacinio skundo motyvų, ir argumentų, kolegija dar kartą konstatuoja, kad apeliantas nepagrįstai nurodo, jog kaltinimai ir apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįsti tik A. R. parodymais. Šį apelianto argumentą ir teiginį pirmosios instancijos teismas, o ir apeliacinės instancijos teismas paneigia faktų, aplinkybių ir argumentų kalba, kuri jau buvo atskleista aukščiau šioje priimamoje nutartyje, todėl jų iš naujo nekartoja. Pažymėtina ir tai, kad R. P. kaltę parengus nusikaltimą ir jį organizavus, parūpinus jo darymui reikiamas priemones ir įrankius, patvirtina visuma bylos įrodymų ir faktų, kuriuos pakankamai ir išsamiai ištyrė apylinkės teismas. Todėl, netenkinant apelianto apeliacinio skundo ir atmetant skundo argumentus apie tai, kad byloje, būk tai, nėra įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad R. P. parengė nusikaltimą, kad organizavo ir turto sunaikinimą, ir turto grobimą, pagrįstai nuosprendyje konstatuojama ir teigiama, kad įsilaužti į saugomą parduotuvę per stiklo duris kitaip, kaip tik sužalojant sunaikinant ar kitaip pažeidžiant turtą, t. y. langus ir vitrinas nebuvo galima. Patekti į saugomą patalpą ir pagrobti juvelyrinius dirbinius, buvo galima tik tokiu būdu, todėl visiškai suprantama, kad rengiant nusikaltimą ir buvo apsirūpinta tam reikalingomis priemonėmis. Teismas neabejoja šioje dalyje kaltinamojo A. R. parodymais, kad jomis jį aprūpino R. P., nes tokia išvada yra ir logiška ir turi nuoseklią seką, taigi pagrįstai nuteistajam R. P. buvo inkriminuota ir veika numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje ir 187 straipsnio 1 dalyje, nes turtas iš tiesų buvo sunaikintas. Kolegija dar kartą pasikartoja, kad kitaip, nei jį sunaikinant į patalpas patekti ir nebuvo įmanoma. Tai R. P. ir žinojo ir suprato, ir tam pasirengė, organizuodamas juvelyrinių dirbinių grobimą Todėl šios veikos kvalifikuojamos iš sutapties.

Nepagrįstas apelianto skundo teiginys, kad prašymu pakeisti kaltinimą esmingai skirtingu pagal faktines aplinkybes, prokuroras pažeidė BPK 119 straipsnio reikalavimus, kurie keliami kaltinamojo akto turiniui ir formai, kadangi pakeisdamas kaltinimą, esmingai skirtingu, nenurodė anot apelianto, duomenų, kuriais grindžia pakeistąjį kaltinimą, t. y. nepagrindė kaltinimo, suvaržydamas kaltinamojo teisę į gynybą. Tačiau priešingai nei teigiama skunde, kolegija nurodo, kad nei prokuroras, pakeisdamas kaltinimą, nei teismas, priimdamas ir jį nagrinėdamas bei tirdamas, proceso įstatymo nepažeidė, nes naują kaltinimą įteikė kaltinamiesiems ir laiku, ir tinkamos formos, t. y. sudarė pakankamas sąlygas kaltinamajam pasiruošti gynybai ir gintis, teigti įrodymus, o kaltinamasis ir gynyba pasinaudojo savo teise į gynybą, buvo aktyvūs, be to, kolegija nurodo, kad duomenys, kuriais buvo grįsti pakeistieji kaltinimai iš principo buvo nurodyti pradiniame kaltinime, jie iš esmės ir nesikeitė, ir jų pakako tam, kad būtų galima suprasti ir kaltinimų esmę, ir kuo šie kaltinimai grindžiami. Pažymėtina ir tai, kad visi byloje esantys procesiniai dokumentai, teismo proceso protokolas liudija apie tai, kad kaltinamasis R. P. suprato kuo yra kaltinamas, pasinaudojo savo teise aktyviai gintis ir tam pasinaudojo visuma savo procesinių teisių, taip pat ir teise paduoti apeliacinį skundą.

Dėl bausmės nuteistajam.

Apylinkės teismas, parinkdamas nuteistajam R. P. bausmės rūšį ir jos dydį baudžiamojo įstatymo nepažeidė, paskyrė bausmę sankcijos, numatytos baudžiamajam įstatyme už tokias veikas, ribose, skaičiuodamas nuo bausmės vidurkio. R. P. anksčiau teistas net šešis kartus už turtinio pobūdžio nusikaltimus, teistumai neišnykę, nusikalstamas veikas padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, padarė tyčinį apysunkį nusikaltimą, jo vaidmuo nusikaltimo parengime ir organizavime buvo aktyvus ir reikšmingas, pagrobta turto už sąlyginai didelę sumą, pagal įstatymą R. P. laikomas recidyvistu (BK 27 straipsnis). Taigi teismas įvertinęs ir jo vaidmenį nusikaltimų padaryme, ir į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nuteistajam paskyrė pagrįstą savo rūšimi ir dydžiu bausmę. Ją švelninti ar keisti pagrindo nėra.

Esant tokiems argumentams ir motyvams, nuteistojo R. P. advokato Dainiaus Žiedo apeliacinis skundas netenkinamas, o apylinkės teismo nuosprendis R. P. atžvilgiu apeliacinio skundo ribose paliekamas nepakeistu.

Dėl apelianto A. R. apeliacinio skundo.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad jam paskirtoji bausmė yra aiškiai per giežta, atsižvelgiant ir į jo asmenybę, ir į šeiminę padėtį, ir į tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką.

Tačiau apylinkės teismas, priimdamas nuteistojo atžvilgiu apkaltinamąjį teismo nuosprendį, į šias apelianto nurodytas aplinkybes atsižvelgė. Dar daugiau, teismas nurodė ir tai, kad jis atsižvelgia ir į tai, kad jis ne tik prisipažino padaręs nusikaltimą, bet pats aktyviai prisidėjo išaiškinant šią nusikalstamą veiką padariusį ir kitą asmenį. Tačiau kitos faktinės aplinkybės, kurios yra svarbios bausmės parinkimui ir jos dydžiui yra tai, kad padarytas tyčinis apysunkis nusikaltimas, kurio padarymo faktinės aplinkybės šiuo konkrečiu atveju kelia didesnį pavojų nei kiti tokio pat pobūdžio nusikaltimai, kad nusikaltimas buvo parengtas ir suplanuotas iš anksto, kad kaltininkai veikė pasidalinę vaidmenimis, kad buvo pagrobtas brangus turtas ir už sąlyginai didelę sumą. Be to ir pati kaltininko asmenybė liudija apie tai, kad jis anksčiau yra teistas už tokio pat pobūdžio nusikaltimus, o jo teistumai neišnykę, taigi jis įstatymo – BK 27 straipsnio prasme laikomas recidyvistu, todėl teismas jam paskyrė netgi švelnesnę nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis bausmę, atsižvelgdamas į tokiam skyrimui reikšmingas aplinkybes, todėl dar labiau ją švelninti pagrindo nėra. Nuteistojo apelianto A. R. apeliacinis skundas netenkinamas.

Paskirdamas bausmę pagal įstatymą teismas nenurodo kolonijos rūšies, nes tai neįeina į teismo kompetenciją, kolonijos (pataisos namų rūšį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu nuteistajam parenka pataisos įstaigos administracija, todėl šiuo atveju apylinkės teismas teisingai nurodė nuteistajam bausmę atlikti pataisos namuose, nenurodydamas pataisos įstaigos rūšies, todėl ir šioje dalyje nuosprendis nekeičiamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p. ir 332 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

N. R. P. gynėjo – advokato Dainiaus Žiedo ir nuteistojo A. R. apeliacinius skundų netenkinti.