- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-27
- Bylos Nr.
- A-146-3158-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01020-2009-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui
- Pareiškėjas
- Ž. V.
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, atstovei Irminai Junevičiūtei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Ž. V. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja Ž. V. (toliau – ir pareiškėja) Vilniaus apygardos administraciniam teismui paduoto patikslinto skundo (I t., b. l. 3-7) dalimi, kurią teismas priėmė nagrinėti (I t., b.l.1-2, 36-38), ir jį patikslindama bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu (II t., b. l. 18-20, 25-29) prašė priteisti 1788,83 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat dėl jos šeimos atžvilgiu daromo nusikaltimo priimti atskirąją nutartį.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriaus (toliau – ir N. Vilnios pensijų skyrius) vedėjo 2005 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 1121 jai buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo išankstinė senatvės pensija (toliau – ir išankstinė pensija) 278,54 Lt per mėnesį nuo 2005 m. liepos 7 d. iki 2010 m. birželio 19 d. 2008 m. vykusių Seimo rinkimų metu už darbą rinkimų komisijoje pareiškėjai buvo išmokėta apie 360 Lt. Pareiškėjos teigimu, dalyvaudama rinkimų komisijoje ji vykdė savo pilietinę pareigą, tačiau tai nebuvo tas darbas, apie kurį ji privalėjo įspėti VSDF valdybą. Duomenis VSDFV turėjo pateikti rinkimų komisija ir 2008 m. lapkričio 6 d. juos pateikė. Todėl pareiškėja mano, kad jos kaltės šioje situacijoje nebuvo ir nėra, taip pat nebuvo ir pensijos permokos. N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 17-17-465 nutraukė paskirtos išankstinės pensijos mokėjimą, šio sprendimo jai neišsiuntė ir susipažinti nedavė, o 2009 m. vasario 2 d. raštu Nr. (17.3.6) 17-5-468 informavo pareiškėją apie tai, kad išankstinės senatvės pensijos mokėjimas yra sustabdytas, nes laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. jai buvo išmokėta vienkartinė išmoka, norint atnaujinti paskirtos išankstinės senatvės pensijos mokėjimą, reikia atvykti į skyrių ir pateikti prašymą bei darbo biržos pažymą. Pareiškėja nurodė, kad N. Vilnios pensijų skyriaus raštinėje darbuotojai jai paaiškino, kad, pateikus prašymą iki vasario mėnesio pabaigos, pensijos mokėjimas bus atnaujintas nuo kovo mėnesio. Pareiškėja 2009 m. vasario 12 d. pateikė N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjui prašymą, darbo biržos pažymą ir kitus dokumentus bei prašė atnaujinti paskirtos išankstinės senatvės pensijos mokėjimą. 2009 m. kovo mėnesį pensijos negavo, taip pat negavo jokio pranešimo iš N. Vilnios pensijų skyriaus. Išankstinės pensijos mokėjimas gali būti atnaujintas, jei išnyksta sąlygos, kurių pagrindu jis buvo sustabdytas. Atsižvelgiant į tai, kad Seimo rinkimai vyko 2008 m. spalio 12 d., pagrindas, kuriuo remiantis buvo sustabdytas pensijos mokėjimas, išnyko. Daugiau jokių išmokų pareiškėja negavo. Pareiškėjos nuomone, N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas tyčia reikalavo pateikti pažymą apie registravimą darbo biržoje, kad pensija būtų skiriama iš naujo. Vadovaujantis 2003 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo Nr. IX-1828 (toliau – ir Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas) 5 straipsnio 2 dalimi, jei kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos mokėjimo atnaujinimo dieną asmuo yra registruotas darbo biržoje, pensija skiriama iš naujo nuo pirmos dienos mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį asmuo kreipėsi dėl šios pensijos mokėjimo atnaujinimo. Dėl šios priežasties iš naujo paskirtą pensiją pareiškėja gavo tik balandį, t. y. du mėnesius (vasarį ir kovą) ji negavo jokių pajamų. N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr. 17-17-1287 išankstinės senatvės pensijos mokėjimą ne atnaujino, o paskyrė iš naujo.
Be to, N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas 2009 m. vasario 11 d. priėmė sprendimą Nr. 17-25-3 dėl 1789,73 Lt pensijos permokos nustatymo. 2009 m. gegužės mėnesį pareiškėja gavo N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjo 2009 m. gegužės 11 d. raštą Nr. (17.3.6) 17-5-2374, kuriame buvo informuota apie tai, kad padarė žalą valstybės biudžetui ir remiantis VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojos 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 2-3 dėl 1789,73 Lt permokos išskaitymo, nuo 2009 m. birželio 1 d. iš pareiškėjos pensijos bus išskaitoma po 20 procentų kiekvieną mėnesį. Kadangi iš 2009 m. balandžio 17 d. sprendimo Nr. 2-3 buvo aišku, kad 2009 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 17-25-3 permoką nustatė N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas, 2009 m. birželio 1 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į N. Vilnios pensijų skyriaus vedėją prašydama panaikinti 2009 m. vasario 11 d. sprendimą ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 2-3, kitu atveju prašė persiųsti bylos medžiagą Vilniaus apygardos administraciniam teismui. N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjo 2009 m. birželio 2 d. raštu Nr. (17.3.6) 17-5-3364 pareiškėja buvo informuota apie tai, kad byla Vilniaus apygardos administraciniam teismui nebus siunčiama, kad sprendimą dėl permokos išieškojimo 2009 m. balandžio 17 d. priėmė VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotoja ir kad sprendimo kopijoje yra nurodyta šio sprendimo apskundimo tvarka.
Pareiškėjos manymu, N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas J. K. neteisėtai interpretavo Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnį ir dėl to ne atnaujino jai pensijos mokėjimą, o skyrė pensiją iš naujo. Pažymėjo, kad šiuo atveju taikytinos minėto įstatymo 11 straipsnio nuostatos, t. y. sprendimas dėl teisės gauti išankstinę senatvės pensiją gali būti apskųstas per mėnesį nuo jo priėmimo. VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 2-3 pareiškėja gavo tik 2009 m. gegužės 14 d. kartu su N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjo 2009 m. gegužės 11 d. raštu Nr. (17.3.6) 17-5-2374, todėl mano, jog N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas J. K. buvo suinteresuotas, kad ji praleistų apskundimo terminą. Paaiškino, kad iki įstatymo nustatyto apskundimo termino pabaigos buvo likusios trys dienos, todėl minėtus sprendimus pareiškėja ginčijo 2009 m. gegužės 18 d. atvykusi į N. Vilnios pensijų skyrių ir prašė nuo 2009 m. birželio 1 d. sustabdyti išskaičiavimus iš jos pensijos, kol šiais klausimais bus gauta išsami ir teisinga informacija. Pareiškėja nurodė, kad atsakymo į užduotus klausimus, taip pat dėl 2009 m. sausio 30 d. bei 2009 m. vasario 11 d. sprendimų ji negavo. Pareiškėjos manymu, N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas tyčia neperdavė VSDFV Vilniaus skyriui pareiškėjos 2009 m. gegužės 18 d. prašymo dėl 2009 m. vasario 11 d. ir 2009 m. balandžio 17 d. sprendimų panaikinimo bei atsisakė perduoti bylą teismui. Dėl to pareiškėja buvo priversta pati kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja mano, kad N. Vilnios skyriaus vedėjas J. K. pažeidė Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjui turi būti pateikta visa pagal teisės aktus teiktina jo prašymo turinį atitinkanti informacija, ir kad teikiama informacija turi būti teisinga. Taip pat mano, kad N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjo sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 16 straipsnio ir 20 straipsnio reikalavimų, kadangi jai nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su bylos medžiaga ir gauti patvirtintas kopijas, be to, N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas pagal 2009 m. birželio 1 d. prašymą nepersiuntė bylos Vilniaus apygardos administraciniam teismui, tuo pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 dalį. Atkreipė dėmesį į tai, kad N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjo 2009 m. vasario 2 d. rašte Nr. (17.3.6) 17-5-468 nurodytas laikotarpis nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. , kada buvo išmokėta vienkartinė išmoka, o 2009 m. gegužės 25 d. rašte Nr. (17.3.6) 17-5-3154 J. K., pareiškėjos manymu, sąmoningai neteisingai nurodytas kitas laikotarpis, t. y. nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., susumuota trijų mėnesių pensija, pridėta 364,28 Lt išmoka ir taip gauta1789,73 Lt sumą, kuri išskaičiuojama iš pareiškėjos pensijos.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad jai padaryta žala pasireiškė tuo, jog, pirma, N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas 2009 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 17-17-465 visiškai nutraukė jai pensijos mokėjimą, antra, neteisėtai paskyrė jai pensiją iš naujo ir tokiu būdu paliko pareiškėją dviem mėnesiams (2009 m. vasarį ir kovą) visiškai be pensijos, trečia, išgalvojo „virtualinę“ 1789,73 Lt žalą valstybei ir išskaičiuodavo šią tariamą permoką nuo 2009 m. birželio 1 d. iki tol, kol Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi sustabdė šiuos išieškojimus, ketvirta, privertė pareiškėją kreiptis į teismą, kur jau du metus trunka teismo procesas, N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjui J. K. nedalyvaujant, nors apie posėdžio vietą ir laiką jam nuolat buvo tinkamai pranešama. Pareiškėja teigė, kad neteisėtais valdžios institucijų veiksmais jai buvo padaryta 2564,65 Lt turtinė žala, į kurią įeina „virtualinės“ žalos suma, kuri iš jos pensijos jau buvo išskaičiuota, ir 950,28 Lt visiškai neišmokėtos pensijos už 2009 m. vasario ir kovo mėnesius. Kadangi VSDF valdyba 2011 m. kovo 3 d. grąžino pareiškėjai 775,82 Lt, todėl turtinė žala šiuo metu sudaro 1788,83 Lt sumą, kurią pareiškėja prašė priteisti.
Pareiškėja taip pat prašė priteisti neturtinę žalą. Patikslintame skunde, taip pat rašytiniame paaiškinime, kuris pridėtas prie pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, pareiškėja nurodė leidžianti sau manyti, kad pirmiau minėti N.Vilnios skyriaus vedėjo neteisėti sprendimai bei veiksmai dėl išankstinės senatvės pensijos mokėjimo nutraukimo, taip pat VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotojos sprendimas dėl tariamos permokos išieškojimo, yra tęsinys to, jog pareiškėja nuo 2000 metų daug kartų bandė ginti savo teises nuo įvairių neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, tačiau vietoj to, kad jai būtų suteikta pagalba, ji patyrė naujus valdžios institucijų neteisėtus veiksmus. Dėl patirtų dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, nežinomybės prarado pasitikėjimą valstybe, valdžios institucijomis ir teisingumu, todėl prašo priteisti jai ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir savarankiškai atsakovo teisėmis dalyvaujantis procese Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į skundą (I t., b. l. 40-43, II t., b. l. 3-5) paaiškino, kad išankstinių senatvės pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas (toliau – ir Pensijų įstatymas) bei Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 754 (toliau – ir Nuostatai). Vadovaujantis Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, paskirtosios išankstinės senatvės pensijos mokėjimas sustabdomas ir ji nemokama, jeigu šios pensijos gavėjas tampa asmeniu, nurodytu Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-6 ir 8-9 punktuose, taip pat ūkininku ar jo partneriu pagal Ūkininko ūkio įstatymą, t. y. tampa apdraustuoju pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytas nuostatas. Vadovaujantis Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymu, Pensijų įstatymu ir Nuostatais, išankstines senatvės pensijas skiria ir moka VSDFV teritoriniai skyriai. Prašymą skirti išankstinę senatvės pensiją pareiškėja 2005 m. liepos 7 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriaus Naujosios Vilnios pensijų skyriui, kuris paskyrė pareiškėjai išankstinę senatvės pensiją nuo 2005 m. liepos 7 d., t. y. nuo prašymo pateikimo dienos. Pareiškėja, kreipdamasi į N. Vilnios pensijų skyrių, užpildė VSDFV direktoriaus 2004 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. V-72 patvirtintą prašymo skirti išankstinę senatvės pensiją formą, kurioje nurodytos aplinkybės (tarp jų aplinkybė apie darbą pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu arba savarankišką darbą), apie kurias išankstinės senatvės pensijos gavėjas ne vėliau kaip per 10 dienų įsipareigoja pranešti išmoką mokančiam VSDFV teritoriniam skyriui ir yra informuojamas apie tai, kad nepranešus apie šias aplinkybes, permokėta pensijos suma bus išieškota iš jo įstatymų nustatyta tvarka (Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 str.). Kadangi pareiškėja pasirašė minėtą prašymą, preziumuojama, kad ji su prašyme pateikta informacija susipažino. Remiantis Pensijų ir kompensacijų skyrimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto VSDFV direktoriaus 2007 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. V-115 (toliau – ir Aprašas), 6.8 punktu, priėmęs prašymą VSDFV teritorinio skyriaus vyresnysis specialistas (pensijoms) išduoda klientui prašymo šaknelę, kurios kitoje pusėje dar kartą nurodytos aplinkybės, apie kurias būtina pranešti išmoką mokančiam VSDFV teritoriniam skyriui, tarp kurių yra numatyta ir aplinkybė apie darbą pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu arba savarankišką darbą.
Paaiškino, kad 2009 m. sausio 30 d. N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas priėmė sprendimą Nr. 17-17-465 dėl Ž. V. išankstinės senatvės pensijos mokėjimo nutraukimo nuo 2009 m. sausio 1 d., kadangi paaiškėjo aplinkybės apie pareiškėjos socialinio draudimo laikotarpius ir įmokas nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. Ž. V. išankstinės senatvės pensijos byloje Nr. 939230 nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja pranešė N. Vilnios pensijų skyriui apie darbą minėtu laikotarpiu. 2009 m. vasario 2 d. raštu Nr. (17.3.6) 17-5-468 pareiškėjai buvo pranešta apie išankstinės senatvės pensijos sustabdymą, nurodytos priežastys bei aplinkybės, kuriomis išankstinė senatvės pensija gali būti atnaujinama. Analizuojant pareiškėjos išankstinės senatvės pensijos bylos medžiagą, matyti, kad prašymą su papildomais dokumentais dėl išankstinės senatvės pensijos atnaujinimo pareiškėja N. Vilnios pensijų skyriui pateikė 2009 m. vasario 12 d., o pažymą iš Vilniaus darbo biržos apie asmens registravimą bedarbiu ir nedarbo socialinio draudimo išmokos gavimą – 2009 m. vasario 23 d. Remiantis Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, išankstinės senatvės pensijos mokėjimas atnaujinamas arba ji iš naujo skiriama nuo pirmos dienos mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį asmuo kreipėsi dėl šios pensijos mokėjimo atnaujinimo arba skyrimo. Kadangi nuo išankstinės senatvės pensijos mokėjimo sustabdymo dienos nepraėjo 12 mėnesių, atnaujinamas anksčiau paskirtosios (sumažintos tokia pat dalimi kaip ir pensijos skyrimo metu) išankstinės senatvės pensijos mokėjimas (Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 str. 3 d.). 2009 m. kovo 12 d. N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjo sprendimu Nr. 17-17-1287 pareiškėjai nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. birželio 19 d. buvo atnaujintas 475,14 Lt per mėnesį dydžio išankstinės senatvės pensijos mokėjimas. Kadangi pagal Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 10 straipsnio 3 dalį ir Nuostatų 91 punktą išankstinės senatvės pensijos mokamos už praėjusį mėnesį, 2009 m. kovo mėn. išmoka pareiškėjai į asmeninę sąskaitą banke buvo pervesta 2009 m. balandžio mėnesį.
Nurodė, kad N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjas, išnagrinėjęs pareiškėjos išankstinės senatvės pensijos bylos Nr. 939230 dokumentus, 2009 m. vasario 11 d. sprendime nustatė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. susidarė 1 789,73 Lt išankstinės senatvės pensijos permoka. Permoka susidarė dėl to, jog išankstinės senatvės pensijos gavėja pažeidė Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas ir nepranešė išmoką mokančiam VSDFV teritoriniam skyriui apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos pensijos mokėjimui t. y. apie socialinio draudimo laikotarpius bei įmokas nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. Minėta aplinkybė paaiškėjo tik iš 2009 m. sausio 30 d. N. Vilnios pensijų skyriaus suformuotų sąrašų apie išankstinių senatvės pensijų gavėjų, pradėjusių dirbti pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu ar savarankiškai, tapusių ūkininku (jo partneriu) per laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d., todėl permoka susidarė už 2008 m. rugsėjo, spalio, lapkričio ir gruodžio mėn., iš viso 1 789,73 Lt. VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus pavaduotoja, vadovaudamasi Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 straipsniui, 2009 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 2-3 dėl Ž. V. valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos permokos išieškojimo, kuriuo nuspręsta nuo 2009 m. birželio 1 d. kiekvieną mėnesį išskaityti iš pareiškėjos po 20 procentų gaunamos valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos iki bus atlyginta valstybiniam socialinio draudimo biudžetui padaryta 1 789,73 Lt žala, susidariusi mokant šią pensiją nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad pareiškėja laiku nepranešė apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos mokėjimui.
VSDFV Vilniaus skyriaus teigimu, pareiškėja buvo teisės aktų nustatyta tvarka informuojama apie priimamus sprendimus, susijusius su jos išankstinės senatvės pensijos mokėjimu, sprendimai buvo priimami įstatymų bei kitų teisės aktų nustatyta tvarka, nurodant jų apskundimo tvarką bei terminus. Į visus pareiškėjos N. Vilnios pensijų skyriui pateiktus prašymus teisės aktų nustatyta tvarka buvo pateikti motyvuoti atsakymai.
Atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartyje šioje byloje pateiktą išaiškinimą, kad pareiškėjos permokėtos valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos išieškojimas pagrįstai nukreiptas į mokamą pensiją, tačiau permoka galėjo būti išieškoma tik už laikotarpį, kai pareiškėja dirbo, tai yra už 2008 metų rugsėjo ir spalio mėnesius, VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 17-25-3 patikslino pareiškėjos išankstinės senatvės pensijos permoką ir nustatė, kad minėta permoka už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 31 d. yra 838,55 Lt. Vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. 2010 m. lapkričio 12 d. nutartį, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. buvo sustabdytas pareiškėjos išankstinės senatvės pensijos permokos išieškojimas, kuris buvo vykdomas pagal VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr. 2-3. 2010 m. gruodžio 10 d. neišieškotos išankstinės senatvės pensijos permokos, nustatytos VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 2-3, suma buvo 175,36 Lt (2010 m. gruodžio 1 d. buvo išieškota 1614,37 Lt). Atsižvelgiant į tai, buvo apskaičiuota pareiškėjai mokėtina išankstinės senatvės pensijos 775,82 Lt suma už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Minėta suma, t. y. 775,82 Lt, 2011 m. kovo 3 d. vienkartiniu mokėjimo nurodymu buvo pervesta į pareiškėjos asmeninę sąskaitą. Apie VSDFV Vilniaus skyriaus atliktus veiksmus pareiškėja buvo informuota 2011 m. kovo 3 d. raštu Nr. (17.5.4) 7-5-717. Įvertinus tai, jog 2011 m. kovo 3 d. VSDFV Vilniaus skyrius į pareiškėjos sąskaitą pervedė 775,82 Lt išankstinės senatvės pensijos už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., išnyko pagrindas tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo. Be to, nurodė, kad nesutinka su pareiškėjos reikalavimu dėl neturtinės žalos, neva padarytos jai valstybės tarnautojų neteisėtais veiksmais ir tyčiniu neveikimu, atlyginimo, nes pareiškėja nepateikė įrodymų šiai žalai pagrįsti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2011 m. kovo 28 d. sprendimu (II t., b. l. 31-36) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjai nuo 2005 m. liepos 7 d. buvo paskirta išankstinė senatvės pensija. Pasirašydama 2005 m. liepos 7 d. prašymą dėl pensijos skyrimo, pareiškėja įsipareigojo ne vėliau kaip per 10 dienų įstatymo nustatyta tvarka pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui (apie darbą pagal sutartį, savarankišką darbą, kitas išmokas ir t. t.). 2009 m. sausio 30 d. N. Vilnios pensijų skyriaus sprendimu Nr. 17-17-465 (I t., b. l. 95) pareiškėjai nuo 2009 m. sausio 1 d. nutrauktas pensijos mokėjimas, kadangi paaiškėjo, kad ji nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. gavo draudžiamųjų pajamų. Pareiškėja 2009 m. vasario 12 d. pateikė prašymą atnaujinti pensijos mokėjimą ir nuo 2009 m. kovo 1 d. pensijos mokėjimas jai buvo atnaujintas. N. Vilnios pensijų skyrius 2009 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 17-25-3 (I t., b. l. 51) nustatė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. susidarė 1 789,73 Lt išankstinės senatvės pensijos permoka, nes pensijos gavėjas nepranešė apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos (kompensacijos) dydžiui ar mokėjimui. Pažymėjo, kad pareiškėja neginčija, jog nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. ji dirbo Vyriausioje rinkimų komisijoje ir buvo draudžiama privalomuoju socialiniu draudimu. Apie šią aplinkybę nepranešė teritoriniam skyriui, mokančiam pensiją. Kitas laikotarpis (nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.) dėl pareiškėjos draudimo privalomuoju socialiniu draudimu, įrodymais nepatvirtintas. VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 2-3 nuspręsta nuo 2009 m. birželio 1 d. išskaityti kiekvieną mėnesį po 20 procentų iš pareiškėjos gaunamos išankstinės senatvės pensijos iki bus atlyginta valstybiniam socialinio draudimo biudžetui padaryta 1 789,73 Lt žala, susidariusi mokant pareiškėjai išankstinę senatvės pensiją nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. dėl to, kad pareiškėja nepranešė apie aplinkybes (įsidarbino), turinčias įtakos pensijos dydžiui ir mokėjimui (I t., b. 1. 18). Šis sprendimas įformintas N. Vilnios pensijų skyriaus 2009 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 17-25-3 (I t., b. l. 51). N. Vilnios pensijų skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. pažyma patvirtina, kad iš pareiškėjos pensijos yra išskaičiuota 1 614,37 Lt (I t., b. 1. 173). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. vasario 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A261-47/2011) konstatavo, kad permokėtos pensijos išieškojimas pagrįstai nukreiptas į mokamą pensiją, kadangi pareiškėja nepranešė apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos mokėjimui, nors apie tai buvo įspėta prieš jai suteikiant išankstinę pensiją, tačiau permoka galėjo būti ieškoma tik už laikotarpį, kai pareiškėja dirbo, tai yra už 2008 metų rugsėjo mėnesį – 364,28 Lt ir už spalio mėnesį – 475,15 Lt, o už 2008 m. lapkritį ir gruodį po 475,15 Lt pensija išskaičiuota nepagrįstai. Vykdydamas paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, N. Vilnios pensijų skyrius 2011 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 17-25-3 (II t., b. l. 6-7) patikslino, kad išankstinės pensijos permoka susidarė laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 31 d. (t. y. kai pareiškėja dirbo Vyriausioje rinkimų komisijoje). Pareiškėjai buvo grąžinta 775,82 Lt pensija už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (II t., b. l. 8-10), kuri buvo nepagrįstai išskaičiuota (1614,37 - 838,55 = 775,82 Lt (I t., b. l. 173, II t., b. l. 6-10). Pažymėjo, kad 0,26 centų netikslumas tarp pareiškėjos skunde nurodytos sumos 776,08 Lt ir grąžintos jai sumos 775,08 Lt nėra ginčijamas, nes yra atsiradęs dėl skaičiavimo paklaidos (II t., b. l. 21-23).
Teismas nustatė, kad pareiškėjos reikalavimas išieškoti 1 788,83 Lt turtinę žalą iš VSDFV Vilniaus skyriaus teisės aktais ir byloje esančiais įrodymais nepagrįstas (pareiškėjos argumentų turinys apie „virtualinę“ žalą neadekvatus byloje esantiems įrodymams bei teisės aktams, susijusiems su ginčo išsprendimu; žr. pareiškėjos paaiškinimus prie teismo posėdžio protokolo; II t., b. l. 18-20).
Pagal 2003 m. lapkričio 18 d. Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo Nr. IX-1828 5 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 142 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. vasario 15 d.) išankstinės pensijos mokėjimas turi būti sustabdomas ir ji neturi būti nemokama nuo tos dienos, nuo kurios pensijos gavėjas tapo asmeniu, nurodytų Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-6, 8 ir 9 punktuose, arba pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymą – ūkininku ar jo partneriu, pensijos mokėjimas jam sustabdomas neatsižvelgiant į socialinio draudimo įmokų mokėjimą nuo tos dienos, nuo kurios išankstinės senatvės pensijos gavėjas tapo nurodytuoju asmeniu arba ūkininku ar jo partneriu. Teismas konstatavo, kad už 2008 metų rugsėjo ir spalio mėnesius išmokėta pensija pagrįstai išieškota, nes pareiškėja tuo laikotarpiu buvo draudžiama socialiniu draudimu ir, remiantis Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, neturėjo teisės gauti išankstinės pensijos. Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad išankstinės senatvės pensijos gavėjas privalo pranešti VSDFV teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos šios pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešama (pareiškėja nepranešė, manydama, jog šioje situacijoje apie tai turėjo pranešti Vyriausioji rinkimų komisija), pensija yra permokama, permokėta suma išieškoma iš pensijos gavėjo VSDFV teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu. 2008 metų rugsėjo ir spalio mėnesiais pareiškėjos išankstinės senatvės pensijos permoka susidarė dėl paminėto įstatymo 12 straipsnio reikalavimų nevykdymo ir nepranešimo išmoką mokančiam N. Vilnios pensijų skyriui apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos mokėjimui, tai yra apie pareiškėjos darbą Vyriausioje rinkimų komisijoje nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. Ši aplinkybė paaiškėjo 2009 m. sausio 30 d. pagal N. Vilnios pensijų skyriaus suformuotus sąrašus apie išankstinės senatvės pensijos gavėjus, pradėjusius dirbti pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu ar savarankiškai, tapusius ūkininkais (jų partneriais).
Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėja nebuvo atidi Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 straipsnio reikalavimui per 10 dienų pranešti VSDFV teritoriniam skyriui, mokančiam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui. Konstatavo, jog pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka buvo informuojama apie priimtus N. Vilnios pensijų skyriaus sprendimus, susijusius su jos išankstinės senatvės pensijos mokėjimu. Oficialių dokumentų turinio prieštaravimų aptariamų teisės aktų reikalavimams nenustatyta, įstatymo nustatyta tvarka sprendimai nenuginčyti.
Kriterijus, pagal kuriuos nustatomas neturtinės žalos dydis, įtvirtina Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pareiškėja padarytą neturtinę žalą kildina iš N. Vilnios pensijų skyriaus veiklos ginčijamu laikotarpiu, tačiau nėra pagrindo pripažinti, kad jai buvo padaryta neturtinė žala, kaip ji suprantama CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, nes siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi į institucijas ginčo klausimais, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajuto emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Pabrėžė, kad pareiškėja neturtinės žalos išieškojimą grindžia abstrakčiais teiginiais apie N. Vilnios pensijų skyriaus vedėjo veiklą, nepateikė konkrečių įrodymų, kad tokie veiksmai sukėlė jai žymius dvasinius išgyvenimus.
Taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta neteisėtų VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, todėl pagrindo Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 108 straipsnio 1 dalies numatyta tvarka priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjos skunde minimų faktų nėra.
III.
Pareiškėja Ž. V. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (II t., b. l. 65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliantės nuomone, skundžiamas teismo sprendimas yra šališkas, todėl turėtų būti panaikintas. Apeliaciniame skunde akcentuoja, kad 2008 metais už darbą rinkimų komisijoje gavo 360 Lt vienkartinę išmoką ir dėl to žalos valstybei nepadaryta. Atkreipia dėmesį į tai, kad yra pateikusi į bylą rašytines pastabas dėl 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio protokolo, kad nesuprasdama teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimo, kuriuo 2009 m. liepos 20 d. patikslintas skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, kreipėsi dėl tokio sprendimo motyvų išaiškinimo, tačiau jos prašymas buvo atmestas.
Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo nagrinėjant bylą atkreipti ypatingą dėmesį į jos rašytinius paaiškinimus, prijungtus prie 2011 m. kovo 16 d. teismo posėdžio protokolo, bei 2011 m. kovo 31 d. rašytines pastabas prie šio protokolo, taip pat į klausimus, kuriuos buvo pateikusi teismui 2011 m. kovo 30 d. prašyme dėl 2011 m. kovo 28 d. sprendimo išaiškinimo, įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutarties dėl 2011 m. kovo 28 d. sprendimo išaiškinimo pagrįstumą bei teisėtumą.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir savarankiškai atsakovo teisėmis dalyvaujantis procese Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 80-82) palaiko tuos pačius argumentus, kuriais rėmėsi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Mano, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas tinkamai pritaikius materialinės ir procesinės teisės normas, visapusiškai bei objektyviai ištyrus faktines bylos aplinkybes. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pareiškėja reikalavimus dėl žalos atlyginimo kildina iš viešojo administravimo subjektų (VSDFV Vilniaus skyriaus ir N.Vilnios pensijų skyriaus) sprendimų bei veiksmų, kuriais buvo sustabdytas jai paskirtos išankstinės senatvės pensijos mokėjimas, nuspręsta išieškoti šios pensijos permoką (VSD biudžetui padarytą žalą), o atnaujinus išankstinės pensijos mokėjimą iš jos išskaityta atitinkama permokos suma.
Pareiškėja, apeliaciniu skundu prašydama panaikinti pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą, nurodo iš esmės vieną motyvą – teigia, kad šis teismo sprendimas yra šališkas. Apeliantė prašo atkreipti dėmesį į jos rašytinius paaiškinimus, kurie pridėti prie 2011 m. kovo 16 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdžio protokolo, bei 2011 m. kovo 31 d. rašytines pastabas prie šio protokolo, o taip pat įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutarties dėl 2011 m. kovo 28 d. teismo sprendimo išaiškinimo pagrįstumą bei teisėtumą. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą pagal šiuos įstatymo reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismo funkcija – patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 136 str.). Teismo sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu dėl materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimo, ar netinkamo jų taikymo. ABTĮ 143 straipsnis nustato, kad materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Pagal šio įstatymo 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str.1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus teismo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindus dėl procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėja apeliaciniame nenurodė nė vieno iš ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytų teismo sprendimų pripažinimo negaliojančiais pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, tokių pagrindų nenustatė.
Dėl apeliaciniame skunde pareikšto prašymo įvertinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis apeliantės prašymas negali būti sprendžiamas nagrinėjant apeliacinį skundą, kadangi įstatymas nustato, jog teismo nutartį dėl sprendimo išaiškinimo galima apskųsti atskiruoju skundu (ABTĮ 94 str.3 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja šia įstatymo nuostata pasinaudojo. Atskirąjį skundą dėl 2011 m. balandžio 18 d. nutarties pateikė vėliau (2011 m. balandžio 21 d.) nei apeliacinį skundą (2011 m. balandžio 11 d.) ir šis atskirasis skundas yra išnagrinėtas priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nutartį, kuri yra įsiteisėjusi (II t., b.l.75-77, 84-87).
Apeliacinio skundo argumentas, esą teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimas yra šališkas, nepagrįstas įrodymais. Atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Jeigu yra aplinkybių, kurios bylos proceso dalyviams kelia abejonių, jog teisėjas (ai) gali būti suinteresuotas (-i) bylos baigtimi, jie gali teismo posėdyje pareikšti nušalinimą, kuris turi būti sprendžiamas šioje įstatymo normoje nustatyta tvarka. 2011 m. kovo 16 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad bylos proceso šalys (pareiškėja Ž. V. teismo posėdyje dalyvavo) teisėjų kolegijai nušalinimų nepareiškė. Tai patvirtina, kad bylos proceso šalims nekilo abejonių dėl teismo nešališkumo. Byloje nenustatyta, kad buvo kuris nors iš ABTĮ 47 straipsnyje numatytų atvejų dėl ko 2011 m. kovo 28 d. sprendimą priėmusi teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti bylą (tokių atvejų nenurodė ir apeliantė), todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjusi ir 2011 m. kovo 28 d. sprendimą priėmusi pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija buvo šališka ir pažeidė pareiškėjos teisę į nešališką teismą. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas. Nė vienos proceso šalies pozicija dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privaloma. ABTĮ 57 straipsnyje yra suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis iš esmės atitinka ABTĮ 57 straipsnyje ir 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas 2011 m. kovo 16 d. posėdyje, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartį (I t., b.l.192-203), sprendė ginčo šalių procesinės padėties klausimą. Posėdžio protokole užfiksuota, kad pareiškėja laikėsi nuomonės, kad byloje atsakovas dėl žalos atlyginimo turi būti valstybė. Iš to paties teismo posėdžio protokolo matyti, kad teisėjų kolegija protokoline nutartimi nutarė atsakovais laikyti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV Vilniaus skyriaus, ir VSDFV Vilniaus skyrių. Tokie atsakovai nurodyti ir pirmosios instancijos teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendime. Pareiškėja 2011 m. kovo 31 d. rašytinėse pastabose dėl 2011 m. kovo 16 d. teismo posėdžio protokolo, be kita ko, akcentavo, kad jos nuomonė dėl atsakovo byloje įrašyta teisingai toje protokolo dalyje, kurioje nurodyta, kad ji pareiškė, jog atsakovas dėl žalos atlyginimo turi būti valstybė. ABTĮ 54 straipsnyje nurodyta, kad jei teismas, nagrinėdamas bylą nustato, jog skundas (prašymas) paduotas netinkamam atsakovui, tai turi teisę pareiškėjo sutikimu juos pakeisti tinkamu atsakovu. Jeigu pareiškėjas nesutinka, teismas nagrinėja bylą iš esmės, o teismo iškviesti asmenys dalyvauja bylos procese trečiųjų suinteresuotų asmenų teisėmis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš dalies nukrypo nuo ABTĮ 54 straipsnio nuostatų, tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes tai nėra pagrindas konstatuoti, kad dėl to galėjo būti netesingai išspręsta byla. CK 6.273 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė, valstybei atstovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Vyriausybė 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr.932 „Dėl atstovavimo valstybei bylose dėl žalos atlyginimo“ 1 punktu įgaliojo atstovauti valstybei bylose dėl žalos atlyginimo, kai pagal įstatymus žalą privalo atlyginti valstybė, valstybės institucijas (valstybinio administravimo subjektus), dėl kurių arba dėl kurių pareigūnų, valstybės tarnautojų ar kitų darbuotojų neteisėtų aktų atsirado žala. Pagal pareiškėjos pareikštus reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir pirmosios instancijos teismo posėdyje pareikštą poziciją dėl atsakovo pažymėtina, kad Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, yra tinkamas atsakovas. Naujosios Vilnios pensijų skyrius yra VSDFV Vilniaus skyrius (viešojo juridinio asmens) struktūrinis padalinys. Naujosios Vilnios pensijų skyriaus įtraukimas į bylą antruoju Lietuvos valstybės atstovu būtų teisiškai nepagrįstas ir nereikalingas, nes juridinis asmuo atstovauja ir savo struktūrinį padalinį. Kadangi byloje nustatyta, jog atsakovu dalyvavusi valstybės institucija (VSDFV Vilniaus skyrius) yra būtent ta institucija, kuriai pagal CK 6.273 straipsnio 1 dalies ir Vyriausybės 2001 m. liepos 26 d. nutarimo Nr.932 1 punkto nuostatas suteikti įgaliojimai atstovauti valstybę bylose dėl žalos atlyginimo, kai žalą privalo atlyginti valstybė (tinkamas atsakovas), byloje nustatyta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas įtraukė į bylą VSDFV Vilniaus skyrių dar ir savarankišku atsakovu, nors pareiškėja to neprašė, nesuteikia pagrindo taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį ir dėl to naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes ši aplinkybė bylos išsprendimui neturėjo jokios įtakos.
ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis nustato, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444-196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m.lapkričio 6 d. Nr. P525-194/2009 ir kt.), taip pat nagrinėti aplinkybes, kurios pagal pateiktus įrodymus nėra susiję su nagrinėjamo ginčo dalyku. Pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų laikėsi. 2000 m. kovo 28 d. sprendimu teismas išsprendė pareiškėjos patikslinto skundo baigiamojoje dalyje pareikštus visus reikalavimus, kurie teismo nutartimi buvo priimti nagrinėti (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartis, I t., b.l. 1-2, 35-38), t.y. reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kuriuos, kaip matyti iš 2011 m. kovo 16 d. teismo posėdžio protokolo ir prie jo pridėto pareiškėjos rašytinio paaiškinimo (II t., b.l.18-20,25-29), pareiškėja atitinkamai pakoregavo dėl priteistinų sumų dydžio. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime yra būtinieji motyvuojamosios dalies elementai (ABTĮ 87 str. 4 d.), išspręsti visi pareiškėjos skundo pagrindiniai reikalavimai, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnio 3 dalis. Taikyti ABTĮ 142 straipsnio 1 ar 2 dalies nuostatas ir jomis remiantis naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl materialinės teisės normų taikymo pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtais veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ar interesams. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma visuma viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyriaus ir šio skyriaus struktūrinio padalinio – Naujosios Vilnios pensijų skyriaus) neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
CK 6.271 straipsnyje „valdžios institucija“ apibūdinama kaip bet koks viešosios teisės subjektas (valstybės ar savivaldybės institucija, pareigūnas, valstybės tarnautojas ar kitoks šių institucijų darbuotojas ir t. t.), taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.).
Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs įrodymus teisingai nustatė, kad N.Vilnios pensijų skyrius ir VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjos atžvilgiu priėmė keltą jai nepalankių sprendimų dėl 2005 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr.1121 jai paskirtos iki 2010 m. birželio 19 d. išankstinės senatvės pensijos mokėjimo (N. Vilnios pensijų skyriaus 2009 m. sausio 30 d. sprendimas nutraukti pensijos mokėjimą nuo 2009 m.sausio 1 d. ir 2009 m. vasario 11 d. sprendimas Nr.17-25-3, kuriuo nustatyta, kad nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. susidarė 1789,73 Lt pensijos permoka; VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr.2-3 išskaityti nuo 2009 m. birželio 1 d. kiekvieną mėnesį po 20 procentų pareiškėjos gaunamos išankstinės senatvės pensijos iki bus atlyginta 1789,73 Lt žala VSD biudžetui).
Teisėjų kolegija pažymi, kad asmeniui nepalankaus sprendimo priėmimo faktas pats savaime nereiškia, kad valdžios institucijos veiksmai neteisėti. Viešojo administravimo subjektas individualų administracinį aktą turi pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis (Viešojo administravimo įstatymo 8 str.1 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad šie pareiškėjai nepalankūs viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai yra susiję tarpusavyje, o jų priėmimo faktinis pagrindas - 2009 m. sausio 30 d. atsakovui paaiškėjusi aplinkybė, jog pareiškėja (išankstinės senatvės pensijos gavėja) nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. (darbo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje laikotarpiu) buvo tapusi asmeniu, kuris privalomai draudžiamas valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (Pensijų įstatymo 2 str.1 d.1 p.). Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustatė, kad paskirtosios išankstinės senatvės pensijos mokėjimas sustabdomas ir ji nemokama, jeigu šios pensijos gavėjas tampa asmeniu, nurodytu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-6 ir 8-9 punktuose, t. y. kai tampa apdraustuoju asmeniu pagal Pensijų įstatymą. Faktinė aplinkybė, kad pareiškėja nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. dirbo Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, byloje yra nustatyta. Šios aplinkybės neneigia ir pati pareiškėja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėja pateko į Pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto reguliavimo sritį ir jai dėl šio laikotarpio jai turėjo būti taikomos Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 straipsnyje imperatyviai nustatyta, kad išankstinės senatvės pensijos gavėjas privalo pranešti Fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka jam pensiją, apie aplinkybes, turinčias įtakos šios pensijos dydžiui ar mokėjimui, per 10 dienų nuo šių aplinkybių atsiradimo dienos. Šioje įstatymo normoje taip pat numatyta kokios pasekmės kyla pensijos gavėjui, jei jis nevykdo šio įstatymo reikalavimo – jei apie tokias aplinkybes laiku nepranešus pensija yra permokama, permokėta suma išieškoma iš gavėjo pensijos Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus (pavaduotojo) sprendimu. Jei asmuo pensijos negauna, permoka išieškoma teismo tvarka. Pagal minėtoje įstatymo normoje nustatytą teisinį reguliavimą pareiga pranešti apie minėtas aplinkybes Fondo valdybos teritoriniam skyriui, kuris moka išankstinę senybės pensiją, kyla pačiam pensijos gavėjui. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įrodymus pagrįstai nustatė, kad pareiškėja (išankstinės senatvės pensijos gavėja) dėl laikotarpio nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. neįvykdė Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 straipsnyje nustatytos pareigos per įstatymu nustatytą terminą pranešti išankstinę senatvės pensiją jai mokančiam VSDFV teritoriniam skyriui apie pensijos mokėjimui reikšmingas aplinkybes. Bylą išnagrinėjęs teismas taip pat teisingai nustatė, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėja, pasirašydama 2005 m. liepos 7 d. prašymą dėl išankstinės senatvės pensijos skyrimo, pasirašė įsipareigojimą ne vėliau kaip per 10 dienų pranešti apie aplinkybes, turinčias įtakos pensijos dydžiui ar mokėjimui. Įsipareigojimo tekste yra konkrečiai išvardyta apie kokias aplinkybes pensijos gavėjas privalo pranešti pensijos mokėtojui, taip pat išaiškintos šio įsipareigojimo nesilaikymo pasekmės, t.y., kad nepranešus apie šias aplinkybes, permokėta pensijos suma bus išieškota įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pensijos gavėjas, pažeidęs įstatymu nustatytą pareigą (SPIMĮ 12 str.) pranešti Fondo valdybos teritoriniam skyriui (išankstinės senatvės pensijos mokėtojui) apie tai, kad jis tapo asmeniu, nurodytu Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-6 ir 8-9 punktuose, neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad ši įstatymu nustatyta pensijos gavėjo pareiga būtų perkelta darbdaviui, ar kitam subjektui, o pats pensijos gavėjas išvengtų teisinių pasekmių, kurias jam numato įstatymas dėl įstatymo reikalavimų (SPIMĮ 12 str.) nesilaikymo.
Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 9 straipsnis nustato, kad išankstinės senatvės pensijos mokamos iš Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau -ir Fondas) biudžeto. Nagrinėjamai bylai aktualios redakcijos Valstybinio socialinio draudimo įstatymas nustatė, kad šis Fondas administruojamas per Fondo administravimo įstaigas (VSDĮ 2 str. 9 d.) – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Fondo valdyba), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinius skyrius (toliau – Fondo valdybos teritoriniai skyriai) ir kitas Fondo įstaigas, susijusias su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad Fondo valdyba yra viešojo administravimo įstaiga, organizuojanti socialinį draudimą ir vykdanti operatyvų Fondo lėšų tvarkymą ir apskaitą, užtikrindama priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų sumų, baudų, delspinigių surinkimą į Fondą ir išieškojimą, teisingą duomenų apie apdraustuosius asmenis tvarkymą bei įstatymuose nustatytų socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams. Fondo valdybos funkcijas ir teises nustato Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnis. Fondo valdybos teritorinių skyrių funkcijos ir teisės nustatytos šio įstatymo 30 ir 31 straipsniuose. Aptariamo įstatymo 30 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad fondo valdybos teritoriniai skyriai yra Fondo valdybos steigiamos teritorinės įstaigos, kurių pagrindinis uždavinys – operatyvus Fondo lėšų tvarkymas užtikrinant priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų surinkimą ir išieškojimą į Fondą laiku ir teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams. Įstatymų leidėjas (VSDĮ 31 str.) Fondo valdybos teritoriniams skyriams, be kita ko, pavedė funkcijas: tvarkyti apdraustųjų asmenų įskaitą ir kontroliuoti duomenų keitimo apdraustųjų asmenų įskaitoje pagrįstumą (VSDĮ 31 str.1 p.); įstatymų nustatyta tvarka išieško dėl gavėjų kaltės permokėtas pensijų, pašalpų ir kitų išmokų sumas (VSDĮ 31 str.8 p.). Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnis nustato kaltų asmenų atsakomybę už VSD fondui padarytą žalą, susidariusią dėl to, kad VSD fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmoka tam tikras išmokas. Pagal šio straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą jeigu socialinio draudimo išmokos neteisėtai išmokėtos dėl jų gavėjų kaltės, susidariusi permoka Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu išieškoma iš bet kurios gavėjo gaunamos socialinio draudimo išmokos, mokamos tam asmeniui iš Fondo lėšų. Išieškomos sumos dydis per mėnesį negali viršyti 50 procentų gavėjui priklausančios socialinio draudimo išmokų sumos.
Kadangi pareiškėja, kaip jau minėta, dėl laikotarpio nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d., kuriuo ji buvo tapusi apdraustąja, neįvykdė Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 straipsnyje nustatytos pareigos, išankstinę senatvės pensiją jai mokantis VSDFV teritorinis padalinys turėjo ne tik teisę, bet ir iš minėtų Valstybinio socialinio draudimo įstatymo bei Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo normų kylančią pareigą teisės aktų nustatyta tvarka įsiterpti į šiuos teisinius santykius ir juos atitinkamai koreguoti, t.y. stabdyti paskirtos pensijos mokėjimą, nustatyti pensijos permokos dydį ir imtis veiksmų, kad nepagrįstai išmokėta suma teisės aktų nustatyta tvarka būtų išieškota į Fondo biudžetą.
Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, VSDFV Vilniaus skyriaus N.Vilnios pensijų skyrius turėjo pagrindą taikyti pareiškėjos atžvilgiu Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnio 1 punktą ir sustabdyti paskirtosios išankstinės senatvės pensijos mokėjimą. Kaip matyti iš 2009 m. sausio 30 d. sprendimo Nr.17-17-465, šio sprendimo įžanginėje dalyje nurodyta, jog priimant sprendimą remtasi Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsniu, t.y. įstatymo norma, kuri numato pensijos mokėjimo sustabdymą, tačiau sprendimo pavadinime ir tekste nurodyta, kad pensijos mokėjimas nuo 2009 m. sausio 1 d. nutraukiamas. Byloje nenustatyta, kad šie N. Vilnios pensijų skyriaus 2009 m. sausio 30 d. sprendimo Nr.17-17-465 turinio netikslumai galėtų būti vertinami CK 6.271 straipsnio prasme kaip neteisėti valdžios institucijos veiksmai, nes N.Vilnios teritorinis skyrius, kaip minėta pirmiau, turėjo pagrindą stabdyti pareiškėjai paskirtos išankstinės senatvės pensijos mokėjimą (šis teisinis pagrindas yra nurodytas sprendime). Bylos dokumentai patvirtina, kad N.Vilnios pensijų skyrius pareiškėjai faktiškai taikė paskirtos išankstinės senatvės pensijos mokėjimo sustabdymo procedūrą. 2009 m. vasario 2 d. N.Vilnios pensijų skyriaus pranešime pareiškėjai paaiškintas pensijos mokėjimo sustabdymo pagrindas remiantis Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsniu, ji informuota kokius veiksmus turi atlikti dėl paskirtos išankstinės senatvės pensijos mokėjimo atnaujinimo (pateikti prašymą ir pažymą apie registravimą bedarbiu). Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu išankstinės senatvės pensijos mokėjimas buvo sustabdytas pagal šio straipsnio 1 dalį, anksčiau paskirtosios išankstinės senatvės pensijos mokėjimas gali būti atnaujintas (šio straipsnio 3 ir 5 dalys), jei kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos mokėjimo atnaujinimo dieną asmuo yra nustatyta tvarka registruotas bedarbis Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje. Pareiškėja 2009 m. vasario 12 d. ir 2009 m.kovo 23 d. prašymuose N.Vilnios pensijų skyriui dėl pensijos mokėjimo atnaujinimo, remdamasi N.Vilnios pensijų skyriaus 2009 m. vasario 2 d. pranešimu, be kita ko, nurodė, kad jai paskirtos išankstinės senatvės pensijos mokėjimas buvo sustabdytas ir prašė atnaujinti šios pensijos mokėjimą. Šie pareiškėjos prašymų argumentai patvirtina, kad ji iš N.Vilnios pensijų skyriaus gavo informaciją, jog turi kreiptis dėl pensijos mokėjimo atnaujinimo procedūros, t.y. tą informaciją, kuri asmeniui turi būti suteikta tuo atveju, kai yra sustabdomas paskirtos senatvės pensijos mokėjimas ir asmuo turi teisę prašyti, kad jos mokėjimas būtų atnaujintas.
Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnis numato anksčiau paskirtosios išankstinės senatvės pensijos mokėjimo atnaujinimą (šio straipsnio 3 ir 5 dalys) arba paskyrimą iš naujo (šio straipsnio 4 ir 5 dalys). Abiem atvejais būtinoji sąlyga - kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos mokėjimo atnaujinimo ar skyrimo iš naujo dieną asmuo yra nustatyta tvarka registruotas bedarbis Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje. Išankstinės pensijos skyrimo mokėjimas atnaujinimas, kai nuo išankstinės senatvės pensijos mokėjimo sustabdymo dienos nepraėjo 12 mėnesių. Jeigu nuo išankstinės senatvės pensijos mokėjimo sustabdymo dienos iki kreipimosi dėl jos mokėjimo atnaujinimo dienos praėjo daugiau kaip 12 mėnesių, anksčiau paskirtosios išankstinės senatvės pensijos mokėjimas neatnaujinamas, o ši pensija skiriama iš naujo ir apskaičiuojama šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.
Pareiškėjai pateikus pažymą, kad ji vėl bedarbė, N.Vilnios pensijų skyriaus 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr.17-17-1287 nusprendė skirti pareiškėjai išankstinę senatvės pensiją iš naujo nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2010 m. birželio 19 d. (tos pačios datos, kuri buvo nurodyta 2005 m. liepos 7 d. sprendime), nors pagal pirmiau minėtas Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnio nuostatas turėjo spręsti dėl pensijos mokėjimo atnaujinimo. VSDF valdybai 2009 m. spalio 6 d. raštu nurodžius ištaisyti šį netikslumą, N.Vilnios pensijų skyrius 2009 m. spalio 16 d. priėmė sprendimą Nr.17-17-4918 atnaujinti šios pensijos mokėjimą, t.y. ištaisė procedūrinį netikslumą, nekeisdama duomenų dėl pensijos dydžio ir mokėjimo termino. Neabejotina, kad Viešojo administravimo subjekto priimami administraciniai aktai turi būti be teisės aktų taikymo klaidų, tačiau 2009 m. kovo 12 d. sprendimu Nr.17-17-1287, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja pateikė teritorinės darbo biržos pažyma, jog ji yra bedarbė, iš esmės buvo nuspręsta tai, kad išankstinė senatvės pensija pareiškėjai turi būti mokama. Analogiškos pasekmės pareiškėjai būtų atsiradusios, jei 2009 m. kovo 12 d. sprendime Nr.17-17-1287 būtų buvę nurodyta atnaujinti pensijos mokėjimą. Taigi 2009 m. kovo 12 d. sprendimas Nr.17-17-1287 buvo palankus pareiškėjai, nes juo remiantis jai buvo grąžintas pajamų šaltinis – išankstinė senatvės pensija. Taigi minėtas sprendimas, nors jį priimant buvo padarytas pirmiau aptartas procedūrinis netikslumas, kuris yra pašalintas administracine tvarka, CK 6.271 straipsnio prasme negali būti vertinamas kaip neteisėtas aktas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai išankstinės senatvės pensijos mokėjimas buvo sustabdytas nuo 2009 m.sausio 1 d., mokėjimas atnaujintas nuo 2009 m. kovo 1 d. Per šį laikotarpį N.Vilnios skyrius priėmė sprendimą dėl permokos nustatymo (2009 m. vasario 11 d. sprendimas Nr.17-25-3), kuriame konstatavo, kad nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. susidarė 1789,73 Lt pensijos permoka, o VSDFV Vilniaus skyrius priėmė sprendimą dėl permokos išieškojimo (2009 m. balandžio 17 d. sprendimas Nr.2-3) išskaitant šią sumą (žalą Fondo biudžetui) iš pareiškėjos gaunamos išankstinės senatvės pensijos nuo 2009 m. birželio 1 d. kiekvieną mėnesį po 20 procentų iki bus atlyginta minėto dydžio žala Fondo biudžetui. Minėti sprendimai priimti kompetentingų viešojo administravimo subjektų pagal pirmiau aptartų įstatymų normų jiems suteiktą kompetenciją, kadangi, kaip jau buvo minėta, pareiškėja (išankstinės senatvės pensijos gavėja) dėl laikotarpio nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. neįvykdė Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 12 straipsnyje nustatytos pareigos per įstatymu nustatytą terminą pranešti išankstinę senatvės pensiją jai mokančiam VSDFV teritoriniam skyriui apie aplinkybes, turinčias įtakos šios pensijos dydžiui ar mokėjimui. Todėl nėra pagrindo šių sprendimų priėmimą laikyti neteisėtais viešojo administravimo subjektų aktais.
Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo netenkino pagrįstai ir teisėtai.
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartimi, kurioje, be kita, nustatyta, kad pareiškėjos permokėtos valstybinės socialinio draudimo išankstinės senatvės pensijos išieškojimas buvo pagrįstai nukreiptas į pareiškėjai mokamą pensiją, tačiau permoka galėjo būti išieškoma tik už laikotarpį, kai pareiškėja dirbo, tai yra už 2008 metų rugsėjo ir spalio mėnesius, o už 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius buvo išskaičiuota nepagrįstai, įvertino aplinkybes, kad N. Vilnios pensijų skyrius 2011 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 17-25-3 patikslino, jog pareiškėjos išankstinės senatvės pensijos permoka už laikotarpį nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 31 d. yra 838,55 Lt ir 2011 m. kovo 2 d. mokėjimo pavedimu grąžino pareiškėjai 775,82 Lt, t.y. pareiškėjos negautą pensiją už 2008 m. lapkričio ir gruodžio mėnesius. Kadangi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 3 d. nutartyje nurodytą nepagrįstai išieškotą sumą N.Vilnios pensijų skyrius pareiškėjai grąžino, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė šio reikalavimo tenkinimui būtinų pirmiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų.
Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Patikrinusi bylą teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi nesutinka ir ją pakeičia. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas (ABTĮ 143 str.).
CK 6.250 straipsnis apibrėžia, kad neturtinė žala įvardijama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str.1 d.). Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Dėl neturtinės žalos prigimties neturtinė žala ne visada gali būti pagrindžiama konkrečiais įrodymais, tačiau dėl kai kurių valdžios institucijos neteisėtų veiksmų sukeliamų pasekmių tai yra įmanoma. Siekiant nustatyti neturtinės žalos atlyginimo pinigais dydį, turi būti atsižvelgta į teismų praktikoje suformuluotus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus: neteisėtų veiksmų trukmę; ar veiksmai buvo vienkartiniai ar pasikartojantys; pažeidimo įtaką tolesniam pareiškėjo gyvenimui; ar pareiškėjo teisės yra pažeistos negrįžtamai; ar neturtinės žalos nepriteisimo atveju pareiškėjo pažeistos teisės iš esmės liktų neapgintos, t. y. nebūtų pasiektas kertinis teisinės valstybės principas dėl pažeistų teisių teisminio gynimo, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamu atveju.
Remdamasi pirmiau aptartais argumentais dėl N. Vilnios pensijų skyriaus ir VSDFV Vilniaus skyriaus priimtų sprendimų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog N. Vilnios skyriaus 2009 m. vasario 11 d. sprendimą Nr.17-25-3 ta apimtimi, kuria buvo nustatyta nepagrįstai didelė pensijos permoka (1789,73 Lt, nors vėliau paaiškėjo, kad ši permoka yra 838,55 Lt), taip pat VSDFV Vilniaus skyriaus 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr.2-3 ta apimtimi, kuria buvo nuspręsta išieškoti tokio (1789,73 Lt) dydžio permoką į Fondo biudžetą, yra pagrindas CK 6.271 straipsnio prasme vertinti kaip neteisėtus aktus, kuriais pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuo 2009 m. birželio mėnesio iki 2010 m. lapkričio mėnesio iš pareiškėjos išankstinės pensijos, kurios dydis yra 474,71 Lt, kiekvieną mėnesį buvo išskaitoma į Fondo biudžetą vidutiniškai po 95 Lt (išskyrus 2 mėnesius, kai buvo išskaityta po 47 Lt). Atsižvelgiant į pareiškėjos išankstinės pensijos dydį, kiekvieną mėnesį išskaitoma suma laikytina turinčia pakankamai didelę reikšmę pareiškėjos pajamoms, o tuo pačiu ir pragyvenimo šaltiniui. VSDFV teritorinis skyrius ir jo struktūrinis padalinys, vykdydami jiems priskirtas funkcijas, turėjo pagrindą nustatyti pareiškėjos išankstinės pensijos permoką bei ją išieškoti, tačiau nustatydami permokos sumą, veikė neatidžiai, paviršutiniškai ir ją nustatė nepagrįstai didelę, nors turėjo duomenis apie tai, kad pareiškėja dirbo ir buvo apdraustoji tik nuo 2008 m. rugsėjo 8 d. iki 2008 m. spalio 13 d. N. Vilnios pensijų skyriaus 2009 m. vasario 11 d. sprendime Nr.17-25-3 nenurodyta kaip yra apskaičiuota permokos suma, VSDFV Vilniaus skyrius 2009 m. balandžio 17 d. sprendimą Nr.2-3 dėl permokos išieškojimo priėmė neįsitikinęs dėl savo struktūrinio padalinio sprendimo pagrįstumo. Dėl nepagrįstai didelio pensijos permokos apskaičiavimo, išskaitymai iš pareiškėjos pensijos užsitęsė iki 18 mėnesių (vietoj galimų 8-9) ir atitinkamai mažino pareiškėjos pajamas tais mėnesiais, kai ji galėjo gauti visą išankstinę pensiją. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nepriteklius, t.y. kad jai buvo padaryta neturtinė žala, kuri yra priežastiniame ryšyje su minėtais viešojo administravimo subjektų neteisėtais aktais.
Kitų VSDFV Vilniaus skyriaus ir jo struktūrinio padalinio aktų, kuriuos būtų pagrindas vertinti kaip neteisėtus ir suteikiančius pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjai buvo padaryta neturtinė žala, patikrinusi bylą teisėjų kolegija nenustatė.
Spręsdama dėl neturtinės žalos dydžio teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad išankstinės pensijos mokėjimas pareiškėjai buvo sustabdytas pagrįstai ir teisėtai ir būtent dėl to, kad ji pati nevykdė įstatymu nustatytos pareigos informuoti per nustatytą terminą pensiją paskyrusią ir ją mokančią instituciją apie pensijos skyrimui ir mokėjimui reikšmingas aplinkybes. Pensijos mokėjimas buvo atnaujintas per du mėnesius, t.y. po to, kai pareiškėja pateikė N. Vilnios pensijų skyriui būtinąjį pensijos mokėjimo atnaujinimui dokumentą – darbo biržos pažymą apie įregistravimą bedarbiu. Pagal bylos medžiagą, šį dokumentą pareiškėja pateikė 2009 m. vasario 23 d. Pensijos mokėjimas buvo atnaujintas nuo 2009 m. kovo 1 d., t.y. nepažeidžiant Senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Todėl konstatuoti, kad atsakovas vilkino priimti sprendimą dėl pensijos mokėjimo atnaujinimo, nėra pagrindo. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 3 dalies nuostatas išankstinės pensijos mokamos už praėjusį mėnesį. Kaip jau buvo minėta, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad N. Vilnios pensijų skyrius savo iniciatyva raštu suteikė pareiškėjai visą reikiamą informaciją kokius veiksmus ji turi atlikti, kad pensijos mokėjimas būtų atnaujintas. Teismui nustačius, kad išankstinės pensijos permoka už du mėnesius buvo apskaičiuota nepagrįstai, N. Vilnios skyrius be teismo įpareigojimo pašalino šį pažeidimą ir grąžino pareiškėjai nepagrįstai išieškotą sumą. Atsižvelgdama į šių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, nusprendžia, kad minėto pobūdžio neturtinei žalai kompensuoti iš atsakovo turi būti priteista 300 (trys šimtai) litų, nes pareiškėjos prašoma priteisti suma yra neadekvati pagal pateiktus į bylą įrodymus nustatytai neturtinei žalai atlyginti.
Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinama iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteisiant pareiškėjai iš atsakovo 300 Lt neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjos Ž. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjai Ž. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo valdybos Vilniaus skyriaus, 300 (trys šimtai) litų neturtinę žalą.
Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.