- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-508-348/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04251-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas, Svetlana Jurgaitienė, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- E. B., E. S.
- Advokatai
- Romas Aikevičius
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viktoro Preikšo ir Valdo Vitunsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų E. B., E. S. ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) BK 140 straipsnio 1 dalį 7 (septynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme,
pagal BK 140 straipsnio 3 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 140 straipsnio 2 dalyje, subendrintos bausmes apimant ir paskirta subendrinta bausmė – 1 (vienerių) metų laisvės atėmimas, kuri su paskirta bausme už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje subendrinti iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
A. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 25 d, apie 00 val. 53 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas ranka vieną smūgį nukentėjusiajam mažamečiui sūnui A. B. į pilvą, sukėlė mažamečiui fizinį skausmą.Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 25 d., apie 00 val. 53 min., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas keptuve vieną smūgį nukentėjusiajai sutuoktinei E. B. į galvą, sukėlė šeimos nariui (sutuoktinei) fizinį skausmą. Be to, A. B. nuteistas už tai, kad 2018 m. sausio 25 d., apie 00 val. 56 val., namuose, esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), tyčia suduodamas keptuve vieną smūgį nukentėjusiajai nepilnametei E. S. į dešinę ranką, sukėlė žmogui fizinį skausmą. Kauno apylinkės teismas 2018 m. balandžio 9 d. nuosprendyje įvertinęs kaltinamojo, nukentėjusiųjų ir liudytųjų, psichologės parodymus, rašytinius įrodymus, atsižvelgęs į jų patikimumą ir pakankamumą padarė išvadą, kad A. B. kaltė įrodyta dėl visų jam inkriminuotų veikų. Taip pat teismas įvertinęs nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kaltinamojo asmenybę sprendė, kad šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusiosios E. B. ir E. S. apeliaciniame skunde prašo A. B. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį išteisinti ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.Skunde nurodo, kad nėra jokių įrodymų, kad A. B. tyčia naudojo fizinį skurtą mažamečio A. B. atžvilgiu. Pirminiai parodymai buvo duoti iš karto po įvykio, neapsvarsčius ir neišsiaiškinus aplinkybių. Taip pat apeliančių nuomone, A. B. teismas paskyrė per griežtą bausmę už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje.Nuteistojo A. B. gynėjas advokatas Romas Aikevičius apeliaciniame skunde prašo 2018 m. balandžio 9 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio dalį, dėl A. B. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 3dalį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Taip pat pakeisti nuosprendžio dalį, dėl A. B. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir sumažinti paskirtas bausmes.Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl tyčinio fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui sūnui A. B. yra nepagrįstas, todėl A. B. pagal BK 140 straipsnio 3 dalį turėtų būti išteisintas. A. B. dėl savo mažamečiui sūnui sukelto fizinio skausmo parodė, kad grįžęs su žmona iš šventė rado sūnų Arną dar nemiegantį. Nors Arnas norėjo dar pažaisti, tačiau jam liepė eiti miegoti. Paėmęs vaiką, persivertė per lovą ir padėjo Arną į vaiko lovą, kuri yra prijungta prie jų lovos. Paguldęs vaiką į lovytę, stodamasis prispaudė Arno pilvuką, nuo ko sūnus pradėjo verkti. Galimai pataikė į „Saulės rezginį“, bet tai buvo netyčia. Atbėgo Emilė ir paklausė, kas atsitiko, jis sutriko ir pasakė, kad nieko neatsitiko. Po to atbėgo žmona Ernesta, kuri priėjo prie sūnaus ir paklausė, kas atsitiko, o Arnas pasakė: „tėtė“ ir parodė sau į pilviuką. Ernesta pagalvojo, kad jis sūnui trenkė ir pradėjo rėkti, daužytis. Gynėjas skunde pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu buvo peržiūrėtas mažamečio Arno apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas, iš kurio negalima susidaryti vaizdo, kad A. B. tyčia sudavė mažamečiui sūnui ir jam sukėlė skausmą, nes vaiko kalba neišvystyta ir jis kalba gomurine kalba. Tai patvirtino ir teisme apklausta psichologė I. B.. Apelianto nuomone, išvada, dėl A. B. kaltės tyčia sudavus sūnui į pilvą padaryta vien mažamečio vaiko vertinimu, nes niekas paties įvykio nematė. O ar galėjo 3,5 metukų vaikas įvertinti tėvo veiksmus, t. y. ar jam pilviuką suskaudo nuo tyčinių tėvo veiksmų, ar dėl neatsargaus ir neapskaičiuoto judesio žaidimo tarp jų metu. Tokio amžiaus vaikas tikrai negalėjo suprasti. Jis suprato, kad tėvas su ranka užgavo jo pilviuką ir dėl to jam skauda. Tai nepaneigė ir psichologė. O be to, reikia įvertinti, kad A. B. buvo neblaivus ir dėl to jo judesiai buvo nekoordinuoti, todėl galėjo įsižaidęs su vaiku ir nepajusti, kai jam netyčia stuktelėjo į pilviuką ir pataikė į labiausia skaudamą vietą, nuo ko vaikas ir ėmė klykti. Tuo savo veiksmus ir aiškina jo ginamasis, tuo dabar neabejoja ir nukentėjusiosios E. B. ir E. S..Gynėjo teigimu, nuosprendyje visiškai nenurodyti motyvai, dėl ko tėvas turėjo mušti savo mažametį sūnų. Atvirkščiai, yra įrodyta, jog jis niekada anksčiau nevartojo fizinio smurto prieš savo mažametį sūnų. Be to, niekas nesiaiškino su Arnu dėl ko tėtis jam sudavė į pilvą, t. y. ar jie susipyko. Be to, jeigu A. B. būtų užpykęs ant sūnaus ir tyčia jam sudavęs į pilvą, tai, atėjus E. B. ir E. S., jis būtų susijaudinęs, o tuo tarpu pastarosios teigia, kad Aurimas buvo ramus ir sakė, jog nieko nenutiko. Estan tokioms aplinkybėms yra pagrindo išvadai, kad A. B. veika prieš mažametį sūnų buvo padaryta dėl neatsargių jo veiksmų, todėl jo veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Taip pat gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. B. bausmes pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį, turėjo atsižvelgti ir į konflikto, kilusio tarp jo ir sutuoktinės E. B., kilimo priežastis, t. y. į tai, jog E. B. taip pat buvo neblaivi ir, neišsiaiškinusi vaiko verkimo priežasties ir aplinkybių, užsipuolė vyrą A. B., ėmė jį mušti, varyti iš namų, kas iššaukė A. B. susierzinimą, dėl ko jis ir panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją E. B., o vėliau ir prieš E. S.. Kadangi dėl šių nusikalstamų veikų A. B. pilnai prisipažino ir gailėjosi, turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusioji E. B., E. S., nuteistasis A. B. ir jo gynėjas advokatas Romas Aikevičius prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinius skundas atmesti. Nukentėjusiųjų E. B., E. S. ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliaciniai skundai atmetami.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniuose skunduose nesutinkama dėl A. B. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalies ir paskirtos bausmės, todėl byla patikrinama tiek, kiek prašoma apeliaciniuose skunduose.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje padarymo
Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tai yra, jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos.Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. B. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje yra įrodyta. Pripažindamas A. B. kaltu ir dėl šios veikos, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu A. B. veika pagal BK 140 straipsnio 3 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nukentėjusiųjų ir nuteistojo A. B. gynėjo apeliaciniuose skunduose nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. B. kaltės.Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš paduotų apeliacinių skundų turinio, juose išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad tiek nukentėjusiosios, tiek ir nuteistojo gynėjas nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdami, jog nėra duomenų, jog A. B. būtų smurtavęs tyčia, anksčiau jis mažamečio sūnaus atžvilgiu smurto nevartojo, todėl teismas nepagrįstai pripažino jį kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje.Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantų argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, jog kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje bei priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu, vertino surinktų ir ištirtų įrodymų visumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jog nors A. B. savo kaltės fizinio skausmo sukėlimo savo mažamečiui sūnui nepripažino, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo A. B. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, pažymi, kad jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, laiku bėgant kito, nes pirminiuose parodymuos jis teigė, jog sūnui pilvuką užgavo žaisdamas, o teisme jau tvirtino, kad paglaudęs sūnų į lovytę, stodamasis galėjo užgauti pilvuką. Priešingai nei nurodė gynėjas apeliaciniame skunde, apylinkės teismas pagrįstai A. B. kaltę grindė ir mažamečio nukentėjusiojo A. B. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš minėtos apklausos ir jos vaizdo įrašo matyti, kad A. B. parodė, jog jį užgavo tėtis, o pakėlęs marškinėlius parodė į pilvą. Taip pat mažametis nukentėjusysis A. B. apklausos metu parodė, kaip buvo sužalota jo sesė ir mama. Teisiamojo posėdžio metu apklausta psichologė I. B. parodė, kad dalyvavo mažamečio A. B. apklausoje ir apklausos metu buvo matyti, kad vaikas tikrai yra išgyvenęs smurto jausmą. Taip pat jį pažymėjo, kad lyginant nukentėjusiosios Emilės apklausą ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, matyti, kad teisme apklausa buvo šiek tiek neutralizuota. Vertinant vaiko atsiminimus tik po įvykio ir vėliau, tai pirmoji apklausa yra tikslesnė, nes žmogaus tikros emocijos yra čia ir dabar. Psichologės nuomone, po įvykio kažkas kalbėjosi su mergaite, nes gyvenant kartu žmonės yra linkę susitaikyti, atleisti vienas kitam, todėl panašu, jog šiuo atveju įvyko atleidimas. Netikėti mažamečio nukentėjusiojo A. B. parodymais apylinkės teismas, neturėjo pagrindo, kadangi jo parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, tokio pagrindo nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Nukentėjusiojo parodymus, kad jos atžvilgiu tėvas A. B. naudojo smurtą, patvirtina, nors tiesiogiai įvykio ir nemačiusios, E. S., tiek E. B.. Kurios ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai parodė, jog A. B. paklausus ko jis verkia, pasakė, jog jam trenkė tėtis į pilvą. E. S. parodė, kad Arnas gestais parodė, kad tėtis trenkė jam į pilvą, t .y. sugniaužęs kumštuką jis parodė, kur jam trenkė.Taip pat A. B. nurodytas aplinkybes apie fizinį smurtą, patvirtina, nors tiesiogiai įvykio ir nematę, tačiau iš karto po įvykio atvykusių policijos pareigūnų R. S. ir G. U. parodymai pirmosios instancijos teisme ir ikiteisminio tyrimo metu bei duomenys užfiksuoti jų tarnybiniuose pranešimuose bei pirmosios instancijos teismui pateiktas apžiūros protokolas. Pastarajame apžiūrėta vaizdo medžiaga tik atvykus policijos pareigūnams į įvykio vietą iš kurio matyti, kad E. B. patvirtino, kad tėtis vaikui trenkė du kartus į pilvą. Priešingai nei nurodė gynėjas, apylinkės teismas teisingai įrodymus sujungė į vieną nuoseklią ir logišką grandinę, vertino visus įrodymus bendrame kontekste ir pagrįstai laikė, kad jų pakanka išvadai, jog A. B. atliko kaltinime nurodytus veiksmus savo mažamečio sūnaus atžvilgiu, atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 3 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius sudėties požymius. Vien tai, kad šiuo atveju apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.
Dėl paskirtos bausmės
Tiek nukentėjusios E. B. ir E. S., tiek ir nuteistojo A. B. gynėjas apeliaciniuose skunduose taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas skyrė jam per griežtą bausmę už nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje. Priešingai nei mano apeliantai, teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bei pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais.BK 41 straipsnio 1 dalis numato, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Savaime suprantama, kad bausmės skyrimas, t. y. jos rūšies parinkimas bei dydžio nustatymas konkrečiam asmeniui, yra teismo teisė ir pareiga. Paties kaltininko pageidavimas šiais klausimais teismui nėra privalomas ar lemiantis veiksnys. Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytais bausmės tikslais, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia jos skyrimo principus ir taisykles, numatytus BK 54 – 62 straipsniuose.BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Pirmosios instancijos teismas A. B. už jo padarytas nusikalstamas veikas skyrė laisvės atėmimo bausmę. Teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnis 1 dalis 9, 13 punktai), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo A. B. atžvilgiu bausmė ir jos dydis paskirta tinkamai, kadangi nagrinėjamu atveju išties matyti, kad nuteistojo padarytos veikos yra tyčinės, priskiriamos nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šias nusikalstamas veikas jis padarė būdamas eilę kartų teistas, tame tarpe ir už analogiškos nusikalstamos veikos ir prieš tą pačią nukentėjusiąją E. B. padarymą, teistumas neišnykęs, tai rodo nuteistojo A. B. nenorą taisytis, jo asmenybės pavojingumą bei polinkį nusikalsti, visuomenės normų bei įstatymų ignoravimą. Teisėjų kolegijos nuomone skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė padės sulaikyti A. B. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšis ir dydį už jo nusikaltimų padarymą, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, teisingai įvertino padaryto nusikaltimų pavojingumo laipsnį ir nuteistojo asmenybę, todėl bausmė nėra per griežta, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį.Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusiųjų E. B., E. S. ir nuteistojo A. B. gynėjo apeliaciniuose skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nuosprendį naikinti ar keisti apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra, nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nukentėjusiųjų E. B., E. S. ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato Romo Aikevičiaus apeliacinius skundus atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.