Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų sprendimas

Apibendrina, jog ginčijamame sprendime nustatyto atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemę dydis yra neteisingas, neatitinkantis realiai grąžintinos žemės vertės, kuri valstybinių institucijų apskaičiavimais pateikiama kaip atitinkanti vertei 41 300 Eur. Dėl nurodytos priežasties mano, kad teisėtas bei teisingas atlygis ginčijamame sprendime turėtų būti 41 300 Eur suma, o ne 666,70 Eur, ir dėl to ginčijamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas bei nepagrįstas. Pažymi, kad negalimas keletas verčių identiškų sklypų tose pačiose apimtyse.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė patikslintą skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Paaiškina, kad pagal NŽT Palangos skyriuje esančius dokumentus nustatyta, jog pilietė V. B. Palangos miesto valdybai 1991-08-12 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į savo tėvo K. N. nuosavybės teise Palangos mieste, buvusiame Kunigiškių kaime valdytą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Kartu su prašymu V.B. pateikė giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius bei nuosavybės teises įrodančius dokumentus. Teigia, kad 2019-12-13 raštu Nr. 16SD-2857-(14.16.104.) „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises” pateikė po V. B. mirties, pareiškėjas paveldėjo jos turtą ir turtines teises. Dėl žemės vertės apskaičiavimo paaiškina, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos” buvo patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika ir vadovaujantis šiuo teisės aktu, apskaičiuojamas atlyginimo pinigais dydis už žemę iki 1995-06-01 buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos” 2.1.3. papunktyje įtvirtinta, kad apskaičiuojant žemės sklypų, perduodamų piliečių nuosavybėn neatlygintinai iš laisvos žemės fondo ir grąžinamų natūra pagal Atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą, vertę, taikoma šiuo nutarimu patvirtinta Žemės įvertinimo metodika. Atkreipia dėmesį, kad nėra teisinio pagrindo už valstybės išperkamą žemę atlyginti tokio dydžio pinigine kompensacija, kokia būtų apskaičiuojama grąžinant žemės sklypą turėtoje vietoje, kadangi teisės aktai nenumato galimybės ir pareigos NŽT kompensuoti piliečiams už valstybės išperkamą žemę vidutine rinkos verte.

Paaiškina, kad vadovaujantis metodika, pagal turimus buvusio savininko K.N. valdytos žemės rūšiavimo duomenis, V.B. (mirusi) valstybės išperkama 0,3922 ha žemės dalis įvertinama 416,69 Eur. Atlyginant pinigais, ši suma indeksuojama, t. y., dauginama iš koeficiento 1,6. Bendra išmokama kompensacija už V.B. (mirusi) tenkančią valstybės išperkamą žemę suma - 666,70 Eur. Akcentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-09-11 nutarimą (bylos Nr. 6/2010), Konstitucinio Teismo 1994-05-27, 1995-12-22, 1998-06-18, nutarimus; Konstitucinio Teismo 2008-05-20 d, 2010-03-09, 2012-10-11 nutarimus; Konstitucinio Teismo 2014-10-30 nutarimą Nr. KT46-N14/2014. Mano, kad išnaudojo visas galimybes siekdama atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K.N. iki nacionalizacijos valdytą žemę ir ginčijamas administracinis aktas yra galutinis rezultatas užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020-04-23 sprendimo, kuriuo nuspręsta atkurti V. B. nuosavybės teises, atlyginant kitais būdais: pinigais už 0,3922 ha žemės – 666,70 Eur.

Nuosavybės teisės į buvusių savininkų iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos teisės aktų nustatyta tvarka piliečio pasirinktu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2012-01-31) įtvirtintą nuostatą, pilietis turėjo teisę pareikšti valią, kokiu būdu pageidauja atkurti nuosavybės teises, ar jau išreikštą prieš tai valią pakeisti iki 2003-04-01, tuo atveju, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifika lemia tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas įgyvendinamas ne pagal bendras civilinės teisės normas, o specialių restitucijos santykius reguliuojančių teisės aktų pagrindu, t. y. pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų” patvirtintą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarką (toliau – ir Tvarka).

Vadovaujantis Tvarkos 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

Pretendentų prašymo pateikimo metu Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas nuosavybės teisių atkūrimą reglamentavo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”. Nurodyto įstatymo 1 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma šiais būdais: 1) grąžinant nusavintą turtą natūra arba jam ekvivalentine natūra; 2) suteikiant šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims vienkartines valstybės išmokas, įgalinančias juos perimti atitinkamą dalį privatizuojamo valstybinio (visuomeninio) turto, jeigu neįmanoma grąžinti nusavinto turto natūra arba ekvivalentine natūra, arba šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytieji asmenys nepageidauja grąžinti natūra. Atsižvelgiant į tuo metu galiojusi teisinį reguliavimą, konstatuotina, kad anksčiau minėto prašymo pateikimo metu buvo reglamentuoti šie nuosavybės teisių atkūrimo būdai: 1) grąžinimas natūra; 2) grąžinimas ekvivalentine natūra; 3) suteikiant vienkartines valstybės išmokas, jeigu nėra galimybės nusavinto turto grąžinti kitais būdais arba asmuo nepageidauja nuosavybės teisių atkūrimo natūra.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Tesimas) 2013-09-11 nutarime konstatavo, jog nuosavybės teisė, kaip žmogaus prigimtinė teisė, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį, ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, ir kad šią diskreciją objektyviai lemia tai, jog per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėto turto nusavinimo, iš esmės pasikeitė nuosavybės santykių sistema, tačiau, įstatymais nustatydamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką, įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi jis privalo atsižvelgti ir į konstitucinius nuosavybės teisių apsaugos principus, ir į konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekį, į kitas konstitucines vertybes. Pagal Konstitucinį Teismą nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą; Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum (visiškas teisių atkūrimas), bet ribotą restituciją; yra dvi teisingumo atkūrimo, kai savininkams yra kompensuojama už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, pusės: teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei; atkuriant teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013-09-11 nutarimą).

Toks vertinimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pozicija. EŽTT ne kartą yra konstatavęs, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (pvz., EŽTT 2009-07-21 sprendimas A. prieš Lietuvą). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų besąlyginiai reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais”, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2002-07-10 nutarimas dėl priimtinumo G. ir G. prieš Čekijos Respubliką, 2009-06-30 nutarimas dėl priimtinumo S. prieš Lietuvą). EŽTT 2003-03-04 sprendime J. prieš Slovakiją konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) neapriboja susitarančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. Valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų (pvz., EŽTT 2010-10-12 sprendimas M. A. ir kt. prieš Rumuniją). EŽTT 2005-03-02 nutarime dėl priimtinumo M. ir kt. prieš Vokietiją pažymėjo, kad, jeigu valstybė apsisprendžia pašalinti tam tikrų aktų, kurie nesuderinami su demokratinės santvarkos principais, pasekmes, už kurias ji nėra atsakinga, valstybė, įgyvendindama tokią politiką, turi plačią veiksmų laisvę. Iš pateiktų išaiškinimų, matyti, kad pagal EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją – nuosavybės teisių atkūrimą – taip pat nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo preambulėje konstatuojama, kad piliečiams grąžinamas išlikęs nekilnojamasis turtas, o jei šios galimybės nėra – už jį teisingai atlyginama. Šio įstatymo 12 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kuriais valstybė žemę išperka, o 13 straipsnyje atvejai, kuriais valstybė išperka miškus ir vandens telkinius.

Piliečių teisė pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme įtvirtinta nuo 2002-04-19, kai įsigaliojo 2002-04-02 Atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832. Įsigaliojus šiam įstatymui Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad pilietis iki 2002-07-01 gali pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003-01-01 valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995-06-01 miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, jis šio įstatymo 17 straipsnyje numatytų institucijų, piliečiui paprašius, pakeičiamas administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003-01-01. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 2002-04-19 įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyti naikinamieji terminai pakeisti pareikštą valią dėl būdo, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą žemę ir dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Nuo 2002-10-25 įsigaliojusioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2002-10-15 įstatymo Nr. IX-1139 redakcija) buvo nustatyta, kad pilietis iki 2003-04-01 gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turėjo pateikti iki 2003-04-01. Jeigu pilietis iki 2003-04-01 nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos. Nuo 2012-02-01 įsigaliojusio Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995-06-01 nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012-06-01 gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtino nuostatą, jog pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013-07-01 turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nuo 2014-11-01 įsigaliojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numato, jog piliečiai pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, iki 2015-03-01 gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

Analizuojant nurodytų visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamų sprendimų priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002-04-19 iki 2003-04-01 turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Vėliau po 2003-04-01 pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu. Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą yra naikinamasis ir Atkūrimo įstatymo nuostatos nesudaro prielaidos atnaujinti terminą jį praleidus dėl objektyvių, svarbių ar kitų priežasčių (žr., pvz., LVAT 2017-03-06 nutartį administracinėje byloje Nr. A-130-552/2017; 2009-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1048/2009; 2007-09-03 nutartį administracinėje byloje A-2-733/2007 ir kt.).

Taigi tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išskyrus Įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį, pagal kurią, tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje įtvirtinti atvejai, kada žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija to, jog nuosavybės teise atkurta V.B. tenkanti 0,3922 ha žemės dalis pagal galiojančius teisės aktus yra valstybės išperkama žemė. Pareiškėjas patikslintame skunde iš esmės nesutinka su ginčijamame sprendime nurodyta pinigine verte – 666,70 Eur, kuria V. B. tenkanti 0,3922 ha žemės dalis atkurta pinigais.

Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalimi, kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką, atsižvelgiant į realią išperkamo turto ir perduodamo kito turto vertę atlyginimo metu. Atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos” buvo patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – ir Metodika). Atlyginimas už valstybės išperkamą turtą turi būti lygiavertis. Įstatymas nenumato valstybės išperkamo turto vertės apskaičiavimo. Tokia teisė deleguota Vyriausybei (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis), kuri 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 ,,Dėl žemės įvertinimo tvarkos”, patvirtino dvi metodikas: Žemės įvertinimo metodiką ir anksčiau aptartą Metodiką. Nutarime nustatyti šių metodikų taikymo atvejai. Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 2.1.3. papunktyje įtvirtinta, kad apskaičiuojant žemės sklypų, perduodamų piliečių nuosavybėn neatlygintinai iš laisvos žemės fondo ir grąžinamų natūra pagal Atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą, vertę, taikoma šiuo nutarimu patvirtinta Žemės įvertinimo metodika. Vadovaujantis anksčiau aptarto nutarimo Nr. 205 4.2.1 papunkčiu Metodika, be kita ko, taikoma apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą).

Teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2013-09-11 nutarime (bylos Nr. 6/2010) nurodė, kad Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo 4.2 punktas, kuriame nustatyta sklypo vertė kitai paskirčiai naudojamai žemei miestuose, yra teisėtas, kadangi atsižvelgiama į miesto dydį, jo priskyrimo miesto teritorijai datą bei kitus faktorius, lemiančius žemės vertę. Tokiu būdu žemės vertė didinama kelis ar keliolika kartų priklausomai nuo koeficiento ar indekso dydžio. Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad valstybė pati nusistato išperkamos žemės kainą dėl didelio nuosavybės teisių atkūrimo masto, nusistovėjusios žemės rinkos nebuvimo bei ribotų finansinių galimybių; nesant galimybės kiekvieną išperkamą žemės sklypą įvertinti individualiai, nustatyta vidutinė žemės kaina visai miesto teritorijai atsižvelgiant į jo dydį. Konstitucinis Teismas pabrėžė, jog sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą nekilnojamąjį turtą yra teisinga, reikėtų vertinti dabartinę bei nacionalizacijos metu buvusią turto vertę, kokybės pokyčius. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat atkreipė dėmesį, kad nederėtų tapatinti nuosavybės teisių atkūrimo bei nuosavybės teisių paėmimo visuomenės poreikiams institutų, kurių prigimtis ir paskirtis yra skirtinga.