Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovui J. B.,

atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialo Lietuvoje atstovei advokatei Karolinai Jonaitienei,

viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, tretieji asmenys O. P., R. A., dėl draudimo išmokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

30. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė 2023-12-05 sudarė Tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, civilinės atsakomybės draudimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1DPS-4511-(4.27 E.). Pagal šią sutartį Draudikas įsipareigojo suteikti civilinės atsakomybės draudimo apsaugą Tarnybos darbuotojų veiksmams, o Tarnyba – vykdyti sutartyje ir jos prieduose nustatytas pareigas. Draudimo apsauga buvo suteikta pagal draudimo polisą Nr. LT23-BCAD-00006559-4 ir galiojo nuo 2024-01-01 iki 2024-12-31. Draudimo sutarties dalimi buvo techninė specifikacija, kurioje detalizuotos draudžiamojo įvykio sąlygos, draudimo apsaugos apimtis, regresinių reikalavimų mechanizmas ir draudėjo pareigos, taip pat Bendrosios civilinės atsakomybės draudimo taisyklės Nr. 011.1 (toliau – ir Taisyklės), kiek jos neprieštarauja Techninei specifikacijai.

31. Byloje taip pat nustatyta, kad 2024-04-08 Tarnyba informavo atsakovę apie galimus draudiminius įvykius, susijusius su dviem civilinėmis bylomis, nagrinėtomis Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmuose: civilinė byla Nr. e2-3372-490/2024 (Byla1) ir civilinė byla Nr. e2-3376-490/2024 (Byla2), kuriose iš Tarnybos buvo reikalaujama atlyginti bylinėjimosi išlaidas dėl pažeistos pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus. Atsakovė šias bylas užregistravo kaip draudiminį įvykį Nr. IBCAD/24/000446. Abiejose bylose Tarnyba sudarė taikos sutartis, kurios buvo patvirtintos teismo 2024-05-29 ir 2024-07-24 nutartimis, o bylos nutrauktos. Byloje1 Tarnyba sumokėjo iš viso 2 903,56 Eur bylinėjimosi išlaidų. Byloje2 Tarnyba sumokėjo 4 282,32 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų dėl to, kad Tarnybos darbuotojos, padariusios žmogišką klaidą, neįtraukė asmens, turinčio pirmumo teisę pirkti žemės sklypą, į išduotą pažymą.

32. NŽT komisija 2024-07-24 ir 2024-08-12 posėdžiuose abejose bylose ieškovo direktoriui siūlė darbuotojoms taikyti solidarią materialinę atsakomybę dėl žalos atlyginimo (iš kiekvienos – lygiomis dalimis).

33. Tarnyba apie priimtus sprendimus, patirtas išlaidas ir jų apmokėjimą informavo Draudiką ir prašė išmokėti draudimo išmoką pagal Draudimo sutarties sąlygas. Draudikas vienu atveju (susijusiu su viena iš civilinių bylų e2-3372-490/2024) pripažino įvykį draudžiamuoju ir išmokėjo draudimo išmoką, pritaikius 200 Eur išskaitą, tačiau kitu atveju (bylos Nr. e2-3376-490/2024) atsisakė mokėti draudimo išmoką, nurodydamas, kad nebuvo realizuotos visos draudžiamojo įvykio sąlygos. Atsisakymas buvo grindžiamas techninės specifikacijos ir draudimo taisyklių nuostatomis, susijusiomis su pareiga laiku informuoti draudiką apie pareikštus reikalavimus, gauti jo sutikimą sudarant taikos sutartis ir, Draudiko vertinimu, nerealizuotu regresiniu reikalavimu.

34. Pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir DĮ) 2 straipsnio 10 dalį, draudimo apsauga – tai draudiko įsipareigojimas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui, o pagal 2 straipsnio 33 dalį, draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Kai asmuo apdraudžia savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.254 str. 1 d.), tokio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) padarytą žalą atlygina draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas.

35. Tačiau Draudimo sutartimi draudimo objektui teikiama draudimo apsauga nėra absoliuti – draudikas, prisiimdamas draudimo riziką, nustato draudimo sutartimi suteikiamos draudimo apsaugos ribas. Draudimo taisyklėse nustatomi atvejai, kurie laikytini draudžiamaisiais įvykiais, taip pat kurie tokiais nelaikytini. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutartimi teikiamos draudimo apsaugos apimtį ir ribas.

36. Pagal CK 6.987 straipsnį, draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas prisiima tik tą riziką, kuri buvo sutarties sudarymo metu aiškiai atskleista ir įvertinta.

37. Nagrinėjamas ginčas kyla iš Tarnybos valstybės tarnautojų ir darbuotojų civilinės atsakomybės draudimo teisinių santykių, todėl byloje aktualios Draudimo sutarties, jos priedų ir taikytinų draudimo taisyklių nuostatos, apibrėžiančios draudžiamojo įvykio sąvoką, draudimo apsaugos apimtį, draudėjo pareigas ir draudiko atsakomybės ribas.

38. Pagal draudimo polisą Nr. LT23-BCAD-00006559-4, draudimo objektu apdrausta draudėjo – valstybės institucijos – valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, civilinė atsakomybė už žalą tretiesiems asmenims, atsiradusią vykdant tarnybines funkcijas. Draudimo apsauga galiojo nuo 2024-01-01 iki 2024-12-31. Polise taip pat pateiktas ieškovės patvirtinimas, kad per paskutinius trejus metus NŽT nebuvo pareikšti jokie trečiųjų asmenų reikalavimai, pretenzijos ar aplinkybės, galinčios tapti draudiminio įvykio pagrindu.

39. Draudimo sutarties 1.1 punkte nustatyta, kad draudimo sutarties dalykas yra draudiko įsipareigojimas, įvykus draudžiamajam įvykiui, išmokėti draudimo išmoką sutartyje nustatytomis sąlygomis, o 1.2 punktas apibrėžia draudimo apsaugos galiojimo laikotarpį, nuo 2024-01-01, ir jo ribas. Draudimo sutarties 7.2 punktas reglamentuoja draudiko atsakomybę dėl paslaugos nesuteikimo ar pavėluoto suteikimo ir su tuo siejamų netesybų taikymą.

40. Bendrųjų civilinės atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 011.1, Specialiųjų sąlygų (toliau – ir Taisyklės) 10.4 punkte nustatyta draudėjo pareiga be draudiko raštiško sutikimo nepripažinti ir netenkinti trečiųjų asmenų reikalavimų. Taisyklių 12.1.7 punktas numato, kad draudimo išmoka nemokama už be draudiko sutikimo pripažintus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai tokie reikalavimai yra besąlygiškai teisingi. Taisyklių Specialiųjų sąlygų 12.3 punkte numatyta, kad jei Draudėjas be raštiško BTA sutikimo sudaro taikų susitarimą su trečiuoju asmeniu arba visiškai ar iš dalies pripažįsta trečiojo asmens pareikštą reikalavimą, BTA nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką dėl žalos ar jos dalies, kuri viršija Draudiko pripažinto reikalavimo dalį, atlyginimo.

41. Pagal Draudimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Techninės specifikacijos 5.1 punktą, draudžiamuoju įvykiu laikomas reikalavimo pareiškimas dėl apdrausto asmens neteisėtų veiksmų ar neveikimo, atliktų vykdant tarnybines pareigas, kai dėl to atsiranda nuostoliai; 11.4 papunktis nustato, kad reikalavimo sąvoka apima ir regresinius reikalavimus, atsiradusius draudėjui atlyginus žalą tretiesiems asmenims; 4.1.3 papunktis apibrėžia draudimo apsaugos taikymą regresinių reikalavimų atvejais, o 4.1.2 papunktis sieja draudimo apsaugą su regresinio reikalavimo egzistavimu; 11.4 papunktis nustato, kad reikalavimo sąvoka apima ir regresinius reikalavimus, atsiradusius draudėjui atlyginus žalą tretiesiems asmenims; 13.1 papunktis nustato techninės specifikacijos viršenybę prieš Bendrąsias draudimo taisykles, jeigu tarp jų kyla prieštaravimų; pagal 13.2 ir 13.5 punktus draudėjas privalo laiku informuoti draudiką apie aplinkybes, galinčias lemti draudžiamąjį įvykį, bendradarbiauti su draudiku ir nederinti veiksmų savarankiškai.

42. Nagrinėjamu atveju, ieškovė laikosi pozicijos, kad draudžiamasis įvykis nagrinėjamu atveju įvyko draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, nes draudimo apsauga pagal polisą Nr. LT23-BCAD-00006559-4 galiojo nuo 2024-01-01 iki 2024-12-31, o būtent šiuo laikotarpiu Tarnybai buvo pareikšti reikalavimai, ji patyrė nuostolius ir atsirado regresinis reikalavimas darbuotojoms. Šią poziciją ieškovė papildomai grindžia Techninės specifikacijos 4.1.3. papunkčiu, kuriame reikalavimo sąvoka apima ir regresinius reikalavimus, atsiradusius po to, kai draudėjas atlygino žalą tretiesiems asmenims.

43. Atsakovė priešingai laikosi pozicijos, kad draudiminis įvykis negali būti laikomas įvykusiu draudimo sutarties galiojimo metu, nes, aplinkybės, lėmusios žalą, ieškovei buvo žinomos dar iki draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo, o pats ginčas buvo išspręstas taikos sutartimi be draudiko sutikimo. Atsakovė akcentuoja, kad draudimo apsauga taikoma tik tuo atveju, kai visos draudžiamojo įvykio sąlygos yra įgyvendintos laikantis sutarties ir taisyklių. Atsakovės vertinimu, draudžiamojo įvykio buvimą taip pat eliminuoja tai, jog nebuvo tinkamai realizuotas regresinis reikalavimas į ieškovės darbuotojus.

44. Nagrinėjant, ar draudiminis įvykis įvyko draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu ir ar jam taikoma draudimo apsauga, būtina vertinti ne tik draudimo laikotarpį, bet ir draudėjo pareigą atskleisti draudikui visą esminę informaciją apie žinomus ar galimus reikalavimus sutarties sudarymo metu, kadangi tokia informacija tiesiogiai lemia draudimo rizikos įvertinimą ir draudimo kainą.

45. Pagal draudimo polisą Nr. LT23-BCAD-00006559-4, kuris įsigaliojo 2024-01-01, draudimo apsauga suteikiama tik toms rizikoms, kurios atitinka sutarties sąlygas ir kurių draudikas, vertindamas pateiktą informaciją, sutiko prisiimti. Polise yra įtvirtintas ieškovės patvirtinimas, kad iki draudimo sutarties sudarymo 3 metus jai nebuvo pareikšti jokie trečiųjų asmenų reikalavimai, pretenzijos ar aplinkybės, galinčios tapti draudiminio įvykio pagrindu. Šis patvirtinimas laikytinas esmine sutarties sąlyga, nes ji susijusi su draudimo rizikos apimtimi.

46. Byloje nustatyta, kad dar iki draudimo sutarties sudarymo Tarnybai buvo žinomos aplinkybės, galinčios lemti NŽT civilinę atsakomybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad civilinėje byloje Nr. e2-3376-490/2024 ieškinys teisme buvo gautas 2023-11-03, per elektroninių paslaugų portalą Tarnybai išsiųstas 2023-11-07, o prieiga prie bylos Tarnybai suteikta 2023-11-29. Civilinėje byloje Nr. e2-3372-490/2024 ieškinys teisme gautas 2023-12-07. Abi šios bylos kilo dėl Tarnybos darbuotojų veiksmų, susijusių su pirmumo teisės įsigyti žemės ūkio paskirties žemės sklypus pažeidimu.

47. Byloje nustatyta, kad Tarnyba šiose bylose iš pradžių dalyvavo trečiojo asmens statusu (vėliau procesinė padėtis buvo pakeista į atsakovo), tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 47 straipsnio 1 dalį, trečiojo asmens dalyvavimas byloje suponuoja, kad būsimas teismo sprendimas tam asmeniui gali turėti neigiamų teisinių pasekmių. Pačios Tarnybos procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad iškėlus minėtas bylas, pagal pareiškus ieškinius Tarnybai nekilo abejonių dėl Tarnybos darbuotojų veiksmų neteisėtumo, todėl teismas pritaria atsakovės argumentams, kad Tarnyba jau iki draudimo sutarties sudarymo aiškiai suvokė galimų teisinių ir finansinių pasekmių realumą, nors iš pradžių bylose dalyvavo tik trečiojo asmens statusu.

48. Teismas taip pat pažymi, kad Tarnyba yra valstybės institucija, turinti Teisės skyrių, kurio funkcija – vertinti procesines rizikas, galimas teisines pasekmes ir atstovauti institucijai teismuose. Todėl Tarnyba negali remtis argumentu, kad nesuprato trečiojo asmens statuso reikšmės ar galimų finansinių pasekmių, nes tokiam subjektui taikytinas profesionalaus dalyvio elgesio kriterijus, reiškiantis pareigą aktyviai vertinti rizikas ir operatyviai vykdyti sutartinius įsipareigojimus.

49. Byloje taip pat nustatyta, kad abi civilinės bylos buvo baigtos taikos sutartimis, patvirtintomis teismo nutartimis, o Tarnyba pagal jas atlygino bylinėjimosi išlaidas tretiesiems asmenims. Tarnybos darbuotojų veiksmais padarytos klaidos buvo dar iki draudimo sutarties sudarymo. Šios išlaidos sudarė pagrindą Tarnybos vidiniams sprendimams dėl regresinių reikalavimų darbuotojoms formavimo. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, ir kaip teisingai nurodo atsakovė, regresiniai reikalavimai darbuotojoms nebuvo realizuoti, išskyrus tai, kad NŽT komisijos sprendimu buvo nutarta Tarnybos direktoriui siūlyti darbuotojoms taikyti solidarią materialinę atsakomybę dėl žalos atlyginimo. Atsakovė taip pat nebuvo informuota apie taikos sutarčių sudarymą.

50. Vertindamas Draudimo sutarties sąlygas, teismas atkreipia dėmesį, kad pagal Techninės specifikacijos 5.1 punktą, draudžiamuoju įvykiu laikomas reikalavimo pareiškimas dėl apdrausto asmens neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kai dėl to atsiranda nuostoliai, o Techninės specifikacijos 11.4 papunktis numato, jog reikalavimo sąvoka apima ir regresinius reikalavimus, atsiradusius draudėjui atlyginus žalą tretiesiems asmenims. Tačiau teismas pažymi, kad šios nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad draudimo apsauga apimtų žalą, kuri atsirado iki draudimo sutarties sudarymo. Techninė specifikacija nustato draudimo įvykio kvalifikavimo kriterijus, tačiau nepakeičia bendrojo draudimo sutarties principo, kad draudikas neprisiima praeities rizikos, ypač kaip šiuo atveju.

51. Teismas taip pat atsižvelgia į Techninės specifikacijos 5.1.2 papunktį, reglamentuojantį draudimo apsaugos taikymą regresinių reikalavimų atvejais, ir konstatuoja, kad teismo vertinimu, šios nuostatos yra taikytinos tik tuo atveju, kai pats regresinis reikalavimas kyla iš draudimo apsaugos galiojimo laikotarpiu atsiradusios žalos. Nagrinėjamu atveju, žala ir trečiųjų asmenų reikalavimai atsirado dar iki sutarties sudarymo ir įsigaliojimo nuo 2024-01-01, apie kuriuos ieškovas žinojo, taip pat žinojo apie galimas neigiamas teisines pasekmes, nors draudimo polise patvirtino, jog per trejus metus iki sutarties sudarymo jai nebuvo pareikšti jokie trečiųjų asmenų reikalavimai ir nebuvo žinomų aplinkybių, galinčių tapti draudiminio įvykio pagrindu. Tokia situacija reiškia, kad atsakovė, sudarydama Draudimo sutartį, neturėjo galimybės tinkamai įvertinti prisiimamos rizikos.

52. Taigi, byloje nustatyta, kad ieškovė, vykdydama draudimo sutartį, pažeidė esmines Draudimo sutarties Techninės specifikacijos nuostatas, t. y. pažeidė pareigą atskleisti draudikui žinomas aplinkybes, turinčias reikšmės draudimo rizikos vertinimui. Ieškovė pažeidė Techninės specifikacijos 13.5 punktą, kuriame nustatyta pareiga per 5 darbo dienas raštu informuoti draudiką apie kiekvieną aplinkybę ir (ar) reikalavimą, galintį būti pripažintą draudžiamuoju įvykiu. Apie Byloje2 pareikštą reikalavimą draudikas buvo informuotas tik 2024-04-08, nors apie ieškinį ieškovei buvo žinoma dar 2023 m. lapkričio mėnesį. Toks esminis termino praleidimas apribojo draudiko galimybę laiku ištirti aplinkybes, vertinti reikalavimo pagrįstumą ir imtis veiksmų žalos dydžiui mažinti (derėtis dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio). Pagal Techninės specifikacijos 13.5 punktą, draudikui suteikta teisė atsisakyti mokėti draudimo išmoką, jei draudėjas nevykdo šiame punkte nustatytų pareigų.

53. Nagrinėjamu atveju, ieškovė taip pat neįgyvendino Techninės specifikacijos 4.1.2 ir 4.1.3 papunkčiuose nustatytos sąlygos dėl regresinio reikalavimo pareiškimo apdraustiems asmenims. Byloje nėra įrodymų, kad darbuotojoms realiai buvo pareikšti ir įteikti regresiniai reikalavimai, ar kad buvo pradėta jų išieškojimo procedūra. Kadangi pagal Draudimo sutartį apdrausta būtent darbuotojų civilinė atsakomybė, regresinio reikalavimo realizavimas yra esminė draudimo apsaugos taikymo sąlyga.

54. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovas pažeidė Draudimo Sutarties sąlygas dėl rizikos atskleidimo; Techninės specifikacijos 13.5 punktą (pareiga laiku informuoti draudiką); Techninės specifikacijos 4.1.2 ir 4.1.3 papunkčius (regresinio reikalavimo realizavimo sąlyga). Tokių pažeidimų visuma reiškia, kad nebuvo įvykdytos būtinosios draudimo apsaugos taikymo sąlygos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovei neatsirado pareiga mokėti draudimo išmoką.

55. Ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nurodo, kad objektyviai negalėjo laikytis Techninės specifikacijos 13.5 punkte nustatyto 5 darbo dienų termino, informuoti draudiką apie galimą draudžiamąjį įvykį, nes Tarnyboje dokumentų valdymas ir sprendimų priėmimas vyksta pagal vidines procedūras, reikalaujančias tam tikro derinimo ir sprendimų priėmimo etapų.

56. Visų pirma, Techninės specifikacijos 13.5 punktas aiškiai ir imperatyviai nustato draudėjo pareigą per 5 darbo dienas raštu informuoti draudiką apie kiekvieną aplinkybę ir (ar) reikalavimą ar oficialų tyrimą, galintį būti pripažintą draudžiamuoju įvykiu. Ši pareiga nėra siejama su vidaus sprendimų priėmimo pabaiga, instituciniu vertinimu ar galutinės pozicijos suformavimu. Priešingai, pareiga informuoti siejama su pačiu sužinojimo faktu apie aplinkybę ar reikalavimą. Todėl Tarnybos vidaus dokumentų valdymo ypatumai, derinimo procedūros ar sprendimų priėmimo trukmė negali būti laikomi objektyvia kliūtimi vykdyti sutartinę pareigą. Sudarydama draudimo sutartį, Tarnyba, kaip profesionalus viešojo administravimo subjektas, privalėjo įsivertinti savo organizacinę struktūrą, dokumentų valdymo specifiką ir užtikrinti, kad jos vidaus procedūros būtų suderintos su prisiimtais sutartiniais įsipareigojimais. Vidaus administracinės tvarkos negali paneigti ar modifikuoti iš sutarties kylančių pareigų Draudimo sutartį sudariusiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad ieškovės nurodomos aplinkybės dėl vidaus dokumentų valdymo tvarkos, nepaneigia ir nepateisina Techninės specifikacijos 13.5 punkte nustatytos pareigos pažeidimo.

57. Teismas taip pat atmeta ieškovės argumentą, kad vien dėl to, jog draudikas kitoje byloje (civilinėje byloje Nr. e2-3372-490/2024) pripažino įvykį draudžiamuoju ir išmokėjo draudimo išmoką, analogiškas sprendimas privalo būti priimtas ir Byloje2.

58. Teismas pažymi, kad draudimo teisiniuose santykiuose kiekvienas pareikštas reikalavimas ir kiekviena situacija vertinama individualiai, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes, jų atsiradimo laiką, draudimo sutarties galiojimo ribas bei sutartinių pareigų laikymąsi. Draudiko sprendimas vienoje byloje savaime nesukuria teisinės pareigos identiškai kvalifikuoti kitą situaciją, jeigu nustatomos skirtingos reikšmingos aplinkybės ar konstatuojami sutartinių sąlygų pažeidimai. Draudimo apsaugos taikymas yra siejamas su konkrečios bylos faktiniu ir teisiniu vertinimu, o ne su analogijos principu ar ankstesnio sprendimo precedentine galia.

59. Byloje nustatyta, kad sprendimas dėl kitos bylos buvo priimtas draudiko vidinio administravimo tvarka, vertinant tuo metu turėtą informaciją. Toks sprendimas nėra nei teismo patvirtintas draudžiamojo įvykio konstatavimas, nei prejudicinis faktas kitai bylai. Draudiko vidinis sprendimas dėl vieno reikalavimo kvalifikavimo negali būti vertinamas kaip besąlygiškas pripažinimas, kad visos analogiškos aplinkybės ateityje ar kitose bylose bus kvalifikuojamos taip pat, ypač jei vėliau paaiškėja reikšmingos aplinkybės, susijusios su draudėjo pareigų pažeidimu ar rizikos neatskleidimu.

60. Teismas taip pat pažymi, kad net jeigu būtų daroma prielaida, kad vienoje byloje draudikas galėjo priimti sprendimą neįvertinęs visų reikšmingų aplinkybių ar net ir suklydęs, tokia aplinkybė nesukuria pareigos kartoti galimai nepagrįstą ar klaidingą sprendimą. Civilinėje teisėje netaikomas principas, kad viena šalis, galbūt padariusi sau nenaudingą sprendimą, privalo analogiškai elgtis ir kitu atveju. Draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką kyla tik esant visoms sutartyje nustatytoms sąlygoms, o ne iš ankstesnio faktinio atsakovo elgesio.

61. Nagrinėjamu atveju, ieškovė pažeidė esmines Draudimo sutarties Techninės specifikacijos nuostatas – laiku nepranešė apie galimą draudžiamąjį įvykį, neįgyvendino regresinio reikalavimo bei neatskleidė žinomų aplinkybių sudarydama draudimo sutartį, todėl net ir egzistuojant ankstesniam draudiko sprendimui kitoje byloje, šios bylos faktinių ir teisinių aplinkybių visuma sudaro savarankišką pagrindą atsisakyti pripažinti įvykį draudžiamuoju. Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad ieškovės argumentas dėl draudiko pareigos laikytis ankstesnio sprendimo nėra teisiškai pagrįstas ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovei nagrinėjamu atveju atsirado pareiga mokėti draudimo išmoką.

62. Ieškovė taip pat nurodo, kad pavėluotas pranešimas draudikui neturėjo jokių neigiamų pasekmių, nes dėl termino praleidimo neatsirado didesnė žala, todėl pats pranešimo termino pažeidimas neturėtų turėti teisinės reikšmės. Tačiau teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais.

63. Pagal Bendrųjų civilinės atsakomybės draudimo taisyklių 10.2 punktą (p. 10-11) draudėjas, sužinojęs apie įvykį, galintį būti pripažintą draudžiamuoju, privalo nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 7 dienas (jei nenurodyta kitaip – pagal individualias sąlygas gali būti nustatytas trumpesnis terminas), raštu pranešti draudikui apie visas reikšmingas aplinkybes, pateikti turimus dokumentus ir sudaryti sąlygas draudikui tirti įvykį

64. Techninės specifikacijos 13.5 punkte papildomai nustatyta pareiga per 5 darbo dienas informuoti draudiką apie kiekvieną aplinkybę ar reikalavimą, galintį būti laikomą draudžiamuoju įvykiu, o šios pareigos nevykdymas suteikia draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

65. Taigi, pareiga pranešti yra savarankiška ir imperatyvi sutartinė pareiga, nesiejama su faktiniu žalos padidėjimu ar realių papildomų nuostolių atsiradimu. Draudikas, sudarydamas sutartį, prisiima riziką tik tiek ir tokiomis sąlygomis, kokios aiškiai apibrėžtos draudimo sutartyje, taisyklėse ir individualiose sąlygose. Viena iš esminių sąlygų – savalaikis informavimas, leidžiantis draudikui operatyviai įvertinti riziką, kontroliuoti galimą atsakomybės mastą, spręsti dėl gynybos strategijos, dalyvauti procese bei imtis priemonių žalos dydžiui mažinti. Tai atitinka ir kompensacinį draudimo principą (Taisyklių 1.22 p.), pagal kurį draudikas atlygina tik sutartyje apibrėžtą riziką, laikantis nustatytų sąlygų.

66. Be to, Taisyklių 12 skyriuje aiškiai reglamentuoti draudimo išmokos nemokėjimo pagrindai, siejami su draudėjo pareigų nevykdymu, kadangi šios nuostatos nenumato, kad draudikas privalėtų papildomai įrodyti faktinį žalos padidėjimą dėl pavėluoto pranešimo. Pakanka nustatyti sutartinės pareigos pažeidimą, jei jis priskirtas prie išmokos nemokėjimo pagrindų arba suteikia draudikui teisę atsisakyti mokėti išmoką. Todėl aplinkybė, kad, ieškovės vertinimu, didesnė žala neatsirado, teisiškai nereikšminga.

67. Pažymėtina, kad draudimo santykiai grindžiami sutarties laisvės ir rizikos paskirstymo principais – šalys susitaria ne tik dėl draudimo sumos ar apimties, bet ir dėl elgesio taisyklių atsitikus galimam įvykiui. Nagrinėjamu atveju, atsakovė neprisiėmė besąlyginės pareigos atlyginti bet kokią žalą nepriklausomai nuo draudėjo elgesio, todėl ieškovei pažeidus minėtas Draudimo sutarties sąlygas, atsakovei neatsirado pareiga mokėti draudimo išmoką.

69. Atmestini ir ieškovės reikalavimai dėl delspinigių, baudos ir procesinių palūkanų priteisimo.

70. Ieškovė netesybas grindžia Sutarties VII skyriaus 7.2 punktu, reglamentuojančiu šalių atsakomybę už paslaugų nesuteikimą ar pavėluotą suteikimą. Tačiau iš Sutarties 1.1 ir 1.2 punktų matyti, kad paslaugos objektas yra draudimo apsaugos suteikimas, o jos galiojimo pradžia – 2024-01-01. Byloje nenustatyta, kad atsakovė nebūtų suteikusi draudimo apsaugos ar būtų ją suteikusi pavėluotai. Draudimo sutartis įsigaliojo nustatytu terminu, darbuotojai buvo apdrausti, todėl paslauga, kaip tokia, buvo suteikta tinkamai.

71. Nagrinėjamu atveju, ginčas kilo ne dėl draudimo apsaugos nesuteikimo, bet dėl konkretaus įvykio kvalifikavimo (ne)draudžiamuoju ir dėl draudimo išmokos (ne)mokėjimo pagrįstumo. Kaip jau konstatuota, nagrinėjamu atveju nebuvo įvykdytos Draudimo sutartyje, Techninėje specifikacijoje ir Taisyklėse nustatytos sąlygos, todėl atsakovui neatsirado pareiga mokėti draudimo išmoką. Nesant pagrindinės prievolės – draudimo išmokos mokėjimo, negali būti taikomos ir išvestinės Draudimo sutarties (taisyklių, techninių specifikacijų) sąlygos. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, ieškovės ieškinys netenkintinas.

72. Kiti šalių argumentai neturi teisinės reikšmės sprendimo priėmimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

73. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimamas procesinis sprendimas, priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

74. Nagrinėjamu atveju, ieškinys atmestas, todėl atsakovei iš ieškovės priteistinos 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidos.

75. Nagrinėjamoje byloje patirta 8,64 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, todėl šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės (CPK 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 96 straipsnio 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytu bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 – 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialui Lietuvoje (į. k. 300665654) iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (į. K188704927) 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 8,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į vieną iš pasirinktų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamųjų sąskaitų, įmokos kodas 5662. Sumokėjus išlaidas, teismo raštinei būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.