Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-62-483/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-10-19
Bylos Nr.: 1A-62-483/2017
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys (pirm.), Violeta Ražinskaitė, Daiva Pranytė-Zalieckienė
Nuteistasis: O. T., G. I., L. R., ir L
Nukentėjusysis: D. J., R. J.
Advokatai: Edvardas Staponkus, Aldevinas Švedas

Kategorijos

1.2.3.1.1Nužudymas (BK 129 str. 1 d.)
2.1.1.2Baudžiamojo proceso teisės šaltiniai
2.1.1.3Konstitucinės baudžiamojo proceso nuostatos (Konstitucija, Konstitucinio Teismo nutarimai, sprendimai, išvados)
2.4.2.2Draudimas pabloginti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį labiau nei to prašoma prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skunduose (BPK 320 str. 4 d.)
2.4.6.2.1Nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti teismui (BPK 326 str. 1 d. 4 p.)
2.4.6.2.2Nuosprendžio panaikinimas ir bylos perdavimas prokurorui (BPK 326 str. 1 d. 5 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-62-483/2017Teisminio proceso Nr. 1-33-1-01335-2012-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.1;

2.1.1.2; 2.1.1.3; 2.4.2.2; 2.4.6.2.1; 2.4.6.2.2.(S)LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 19 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teisėjų Violetos Ražinskaitės, Daivos Pranytės - Zalieckienės,sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, Rasai Maldanytei, Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorams Arūnui Meškai, Sergejui Stulginskiui,nuteistiesiems O. T., G. I., L. R.,gynėjams advokatams Aldevinui Švedui, Henrikui Mackevičiui, Liudmilai Karvelienei,nukentėjusiosios atstovui advokatui Edvardui Staponkui,

teismo medicinos ekspertams Janušui Rybalko, Marijai Kolcovaitei, Sigitai Bielevičienei, Leonui Gogeliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo O. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš O. T. priteista nukentėjusiajai D. J. 15272,30 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajam R. J. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir L. R. bei G. I., tačiau nei patys nuteistieji, nei prokuroras ar nukentėjusieji jų atžvilgiu apeliacine tvarka nuosprendžio neskundžia.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. O. T. nuteistas už tai, kad 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14 val., prie prekybos centro „Maxima“, esančio (duomenys neskelbtini), tarpusavio konflikto metu du kartus smogė kumščiu D. J. į veidą, padarydamas muštinę žaizdą apatinės lūpos dešinėje pusėje su kraujosruva lūpų gleivinės kairėje pusėje ir muštinę žaizdą kairės akies viršutinio voko išorinėje dalyje su kraujosruva akies vokuose, dėl šių suduotų smūgių D. J. įvyko ūminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, komplikavęsis galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, ir dėl patirtos sunkios galvos traumos D. J. 2012 m. rugsėjo 11 d., ne vėliau kaip 5 val., mirė prie pastato (duomenys neskelbtini), ir tokiu būdu tyčia nužudė D. J.

1.1. L. R. ir G. I. nuteisti už tai, kad 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14.30 val. – 16 val., viešoje vietoje - Klaipėdoje, prie (duomenys neskelbtini) namo, tarpusavio santykių aiškinimosi su D. J. metu, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams, matant pašaliniams asmenims, suduodami smūgius sumušė ir sužalojo D. J., ir tokiu būdu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką: G. I. du kartus smogė kumščiu D. J. į veidą, o L. R. vieną kartą smogė kumščiu D. J. į veidą ir vieną kartą į petį, padarydami nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą – nosies, pakaušio ir dešiniojo žando sumušimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje.

1.2. Kaip minėta, nei patys nuteistieji L. R. ir G. I., nei prokuroras ar nukentėjusieji jų atžvilgiu apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundžia.

Šalies argumentai

2. Nuteistasis O. T. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, jo veiką kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti šio straipsnio sankcijoje numatytą bausmę arba sušvelninti jo baudžiamąją atsakomybę, susijusią su bausmės paskyrimu ir civiliniais ieškiniais, arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą grąžinti prokurorui.

2.1. Apeliantas skunde nurodo, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nuosprendyje nurodytos nusikalstamos veikos jis nepadarė. Nuteistasis pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, jis davė nuoseklius parodymus apie tai, kad įvykio dieną jis bendravo su nukentėjusiuoju D. J., tačiau nukentėjusiojo jis nežudė ir nužudyti negalėjo, kadangi jo suduotas smūgis negalėjo lemti D. J. mirties, tuo labiau, kad byloje nustatyta, jog tuoj po jo suduoto smūgio D. J. buvo mušamas ir spardomas kitų asmenų. Nuteistojo teigimu, byloje nustatyta, jog po to, kai jis išsiskyrė su D. J., šis bendravo ir girtavo su kitais asmenimis, D. J. buvo mušamas ne tik L. R. ir G. I., bet ir nukentėjusiojo sugyventinės L. B., prieš nukentėjusįjį buvo vartojamas labai intensyvus smurtas. Šias aplinkybes patvirtino byloje apklausti liudytojai L. B., S. O., V. Z., R. A. Nuteistasis skunde nurodo, kad teismo medicinos ekspertas R. P., tyręs mirusiojo D. J. lavoną ir mirties priežastis, buvo konstatavęs, jog sunkus sveikatos sutrikdymas buvo padarytas dėl kelių smūgių poveikių, kad mirtina trauma buvo sukelta dėl ne mažiau kaip keturių smūgių. Šis ekspertas pirmosios instancijos teisme teigė, jog, net sudavus smūgį į akies kampą, mažai tikėtina, kad galėjo kilti mirtį lemiančios pasekmės, dar mažiau tikimybių, jog tokios pasekmės galėjo kilti sudavus nukentėjusiajam į lūpą. Būtent, šį smūgį, anot apelianto, jis ir pripažįsta. Be to, nuteistojo teigimu, ekspertas nurodė dar vieną svarbų dalyką – nukentėjusiajam akies sužalojimas negalėjo būti padarytas suduodant kumščiu, nes panašu, kad sužalojimas padarytas tarsi griebiant pirštais, galimai kontaktuojant žiedu. Iš šio teismo medicinos eksperto išvadų, anot apelianto, matyti, kad nukentėjusiojo mirtis įvyko ne pirmame etape, kai jis dar buvo kartu su nukentėjusiuoju, bet vėliau, kai jo įvykio vietoje jau nebuvo, o smurtą prieš D. J. vartojo kiti asmenys. Nuteistasis pažymi, kad, byloje atlikus kitą ekspertizę, buvo duota visiškai kitokia išvada, t. y. ekspertas J. Rybalko padarė išvadą, jog nukentėjusysis sunkius sveikatos sutrikdymus, pavojingus gyvybei, patyrė dėl smūgio į lūpą ir dėl muštinės žaizdos kairės akies viršutinio voko išorinėje dalyje su kraujosruva akies abiejuose vokuose. Pirmosios instancijos teismas, anot nuteistojo, nustatė, kad tokius sužalojimus padarė jis. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas kaip esminiu įrodymu rėmėsi pakartotinės ekspertizės duomenimis, tačiau teismas, priimdamas nuosprendį, privalėjo paisyti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, susijusių su įrodymų vertinimu, t. y., kad, priimant nuosprendį, vertinami ne tik asmenį kaltinantys, bet ir teisinantys įrodymai. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo ir motyvų atmetė pirmą tyrimą atlikusio eksperto išvadas.

2.2. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo, niekuo neprisidėjusio prie nukentėjusiojo D. J. nužudymo, priteisė didžiulius civilinius ieškinius nukentėjusiojo tėvams. Nuteistojo teigimu, esminį iš jo priteistos D. J. turtinės žalos dydį sudaro numatomos paminklo pastatymo išlaidos – 13 797 Lt. Tačiau, anot apelianto, šios išlaidos tik numatomos, be to, atsižvelgiant į nukentėjusiojo gyvenimo būdą, neaišku, ar paminklas iš viso bus statomas. Nuteistojo nuomone, vien remiantis bendro pobūdžio samprotavimais, iš jo nužudytojo tėvams priteista ir 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Apeliantas nurodo, kad net, jeigu ir būtų pagrindas jį pripažinti kaltu dėl tyčinio nužudymo, jam paskirtoji bausmė yra aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas, apelianto teigimu, nepagrįstai nepripažino nukentėjusiojo provokuojančio elgesio įvykio metu, nors toks elgesys neabejotinai buvo, nukentėjusysis be jokių priežasčių kabinėjosi tiek prie jo, tiek prie kitų asmenų, provokavo konfliktus ir muštynes.

2.3. Nuteistasis O. T. apeliaciniame skunde pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu išklausius pakartotinę ekspertizę dariusio eksperto paaiškinimus, valstybinį kaltinimą palaikantis prokuroras, remdamasis Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsniu, teismui pateikė prašymą dėl kaltinimo pakeitimo teisme, prašydamas L. R. ir G. I. veikas, kvalifikuotas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį. Tokiu būdu, anot apelianto, bylos nagrinėjimo proceso metu tapo aišku, kad kaltu dėl nužudymo bus pripažintas tik jis vienas, kadangi prokurorui pateikus naujus kaltinimus, teismas tapo suvaržytas. Susidariusioje situacijoje, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas savaime tapo šališkas, nes, remdamasis pakeistais kaltinimais, buvo priverstas priimti jo atžvilgiu neteisingą ir neteisėtą nuosprendį.

3. Nukentėjusysis R. J. atsikirtimuose į apeliacinį skundą prašo nuteistojo O. T. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Žemesnės instancijos teismas

3.1. Nukentėjusiojo R. J. nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai O. T. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, nuteisė jį laisvės atėmimu dešimčiai metų bei iš O. T. jo naudai priteisė 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nuteistasis O. T. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis G. I. ir jo gynėjas prašė neperduoti bylos iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nukentėjusiosios atstovas prašė nuteistojo O. T. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo O. T. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

5.1. Tiriant šią baudžiamąją bylą ikiteisminio tyrimo metu, buvo paskirta užduotis atlikti D. J. lavono tyrimą. Teismo medicinos specialistas R. P., atlikęs D. J. lavono tyrimą, pateikė specialisto išvadą Nr. M535/12(03), kurioje konstatavo, kad D. J. mirė nuo patirtos sunkios galvos traumos; tikėtina, jog D. J. mirė nuo traumos, praėjus laikotarpiui, skaičiuojamam valandomis (iki keliolikos). Atsižvelgiant į sužalojimų morfologinius požymius, topografinę lokalizaciją tarpusavio išsidėstymą, tikėtinas toks traumos mechanizmas: smūginio poveikio į galvos veido dalies kairę pusę kietu buku ribotai kontaktavusiu dalyku pasekmėje buvo sužalotas kairės akies vokų srities odos kraujagyslių vientisumas jas sutraiškant – iš pažeistų kraujagyslių spindžio kraujas liejosi į minkštuosius audinius, susidarė infiltruojančio tipo kraujosruva kairės akies vokų srityje. Šio traumuojančio poveikio metu energija buvo perduota D. J. galvai, dėl suteiktos energijos mechaninių-kinetinių poveikių kaukolės smegeninėje ertmėje buvo viršyta fiziologinė galvos smegenis maitinančių kraujagyslių sienelės spūdimo-tempimo riba, kraujagyslės trūko – formavosi kraujo išlajos po minkštaisiais galvos smegenų dangalais; besitvenkiančio kraujo slėgiui viršijus minkštųjų dangalų atsparumo ribą – kraujas ištekėjo pro pratrūkusius galvos minkštuosius dangalus į tarpą iki kietojo galvos smegenų dangalo. Išvadoje teigiama, kad laiko tėkmėje, veikiant kraujo spaudimo, kraujas tvenkėsi tarp galvos smegenų ir kaukolės vidinio paviršiaus, spausdamas smegenis kaukolės smegeninėje erdvėje, dėl to smegenys slinkosi link kaukolės didžiosios angos, kur galvos smegenys įstrigo ir buvo perspaustos gyvybinių centrų lygmenyje, susidarant šių centrų zonoje antrinėms kraujo išlajoms; tokiu būdu minėtas patirtas traumuojantis poveikis yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su mirtimi (T. 1, b. l. 32-34).

5.2. Papildomoje teismo medicinos specialisto R. P. išvadoje Nr. pM1/13(03) nurodyta, kad pirminio tyrimo metu konstatuoti D. J. sužalojimai padaryti ne mažiau kaip dėl septynių trauminių kontaktinių ir dinaminių poveikių, šeši iš jų – į galvos sritį; kadangi pirminio tyrimo metu konstatuotas kraujo išsiliejimas išsidėstęs sferiniuose ir pamatiniuose paviršiuose, todėl negalima tiksliai išskirti, nuo kurio trauminio poveikio į veido kairę pusę ar burnos sritį įvyko galvos smegenis maitinančių kraujagyslių plyšimas, dėl ko kraujas tvenkėsi tarp galvos smegenų ir kietojo dangalo, dėl ko galvos smegenys slinko link kaukolės didžiosios angos, kur galvos smegenys įstrigo ir buvo perspaustos gyvybinių centrų lygmenyje, kas įtakojo D. J. mirtį. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad D. J. galvos srities sužalojimai padaryti ne mažiau šešiais trauminiais poveikiais, iš kurių kiekvieno poveikio pasekoje galėjo būti pažeistos galvos smegenų maitinančios kraujagyslės, dėl ko išsivystė sunkus sveikatos sutrikdymas (T. 1, b. l. 40-43).

5.3. Baigus ikiteisminį tyrimą, baudžiamoji byla buvo perduota teismui kaltinant O. T., L. R. ir G. I. tyčia nužudžius D. J., t. y. kaltinamajame akte O. T., L. R. ir G. I. pareikšti kaltinimai buvo suformuluoti taip: 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14 valandą, prie prekybos centro ,,Maxima“, (duomenys neskelbtini), O. T., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu ne mažiau dviejų kartų sudavė kumščiais į galvą D. J., apie 14.30 val., prie namo (duomenys neskelbtini), L. R. ir G. I., būdami apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu su D. J., kiekvienas ne mažiau dviejų kartų sudavė kumščiais D. J. į galvą, dėl ko D. J. nuo suduotų šešių smūgių į galvą visumos įvyko kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais, kraujo išsiliejimas į galvos smegenų skilvelių sistemą, plaučių pabrinkimas, galvos smegenų edema ir suspaudimas, dėl ko nuo sunkios galvos traumos D. J. įvykio vietoje mirė (T. 3, b. l. 92-100).

5.4. Nagrinėjant baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, buvo nutarta paskirti byloje komisijinę teismo medicinos ekspertizę (T. 4, b. l. 60-61). Minėtą ekspertizę atlikę teismo medicinos ekspertai J. Rybalko ir R. S. ekspertizės akte Nr. EKM 97/13 (01) konstatavo, kad D. J. mirties priežastis buvo ūminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu. D. J. galvos srityje nustatyti sužalojimai paaiškinami šešiais trauminiais poveikiais: muštinė žaizda apatinės lūpos dešinėje pusėje su kraujosruva lūpų gleivinėje kairėje pusėje, muštinė žaizda kairės akies viršutinio voko išorinėje dalyje su kraujosruva akies abiejose vokuose, šie sužalojimai galėjo būti padaryti dviem smūgiais kumščiais 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14.00 val.; nosies sumušimai, pasireiškę smulkiais odos nubrozdinimais nosies viršūnėje ir pagrindo srityje, poodine kraujosruva dešinės akies vidinio kampo srityje, kraujavimu iš nosies landų, šie sužalojimai galėjo būti padaryti dviem smūgiais kumščiais 2012 m. rugsėjo 10 d., maždaug tarp 14.30 val. ir 16.00 val.; dešinio žando srities sumušimas, pasireiškęs trimis juostelių formos poodinėmis kraujosruvomis dešinio žando priekinėje dalyje bei odos nubrozdinimas nosies dešinės šnervės srityje, šis sužalojimas galėjo būti padarytas vienu smūgiu apauta koja 2012 m. rugsėjo 10 d., maždaug tarp 14.30 val. ir 16.00 val. Ekspertizės akte taip pat nurodoma, kad mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu sukėlė smūgiai į D. J. galvos sritį, padarant muštinę žaizdą apatinės lūpos dešinėje pusėje su kraujosruva lūpų gleivinės kairėje pusėje ir muštinę žaizdą kairės akies viršutinio voko išorinėje dalyje su kraujosruva akies vokuose, tačiau nustatyti konkrečiai, nuo kurio iš šių dviejų sužalojimų išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu, nėra galimybės. Tarp kitų sužalojimų, padarytų neužilgo iki momento, kai nukentėjusysis prarado sąmonę ir daugiau nebeatsikėlė (nosies, pakaušio, dešinio žando sumušimo) ir mirties nuo galvos smegenų suspaudimo išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, priežastinio ryšio nėra (T. 4, b. l. 145-155).

5.5. Pirmosios instancijos teismo posėdyje, o vėliau ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Rybalko paaiškino, kad pagal bylos medžiagą buvo išskirti du nukentėjusiojo D. J. traumavimo epizodai: 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14.00 val. (kai nukentėjusiajam buvo suduoti trys smūgiai, tarp jų – du smūgiai į galvą), po šių smūgių nukentėjusysis atlikinėjo aktyvius veiksmus; 2012 m. rugsėjo 10 d., tarp 14.30 val. ir 16.00 val., buvo antras nukentėjusiojo traumavimo epizodas, kurio metu nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai, ir jis prarado sąmonę. Eksperto teigimu, tuo atveju, kai kraujas išsilieja po kietuoju galvos smegenų dangalu, sąmonė prarandama ne iš karto po mirtinų smūgių sudavimo, o praėjus tam tikram laikotarpiui, kadangi sąmonės praradimą sąlygoja galvos smegenų suspaudimas nuo išsiliejusio kraujo ir tam reikalingas laikas – keliasdešimties minučių laikotarpis. Tokiu būdu buvo padaryta išvada, kad du sužalojimai – muštinė žaizda apatinės lūpos dešinėje pusėje bei kairės akies sumušimas, iš kurių vienas galėjo sąlygoti mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu – galėjo būti padaryti per pirmą traumavimo epizodą. Anot eksperto, paskutinių smūgių, nuo kurių nukentėjusysis buvo nugriuvęs, nėra pagrindo sieti su sąmonės netekimu, kadangi nukentėjusysis būtų nugriuvęs ir praradęs sąmonę nepriklausomai nuo to, ar tie paskutiniai smūgiai buvo suduoti, ar ne.

5.6. Pirmosios instancijos teismui, gavus minėtą teismo medicinos ekspertizės aktą, prokuroras 2013 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą pakeisti kaltinimą teisme, kuriame naują pakeistą (papildytą) kaltinimą išdėstė taip: O. T. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis nužudė kitą žmogų, t. y. 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14 valandą, prie prekybos centro „Maxima“, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu ne mažiau dviejų kartų sudavė kumščiais D. J. į veidą, padarydamas muštinę žaizdą apatinės lūpos dešinėje pusėje su kraujosruva lūpų gleivinės kairėje pusėje ir muštinę žaizdą kairės akies viršutinio voko išorinėje dalyje su kraujosruva akies vokuose, dėl šių suduotų smūgių D. J. įvyko ūminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, komplikavęsis galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, ir dėl patirtos sunkios galvos traumos D. J. mirė, taip O. T. tyčia jį nužudė.

5.7. L. R. ir G. I. kaltinami pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį tuo, kad 2012 m. rugsėjo 10 d., apie 14 val. 30 min., prie namo, (duomenys neskelbtini), L. R. ir G. I., būdami apsvaigę nuo alkoholio, viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, niekindami elementarias moralės ir elgesio normas, tarpusavio konflikto metu su D. J. kiekvienas ne mažiau dviejų kartų sudavė kumščiais D. J. į galvą, padarydami nosies, pakaušio, dešiniojo žando sumušimus, taip sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką ir padarė D. J. nežymų sveikatos sutrikdymą (T. 5, b. l. 5-6).

Žemesnės instancijos teismas

5.8. Lietuvos Respublikos BPK 256 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę priimti nuosprendį tiek pagal pirminį, tiek pagal pakeistą kaltinimą. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė pagal pakeistą kaltinimą, t. y. O. T. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį, L. R. ir G. I. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį.

5.9. Nuteistasis O. T. apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusiojo D. J. jis nežudė ir nužudyti negalėjo, kadangi jo suduotas smūgis negalėjo lemti D. J. mirties, tuo labiau, kad byloje nustatyta, jog tuoj po jo suduoto smūgio D. J. buvo mušamas ir spardomas kitų asmenų. Nuteistojo O. T. teigimu, byloje nustatyta, jog po to, kai jis išsiskyrė su D. J., šis bendravo ir girtavo su kitais asmenimis, D. J. buvo mušamas ne tik L. R. ir G. I., bet ir nukentėjusiojo sugyventinės L. B., prieš nukentėjusįjį buvo naudojamas labai intensyvus smurtas, t. y. O. T. savo apeliaciniame skunde akcentuoja tai, kad nukentėjusiojo D. J. mirtis įvyko ne nuo jo, bet nuo kitų nuteistųjų L. R. ir G. I. veiksmų.

5.10. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, siekiant pašalinti visas nuteistojo O. T. apeliaciniame skunde nurodytas baudžiamojoje byloje kylančias abejones, buvo paskirta nauja komisijinė teismo medicinos ekspertizė (T. 5, b. l. 177–180). Atlikus minėtą teismo medicinos ekspertizę, buvo pateiktas ekspertizės aktas Nr. EKM 15/15(02), kuriame konstatuota, kad D. J. padarytas galvos sumušimas su muštinėmis žaizdomis apatinės lūpos gleivinės dešinėje pusėje, kairės akies viršutiniame voke, kraujosruva lūpų gleivinėje kairėje pusėje, poodinės kraujosruvos dešinės akies vidinio kampo srityje, kairės akies vokuose, pakaušyje, dešiniojo žando priekinėje dalyje, odos nubrozdinimai nosies viršūnėje, dešinėje šnervėje, nosies pagrindo srityje, pakaušyje, o taip pat kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Negalima atmesti ir galvos smegenų sukrėtimo (difuzinio aksonų pažeidimo), kuris turėjo įvykti po smūgių įvykus rotaciniam ar linijiniam galvos judesiui. Staigus sąmonės netekimas po paskutinio trauminio poveikio, galėjo įvykti nuo galvos smegenų sukrėtimo (aksonų pažeidimo), arba sutapus laikui, kai dėl išsiliejusio kraujo po kietuoju galvos smegenų dangalu ir besivystančio pabrinkimo, buvo suspaustos galvos smegenys. Mirtį lėmusį kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu galėjo sukelti bet kuris iš ektrakranijinių sužalojimų, todėl nustatant sveikatos sutrikdymo mastą vertinamas galvos sumušimas su ektrakranijiniais sužalojimais ir intrakranijiniais sužalojimais (galvos smegenų pažeidimu) visumoje. D. J. mirties priežastis – ūminis kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu, pabrinkimu ir strigimu į didžiąją pakauškaulio angą. Negalima atmesti ir galvos smegenų sukrėtimo (difuzinio aksonų pažeidimo) buvimo. Vertinant bylos aplinkybes, ektrakranijiniai sužalojimai, sąlygoję D. J. mirtį, padaryti 2012 m. rugsėjo 10 d. laikotarpyje, apytiksliai nuo 14 iki 16 valandos. Po paskutinio trauminio poveikio į galvos sritį D. J. neteko sąmonės. D. J. mirtis įvyko po keleto – keliolikos valandų nuo trauminių poveikių, tapusių jo mirties priežastimi (T. 5, b. l. 183-198). Kaip matyti iš minėto ekspertizės akto, tyrimą atlikę ekspertai šiuo atveju konstatavo, jog bet kuris iš D. J. suduotų smūgių įvykio dieną galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, tapusiu D. J. mirties priežastimi. Remiantis bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atliktos teismo medicinos ekspertizės aktu, galima išvada, jog D. J. mirtis galėjo įvykti nuo bet kurio iš trijų nuteistųjų – O. T., L. R., G. I. įvykio dieną suduoto smūgio (ar smūgių).

5.11. Pagrindinis tyrimo dalykas šioje baudžiamojoje byloje – priežastinio ryšio nustatymas, t. y., ar D. J. mirė dėl O. T. suduotų smūgių (smūgio), ar dėl kitų asmenų vėliau suduotų smūgių. Galimos trys versijos: 1) D. J. mirė dėl O. T. suduotų smūgių (smūgio), kitų asmenų padaryta veika įtakos nukentėjusiojo mirčiai neturėjo (taip yra nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje); 2) D. J. mirė dėl O. T. suduotų smūgių (smūgio) ir kitų asmenų vėliau suduotų smūgių visumos; 3) D. J. mirė nuo kitų asmenų vėliau suduotų smūgių, o D. T. suduoti smūgiai (smūgis) nukentėjusiojo mirčiai įtakos neturėjo.

5.12. Ši baudžiamoji byla apeliacine tvarka dėl D. J. gyvybės atėmimo nagrinėjama tik pagal nuteistojo O. T. apeliacinį skundą. Prokuroras ir nukentėjusieji pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundžia.

Žemesnės instancijos teismas

5.13. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Minėto straipsnio ketvirtojoje dalyje nurodyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 13 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu nuspręsti, ar Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria draudžia baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui pabloginti kito nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį nesant dėl to prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

6.1. Šis kreipimasis buvo motyvuojamas tuo, kad nesant prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo kiti asmenys, smurtavę prieš nukentėjusįjį D. J., nepripažinti kaltais dėl D. J. gyvybės atėmimo, apeliacinės instancijos teismas negali pabloginti kitų, prieš nukentėjusįjį D. J. smurtavusių, asmenų teisinės padėties, t. y. negali jų pripažinti kaltais dėl tyčinio D. J. gyvybės atėmimo pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnį net ir tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą, būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės negu nustatė pirmosios instancijos teismas, ir tos nustatytos faktinės aplinkybės leistų daryti išvadą, kad kiti asmenys kartu su O. T., ar be jo, yra kalti dėl D. J. tyčinio gyvybės atėmimo. Šiuo atveju būtų pažeista nuteistojo O. T. teisė į gynybą, nes, net ir nekeičiant O. T. veikos kvalifikavimo (tuo atveju, kai dėl D. J. tyčinio gyvybės atėmimo būtų kalti tiek O. T., tiek ir kiti, vėliau prieš nukentėjusįjį D. J. smurtą vartoję, asmenys), pripažinus ir kitus asmenis kaltais, kitaip (lengvinant O. T. padėtį) galėtų būti sprendžiami O. T. paskirtos bausmės bei iš O. T. priteistų civilinių ieškinių klausimai. Be to, tyčia gyvybę kitam žmogui atėmę asmenys išvengtų baudžiamosios atsakomybės už padarytą veiką.

6.2. Kreipimesi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą taip pat buvo nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju taip pat negali baudžiamosios bylos nei perduoti pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, nei perduoti prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui. Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas gali tada, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kaltinamasis aktas šioje baudžiamojoje byloje buvo surašytas įtariant dėl D. J. nužudymo visus tris nuteistuosius – tiek O. T., tiek L. R. bei G. I. Tik baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, prokuroro prašymu kaltinimas buvo pakeistas, dėl D. J. nužudymo kaltinant tik O. T., tuo tarpu L. R. ir G. I. kaltinant tik dėl viešosios tvarkos pažeidimo.

6.3. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartyje nurodyta, kad esant tokiam teisiniam reguliavimui, kai Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatos draudžia pabloginti nuteistųjų teisinę padėtį pagal kito nuteistojo apeliacinį skundą, nesant prokuroro ar nukentėjusiojo apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismui po atlikto įrodymų tyrimo nustačius kitokias faktines aplinkybes nei nustatė pirmosios instancijos teismas, t. y., nustačius, kad pirmosios instancijos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, gali susidaryti tokia situacija, jog apeliacinės instancijos teismas privalėtų priimti akivaizdžiai neteisingą, o tuo pačiu, ir neteisėtą sprendimą, kadangi nebūtų procesinės teisinės galimybės nei pačiam apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą, nei grąžinti baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti ar prokurorui naujo kaltinamojo akto surašymui. Tokia situacija daro prielaidas įsiteisėti akivaizdžiai neteisingiems nuosprendžiams, neleidžia apeliacinės instancijos teismui įgyvendinti savo funkcijos – neleisti įsiteisėti neteisėtiems ir nepagrįstiems nuosprendžiams, šalinti žemesnių instancijų teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas. Teismas, priimdamas akivaizdžiai neteisingą, tuo pačiu neteisėtą sprendimą, negali būti laikomas nešališku ir nepriklausomu, todėl kyla abejonių, ar Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šiuo metu galiojančios baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, numatytos Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalyje, neleidžia apeliacinės instancijos teismui kai kuriais atvejais ištaisyti akivaizdžiai neteisingo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio. Tokiu būdu eliminuojama galimybė patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikalstamas veikas padariusius asmenis ir jiems paskirti teisingas bausmes, teisingai išspręsti kitus bylos klausimus (inter alia – bausmės, civilinio ieškinio klausimus), įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės principus.

Žemesnės instancijos teismas

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. birželio 26 d. nutarime Nr. KT8-N6/2017 pripažino, kad Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalis (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 81-3312) tiek, kiek ja draudžiama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo apeliacinį skundą nagrinėjančiam teismui pabloginti kito nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį nesant dėl to prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundo, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat pripažino, kad Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 81-3312) tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

7.1. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2017 m. birželio 26 d. nutarimą motyvavo tuo, kad įstatymų leidėjas nustatė tokią baudžiamųjų bylų proceso tvarką, dėl kurios galima tokia situacija, kad, prokurorui, privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui nebeturint teisinės galimybės paduoti ar papildyti apeliacinio skundo, baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ribojamas ginčijamoje nuostatoje atsispindinčių baudžiamojo proceso teisės principų non reformatio in peius (pagal kurį jis, nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, apeliacinį skundą, negali pabloginti apelianto teisinės padėties) ir tantum devolutum quantum appellatum (pagal kurį jis turi tikrinti ir vertinti tik apskųstosios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą), negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) klaidų, taigi priimti teisingo sprendimo byloje. Tokiu atveju pagal Lietuvos Respublikos BPK 367 straipsnio 3 dalį (2014 m. kovo 13 d. redakcija) nėra ir teisinės galimybės prokurorui, privačiam kaltintojui, nukentėjusiajam ar civiliniam ieškovui kreiptis į kasacinės instancijos teismą siekiant pabloginti asmens, dėl kurio nebuvo paduotas apeliacinis skundas, padėtį arba asmens, dėl kurio buvo paduotas apeliacinis skundas, padėtį pabloginti labiau, nei buvo prašoma skunde. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 443 straipsnio 1 dalį, 444 straipsnio 1 dalies 4 punktą taip pat nėra teisinės galimybės dėl apeliacinės instancijos teismui buvusių žinomų ar galėjusių būti žinomomis kitokių aplinkybių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, panaikinti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį ir atnaujinti baudžiamąją bylą.

7.2. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad galimos tokios situacijos, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ribojamas minėtų baudžiamojo proceso teisės principų, negali pats ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir (ar) vertinimo klaidų, ir nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėjo, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą suponuoja, kad įstatyme turi būti nustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai tokioje situacijoje perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

7.3. Nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pagrindai yra nustatyti Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte (2007 m. birželio 28 d. redakcija). Pagal šį punktą apeliacinės instancijos teismas priima nutartį panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; apeliacinės instancijos teismui nesuteikti įgaliojimai panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui kokiais nors kitais, nei nustatytieji šiame punkte, pagrindais.

7.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad baudžiamojo proceso teisiniu reguliavimu, pagal kurį apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, ribojamas baudžiamojo proceso teisės principų non reformatio in peius ir tantum devolutum quantum appellatum, neturi įgaliojimų perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nesudarytos prielaidos teismui priimti teisingą sprendimą byloje (inter alia teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, priteisti teisingą nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą) ir tinkamai įvykdyti teisingumą. Tokiu teisiniu reguliavimu neužtikrinama veiksminga kiekvieno asmens ir visos visuomenės apsauga nuo nusikalstamų kėsinimųsi ir paneigiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio 1 dalies, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nukrypstama nuo konstitucinės teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, sampratos, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo principų.

7.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teismas turi pareigą ne tik ištirti visas bylos aplinkybes, kurios leistų teismui priimti teisingą ir argumentuotą sprendimą, bet ir priimti šį sprendimą per įmanomai trumpiausią laiką. Ši pareiga suponuoja tai, kad baudžiamąją bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas, ištyręs įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo, turėtų panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą jam iš naujo nagrinėti tik tuo atveju, kai nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtis galėtų būti pabloginta iš esmės.

8. Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas teisės aktas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai“. Šios nuostatos įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucijos, kaip aukščiausią galią turinčio teisės akto, vietą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktų hierarchiją. Visi valstybinės ir vietos valdžios subjektai yra įpareigoti užtikrinti, kad ši hierarchija nebūtų pažeista. Dėl šios priežasties subjektai pagal jiems teisės aktų suteikiamą kompetenciją turi užtikrinti, kad nebūtų priimami teisės aktai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir taip pažeidžiantys pamatinį demokratinės teisinės valstybės reikalavimą.

8.1. Apeliacinės instancijos teismas negali priimti neteisingo, tuo pačiu ir neteisėto sprendimo, nes taip būtų įvykdytas ne teisingumas, o neteisingumas.

8.2. Šiuo metu galiojantis baudžiamojo proceso įstatymas (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 4 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai), nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, ištyrus naujus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, kai nėra atitinkamo prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo skundo, neleidžia apeliacinės instancijos teismui nei pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir priimti naujo (Lietuvos Respublikos BK 320), nei panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui arba perduoti ją prokurorui (Lietuvos Respublikos BK 326 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktai).

8.3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 81-3312) tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

8.4. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismui nustačius, kad įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, toks įstatymas nebegali būti taikomas, todėl apeliacinės instancijos teismas privalo vadovautis ne Lietuvos Respublikos BK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu (išnagrinėjęs bylą teismo posėdyje, dėl apskųsto nuosprendžio apeliacinės instancijos teismas priima nutartį: panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant šio Kodekso 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės), o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, bei konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principais.

8.5. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose yra konstatuota, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Užtikrinant iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama. Toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti atitinkamai Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos negalima interpretuoti kaip varžančios žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų procesinį savarankiškumą: nors pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, apskritai yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose, aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai (ir tų teismų teisėjai) negali kištis į žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų nagrinėjamas bylas, teikti jiems kokių nors privalomų ar rekomendacinio pobūdžio nurodymų, kaip turi būti sprendžiamos atitinkamos bylos ir pan.; tokie nurodymai (nesvarbu, privalomi ar rekomendacinio pobūdžio) Lietuvos Respublikos Konstitucijos atžvilgiu būtų vertintini kaip atitinkamų teismų (teisėjų) veikimas ultra vires. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teismų praktika formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas. Aptarti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai yra mutatis mutandis taikytini ir pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui.

8.6. Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai.

8.7. Laikantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatų, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra precedentus kuriantys aukštesnės instancijos teismai.

8.8. Nors Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas nenumato galimybės apeliacinės instancijos teismui perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau ši Lietuvos Respublikos BPK nuostata pripažinta prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Konstitucinis teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2007 m. birželio 28 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 81-3312) tiek, kiek jame nenustatyti apeliacinės instancijos teismo įgaliojimai, ištyrus įrodymus, kuriuos įvertinus galėtų būti padarytos išvados, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nustatytųjų pirmosios instancijos teismo ir tai gali lemti esminį nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėties pabloginimą, perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

8.9. Esant tokiai situacijai, kai nėra prokuroro, nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo apeliacinio skundo, apeliacinės instancijos teismas negali pats išspręsti klausimo: 1) ar D. J. mirė dėl O. T. suduotų smūgių (smūgio), kitų asmenų padaryta veika įtakos nukentėjusiojo mirčiai neturėjo (taip yra nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje); 2) ar D. J. mirė dėl O. T. suduotų smūgių (smūgio) ir kitų asmenų vėliau suduotų smūgių visumos; 3) ar D. J. mirė nuo kitų asmenų vėliau suduotų smūgių, o D. T. suduoti smūgiai (smūgis) nukentėjusiojo mirčiai įtakos neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra tinkama institucija kurti precedentus, darytina išvada, jog ši baudžiamoji byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

9. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartimi nuteistajam O. T. kardomoji priemonė – namų areštas pakeista į įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį 11.30 val. Nuteistasis O. T. pateikė prašymą pakeisti įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje laiką iš rytinio į vakarinį arba įpareigoti registruotis savaitgaliais, nes ketina susirasti darbą.

9.1. Prašymas tenkintinas. Atsižvelgiant į tai, kad O. T. ketina susirasti darbą, jam kardomosios priemonės - įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje laikas keistinas. O. T. įpareigojamas periodiškai registruotis policijos įstaigoje kiekvieną antradienį 18.30 val. ir šeštadienį 13.30 val.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nuosprendį ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

O. T., a. k. (duomenys neskelbtini), gyvenantį (duomenys neskelbtini), įpareigoti periodiškai registruotis policijos įstaigoje kiekvieną antradienį 18.30 val. ir šeštadienį 13.30 val.

Teisėjai Viktoras KažysDaiva Pranytė - ZalieckienėVioleta Ražinskaitė