- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-06-02
- Bylos Nr.
- I-7324-244/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01824-2014-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Liudmila Zaborovska
- Pareiškėjas
- A. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. P. skunde (b. l. 1-5) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K), jo naudai 7 000 Lt neturtinės žalos.
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013-08-21 iki 2013-07-04 buvo kalinamas Lukiškių TI-K, kameroje, kurios plotas 7,79 m² kartu su 3-4 asmenimis. Vienam asmeniui tenkantis plotas dar labiau sumažėja dėl jose esančių baldų, klozeto ir praustuvo. Kamerose bloga vėdinimo sistema, drėgna, todėl byra tinkas, lupasi dažai, kurie byra į maistą, ant galvos, taip pat kamerose yra parazitų. Kamerose esantys staliukai labai maži, skirti tik dviem asmenims, todėl sudėtinga pavalgyti. Šios asmenų kalinimo sąlygos pažeidžia galiojančius teisės aktus. Dėl kalinimo perpildytose ir higienos normų neatitinkančiose kamerose patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją. Pažymėjo, kad LR CK 6.250 straipsnis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., kurie teismo gali būti įvertinti pinigais. Tiek Lietuvos teismų praktikoje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, apibrėžtą LR CK 6.250 straipsnyje. Neturtinę žalą įvertina 7 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą (b. l. 10–13) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą atsakovė paaiškino, kad nuo 2010 balandžio mėn. 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto. 2013-08-20, 2013-09-03 – pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m². Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 str. nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribą. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Dezinfa“ (anksčiau su UAB ,,Kenkėjų kontrolės tarnyba“). Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. A. P. skundžiamasis buvimo laikotarpis Lukiškių TI-K ganėtinai neilgas, taip pat kelias dienas šio nurodyto kalinimo laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nukrypimas nuo įprastinių sąlygų nebuvo ilgalaikis, todėl mano, kad nėra pagrindo pripažinti tai, kad pareiškėjas turėjo tam tikrų pasekmių, dėl kurių galima būtų atlyginti neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-09 sprendimas Nr. A146-1527/2012). Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. dėl minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose pažeidimo kalinimo metu, bei kamerų neatitikimo higienos reikalavimams.
Ginčo teisiniams santykiams taikytinas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojęs nuo 2010 m. gegužės 14 d., nustatė, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, nustato Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalį laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu (nagrinėjamam ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2013-08-20 iki 2013-09-03), atlikdamas bausmę Lukiškių TI-K, pareiškėjas iš viso buvo kalinamas 15 parų. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkanti minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą: 2013-08-22 ir 2013-09-03 visą parą. Darytina išvada, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui per visą jo kalinimo laikotarpį, t. y. 15 parų, tik 2 paras (ir ryte, ir vakare), buvo užtikrintas vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas. Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgia į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Teismas taip pat įvertina aplinkybę, kad pasivaikščiojimo metu pareiškėjo taip pat nebūdavo kameroje. Atsižvelgiant į tai, negalima sutikti, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį (15 parų) kalėjo perpildytose kamerose.
Lukiškių TI-K pripažino ir neginčija aplinkybės, jog ginčo laikotarpiu tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnis kalinimo kameros plotas, nei yra nustatyta teisės aktuose, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam turi tekti ne mažiau 3,6 m² ploto, iš esmės nėra.
Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis iš esmės neturtinės žalos atsiradimą sieja su teisės aktų reikalavimais dėl atitinkamo minimalaus kameros ploto pažeidimu. Teismų praktikoje nėra pripažįstama, kad siekiant konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų užtikrinti kaliniams minimalų jiems tenkantį kameros plotą, turi būti atsižvelgiama į tai, ar buvo padaryti kiti pažeidimai. Šiuo atveju pakankama nustatyti aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų kamerose, įvertinti pažeidimų trukmę ir mastą, kad būtų galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs užtikrintas nustatytas tardymo izoliatoriaus kameroje tenkantis minimalus plotas vienam asmeniui.
Pareiškėjas teigia, kad netinkamos kalinimo sąlygos, t. y. gyvenamojo ploto trūkumas, neigiamai įtakojo emocinius, dvasinius išgyvenimus.
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius A. P. kalinimo sąlygas, daro išvadą, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, t. y. šiuo atveju viešojo administravimo institucija (Lukiškių TI-K) neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-734/2009, Nr. A502-1774/2010, Nr. A502-1235/2012, Nr. A525-1247/2012), ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą). Atsižvelgiant į tai, atsakovės argumentas dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo laikytinas nepagrįstu.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pabrėžtina, jog administracinių teismų praktikoje (administracinės bylos Nr. A756-122/2010, Nr. A438-121/2009, Nr. A502-734/2009, Nr. A525-1163/2012) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.
Kaip minėta, pareiškėjas, prašydamas priteisti jo naudai neturtinės žalos atlyginimą, teigė, kad kamerose nuo lubų byra tinkas, nuo sienų lupasi dažai, kurie byra į maistą, ant galvos, taip pat kamerose yra parazitų, jose drėgna. Pareiškėjas šių teiginių nepagrindė įrodymais. Kaip atsiliepime nurodė atsakovė, kamerų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus, o suimtųjų ar nuteistųjų kalinimas vykdomas vadovaujantis šiuos santykius reglamentuojančių įstatymų ir vidaus teisės aktų nuostatų reikalavimais. Aplinkybė, jog Lukiškių TI-K sudaryta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, šiuo metu su UAB ,,Dezinfa“, patvirtina, kad Lukiškių TI-K administracija rūpinosi švaros ir tvarkos palaikymu kamerose (b. l. 16-25).
Teismui nekyla abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, tačiau pažymi, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008-01-02 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., bylos Nr. A2-718/2007, A444-619/2008, A146-1240/2011, A756-143/2012 ir kt.). Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A520-2275/2012 ir Nr. A 525-2017/2012).
Vertinant ankščiau aptartus įrodymus, teisės aktų analizę, teismų praktiką, teismas pripažįsta, kad pareiškėjo kalinimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 m² kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių ir todėl buvo pažeista jo teisė, tačiau nesutinka, jog dėl to pareiškėjui buvo sukelti psichologiniai ar sveikatos sutrikimai, o atsiradę fiziniai nepatogumai dėl 13 parų kalint per mažo ploto kamerose Lukiškių TIK buvo esminiai. Byloje nesant objektyvių duomenų apie tai, kad kalinimas per mažo ploto kamerose neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatą, sukėlė itin didelių nepatogumų, darytina išvada, kad šioje byloje yra pagrindas jam nepriteisti neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismo sprendimu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Apibendrinat teismo išdėstytus motyvus, skundo tenkinti nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,
nusprendė:
Pareiškėjo A. P. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo A. P. teisė į laisvės atėmimo bausmę atliekantiems asmenims teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.