Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Šidagienė, sekretoriaujant Silvijai Krivickaitei, dalyvaujant atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Ingai Titovai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo- Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas V. Ž. kreipėsi į teismą, prašydamas solidariai iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau-AVPK) ir Lietuvos valstybės priteisti jam 4006,38 Lt darbo užmokesčio nepriemokos (b.l.2-4). Paaiškina, kad jis tarnauja Vilniaus AVPK Širvintų rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus tyrėju. Nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus ir priemokas, buvo vadovautasi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) 23 str. 2 dalimi. Todėl nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 jam buvo neišmokėta 4006,38 Lt priemokų ir priedų. Mano, kad atsakovai, apskaičiuodami priemokų ir priedų dydžius, nepagrįstai taikė VTĮ 23 str. 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Konstitucijai. Ginčo teisiniams santykiams taikytini VTĮ 23 str. 2 dalis, 25 straipsnis, 26 str. 1 bei 3 dalys, Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 ir 3 dalys ir 36 straipsnis. Pagal Konstitucinio Teismo (KT) 2004-12-13 nutarimą, piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą- Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintos nuosavybės teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų, nes asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Ši asmens teisė yra garantuojama saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė. KT 2001-12-18 nutarime, aiškindamas Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatą, konstatavo, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Valstybės tarnybos paskirtis- garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų tikėtų funkcijų vykdymą. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai-tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės. Vis dėlto valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams. Aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis, yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokam, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ne tik Konstitucijos 48 str. 1 dalį, bet ir Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų (KT 2001-12-18 nutarimas). Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai (KT 2004-12-13 nutarimas). Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju VTĮ, Statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti pareiškėjui visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Skirtingai nuo Darbo kodekso (DK), VTĮ 23 str. 2 dalis (akto redakcija galiojusi iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Nagrinėjamu atveju tokio reguliavimo tikslu gali būti įvardintas nebent biudžeto lėšų taupymas. Tačiau toks tikslas pats savaime negali būti pagrindu sumažinti pareiškėjo uždirbtą darbo užmokestį. KT 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime teigiama, kad VTĮ skyrius „Darbo užmokestis", kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 5 straipsnis nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Vyriausybė Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso). Pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkamu atsakovu gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Kita vertus, šiuo atveju atsakovo Vilniaus AVPK, kaip darbdavio, netinkamas pareiškėjos darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Todėl Vilniaus AVPK taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad teisinė situacija kol kas nėra aiški, remiantis bendruoju teisės principu ius curia novit, teismas, išsprendęs šią bylą iš esmės ir pritaikęs tinkamą teisės aktą, priteis prašomas sumas iš tinkamo atsakovo šioje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 str. 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Nurodo, kad 2010 m. sausio 11 d. pareiškėjas kreipėsi į atsakovą su prašymu pateikti visą informaciją apie jos darbo užmokestį, už laikotarpį nuo tos dienos, kai jos darbo užmokesčiui buvo pradėtas taikyti priedų ir priemokų 70 procentų ribojimas iki šio prašymo pateikimo dienos. Gautos darbdavio patvirtintos pažymos yra pridedamos (b.l.2-4).

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą Vilniaus AVPK atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą (b.l.16-18). Paaiškina, kad su pareiškėjo skundu nesutinka dėl šių motyvų:

1. Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas- Vilniaus AVPK pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumas. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu. Pagal VTĮ 4 straipsnį statutiniams valstybės tarnautojams yra taikoma VTĮ 23-26 straipsniuose nustatyta darbo apmokėjimo tvarka. Remiantis VTĮ 23 straipsniu, valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga (pagrindinis atlyginimas), priedai ir priemokos (papildomi uždarbiai), o 2 dalyje buvo įtvirtinta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Taigi, Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pareiškėjai pagrįstai taikė VTĮ 23 str. 2 dalį. Pagal KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta KT, kol nėra atitinkamo KT sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Tai, jog prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento patvirtina ir LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A5- 264/2003. Vilniaus AVPK, apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai, t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, kadangi jie turi būti taikomi kol neteks galios arba tol, kol KT nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi Vilniaus AVPK nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdamas priedus ir priemokas pareiškėjui, Vilniaus AVPK veiksmuose nebuvo neteisėtų veiksmų ar kaltės. Teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad KT nutarimų galia yra nukreipta į ateitį, tuo tarpu praeityje susiklosčiusių teisinių santykių šiais nutarimais pakeisti negalima. Įvertinus tai, jog Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki KT 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, atsakovas daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų (VTĮ bei Statuto) nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir LVAT 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-256/2008. Svarbia laikytina aplinkybė, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai- tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį (KT 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Vilniaus AVPK įgaliotas išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Bet remiantis Biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 dalimi, 5 ir 7 straipsniais, Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 straipsniu, Vilniaus AVPK skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau-Departamentas), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Teisinėje Konstitucijos aiškinimo mokslinėje doktrinoje teigiama, kad KT nutarimų padariniai yra erga omnes ir ex nunc. Vienintelė išimtis yra tada, kai į KT su prašymu ištirti taikytino teisės akto konstitucingumą kreipiasi teismas: jo nagrinėjamos bylos šalims KT nutarimas sukelia ex tune padarinius (E. Kūris. Konstitucijos aiškinimas, konstitucinės teisės šaltiniai ir besikeičianti konstitucinės teisės paradigma/Teisės problemos, 2003/3, p. 8). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau KT pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas. Jeigu KT dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 informavo, kad „tol kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų", todėl tokių išmokų priteisimo atveju, policijos įstaiga šias sumas dengtų iš darbo užmokesčio fondo lėšų, dėl ko susidarytų dar didesnis lėšų trūkumas galintis sąlygoti paties bei kitų įstaigos darbuotojų atlyginimų išmokėjimo klausimą. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsnį, 70 procentų ribojimo atveju, lėšos (jei tokios lėšos, buvo sutaupytos) būtų buvusios grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Vilniaus AVPK, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus.

2. Šioje byloje taip pat turi būti išspręstas klausimas dėl reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės bei Vilniaus AVPK neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką pagrįstumo ir teisėtumo. Vilniaus AVPK pareiškėjui atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė valstybės įgaliotos institucijos, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteistina tik iš Lietuvos valstybės. Tokia pozicija išreikšta ir LVAT 2010 m. sausio mėn. 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-143-61-10. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Vilniaus AVPK skiriami asignavimai, tarp jų- išlaidoms (atskirai- darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Vilniaus AVPK, būdamas asignavimų valdytojas, yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 dalyje numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus Vilniaus AVPK, kaip biudžeto asignavimų valdytojui, kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Vilniaus AVPK, o Vyriausybės kompetencijai. Todėl Vilniaus AVPK nuomone, vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės. Tai, kad tokio pobūdžio bylose turi būti traukiama atsakovu Lietuvos valstybė patvirtina ir pvz., LVAT 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756- 1285/2009. Įvertinęs tai, kad teismų praktika iš esmės panašiose bylose turi būti formuojama vieninga linkme, Vilniaus AVPK teigia, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, todėl Vilniaus AVPK nėra tinkamas atsakovas šioje byloje ir, vadovaujantis ABTĮ 54 straipsniu, turi būti pašalintas iš atsakovų.

3. Pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį- 4006,38 Lt. Atskaitymus nuo pareiškėjo darbo užmokesčio patvirtina kartu su atsiliepimu pateikti atsiskaitymo lapeliai, kuriuose nurodytos sumos (su minuso ženklu) atitinka pareiškėjo skunde nurodytas sumas, t.y. ginčo dėl nurodytų sumų nėra, Vilniaus AVPK sutinka, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio suma nurodyta teisingai (b.l.16-18).

Atsakovės- Lietuvos valstybės- atstovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad pagal VTĮ 4 str. 2 dalį statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. VTĮ 23 str. 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. KT 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai" pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis" nuostatos, kurias taikė atsakovas Vilniaus AVPK apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento (LVAT 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Departamentas, remdamasis Konstitucijos 102 str. 1 dalimi, 7 straipsniu, 6 str. 1 dalimi, 107 str. 2 dalimi, daro išvadą, kad, kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 str. 2 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijai, VTĮ 23 str. 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek pareigūnams, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Vilniaus AVPK, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Taip pat nėra Civilinio kodekso (CK) 6.271 straipsnyje nei kituose pareiškėjo nurodytuose argumentuose nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų. CK 6.271 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas" reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl Departamentas mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Sprendžiant klausimą dėl žalos atlyginimo prašo teismo atsižvelgti į LVAT 2003-06-27 nutartį administracinėje byloje Nr.A5-264/2003, kurioje buvo reikalaujama žalos padarytos viešojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymą, atlyginimo, bet teismas pareiškėjo skundą atmetė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2010-02-02, t.y. po KT 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, kurie buvo įvykdyti iki atitinkamo KT nutarimo įsigaliojimo, todėl jo reikalavimas atmestinas. Reikalavimas dėl darbo užmokesčio nepriemokos turi būti pareikštas pareiškėjo darbdaviui Vilniaus AVPK, o ne Lietuvos valstybei. Tai patvirtina susiformavusi teisminė praktika, būtent LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005 nurodė, kad tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Šioje byloje LVAT padarė išvadą, kad ginčuose dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio nepriemokos, tinkamas atsakovas yra valstybės tarnautojo darbdavys, nesumokėjęs jam priklausančio darbo užmokesčio. Pareiškėjo reikalavimo daliai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už 2007 metų sausio mėnesį taikytina DK 27 str. 2 dalyje nustatyta ieškinio senatis ir reikalavimas atmestinas, kadangi pareiškėjas dėl minėtos reikalavimo dalies yra praleidęs ieškinio senaties terminą (b.l.11-13).

Atsakovo Vilniaus AVPK atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundą prašė atmesti atsiliepimo argumentais.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai įrodymai patvirtina, dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo V. Ž. laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 4006,38 Lt: 2007 metais dėl taikyto ribojimo neišmokėta 1211,12 Lt (297,45+40,38+388,50+214,95+123,01+53,03+93,80) (b.l.19), 2008 metais- neišmokėta 2795,26Lt (0,17+3,97+46,37+3,80+1560,63+785,25+323,98+71,09) (b.l.20).

Departamentas 2010-01-07 raštu Nr. 5-S-93 paaiškino, kad iki šiol nėra nustatytas susidariusios nepriemokos policijos pareigūnams grąžinimo teisinis reguliavimas, nenumatyti tam tikslui papildomi biudžetiniai asignavimai. Todėl kol nebus priimti specialūs teisės aktai ir skirtos tikslinės lėšos, policijos įstaigos neturi pagrindo mokėti policijos pareigūnams priklausančių išmokų (b.l.14).

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Valstybės tarnybos įstatymo (toliau-VTĮ) (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį;4) už diplomatinį rangą. VTĮ 25 str. 7 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau-Statutas) 38 str. 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus "Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.

Teismas atkreipia dėmesį, jog teismui reiškiamas reikalavimas ne dėl žalos atlyginimo, bet dėl darbo užmokesčio nepriemokos, reikalavimo teisinį pagrindą nurodant inter alia VTĮ 16 str.1d. 2 punktą. Tad ginčas yra kilęs iš tarnybos teisinių santykių ir jam artimų darbo teisinių santykių, jų Civilinis kodeksas nereglamentuoja. Remiantis Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, tinkamas darbo užmokesčio mokėjimas yra darbdavio pareiga. Pareiškėjos darbdavys, priėmęs jį į tarnybą ir nuolat mokėjęs jam darbo užmokestį, yra atsakovas- Vilniaus AVPK. Pareiškėja nurodo, kad nagrinėjamoje byloje yra galimas ir civilinės atsakomybės valstybei taikymas, todėl skundo reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką reiškia solidariai Vilniaus AVPK ir Lietuvos valstybei. Remiantis susiklosčiusia LVAT praktika, reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte (LVAT 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis byloje Nr. A-444-638-05, Administracinių teismų praktika Nr.8, 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-583-2006, 2006 m. kovo 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-189-06 ir kt.), o reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką taikytinos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuojančios, o ne civilinės teisės normos. Tokia pozicija išdėstyta ir LVAT 2010-01-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–57/2010 pagal pareiškėjo K.R. skundą dėl priteisimo iš atsakovų- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos teismo- atlyginimo skirtumo, susidariusio dėl neteisėto jo atlyginimo sumažinimo, kur buvo konstatuota, kad 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 ir daugelyje kitų LVAT nutarčių bylose dėl teisėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendžiant materialinės teisės normų taikymą, buvo konstatuota, kad ginčo teisiniams santykiams išspręsti taikytinos ne civilinę atsakomybę reglamentuojančios (CK) normos, o DK normos. Todėl LVAT konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (neteisingai) taikė šioje byloje CK normas, reglamentuojančias teisinius santykius dėl civilinės (deliktinės) atsakomybės, o tai yra pagrindas panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 143 str.). Ši nutartis, nežiūrint to, kad cituotoje byloje atlyginimo skirtumas teisėjui buvo priteistas iš valstybės, nenuneigia galimybės darbo užmokesčio nepriemoką priteisti iš darbdavio, nes ginčo esmė yra pareiškėjo konstitucinės teisės gauti tinkamą atlyginimą už atliktą darbą apgynimas. Todėl reikalavimas tenkinamas tik vieno atsakovo- darbdavio- atžvilgiu.

Nustatyta, kad V. Ž. į teismą dėl negautos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010-02-02 (b.l.2-4). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas prašo taikyti ieškinio senaties terminą reikalavimo daliai dėl darbo užmokesčio nepriemokos už 2007 metų sausio mėnesį. Laikotarpis, už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, neviršija trejų metų (nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31) (DK 298 str.). Trijų metų senaties terminas kreiptis į teismą nepraleistas, nes pareiškėjas apie priemokos už 2007m. sausio mėnesį neišmokėjimą turėjo sužinoti sekantį- vasario- mėnesį, mokant atlyginimą už sausio mėnesį. V. Ž. priteistina visa prašoma suma- 4006,38 Lt.

Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime nurodo, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus (b.l.10-12). Tokio reikalavimo įpareigoti skirti reikalingus asignavimus pareiškėjas skunde nereiškia. Klausimas dėl asignavimų skyrimo priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti yra susijęs su priimto teismo sprendimo vykdymu, todėl teismo sprendime nespręstinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 d., 127 str., teisėja

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

skundą patenkinti iš dalies. Priteisti V. Ž. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 4006,38 Lt darbo užmokesčio nepriemokos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.