Panevėžio apygardos teismo nutartis

2011-05-05 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-191-193-2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-05-05
Bylos Nr.
1A-191-193-2011
Teisminio proceso Nr.
1-76-1-00021-2010-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ričardas Gilys (pirm.), Algirdas Gaputis, Nijolė Sušinskienė
Nukentėjusysis
A. S.
Nuteistasis
V. M.
Advokatai
Alfonsas Mašalas
Kategorijos

Pranešėjas Ričardas Gilys Baudžiamoji byla Nr. 1A-191-193/2011

Teisėja Jolanta Raščiuvienė Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00021-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. gegužės 5 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Ričardo Gilio,

teisėjų Algirdo Gapučio ir Nijolės Sušinskienės,sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,dalyvaujant prokurorei Gailutei Vilkienei,nukentėjusiajai A. S.,gynėjui advokatui Alfonsui Mašalui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-11 nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė vieneriems metams, įpareigojant V. M. iki 2011 m. liepos 11 d. atlyginti L. S. nusikalstama veika padarytą 800 Lt turtinę žalą. Be to, šiuo nuosprendžiu iš V. M. priteista: 2 000 Lt A. S. neturtinės žalos atlyginimui, 500 Lt N. T. neturtinės žalos atlyginimui, 800 Lt L. S. turtinės žalos atlyginimui, 22,40 Lt proceso išlaidų valstybei.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

V. M. nuteistas už tai, kad jis 2009 m. gruodžio 29 d. apie 21.00 val., viešoje vietoje – Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), bendroje L. S. ir I. A. priklausančių butų laiptinėje, įžūliu elgesiu bei vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį, o būtent: prirėmė nėščią A. S. prie sienos ir spausdamas metaliniu laužtuvu A. S. kaklą, smaugė nukentėjusiąją, sukeldamas jai fizinį skausmą, o A. S. ištrūkus, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, nusivijo A. S. iki L. S. priklausančio buto ir tuo pačiu metaliniu laužtuvu daužė L. S. buto duris, sulaužydamas jas ir padarydamas L. S. turtinę 400 Lt žalą, po ko, išėjęs į lauką prie namo, mėtė į L. S. langus medines trinkas, išdauždamas keturis langų stiklus bei tuo padarydamas L. S. turtinę 400 Lt žalą.

Šalies argumentai

Nuteistasis V. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-11 nuosprendį ir priimti jį išteisinantį nuosprendį. Teigia inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadaręs. Be to, mano, jog įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 str. 5 d. reikalavimų. Nurodo, kad jo nekaltumą patvirtinančius jo sūnaus O. M. parodymus teismas atmetė vien tuo motyvu, kad jis yra jo sūnus, todėl suinteresuotas sakyti netiesą dėl atsakomybės išvengimo. Toks teiginys yra spėjimas, o ne išvada. Siekiant atmesti sūnaus parodymus, būtina juos nuneigti kitais, abejonių nekeliančiais įrodymais. Apeliantas mano, kad sūnaus parodymai yra lygiareikšmiai kitų asmenų parodymams. Teigia, kad teismo nuosprendyje daroma menama išvada, kad iki 21 val. V. M. galėjusi išeiti iš darbo, vertintina tik kaip siekimas bet kokiu būdu nuneigti jo apsigynimui svarbią aplinkybę. Pažymi, kad L. S. ir N. S. tvirtino, jog V. M. jie tariamai prie jo namų matė po 22 val., kai po A. S. skambučio atvyko pas ją, pasišnekėjo su ja, o po to nuvažiavo prie jo namų. Todėl akivaizdu, kad nukentėjusiosios L. S. ir liudytojo N. S. parodymai yra neteisingi, nes V. M. negalėjo vienu metu būti ir darbo vietoje ir visai kitoje pakankamai didelio kaimo vietoje. Kita vertus, nukentėjusiųjų A. S. ir N. T. parodymus laikant teisingais, V. M. veiksmai taip pat galėjo būti vertinami kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nes pasak jų, V. M. irgi triukšmavo, grasino dideliu peiliu, ir dėl tariamai jos veiksmų buvo sutrikdyta ne tik nukentėjusiųjų, bet ir kitų asmenų (I. A. rimtis). Tokiu būdu tokie pat jo ir V. M. veiksmai vertinti skirtingai, taikant skirtingus standartus. Apelianto manymu, nukentėjusiųjų parodymai kelia abejonių. Nurodo, kad liudytojo E. K. ir A. S. parodymai apie policijos šaukimą yra prieštaringi, kas verčia abejoti, ar tarp prieš jį parodymus davusių asmenų nėra piktavališko susitarimo. Teigia, kad A. S. ir N. T. gyvenamojoje patalpoje buvo daromos kratos, todėl A. S. galėjo įtarinėti jo šeimą dėl skundų policijai ir apkalbėti juos bei susitarti dėl tokio apkalbėjimo su kitais asmenimis. Lengviausia jai buvo susitarti su E. K., kuris buvo teisiamas pagal jo sūnaus parodymus kitoje byloje dėl seksualinės prievartos mažamečio atžvilgiu, todėl galėjo kerštauti jų šeimai. Be to, keista, kaip E. K. iki įvykio praktiškai nebendravęs nei su juo, nei su jo žmona, tamsoje iš balsų juos atpažino, bet neatpažino savo klasės draugo – jų sūnaus O. M., pasak nukentėjusiųjų, buvusio kartu. Apeliantas taip pat pažymi, kad nukentėjusiajai nebuvo konstatuoti jokie kūno sužalojimai, pas jį nesurasta jokių nusikalstamos veikos padarymo įrankių ar priemonių, tokios priemonės neidentifikuotos kaip L. S. buto duris sugadinęs daiktas, įvykio vietoje nerasta jokių jo pėdsakų. Kita vertus netikrinta ir ta aplinkybė, ar iš tiesų A. S. tuoj po įvykio skambino liudytojas E. K..

Apeliantas skunde teigia, kad nepagrįstai pripažinus jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, ši veika nepagrįstai kvalifikuota kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Teismas padarė išvadą, kad jo smurtinius veiksmus iššaukė akivaizdžiai neteisėtas N. T. smurtinis veiksmas prieš jo sūnų. Tai negali būti menkavertė dingstis, kaip teigiama nuosprendyje. Atsakas į smurtinius veiksmus vaiko atžvilgiu pirmoje eilėje yra nukreiptas į asmenis, o ne siekiant pažeisti viešąją tvarką. Be to, veiksmų vieta nebuvo vieša, tai buvo dviejų butų koridorius. Kitas asmuo, kurio rimtis tariamai buvo pažeista, liudytoja I. A. nukentėjusiąja pripažinta nebuvo, vadinasi jokios žalos – nei turtinės, nei fizinės, nei neturtinės – ji nepatyrė. Be to, nepagrįstai pripažinus jį kaltu, teismas nepagrįstai priteisė iš jo 800 Lt L. S. turtinei žalai atlyginti, nes ji nepateikė žalą ir jos dydį pagrindžiančių įrodymų. Tai, kad ji pasigerino duris, negali būti pagrindu tokio dydžio jo civilinei atsakomybei netgi pripažinus, kad dėl durų sugadinimo jis yra kaltas. Taip pat apelianto manymu, teismas nepagrįstai ir per didelę priteisė neturtinę žalą nukentėjusiesiems, o ypač – nukentėjusiajam N. T., nes pripažinęs, kad jo veiksmai buvo iššaukti neteisėtų N. T. veiksmų, tuo pagrindu neturtinės žalos dydžio jam nemažino.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti jo ginamojo skundą, o nukentėjusioji ir prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamąją bylą bei skundžiamą teismo nuosprendį teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo nuteistojo V. M. padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 284 str. 1 d. bei paskyrė teisingą bausmę, taip pat teisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, kad, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus. Tačiau apylinkės teismas, priešingai apelianto tvirtinimui, nuosprendyje vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė. Apeliantas tvirtina, jog inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, nes jo kaltė grindžiama melagingais nukentėjusiosios L. S. ir liudytojo N. S. parodymais, prieštaringais ir abejonių keliančiais liudytojo E. K. ir A. S. parodymais. Apeliantas skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą. Tačiau teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad apylinkės teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymais, akistatų protokolų duomenimis, kurių pagrindu konstatavo V. M. kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra teisinga, todėl apeliantui, nuteistam pagal BK 284 str. 1 d., baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai ir išteisinti V. M. iš jo nėra jokio pagrindo.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Byloje nustatyta, kad V. M. 2009 m. gruodžio 29 d. apie 21.00 val. prirėmė nėščią A. S. prie sienos ir spausdamas metaliniu laužtuvu jos kaklą, smaugė nukentėjusiąją sukeldamas jai fizinį skausmą, o A. S. ištrūkus, nusivijo ją iki L. S. priklausančio buto ir tuo pačiu metaliniu laužtuvu daužė L. S. buto duris, po ko išėjęs į lauką prie namo mėtė į L. S. langus medines trinkas, išdauždamas keturis langų stiklus. Šiuos veiksmus nuteistasis padarė viešoje vietoje – Panevėžio rajone, (duomenys neskelbtini), bendroje L. S. ir I. A. priklausančių butų laiptinėje, ir jie atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius – „įžūlus elgesys“ ir vandališki veiksmai. Minėtu elgesiu V. M. demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, nes nukentėjusioji A. S. buvo šokiruota, išsigandusi, susijaudinusi. Šios aplinkybės patvirtintos nukentėjusiosios A. S., nukentėjusiojo N. T., liudytojų A. K. ir I. A. parodymais. Visą ar dalį įvykio matę nukentėjusysis N. T., liudytojas E. K., taip pat įvykio metu sklidusius garsus girdėjusi ir iš kart po įvykio nukentėjusiąją A. S. bei sugadintas buto duris, išdaužtus langus mačiusi liudytoja I. A. nurodė esminėse detalėse su nukentėjusiosios A. S. parodymais sutampančias įvykio aplinkybes. Minėtų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiosios A. S. parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina kiti bylos duomenys, todėl nėra pagrindo abejoti šios nukentėjusiosios parodymais. Tuo tarpu nuteistojo teiginių apie jo paties buvimą namuose kaltinime nurodytu laiku, be pagrįstai apylinkės teismo kritiškai vertintų sūnaus O. M. parodymų, nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Priešingai – byloje esantys duomenys, o taip pat ir paties apelianto parodymų prieštaringumas teismo konstatuotoms faktinėms aplinkybėms, tik patvirtina pastarojo atliktus nusikalstamus veiksmus.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir pagrįstai apeliantą V. M. nuteisė dėl padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl išteisinti jį iš pastarojo nėra jokio pagrindo. Apelianto skunde dėstomos versijos dėl galimų A. S. jo apkalbėjimo motyvų, taip pat nusikalstamos veikos padarymo įrankių ar priemonių nesuradimas, jo pėdsakų įvykio vietoje neradimas nepaneigia V. M. kaltės ir nepašalina jo atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą.

Skunde nemažai dėmesio skiriama su V. M. veiksmais susijusioms aplinkybėms aptarti, teigiama apie jos veiksmų tapatumą apelianto veiksmams. Teisėjų kolegija pažymi, kad V. M. veiksmų vertinimas išeina už nagrinėjamos bylos ribų. Be to, sutinkamai su nukentėjusiosios A. S. parodymais, kaltinime nurodytų veiksmų apimtis priskirtina tik apeliantui V. M..

Teisingai kvalifikavęs V. M. nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, teisingai paskyrė apeliantui bausmę už ją. Skirdamas bausmę apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į BK 41 str. numatytą bausmės paskirtį ir BK 54 str. numatytus bausmės skyrimo pagrindus, tinkamai įvertino nuteistojo asmenybę. V. M. būdamas neteistas, administracine tvarka baustas, vedęs, nedirbantis, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas patenkinamai, padarė vieną tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą. Jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai parinko ir paskyrė V. M. bausmės rūšį – laisvės apribojimą, nustatydamas jos dydį mažesnį už šios bausmės vidurkį. Tokią bausmę pripažinti aiškiai per griežta ir dėl to neteisinga, nėra pagrindo. Kokių nors išimtinių aplinkybių, dėl kurių V. M. turėtų būti švelninama bausmė, byloje nenustatyta.

Apeliantas nesutinka ir su skundžiamu teismo nuosprendžiu išspręstu civilinių ieškinių dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimu, tačiau teisėjų kolegija neranda jokio pagrindo tenkinti apelianto skundą ir šioje dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinę žalą, atsižvelgė į bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi Baudžiamojo proceso kodekso bei Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika panašiose bylose. Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžių, teisėjų kolegijos manymu, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją, tinkamai įvertino visas CK 6.250 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir pagrįstai atsižvelgė į nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltę, turtinę bei šeimyninę padėtis, sveikatos būklę, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus. Teismas rėmėsi įrodymais dėl civilinių ieškinių pagrįstumo ir dydžio. Nukentėjusioji A. S. nurodė, jog dėl V. M. veiksmų patyrė fizinį skausmą, baimę, išgyvenimus, ką patvirtino ir kiti nukentėjusieji bei liudytojai. Dėl nuteistojo veiksmų patyręs stresą ir baimę parodė ir nukentėjusysis N. T.. Remiantis išdėstytu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti A. S. ir N. T. padarytos neturtinės žalos dydžiai aiškiai sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijams neprieštarauja. Jokių naujų, teismo nuosprendyje neįvertintų aplinkybių, turinčių esminę reikšmę nustatant neturtinės žalos dydžius, byloje nėra, todėl mažinti neturtinės žalos dydžius nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu ginčijamas ir L. S. iš nuteistojo priteistas turtinės žalos atlyginimas, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu minėtasis klausimas taip pat išspręstas teisingai – šios išlaidos pagrįstai priteistos iš nuteistojo. Nors nukentėjusioji L. S. nepateikė visų turtinės žalos sumą pagrindžiančių dokumentų, tačiau teisėjų kolegijos manymu, nukentėjusiosios nurodytos bei taip pat pačios bylos aplinkybės nekelia abejonių dėl jos patirtų išlaidų realumo, kurios yra protingo dydžio, todėl teisingai priteistos iš nuteistojo.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-01-11 nuosprendis yra teisėtas, pagrįstas, priimtas nepažeidžiant BPK 20 str. bei kitų procesinių ir materialinių teisės normų, todėl naikinti ar keisti skundžiamą teismo nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

NUTARIA:

V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Ričardas GilysTeisėjai Algirdas GaputisNijolė Sušinskienė