Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I3-1439-281/2020 Teismo proceso Nr. 3-61-3-03950-2019-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.1.2, 12.15.1; 55.1.3 (S)

2020 m. gegužės 12 d.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja A. J. teismui padavė skundą, prašydama: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2019-10-30 sprendimą Nr. S-136 (7-440/2016) dėl A. J. skundo; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2016-02-02 sprendimą Nr. 68-21; 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2015-10-23 sprendimą Nr. (4.65)-FRO682-674 dėl patikrinimo akto tvirtinimo; 4) pareiškėjos 2016-06-29 skundą dėl VMI 2016-02-02 sprendimo dėl A. J. 2015-11-24 skundo Nr. 68-21 perduoti Valstybinei mokesčių inspekcijai nagrinėti iš naujo (b. l. 1–11, 16–28).

Paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjos 2012-2013 m. PVM, 2009-2013 m. GPM ir 2009 m. PSD įmokų apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, kurio metu nustatė, kad pareiškėja kartu su I. G. 2012-12-28 pardavė gyvenamąjį namą kartu su žemės sklypo dalimi už 450 000 Lt – pareiškėja 2012-12-28 pardavė žemės sklypo dalį už 112 000,00 Lt ir ant to sklypo gyvenamojo namo dalį už 150 000, pareiškėja pagal 2013-08-08 pirkimo-pardavimo sutartį pardavė ½ gyvenamojo namo už 176 500,00 Lt ir 737/3558 dalį žemės sklypo už 248 000,00 Lt (iš viso 424 500 Lt). Vilniaus AVMI konstatavo, jog pareiškėja vykdė ekonominę veiklą ir už 2012-2013 m. papildomai apskaičiavo 21 915,55 Eur PVM, 2 658,99 Eur GPM, 74,72 Eur PSD įmokas, 5 034, Eur PVM delspinigius, 480, 00 Eur GPM delspinigius ir 45,00 Eur PSD įmokų delspinigius bei skyrė minimalią 10 proc. dydžio 2 192,00 Eur PVM, 266,00 Eur GPM ir 7,00 Eur PSD įmokų baudas.

Pareiškėja niekada nepripažino, jog tikrinamuoju laikotarpiu vykdė ekonominę veiklą kaip ji suprantama pagal PVM įstatymo nuostatas. MGK buvo įpareigota, vykdydama LVAT 2019-08-28 sprendimą administracinėje byloje Nr.eA-1739-556/2019, pasisakyti dėl kitų pareiškėjos 2019-06-06 paaiškinimuose raštu išdėstytu argumentų, o būtent dėl pareiškėjos veiklos kvalifikavimo, šios veiklos apimtimi santykiuose su bendrasavininke. MGK 2019-10-30 sprendime nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos 2019-06-06 rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytų argumentų. MGK neatsižvelgė į 2019-10-17 pateiktus papildomus paaiškinimus dėl I. G. 2013-10-03 Vilniaus AVMI operatyvaus patikrinimo pažymos, kurioje buvo akcentuota, jog bendrasavininkei I. G., kuri kartu su pareiškėja statė gyvenamuosius namus, o vėliau (2012-12-28 ir 2013-08-08) savo dalį pardavė, nebuvo apmokestinama PVM, t. y. nuo atitinkamos dalies (1/2) pastato ir (1/3) dalies žemės sklypo pardavimo nėra priskaičiuotas mokėti PVM. Analogiškoje situacijoje pareiškėjai nuo atitinkamos dalies pastato ir dalies žemės sklypo pardavimo buvo priskaičiuotas PVM, t. y. mokesčiu administratorius tas pačias faktines aplinkybes traktuoja skirtingai. MGK neišsiaiškino pareiškėjos pateikto prašymo dėl mokesčių administratoriaus veiksmų dėl bendrasavininkės I. G. apmokestinimo PVM.

MGK iš naujo nevertindama ekonominės veiklos požymių rėmėsi ankstesnėmis (pirmos instancijos teismo sprendimo ir VMI 2016-02-02 sprendimo Nr. 68-21 bei Vilniaus AVMI 2015-10-23 sprendimo) išvadomis dėl ekonominės veiklos požymių buvimo, t. y., jog ginčo sandoriai nebuvo vienkartiniai ar atsitiktiniai, o vykdyti savarankiškai per tęstini laikotarpį ir piniginių įnašų įnešimas į bendrą veiklą. Remiantis tik šiais kriterijais nustatytas ekonominės veiklos buvimas iš esmės yra ydingas, nes tokiu atveju bet kokį asmenį, statantį sau gyvenamąjį namą, galima vadinti apmokestinamuoju asmeniu ir konstatuoti jį vykdant ekonominę veiklą. Ginčo sandoriu buvo parduoti du gyvenamieji namai, 1-as gyv. namas parduotas pareiškėjos, kitas – pareiškėjos bendrasavininkės I. G., dėl to tęstinės veiklos nebuvo, tiek pareiškėja, tiek I. G. gyvenamuosius namus statė asmeniniams poreikiams tenkinti. Pareiškėja nesiekė ir negavo jokių nuolatinių pajamų, pačios 2012-12-28 ir 2013-08-08 nekilnojamojo turto pardavimo sutartys nurodo, kad nekilnojamųjų objektų pardavimais iš esmės buvo siekiama padengti pareiškėjos skolas kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“. I. G. iniciatyva gyvenamieji namai buvo registruoti po ½ kiekvienai iš bendrasavininkių, tikslu apsisaugoti nuo statybos darbų pabrangimo, t. y. kad vienas namas nebūtų brangesnis už kitą.

Komisija 2019-10-30 sprendime nevertino, jog šiame mokestiniame ginče susiklostė situacija, kai jungtinės veiklos pagrindu veikiantys partneriai (pareiškėja ir I. G.) neaptarė PVM naštos paskirstymo klausimo, nes nei pareiškėja, nei kiti partneriai, nebuvo įregistruoti PVM mokėtojais, be to, jungtine veikla partneriai nesiekė vykdyti ekonominės veiklos, kaip ji suprantama mokesčių apskaičiavimo tikslais, nes buvo planuojama pastatyti po vieną gyvenamąjį namą asmeniniams poreikiams tenkinti.

Mokesčių administratorius, priskaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną GPM sumą, išskiria pajamas nuo pastato ir žemės sklypo pardavimo kaip du atskirus GMP objektus, t. y. mokesčių administratorius, skaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną GPM sumą, pastatą ir žemės sklypo dalį traktuoja kaip du atskirus vienetus, kurių pardavimo pajamos kiekvienos atskirai apmokestintos GPM, nors GPM įstatymas nustato, kad GPM apmokestinamos gyventojo pajamos. Taikant analogišką mokesčių schemą nuostoliai dėl vieno iš objektų (žemė, pastatas) turėtų mažinti realias gyventojo pajamas. Apmokestinant GPM atskirus objektus (žemė, pastatas) nuostolis iš vieno iš objektų VMI ir MGK eliminuojamas nemažinant gyventojo pajamų. Pareiškėja nesutinka, kad skaičiuojant GPM, imamos pajamos atskirai nuo žemės sklypo ir nuo pastato pardavimo, tačiau ne nuo bendro (galutinio) rezultato.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Atsakovė VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 96–104).

Paaiškino, kad pareiškėja kartu su I. G. pagal 2011-02-10 pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo 0,3558 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, 2011-07-04 gavo leidimą statyboms, o 2011-08-09 įsigytame sklype įregistravo gyvenamąjį namą bei du kaimo turizmo pastatus. Pareiškėja kartu su bendrasavininke 2012-12-28 pardavė gyvenamąjį namą su žemės sklypo dalimi už 450 000 Lt, konkrečiai pareiškėja 2012-12-28 žemės sklypo dalies su pastatu pirkimo–pardavimo ir naudojimosi žemės sklypo tvarkos nustatymo sutartimi pardavė žemės sklypo dalį už 112 000 Lt ir ant to sklypo esančio gyvenamojo namo dalį už 150 000 Lt. Pareiškėja su bendrasavininke I. G. 2013-08-08 pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė kaimo turizmo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1105/3558 dalį žemės sklypo už 725 000 Lt, konkrečiai pareiškėja pagal 2013-08-08 pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas pardavė 1/2 dalį gyvenamojo namo už 176 500 Lt 737/3558 dalį žemės sklypo už 248 000 Lt.

Asmuo, vykdantis ekonominę veiklą, tampa privalomu PVM mokėtoju, kai jo atlygis už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas per paskutinius 12 mėnesių yra didesnis kaip 155 000 Lt (iki 2011-12-31 – 100 000 Lt). Nustatyta, kad pareiškėja pardavė ½ dalį (200 000 Lt/2) gyvenamojo namo, atitinkamai pirkimo PVM sudarė 21 000 Lt (42000 Lt/2). Pareiškėja už 2012-12-28 ½ dalies parduoto gyvenamojo namo ir 2/3 parduoto dalies žemės sklypo iki 2013-01-25 privalėjo pateikti PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą ir deklaruoti 45 558 Lt pardavimo PVM, 21 000 Lt PVM atskaitą ir apskaičiuoti 24 558 Lt mokėtiną, t. y. 7 112,49 Eur PVM sumą. Pareiškėja už 2013-08-08 ½ dalies parduoto kaimo turizmo pastato ir 2/3 dalies parduoto žemės sklypo iki 2013-09-25 privalėjo pateikti PVM mokėtoju neįregistruoto asmens mokėtino PVM apyskaitą ir deklaruoti 73 674 Lt pardavimo PVM, 22 562 Lt PVM atskaitą ir apskaičiuoti mokėtiną 51 112 Lt, t. y. 14 803,06 Eur PVM sumą. VMI pagrįstai pareiškėjai už 2012-12-28 nekilnojamojo turto pardavimo sandorį apskaičiavo 24 558 Lt PVM ir už 2013-08-08 sandorį 51 112 Lt PVM, iš viso – 75 670 Lt, t. y. 21 915,55 Eur.

Pareiškėja, neatsižvelgiant į tai, kad buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, ekonominę veiklą vykdė savarankiškai savo išlaidų ir pajamų dalyje. Sudaryta jungtinės veiklos sutartis nei kiek neapribojo pareiškėjos valios vykdyti ekonominę veiklą. Kaip matyti iš Vilniaus AVMI patikrinimo akto, mokestinės prievolės pareiškėjai yra apskaičiuotos nuo jos realizuoto turto dalies (tik nuo jai nuosavybės teise priklausiusio nekilnojamojo turto), todėl papildomai pareiškėjos mokestinės prievolės nebegali būti paskirstytos. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia tik jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles. Mokesčių administratorius nevertina pareiškėjos sudarytų sutarčių civiline teisine prasme, o vadovaujasi viešosios teisės normomis. Šiuo atveju mokesčių administratorius būtent pareiškėjos vykdytoje nekilnojamojo turto įsigijimo, statybos, pardavimo veikloje nustatęs ekonominės veiklos požymius, iš šios veiklos gautas pajamas vertina kaip apmokestintinas PVM. Pareiškėjos jungtinės veiklos partnerė I. G., jeigu ir vykdė analogišką veiklą, vertintina kaip savarankiška mokesčių mokėtoja, o pirkimo pardavimo sandorių vykdymas bendrasavininkų savarankiškumo, ekonominės veiklos vykdymo ir mokestinių prievolių nesubendrina. Šiuo atveju trečiųjų asmenų mokestinės prievolės neturi įtakos pareiškėjos mokestinėms prievolėms.

Nuo turto įsigijimo (2011-02-10 įsigytas žemės sklypas ir 2012-12-27 pastatytas gyvenamasis namas, kaimo turizmo pastatas pripažintas pastatytu pagal 2013-08-07 (duomenys neskelbtini) pateiktą PVM sąskaitą faktūrą) iki turto pardavimo (2012-12-28, 2013-08-08) nepraėjo penkeri metai, todėl už šiuos nekilnojamuosius objektus gautos pajamos pagrįstai priskirtos B klasės apmokestinamoms pajamoms. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalies 4 punkto nuostatas pareiškėja privalėjo deklaruoti 2012 m., 2013 m. metinėje pajamų deklaracijoje kaip gautas neišlaikyto 5 metus pajamas už nekilnojamojo turto pardavimą.

Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl MGK 2019-10-30 sprendimo Nr. S-136 (7-440/2016), VMI 2016-02-02 sprendimo Nr. 68-21, Vilniaus AVMI 2015-10-23 sprendimo Nr. (4.65)-FRO682-674 teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat pagrindo pareiškėjos 2016-06-29 skundą dėl VMI 2016-02-02 sprendimo perduoti VMI nagrinėti iš naujo. Pareiškėja nesutinka su mokesčių administratoriaus nustatytomis aplinkybėmis, kad vykdė ekonominę veiklą ir jos atžvilgiu apskaičiuotais PVM, GPM, PSD mokesčiais bei su jais susijusiomis sumomis.

Teismas nustatė, kad Vilniaus AVMI 2015-10-23 sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-674 patvirtino 2015-08-13 patikrinimo aktą ir jame papildomai pareiškėjos atžvilgiu apskaičiuotas mokėtinas sumas (MGK medžiaga, t. I, b. l. 56–62). Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus AVMI 2015-10-23 sprendimu pateikė skundą, VMI, reikalaudama panaikinti minėtą Vilniaus AVMI sprendimą ir tokį savo prašymą motyvuodama aplinkybėmis, jog ginčo sandoriais nesiekė gauti ekonominės naudos, o siekė padengti skolas kredito unijai, be to, iš ginčo sandorių pajamų negavo, nesutinka su mokesčių administratoriaus GPM skaičiavimu, imant pajamas nuo žemės sklypo ir pastato pardavimo, bet ne nuo bendro (galutinio) sandorių rezultato, pažymi, kad PVM turėjo būti apskaičiuojamas tik nuo pastato pardavimo vertės (150 000 Lt), o ne nuo bendros 2012-12-28 sandorio vertės (MGK medžiaga, b. l. 13–16). VMI 2016-02-02 sprendimu patvirtino Vilniaus AVMI 2015-10-23 sprendimą, kuriuo pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 21 915,5 5Eur PVM, 5 034 Eur PVM delspinigius, 2 192 Eur PVM baudą, 2 658,99 Eur GPM, 480 Eur GPM delspinigius, 266 Eur GPM baudą, 74,72 Eur PSD įmokos, 45 Eur PSD įmokų delspinigius ir 7 Eur PSD įmokų baudą (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 7–11).

Pareiškėja 2016-02-29 pateikė skundą MGK, prašydama panaikinti VMI 2016-02-02 sprendimą, motyvuodama, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nustatė ekonominės veiklos požymius, be to, neteisingai apskaičiavo PVM mokestį, PVM mokestis turėjo būti apskaičiuotas tik nuo pastato pardavimo vertės (150 000 Lt), nes dėl šių pajamų buvo viršyta 155 000 Lt riba, o ne nuo bendros 2012-12-28 sandorio vertės, taip pat nurodė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išskyrė pajamas nuo pastato ir žemės sklypo pardavimo kaip du atskirus GPM objektus, nors pastatai ir žemės sklypas buvo parduodami kartu ir gautos bendros pajamos nuo parduoto objekto (MGK medžiaga, t. I, b. l. 1–6). MGK 2016-05-09 sprendimu, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, padarė, išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos atliktus veiksmus bei sudarytus sandorius įvertino kaip pareiškėjos vykdytą ekonominę veiklą, tačiau konstatavo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjos 2012 m. parduotus nekilnojamojo turto objektus vertino kaip vieną prekę pagal PVM įstatymo 92 straipsnio 1 dalį, panaikino VMI 2016-02-02 sprendimą ir perdavė pareiškėjos 2016-02-29 skundą mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (MGK medžiaga, t. III, b. l. 147–159).

Teismas nustatė, kad VMI skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti MGK 2016-05-09 sprendimą Nr. S-96(7-40/2016) ir palikti galioti VMI 2016-02-02 sprendimą. Pirmosios instancijos teismas 2016-09-30 sprendimu VMI skundą atmetė, padarydamas išvadą, kad MGK ginčijamame sprendime tinkamai taikė nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagrįstai panaikino VMI 2016-02-02 sprendimą ir grąžino pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. LVAT 2019-08-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016-09-30 panaikino ir priėmė naują sprendimą – VMI skundą tenkino iš dalies, panaikino MGK 2016-05-09 sprendimą Nr. S-96(7-40/2016) ir grąžino mokestinį ginčą MGK nagrinėti iš naujo (MGK medžiaga, t. IV, b. l. 1–5). LVAT padarė išvadą, kad MGK netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisiniams santykiams aktualias materialinės teisės aktų normas, vertindami, kad apmokestinamojo asmens prievolė skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM atsirado tik dėl vieno ginčo sandorį sudarančio nekilnojamojo turto objekto pardavimo, taip pat, akcentavo, kad MGK iš esmės nevertino ir nepasisakė dėl kitų jai pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų dėl vietos mokesčių administratoriaus ir VMI sprendimų neteisėtumo.

Vadovaujantis PVM įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2012-01-01) 71 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 155 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta. Už patiektas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias atlygis neviršijo nurodytosios 155 000 litų sumos, PVM neskaičiuojamas. Taigi PVM skaičiuojamas už tiektas prekes, už kurias gautas atlygis viršijo 155 000 Lt sumą.

LVAT, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo sprendimo byloje J. rezoliucinėje dalyje pateiktą išaiškinimą, 2019-08-28 sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 konstatavo kad PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalies, skaitoma kartu su to paties įstatymo 92 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad kai vieno tiekimo, kaip jis suprantamas pagal PVM įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktą, metu tam pačiam pirkėjui tiekiamos kelios prekės ir kai šiuo tiekimu yra viršijama PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nurodytos apyvartos riba, apmokestinamasis asmuo turi sumokėti mokestį nuo visos šio tiekimo vertės, t. y. pagal visų šį tiekimą sudarančių prekių vertę, net jei atsižvelgus į vienos ar kelių iš šių prekių vertę minėta riba nebūtų viršyta.

Teismas nustatė, kad pareiškėja kartu su I. G. 2011-02-10 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už bendrą 1 200 000 Lt sumą, kurios 800 000 Lt sumokėjo pareiškėja, o 400 000 Lt sumokėjo I. G. (MGK medžiaga, t. I, b. l. 101–109). Pareiškėjai 2011-07-04 Vilniaus rajono savivaldybės administracija išdavė leidimą statyti naujus statinius: gyvenamosios paskirties ir du kaimo turizmo pastatus (MGK bylos medžiaga, t. I, b. l. 111). Pareiškėja su (duomenys neskelbtini) 2011-02-27 sudarė statybos rangos sutartį, kuria (duomenys neskelbtini) įsipareigojo atlikti trijų individualių namų, statomų žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos darbus, sutarties darbų kaina – 950 000 Lt (MGK medžiaga, t. I, b. l. 113–117). Pareiškėja ir I. G. 2012-12-28 pardavė 541/1779 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 59–72) už bendrą 450 000 Lt sumą (300 000 Lt už pastatą – gyvenamąjį namą ir 150 000 Lt už žemės sklypo dalį). Pareiškėja jai priklausančią žemės sklypo dalį (2/3) pardavė už 112 500 Lt, o ½ pastato – gyvenamojo namo pardavė už 150 000 Lt. Pareiškėja su I. G. sudarė dar vieną sandorį – 2013-08-08 bendrasavininkės pardavė 1105/3558 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir kaimo turizmo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 74–89) už bendrą 725 000 Lt sumą (372 000 Lt už 1105/3558 žemės sklypo dalį ir 353 000 Lt už kaimo turizmo pastatą). Pareiškėja jai nuosavybės teise priklausančią 1651/3558 žemės sklypo dalį pardavė už 248 000 Lt, o ½ kaimo turizmo pastato dalį už 176 500 Lt.

Atsižvelgdamas į LVAT 2019-08-28 sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 pateiktą išaiškinimą, teismas daro išvadą, kad 2012-12-28 sandorio pagrindu pareiškėja vienam pirkėjui tiekė dvi prekės – 2/3 žemės sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir ½ gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), šio sandorio pagrindu pareiškėjai priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo vertė viršijo 155 000 Lt ribą, įtvirtintą PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje, t. y. bendra pareiškėjos parduodamo 2/3 žemės sklypo (150 000 Lt) ir ½ pastato-gyvenamojo namo (112 000 Lt) vertė buvo 262 000 Lt, taigi pareiškėjai teko pareiga sumokėti PVM mokestį pagal visų šį tiekimą sudarančių prekių vertę, net jei atsižvelgus į vienos ar kelių iš šių prekių vertę minėta riba nėra viršijama. Todėl MGK ginčijamu 2019-10-30 sprendimu pagrįstai patvirtino VMI 2016-02-02 sprendimą Nr. 68-21 dalyje dėl nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą 21 915,55 Eur PVM.

Dėl pareiškėjos vykdytos ekonominės veiklos apmokestinimo PVM prasme, teismas pareiškėjos argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pirmiausiai, pažymėtina, kad LVAT 2019-08-28 sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019 nekvestionavo mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimuose padarytų išvadų dėl ekonominės veiklos egzistavimo pareiškėjos 2012-12-28, 2013-08-08 sandorių sudarymo metu, nes pareiškėja MGK 2016-05-09 sprendimo Nr. S-96 (7-40/2016) teismui neskundė, o mokesčių administratorius šį sprendimą skundė teismui tik dėl metinės apyvartos skaičiavimo sprendžiant dėl 2012-12-28 sandorio apmokestinimo. LVAT 2019-08-28 sprendime konstatavo, kad byloje nėra vertinami pareiškėjos 2019-06-06 rašytiniuose paaiškinimuose išdėstyti argumentai, susiję su veiklos kvalifikavimu, šios veiklos apimtimi santykiuose su I. G.. Todėl teismas nagrinėjamoje byloje, atsižvelgdamas į LVAT 2019-08-28 sprendime pateiktas ginčo ribas ir išaiškinimus administracinėje byloje Nr. eA-1739-556/2019, iš naujo nekvestionuoja pareiškėjos ekonominės veiklos pobūdžio ir su tuo susijusių argumentų, ekonominės veiklos santykio su I. G. veiksmais. Teismas papildomai akcentuoja, kad mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo mokestinę prievolę pareiškėjai, vertindamas pareiškėjos, kaip savarankiškos mokesčių mokėtojos, veiklą, o pareiškėjos argumentai dėl faktinių aplinkybių, susijusių su I. G. apmokestinimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, nes šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos, o ne kitų asmenų atžvilgiu apskaičiuotos mokestinės nepriemokos sumų. Todėl darytina išvada, kad nagrinėdama mokestinį ginčą iš naujo MGK 2019-10-30 sprendime pagrįstai pareiškėjos veiklą laikė ekonomine veikla PVM įstatymo 2 straipsnio 8 dalies prasme ir patvirtino VMI 2016-02-02 sprendimą Nr. 68-21 dalyje dėl nurodymo sumokėti į valstybės biudžetą 21 915,55 Eur PVM.

Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos nurodomus argumentus, kad mokesčių administratorius, skaičiuodamas pareiškėjai mokėtiną GPM sumą, pajamų, gautų pardavus žemės sklypą ir gyvenamąjį namą, neturėjo išskirti kaip gautų už du atskirus GPM objektus, o nuostoliai dėl vieno iš objektų turėjo mažinti realiai gautas pajamas.

Pagal GPM įstatymo (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2012-11-24) 5 straipsnio 1 dalį, GPM objektas yra gyventojo pajamos. Vadovaujantis GPM įstatymo 2 straipsnio 16 dalimi, gyventojo pajamomis laikomos ir pajamos, gautos už parduotą nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje. GPM įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš pajamų, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno, apmokestinamas taikant šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą pajamų mokesčio tarifą, šio įstatymo nustatyta tvarka atimama per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto nuosavybėn ne individualios veiklos turto ir individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto įsigijimo kaina ir su to turto ar daikto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusios išlaidos – šio įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal minėto 19 straipsnio 1 dalį, pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą ir (ar) individualios veiklos turtui priskirtą (visą ar jo dalį) nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta: 1) turto įsigijimo kaina; 2) su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai.

Vadovaujantis GPM įstatymo 17 straipsnio 28 punktu, neapmokestinamos pajamos yra turto pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn šios dalies 53 ir 54 punktuose nenurodytą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Europos ekonominės erdvės valstybėje, jeigu toks daiktas įsigytas anksčiau negu prieš 5 metus iki jo pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. gavo 29 165 Lt pajamų 2012-12-28 sandorio pagrindu, nes pirkėjas sumokėjo 50 000 Lt už įsigytą turtą, pareiškėjos šia sutartimi perleisto turto dalis buvo 58,33 proc. Pareiškėja 2013 m. gavo 233 335 Lt pajamų 2012-12-28 sudaryto sandorio pagrindu (likusi pirkėjo nesumokėta pinigų dalis už įsigytą nekilnojamąjį turtą pareiškėjai) ir 424 500 Lt pajamų 2013-08-08 sandorio pagrindu. Iš mokestins bylos medžiagos matyti, kad mokesčių administratorius pareiškėjos pajamas, gautas 2012-12-28 ir 2013-08-08 sandorių pagrindu apskaičiavo iš nekilnojamojo turto pardavimo pajamų atėmęs turto įsigijimo kainą ir kitas su turto pardavimu susijusias išlaidas (išlaidas notarui, sutarčių sudarymo išlaidas), taigi pajamos apskaičiuotos vadovaujantis GPM įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi. Be to, tokias pajamas mokesčių administratorius pagrįstai priskyrė apmokestinamoms pajamoms, nes pareiškėja su I. G. ginčo nekilnojamąjį turtą įsigijo 2011-02-10 sandorio pagrindu, o perleido turtą 2012-12-28 ir 2013-08-08 sandorių pagrindu, taigi įsigyto turto pareiškėja neišlaikė 5 metų laikotarpį. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad pajamos turėjo būti skaičiuojamos pagal bendrą abiejų ginčo sandorių įvykdymo rezultatą, nes pagal nurodytas GPM įstatymo nuostatas (GPM įstatymo 2 straipsnio 16 dalies 3 punktą, 17 straipsnio 28 punktą, 19 straipsnio 1 dalį) pajamos apskaičiuojamas pardavus konkretų nekilnojamąjį daiktą, taigi pajamų, gautų už parduotus nekilnojamuosius daiktus nesudedant ir bendrai neskaičiuojant šių sandorių rezultatų. Todėl mokesčių administratorius pagrįstai turto vertės padidėjimo pajamas skaičiavo kiekvienam parduoto nekilnojamojo turto vienetui atskirai, o MGK pagrįstai tokią mokesčių administratoriaus poziciją patvirtino.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos ginčijami MGK 2019-10-30 sprendimas Nr. S-136 (7-440/2016), VMI) 2016-02-02 sprendimas Nr. 68-21, Vilniaus AVMI 2015-10-23 sprendimas Nr. (4.65)-FRO682-674 priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti šio sprendimo, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, teismas neturi pagrindo. Kadangi MGK ir mokesčių administratorius tinkamai išnagrinėjo mokestinį ginčą dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuotų mokestinių prievolių, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo perduoti VMI pareiškėjos 2016-06-29 skundą dėl VMI 2016-02-02 sprendimo nagrinėti iš naujo. Todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos A. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.