Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Jolitos Rasiukevičienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Į teismo posėdį atsakovių atstovas neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

4. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimo į pareikštą skundą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jai pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas atmestinas.

1. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: valstybinė pensija pareiškėjui paskirta nuo 1999-06-05 (b. l. 113); pareiškėjas 2014-09-24 pateikė skundą VRM (b. l. 117); VRM 2014-10-07 sprendime Nr. 1D-7084(11) nurodė, kad išmokėti pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo (b. l. 114).

Nustatyta, kad Sveikatos priežiūros tarnyba 2014-10-02 pateikė pažymą Nr. 11DP(P)-4774 (toliau – Pažyma), iš kurios matyti, kad pareiškėjui nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 9 928,08 Lt (2 875,37 Eur) dydžio valstybinės pensijos (šis dydis apskaičiuojamas iš Pažymos 3 stulpelyje nurodyto pensijos dydžio, kurį pareiškėjui turėjo išmokėti VRM nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, t. y. 49 875,40 Lt, atėmus Pažymos 5 stulpelyje nurodytą pensijos dydį, kuris pareiškėjui buvo išmokėtas nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, t. y. 39 947,32 Lt) (b. l. 115, 116).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-04-22 nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prašymus ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Konstituciniam Teismui 2015-05-14 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 priėmus nutarimą Nr. KT15-N9/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-29 nutartimi šios administracinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.

2. Paminėtina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014-10-31 nutartimi pareiškėjo prašymo atnaujinti specialų 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo paduoti netenkino, atsisakė priimti skundo dalį dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM nuo 2010-01-01 iki 2012-09-01 pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą 17 760,00 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį (b. l. 97, 98). Šią Vilniaus apygardos administracinio teismo nutarties dalį pareiškėjas apskundė LVAT, kuris 2015-03-18 nutartimi pareiškėjo atskirąjį skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 105-110). Paminėtina ir tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-10-31 nutarties rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyta: „3. Priimti skundo dalį dėl prašymų panaikinti atsakovės Vidaus reikalų ministerijos 2014-10-07 sprendimą Nr. 1D-7084(11) bei priteisti pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnį nuostatas neišmokėtą 11 147,00 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį“, tačiau šiame punkte yra padarytas rašymo apsirikimas nurodant laikotarpį, t. y. vietoj „nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31“ turi būti „nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31“. Taip pat paminėtina, kad nors pareiškėjas skunde prašė ir teismas priėmė jo prašymą priteisti nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 neišmokėtą 11 147,00 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį, kuri iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pratęsimo 2012-2013 m., tačiau, kaip nustatyta iš Pažymoje pateiktos informacijos nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 9 928,08 Lt (2 875,37 Eur) dydžio valstybinės pensijos.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, skundo turinį, visų byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į 9 928,08 Lt (2 875,37 Eur) dydžio valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Taip pat pareiškėjas ginčija VRM 2014-10-07 sprendimo Nr. 1D-7084(11) teisėtumą ir pagrįstumą.

4. Dėl pareiškėjo teisės į valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimo priteisti jam nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumu.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas buvo pratęstas nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 (2011-12-20 įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 (2012-12-20 įstatymas Nr. XII-92). 2011-12-20 Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, buvo vertinamas Konstitucinio Teismo 2015-05-14 nutarime Nr. KT15-N9/2015. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 12-20 redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013-12-31, neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas 2012–2013 m. neprieštaravo Konstitucijai, konstatuotina, kad pareiškėjui valstybinė pensija nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta teisėtai. Todėl jo prašymas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmestinas kaip nepagrįstas.

5. Dėl VRM 2014-10-07 sprendimo Nr. 1D-7084(11).

VRM 2014-10-07 sprendime Nr. 1D-7084(11) nurodė, kad patenkinti pareiškėjo prašymo neturi teisinio pagrindo.

Šiame sprendime pareiškėjo prašymą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmetus kaip nepagrįstą, kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo prašymas panaikinti VRM 2014-10-07 sprendimą Nr. 1D-7084(11).

6. Dėl kitų skundo argumentų.

Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, kurie, jo nuomone, pagrindžia jo skunde išdėstytų reikalavimų pagrįstumą. Tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas Helle v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

7. Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Netenkinus pareiškėjo skundo, netenkintinas ir jo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.