Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic metal center“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltic metal center“ ieškinį atsakovei Danske Bank A/S dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis ir vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį, remdamasi 2009 m. balandžio 30 d. susitarimo 76.1 punktu, pagal kurį, jeigu klientas daugiau kaip 15 dienų vėluoja įvykdyti bet kokį savo mokėjimo (finansinį) įsipareigojimą pagal šią sutartį arba bet kokią kitą banko ir kliento sutartį, bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti, kad klientas nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo banko rašto gavimo dienos, grąžintų visą įsiskolinimą pagal šią sutartį prieš galutinį grąžinimo terminą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šis sutarties nutraukimo pagrindas ta apimtimi, kuria suteikia bankui teisę, jeigu kredito gavėjas sutarties nustatytais terminais nesumoka bent vienos ir bet kokios įmokos, nutraukti kreditavimo sutartį, prieštarauja Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintiems principams, kredito gavėjo nenaudai pažeidžia kredito sutarties šalių teisių bei pareigų pusiausvyrą. Todėl teismas nurodyta apimtimi pripažino susitarimo 76.1 punktą nesąžiningu. Kita vertus, pasak pirmosios instancijos teismo, ši išvada pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti sutarties vienašalį nutraukimą neteisėtu.

Atsakovė vienašališkai nutraukė sutartį, remdamasi tuo, kad ieškovė ilgą laiką nevykdė sutartinių įsipareigojimų iki nustatyto mokėjimo termino sukaupti sąskaitoje mokėtinas sumas ir sutarties nustatytais terminais mokėti nustatyto dydžio įmokas. Pirmosios instancijos teismas rašytiniais bylos įrodymais nustatė, kad ieškovė nuo 2012 metų gegužės mėnesio nemokėjo kredito grąžinimo įmokų ir palūkanų. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad dėl nepagrįsto atsakovės nepritarimo nebuvo patvirtintas restruktūrizavimo planas ir ji negalėjo bei neturėjo teisės vykdyti atsakovei savųjų įsipareigojimų. Pagal Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 8 straipsnį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti restruktūrizavimo planą priėmimo dienos draudžiama vykdyti visas pinigines prievoles, neįvykdytas iki teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos, įskaitant palūkanų, netesybų ir privalomųjų įmokų mokėjimą, tačiau restruktūrizuojama įmonė moka visas einamąsias įmokas. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. birželio 13 d. nutartimi, kuria ieškovei iškelta restruktūrizavimo byla, be kita ko, nustatė, jog ieškovės banko sąskaitos lėšomis gali būti mokamos einamosios įmokos ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyti mokėjimai (įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse nurodyti savanoriški įmonės įsipareigojimai kreditoriams mokėti palūkanas už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą įsiteisėjimo dienos iki teismo nutarties patvirtinti įmonės restruktūrizavimo planą įsiteisėjimo dienos). Šalių susirašinėjimas patvirtina, jog atsakovė esminiu restruktūrizavimo plano reikalavimu laikė palūkanų visu restruktūrizavimo laikotarpiu mokėjimą. Ieškovė numatė tokį įsipareigojimą. Nepaisant to, kad restruktūrizavimo planas nebuvo patvirtintas, ieškovė turėjo teisę savanoriškai mokėti atsakovei palūkanas, tokiais savo veiksmais patvirtindama, kad siekia vykdyti sutartį, nepaisant patiriamų finansinių sunkumų. Visgi ieškovė nemokėjo atsakovei jokių įmokų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė 2013 m. sausio 30 d. raštu pateikė atsakovei du pasiūlymus dėl skolos grąžinimo. Atsakovė, atsakydama į ieškovės 2013 m. sausio 30 d. raštą, nurodė, kad ieškovė neįvardijo galimų lėšų šaltinių, todėl jos siūlymas dviejų mėnesių terminu atsiskaityti su atsakove laikytinas nepagrįstu ir nerealiu. Atsakovė atmetė ir antrąjį ieškovės pasiūlymą ketverių metų terminu atsiskaityti su atsakove, motyvuodama tuo argumentu, kad, jos vertinimu, ieškovė nesugebės atsiskaityti su kreditoriais. Ieškovė 2013 m. vasario 8 d. pakartotinai kreipėsi į atsakovę, prašydama pasirinkti vieną iš dviejų pasiūlymų. Atsakovė, atsakydama į ieškovės 2013 m. vasario 8 d. raštą, nurodė, kad ieškovė nepateikė jokios išsamios ir papildomos informacijos, pagal kurią atsakovė galėtų spręsti apie ieškovės galimybes įvykdyti įsipareigojimus, todėl pakartotinai pateikti pasiūlymai laikytini nerealiais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškovės pasiūlymai dėl skolos padengimo buvo abstraktūs, todėl nėra pagrindo sutikti su jos pozicija, kad atsakovė nepagrįstai atmetė šiuos pasiūlymus. Teismas papildomai pažymėjo, jog ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji, gavusi atsakovės 2013 m. spalio 30 d. raštą „Dėl sutarties nutraukimo“, ėmėsi veiksmų, siekdama tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus, sumokėjo atsakovei bent skolos dalį, siekdama išvengti sutarties nutraukimo. Pirmosios instancijos teismas pripažino ieškovės argumentus, kad jai pagal 2013 m. spalio 30 d. raštą nebuvo aišku, koks yra vėlavimo terminas, kokia yra pradelsta kredito įmokų suma, todėl ji nemokėjo įmokų, teisiškai nepagrįstais. Pasak teismo, šie neaiškumai galėjo būti pašalinti, nenutraukus įmokų mokėjimo.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, jog atsakovė turėjo pakankamą pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį jos nustatytu pagrindu, nes ieškovė nuo 2012 metų sistemingai pažeidinėjo prievolę mokėti sutarties nustatyto dydžio įmokas grafiko nustatytais terminais, nuo 2012 metų gegužės mėnesio apskritai ėmė nemokėti įmokų ir nesiėmė realių veiksmų, siekdama grąžinti ar mažinti susidariusią skolą, tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Netinkamas sutartinių įsipareigojimų vykdymas tęsėsi ilgą laiko tarpą, ieškovei jau restruktūrizavimo proceso metu buvo žinomi atsakovės svarstymai nutraukti sutartį dėl įmokų nemokėjimo.

Be to, pasak teismo, atsakovė pagrįstai atsikerta, kad buvo ir įstatymo nustatytas pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį dėl esminio jos pažeidimo. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atotrūkis tarp ieškovės pradelstų įsipareigojimų ir įvykdytų įsipareigojimų yra didelis. Teismas šiame kontekste papildomai pažymėjo, jog ieškovė neatliko jokių veiksmų, kurie sudarytų atsakovei pagrindą tikėtis, kad bus pašalinti sutarties pažeidimai. Atsakovė, ieškovei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Atsakovė, įspėjusi ieškovę dėl sutarties nutraukimo ir negavusi konkrečių pasiūlymų dėl skolos padengimo ir tolesnio įsipareigojimų vykdymo, neturėjo pagrindo tikėtis, kad sutartis ateityje bus tinkamai vykdoma. Kredito grąžinimas, palūkanų mokėjimas neabejotinai svarbios ir turinčios esminę reikšmę kredito davėjui aplinkybės. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją griežtas kredito grąžinimo sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2013).

Teismas pritarė atsakovės pozicijai, kad ji neturi pagrindo tikėtis, jog, ieškovė, atkūrus sutarties galiojimą, turės finansines galimybes tinkamai vykdyti sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

Apeliantė pirmosios instancijos teisme ginčijo vienašališką sutarties nutraukimą. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentus, pripažino, kad atsakovė teisėtai nutraukė sutartį. Apeliantė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu.

Be to, apeliantė ginčijo pavienes sutarties sąlygas, reikalaudama pripažinti jas negaliojančiomis. Pirmosios instancijos teismas ir šia apimtimi atmetė apeliantės ieškinį, konstatuodamas, jog apeliantės ginčijamos sutarties sąlygos yra teisėtos. Apeliantė nesutinka ir su šiuo teismo vertinimu.

Sutarties 64 punkte, be kita ko, nustatyta, jog klientas iki termino mokėti pagal šią sutartį nustatytas sumas pabaigos įsipareigoja sukaupti pakankamą lėšų likutį savo banko sąskaitose, jeigu kredito grąžinimas vykdomas, bankui nurašant lėšas nuo kliento sąskaitų. Pasak apeliantės, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad nurodyta sutarties sąlyga yra teisėta, neįvertino, kad ji iškreipia šalių interesų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog sutarties 64 punktas tiek, kiek juo nustatyta sutartinių įmokų mokėjimo tvarka, iškreipia šalių interesų pusiausvyrą. Pritartina skundžiamo sprendimo motyvams, kuriais atmestas apeliantės reikalavimas dėl šios sutarties sąlygos pripažinimo negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, be papildomo įrodinėjimo yra akivaizdi ta aplinkybė, jog apeliantės ginčijama sutarties sąlyga yra tipinė kreditavimo sutarties sąlyga, kurią atsakovė yra iš anksto parengusi ir siūlo visiems potencialiems kreditų gavėjams – verslo subjektams. Bet šios sąlygos tipiškumas savaime nereiškia, kad apeliantė neturėjo galimybių derėtis su atsakove dėl kitokios įsipareigojimų vykdymo tvarkos. Juo labiau, jog esminis atsakovės, kaip kredito davėjos, interesas – laiku gauti kredito grąžinimo ir palūkanų įmokas. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji derybų stadijoje siūlė kitokią ir / ar alternatyvią įsipareigojimų vykdymo tvarką. Be to, ji neįrodė, kad sutarties 64 punkto nustatyta įmokų mokėjimo tvarka apsunkino jos galimybes vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji sutarties vykdymo stadijoje reiškė atsakovei pretenzijas dėl sutarties 64 punkto nustatytos sutartinių įmokų mokėjimo tvarkos, prašė pakeisti šią sutarties sąlygą. Negana to, apeliantė, teigdama, kad tokia sutarties sąlyga suabsoliutina atsakovės interesus ir atitinkamai sumenkina jos interesus, netgi teisme nenurodo, kokia sutartinių įmokų mokėjimo tvarka, jos vertinimu, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuris vidutiniškai rūpestingas ir apdairus verslo subjektas nedelsdamas siektų aktyviais veiksmais, naudodamasis įstatymo numatytomis priemonėmis (pavyzdžiui, Civilinio kodekso 6.204, 6.223, 6.228 straipsniai), ap(si)ginti savo galimai pažeidžiamus interesus. Apeliantė neveikė taip, kaip jos nurodomomis aplinkybėmis veiktų bonus pater familias. Priešingai, sprendžiant pagal bylos duomenis, apeliantė, iki pradėjo pažeidinėti sutartį, vykdė savuosius įsipareigojimus taip, kaip jų vykdymas apibrėžtas sutarties 64 punkte, šiuo klausimu nereikšdama atsakovei jokių pretenzijų. Tuo tarpu įpareigojimas sukaupti eiliniam mokėjimui reikalingą sumą sąskaitoje, nuo kurios kreditorius turi galimybę nuskaityti lėšas suėjus mokėjimo terminui, niekaip nepažeidžia skolininko teisių, o tik detalizuoja ir daro aiškiu, paprastu ir efektyviu sutarties vykdymą. Ieškovo argumentai dėl neturėjimo galimybės pasirinkti atsiskaitymo būdo šioje dalyje deklaratyvūs ir nepagrįsti, kadangi vien ir savaime sutartyje numatytas atsiskaitymo būdas sukaupiant mokėjimui reikalingas lėšas sąskaitoje niekaip nepažeidžia ieškovo interesų, bet nustato sutarties vykdymo tvarką, kuri daro šalių santykius aiškesnius ir paprastesnius.

Apeliantė tuo pačiu – interesų pusiausvyros pažeidimo – argumentu ginčija sutarties 76 punkto sąlygą, kuria nustatytas dešimties dienų terminas įvykdyti sutartinius įsipareigojimus, ir pirmosios instancijos teismo atliktą šios sutarties sąlygos vertinimą. Papildomai motyvuoja, kad toks įsipareigojimų įvykdymo terminas yra neprotingas, juo nėra įmanoma įvykdyti visus įsipareigojimus.

Apeliantė pirmosios instancijos teisme nenurodė, koks terminas, jos vertinimu, būtų protingas ir užtikrintų jos interesus. Ji savo apeliaciniame skunde nurodo Civilinio kodekso 6.218 straipsnio 1 dalyje numatytą trisdešimties dienų terminą, akcentuodama, kad šis įstatymo numatytas terminas yra tris kartus ilgesnis negu sutarties nustatytas terminas. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji būtų sugebėjusi jos nurodomu trisdešimties dienų terminu įvykdyti savuosius įsipareigojimus. Sprendžiant pagal bylos duomenis, apeliantė ir trisdešimties dienų terminu neįvykdė ir nėra jokių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti, kad būtų galėjusi įvykdyti sutartimi prisiimtus mokėjimo įsipareigojimus. Apeliantė galutinėje sutarties vykdymo stadijoje buvo susidūrusi su rimtais finansiniais sunkumais. Šią aplinkybę patvirtina ne tik įsipareigojimų atsakovei nevykdymo faktas, bet ir tas faktas, kad apeliantei buvo iškelta restruktūrizavimo byla. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovės reikalavimas sutarties nustatytu (trumpu) terminu įvykdyti įsipareigojimus nebuvo arba neturėjo būti staigmena apeliantei. Šiaulių apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. spalio 18 d., nutraukė restruktūrizavimo bylą, nes kreditorių susirinkimas nepritarė apeliantės restruktūrizavimo planui. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė numanė arba turėjo numanyti, kad atsakovė, kuri buvo svarbiausia apeliantės kreditorė ir nepritarė jos restruktūrizavimo planui, nedelsdama, nutraukus restruktūrizavimo bylą, pareikalaus vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Juo labiau, jog, ką pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo praktika, konstatavo pirmosios instancijos teismas, atsakovei, kaip kredito davėjai, griežtas kredito grąžinimo sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Kreditorių susirinkimas 2013 m. sausio 3 d. nepritarė restruktūrizavimo planui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog Šiaulių apygardos teismas dar 2013 m. sausio 10 d. buvo priėmęs nutartį nutraukti restruktūrizavimo bylą. Ši nutartis 2013 m. sausio 22 d. buvo panaikinta, nes buvo gautas skundas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo. Nustatytomis aplinkybėmis galima konstatuoti, jog apeliantė, iki atsakovė pareikalavo vykdyti sutartinius įsipareigojimus, turėjo pakankamai ilgą laiko tarpą apsvarstyti, kokiomis priemonėmis šalinti sutarties pažeidimus, ir imtis aktyvių veiksmų, siekdama rasti tokias priemones. Be to, šie veiksmai turėjo būti atliekami, rengiant restruktūrizavimo planą. Atsakovė, kai byla buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, nebuvo pradėjusi priverstinio skolos išieškojimo proceso. Vadinasi, ji, nors sutartimi nustatytas dešimties dienų terminas, faktiškai suteikė apeliantei galimybę gerokai ilgesniu terminu įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Apeliantė visiškai nepasinaudojo šia galimybe. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstu nustatytų aplinkybių analize, nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog buvo pažeisti jos interesai ir kartu iškreipta šalių interesų pusiausvyra.

Apeliantė teigia, jog ji neturėjo galimybės keisti ar daryti kitokią įtaką sutarčiai, nes atsakovė, kaip dominuojanti ir stiprioji santykio šalis, to neleido. Kaip jau buvo nustatyta, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ji, pirma, bent jau bandė derėtis dėl kitokių sutarties sąlygų, antra, siekė pakeisti jos nurodomas sutarties sąlygas. Taigi, apeliantė neįrodė, kad buvo eliminuotos ar apsunkintos galimybės savaip paveikti sutartį. Be to, apeliantė yra pelno siekiantis ir dėl to riziką prisiimantis juridinis asmuo. Apeliantė laisva valia, siekdama „išoriniais“ finansavimo šaltiniais paskatinti vykdomą veiklą, prisiėmė didelius turtinius įsipareigojimus. Ji numatė arba turėjo numatyti, kokios yra prisiimamų įsipareigojimų neįvykdymo pasekmės. Kartu ji prisiėmė sutartinių įsipareigojimų ne(į)vykdymo riziką, kuri negali būti perkelta atsakovei.

Teisinis tikslas, kurio apeliantė siekia, ginčydama sutarties sąlygas, – nuginčyti sutarties vienašališką nutraukimą ir taip atkurti sutartinius teisinius santykius. Net ir nuginčijus apeliantės nurodomas sutarties sąlygas, nebūtų realizuotas tas tikslas, kurio ji siekia, nes, kas bus žemiau analizuojama, sutartis buvo nutraukta ne tik jos, bet ir įstatymo nustatytu pagrindu (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalis).

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tiek, kiek buvo patikrinta pagal apeliantės skundo argumentus, pagrįstai atmetė jos reikalavimą dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovė negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Pasak apeliantės, atsakovė negalėjo tikėtis, kad sutartis bus visiškai įvykdyta, nes nebuvo suėjęs jos įvykdymo terminas. Apeliantė netinkamai aiškina šios bylos faktinę situaciją. Atsakovė, iki buvo nutraukta sutartis, nereikalavo, kad apeliantė visiškai įvykdytų sutartį. Atsakovės reikalavimas įvykdyti visus sutartinius įsipareigojimus, tarp jų – ir nepradelstus įsipareigojimus, yra sutarties nutraukimo rezultatas. Esminis atsakovės, kaip kredito davėjos, sutartinis interesas – laiku gauti kredito grąžinimo įmokas ir palūkanas už naudojimąsi kreditu. Atsakovė, sudarydama sutartį, tikėjosi, kad, vykdant sutartį, bus tenkinamas šis jos interesas. Kitaip ji nustatytomis sąlygomis nebūtų sudariusi sutarties. Visgi atsakovė negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atotrūkis tarp apeliantės pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų yra didelis ir kartu su kitais įstatymo nustatytais kriterijais (Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai) pateisina atsakovės pasirinktą, nors ir kraštutinę, pažeistų teisių gynimo priemonę – sutarties nutraukimą. Apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ji ėmėsi veiksmingų priemonių, siekdama eliminuoti ar sumažinti jos pasižadėtų įvykdyti ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų atotrūkį. Priešingai, apeliantė nuo 2012 metų gegužės mėnesio apskritai nebevykdė sutartinių įsipareigojimų, taip tik didindama aptariamą atotrūkį ir vis labiau pažeisdama atsakovės interesus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė neįrodė, kad ji, nors ir deklaruoja turinti geriausius ketinimus (į)vykdyti sutartį, yra finansiškai pajėgi neutralizuoti sutarties pažeidimus ir, tą padariusi, tinkamai vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Kaip jau buvo nustatyta, apeliantė ilgą laiko tarpą apskritai nevykdė savųjų įsipareigojimų. Nepaisant to, kad apeliantei buvo iškelta restruktūrizavimo byla, ji, ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, turėjo teisę iki restruktūrizavimo plano patvirtinimo stadijos savanoriškai mokėti atsakovei bent jau palūkanas. Be to, galėjo mokėti einamąsias įmokas ar nors dalį jų. Bet, kaip jau buvo nustatyta, ji to nedarė. Taigi, apeliantė, nors ir galėjo tą padaryti, nesiėmė veiksmų, siekdama sumažinti sutartinių įsipareigojimų apimtį. Be to, ji nepasiūlė atsakovei papildomų prievolių (į)vykdymo užtikrinimo priemonių ir / ar racionalaus bei abiem šalims priimtino prievolių (į)vykdymo išdėstymo ar atidėjimo varianto. Apeliantė restruktūrizavimo bylos procese, siekdama gauti atsakovės pritarimą restruktūrizavimo planui, pateikė jai du pasiūlymus, kaip galėtų būti išdėstytas jos įsipareigojimų vykdymas. Šie pasiūlymai buvo nekonkretūs ir neapibrėžti. Apeliantės 2013 m. sausio 30 d. ir 2013 m. vasario 8 d. raštuose, kuriuose buvo išdėstyti aptariami pasiūlymai, nepakankamai detalizuota jų įgyvendinimo tvarka, be to, neatskleista esminė tokių pasiūlymų sąlyga – finansavimo šaltinis. Šios sąlygos apeliantė, jos paklausus, neatskleidė ir pirmosios instancijos teisme. Tokiomis aplinkybėmis galima pritarti pirmosios instancijos teismui, kad atsakovė, jai neatskleidus, kaip būtų įgyvendinti pateiktieji pasiūlymai išdėstyti prievolių (į)vykdymą, pagrįstai atmetė šiuos pasiūlymus. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovė neturėjo pagrindo tikėtis, kad apeliantė ateityje įvykdys sutartį. Apeliantė teigia, jog ji nori išsaugoti sutartį, bet jos elgesys nepatvirtina šio teiginio. Apeliantė pateikė pirmosios instancijos teisme įrodymus, patvirtinančius, kad ji, atsakovei nutraukus sutartį, sudarė su trečiaisiais asmenimis kelias sutartis, pagal kurias apeliantė, jas tinkamai įvykdžiusi, turėjo gauti ir, kaip ji nurodo, gavo nemažą piniginį ekvivalentą. Nepaisant to, ji nesumokėjo atsakovei nei vienos įmokos, kuri bent minimaliai padengtų jos pradelstus įsipareigojimus.

Apeliantė teigia, jog atsakovė nepatiria nuostolių, nes, apeliantei vėluojant mokėti įmokas, yra skaičiuojamos palūkanos. Be to, atsakovė nepatiria papildomos rizikos, nes visas apeliantės turtas yra įkeistas atsakovei. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Palūkanų / delspinigių, skirtų kompensuoti bent jau minimaliuosius nuostolius (Civilinio kodekso 6.261 straipsnis), skaičiavimas neeliminuoja nuostolių atsiradimo rizikos. Ši rizika galėtų būti neutralizuota ar minimalizuota, faktiškai gavus palūkanas / delspinigius. Atsakovė skaičiavo delspinigius ir reikalavo, kad apeliantė juos sumokėtų. Bet ši nemokėjo atsakovei ir delspinigių. Kaip jau buvo nustatyta, apeliantė nėra finansiškai pajėgi tinkamai įvykdyti sutartį. Vadinasi, priešingai negu teigia apeliantė, išsaugojus sutartį, atsakovės nuostoliai tik didėtų. Jeigu atsakovei ir yra įkeistas visas apeliantės turtas, nereiškia, kad tai suteikia teisę apeliantei nevykdyti sutarties ir taip ją išsaugoti.

Apeliantė akcentuoja, jog sutarties pažeidimą nulėmė ne jos nesąžiningumas, o aplinkybės, labai apsunkinusios jos padėtį ir lėmusios negalimumą nustatytais terminais vykdyti sutartį. Pelno siekimas ir rizikos, siekiant gauti pelną, prisiėmimas gali lemti įvairius verslo subjekto turtinės padėties ir finansinių rodiklių svyravimus. Tokie pokyčiai yra neatskiriami nuo ūkinės komercinės veiklos vykdymo. Verslo subjektas turi numatyti, kad, vykdant veiklą, neatskiriamą nuo rizikos, yra galimi jo turtinės padėties svyravimai. Be to, jis prisiima tokių svyravimų riziką ir tokios rizikos prisiėmimas nebūtinai turi būti siejamas su nesąžiningumu. Apeliantė yra verslo subjektas. Todėl ji negali nurodomų aplinkybių, kurių atsiradimo riziką ji pati yra prisiėmusi, panaudoti prieš atsakovę.

Pasak apeliantės, skundžiamu sprendimu sukurta teisiškai neapibrėžta situacija. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sutarties 76.1 punkto sąlyga yra nesąžininga, kita vertus, pripažino, jog vienašališkas sutarties nutraukimas, kurio pagrindas – nesąžininga sutarties sąlyga, yra teisėtas. Apeliantė netinkamai interpretuoja skundžiamą sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ne visa sutarties 76.1 punkto sąlyga, o jos dalis, suteikianti atsakovei teisę, jeigu apeliantė sutarties nustatytais terminais nesumoka bent vienos ir bet kokios įmokos, nutraukti kredito sutartį, yra nesąžininga. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog apeliantė sistemingai pažeidinėjo sutartį, nes ilgą laiko tarpą nemokėjo atsakovei kredito grąžinimo įmokų bei palūkanų, ir pripažino, kad atsakovė turėjo teisę sutarties nustatytu pagrindu nutraukti sutartį. Pirmosios instancijos teismas, kitaip negu teigia apeliantė, sutarties nutraukimo pagrindu kvalifikavo ne tą sutarties sąlygą, kurią jis pripažino nesąžininga. Apeliantės padarytas sutarties pažeidimas žymiai peržengė nesąžininga sutarties sąlyga nustatytą sutarties pažeidimo ribą. Kitaip tariant, apeliantės padarytas pažeidimas yra daug labiau reikšmingas negu tas, kurį kaip sutarties nutraukimo pagrindą numatė nesąžininga pripažinta sutarties sąlyga. Be to, kaip jau buvo nustatyta, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad sutartis buvo nutraukta ir įstatymo nustatytu pagrindu, laikantis sutarties nustatytos jos nutraukimo tvarkos.

Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės, vertinant, teisingai ar ne pirmosios instancijos teismas išsprendė šią bylą. Todėl apeliacinės instancijos teismas nevertina kitų apeliantės argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jos apeliaciniame skunde.

Apeliantė pralaimėjo ginčą apeliacinės instancijos teisme. Todėl ji neįgijo procesinės teisės gauti bylinėjimosi išlaidų kompensacijos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Atsakovė, savo ruožtu, įgijo tokią teisę, bet ji nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šiame bylos etape patyrė bylinėjimosi išlaidas.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

nutarė:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą nepakeistą.