Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-383-238-2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-12-30
Bylos Nr.: 1A-383-238-2013
Teisminio proceso Nr.: 1-20-2-00204-2010-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Danguolė Šiugždinytė (pirm.), Arūnas Paštuolis, Egidijus Jonas Grigaravičius
Nukentėjusysis: V. G.
Nuteistasis: G. N., Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros
Kaltinamasis: A. Z., K. Ž.
Advokatai: Regina Atkočaitienė

Pranešėja D. Šiugždinytė Baudžiamoji byla Nr. 1A-383-238/2013;

Teisėjas B. Liatukas Proceso Nr. 1-20-2-00204-2010-4;

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.3.; 2.4.6.3.4; 2.4.6.4.2.

Žemesnės instancijos teismas

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Jurgitai Barauskaitei, Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Audriui Armui, nukentėjusiajam V. G., nuteistajam G. N., jo gynėjai advokatei A. R. Medišauskienei, išteisintajai A. Z., jos gynėjai advokatei Reginai Atkočaitienei, išteisintajam K. Ž., jo gynėjui advokatui Daliui Mecelicai, teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. N. bei Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Audriaus Armo apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. N. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį (perkvalifikavus iš LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d., 25 str. 3 d., 182 str. 2 d.) laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 ir 2 d., 5 d. 2 p., 9 d., šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams ir 2012-07-04 nuosprendžiu paskirta bei neatlikta 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmė ir 11 MGL (1430 litų) dydžio bauda subendrintos apėmimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 11 MGL (1430 litų) dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

K. Ž. dėl kaltinimo pagal LR BK 22 str. 1 d., BK 24 str. 4 d., BK 25 str. 3 d., BK 182 str. 2 d. išteisintas, kadangi neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

A. Z. dėl kaltinimo pagal LR BK 22 str. 1 d., BK 24 str. 3 d., BK 25 str. 3 d., BK 182 str. 2 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Priteista iš G. N. nukentėjusiajam V. G. neturtinei žalai atlyginti 1000 (vienas tūkstantis) litų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. N. buvo kaltinamas pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, tai yra tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su K. Ž., A. Z., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau kaip 2010-01-30, susitarė daryti vieną sunkų nusikaltimą – apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą – V. G. turtą, dėl ko minėti asmenys pasiskirstė skirtingais vaidmenimis. Laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki 2010-04-23, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, K. Ž. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. G. N., veikdamas bendrai su bendravykdytoja A. Z., pats įkalbėtas organizatoriaus K. Ž., o A. Z. įkalbėta per G. N., turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą, V. G. priklausantį turtą, veikė bendrai su bendravykdytoja A. Z.. Kartu su A. Z. jos namuose Kaune, (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki 2010-01-30, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, apsvaigino alkoholiu nukentėjusįjį V. G., kad jis apsvaigęs nesuvoktų savo veiksmų esmės, ir taip bendravykdytojams pasinaudojus V. G. bejėgiška būkle, įtikino kartu su A. Z. V. G. pasirašyti 2009-11-25 (data dokumente) neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį V. G. iš A. Z. tariamai gauna 37 000 litų grynaisiais, taip apgaulės būdu buvo įgytas didelės vertės tariamas kreditorinis įsipareigojimas. Toliau, tęsiant nusikalstamą veiką, A. Z. turtinę teisę pagal minėtą vekselį 2010-01-30 perleidus K. Ž., K. Ž. 2010-02-02 pateikė neprotestuotiną paprastąjį vekselį Kauno miesto 18-ojo biuro notarui D. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), tvirtinamojo įrašo padarymui ir antstolei R. S. Kaune, (duomenys neskelbtini), skolinio dokumento vykdymui, t. y. siekė realizuoti neteisėtą kreditorinį įsipareigojimą. G. N. kartu su K. Ž. susitarė su V. N., prieš kurį ikiteisminis tyrimas nutrauktas, gyvenusiu kartu su V. G., kad V. N. perimtų iš pašto darbuotojo V. G. skirtus siunčiamus registruotus laiškus, kuriais antstolis informavo tariamą skolininką V. G. apie pradėtą išieškojimo vykdymo procesą, tokiu būdu K. Ž. naudai siekė įgyti 37 000 litų, taip pasikėsino padaryti nukentėjusiajam V. G. 37 000 litų turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes V. G. sužinojo apie vykdymo procesą ir nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką, 2010-04-23 kreipęsis į policiją.

K. Ž. buvo kaltinamas pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, tai yra tuo, kad veikdamas bendrininkų grupėje su G. N., A. Z., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau kaip 2010-01-30 susitarė daryti vieną sunkų nusikaltimą – apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą – V. G. turtą, dėl ko minėti įtariamieji pasiskirstė skirtingais vaidmenimis. Laikotarpiu nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2010-04-23, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, K. Ž. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo, t. y. įkalbėjo G. N. ir per jį A. Z., turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą, V. G. priklausantį, turtą, veikė bendrai su bendravykdytojais G. N. ir A. Z.. G. N. su A. Z. jos namuose Kaune, (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki 2010-01-30, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, apsvaigino alkoholiu nukentėjusįjį V. G., kad jis apsvaigęs nesuvoktų savo veiksmų esmės, ir taip bendravykdytojams pasinaudojus V. G. bejėgiška būkle, įtikino V. G. pasirašyti 2009-11-25 (data dokumente) neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį V. G. iš A. Z. tariamai gauna 37 000 litų grynaisiais, taip apgaulės būdu buvo įgytas didelės vertės tariamas kreditorinis įsipareigojimas. Toliau, tęsiant nusikalstamą veiką, A. Z. turtinę teisę pagal minėtą vekselį 2010-01-30 perleidus K. Ž., K. Ž. 2010-02-02 pateikė neprotestuotiną paprastąjį vekselį Kauno miesto 18-ojo biuro notarui D. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), tvirtinamojo įrašo padarymui ir antstolei R. S. Kaune, (duomenys neskelbtini), skolinio dokumento vykdymui, t. y. siekė realizuoti neteisėtą kreditorinį įsipareigojimą. Kartu su G. N. susitarė su V. N., prieš kurį ikiteisminis tyrimas nutrauktas, gyvenusiu kartu su V. G., kad V. N. perimtų iš pašto darbuotojo V. G. skirtus siunčiamus registruotus laiškus, kuriais antstolis informavo tariamą skolininką V. G. apie pradėtą išieškojimo vykdymo procesą, tokiu būdu savo naudai siekė įgyti 37 000 litų, taip pasikėsino padaryti nukentėjusiajam V. G. 37 000 litų turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes V. G. sužinojo apie vykdymo procesą ir nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką, 2010-04-23 kreipęsis į policiją.

A. Z. buvo kaltinamas pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 24 straipsnio 3 dalį, BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, tai yra tuo, kad veikdama bendrininkų grupėje su G. N., K. Ž., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau kaip 2010-01-30 susitarė daryti vieną sunkų nusikaltimą – apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą – V. G. turtą, dėl ko minėti asmenys pasiskirstė skirtingais vaidmenimis. Laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki 2010-04-23, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, K. Ž. parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo. G. N. veikdamas bendrai su bendravykdytoja A. Z., G. N. įkalbėtas organizatoriaus K. Ž., o A. Z. įkalbėta per G. N., turėdama tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą V. G. priklausantį turtą, veikė bendrai su bendravykdytoju G. N.. A. Z. kartu su G. N. savo namuose (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki 2010-01-30, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, apsvaigino alkoholiu nukentėjusįjį V. G., kad jis apsvaigęs nesuvoktų savo veiksmų esmės, ir taip bendravykdytojams pasinaudojus V. G. bejėgiška būkle, įtikino kartu su G. N. V. G. pasirašyti 2009-11-25 (data dokumente) neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį V. G. iš A. Z. tariamai gauna 37 000 litų grynaisiais, taip apgaulės būdu buvo įgytas didelės vertės tariamas kreditorinis įsipareigojimas. Toliau, tęsiant nusikalstamą veiką, A. Z. turtinę teisę pagal minėtą vekselį 2010-01-30 perleidus K. Ž., K. Ž. 2010-02-02 pateikė neprotestuotiną paprastąjį vekselį Kauno miesto 18-ojo biuro notarui D. G. (duomenys neskelbtini), tvirtinamojo įrašo padarymui ir antstolei R. S. Kaune, (duomenys neskelbtini), skolinio dokumento vykdymui, t. y. siekė realizuoti neteisėtą kreditorinį įsipareigojimą. G. N. kartu su K. Ž. susitarė su V. N., prieš kurį ikiteisminis tyrimas nutrauktas, gyvenusiu kartu su V. G., kad V. N. perimtų iš pašto darbuotojo V. G. skirtus siunčiamus registruotus laiškus, kuriais antstolis informavo tariamą skolininką V. G. apie pradėtą išieškojimo vykdymo procesą, tokiu būdu K. Ž. naudai siekė įgyti 37 000 litų, taip pasikėsino padaryti nukentėjusiajam V. G. 37 000 litų turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes V. G. sužinojo apie vykdymo procesą ir nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką, 2010-04-23 kreipęsis į policiją.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismo 2013-01-25 nuosprendžiu G. N. nuteistas pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad laikotarpiu nuo 2009 metų sausio mėn. iki 2010 m. sausio 30 d. (tiksliai ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu nenustatytu laiku), turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą nukentėjusiajam V. G. priklausantį, turtą, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo V. G. neišprusimu ir patiklumu, kartu su A. Z., kuri nesuvokė daromos veikos pavojingumo, įtikino V. G. pasirašyti 2009 m. lapkričio 25 d. neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį V. G. iš A. Z. tariamai gauna 37 000 litų grynaisiais, tokiu būdu įgyjant didelės vertės tariamą kreditorinį įsipareigojimą; A. Z. turtinę teisę pagal minėtą vekselį 2010 m. sausio 30 d. perleidus K. Ž., pastarasis 2010 m. vasario 2 d. pateikė neprotestuotiną paprastąjį vekselį Kauno miesto 18-ojo biuro notarui D. G. (duomenys neskelbtini) tvirtinamojo įrašo padarymui, ir antstolei R. S. (duomenys neskelbtini) skolinio dokumento vykdymui, tęsdamas nusikalstamą veiką G. N. susitarė su V. N., kuris tuo metu gyveno pas V. G., kad V. N. perimtų iš pašto darbuotojo V. G. skirtus siunčiamus registruotus laiškus, kuriais antstolis informavo tariamą skolininką V. G. apie pradėtą išieškojimo vykdymo procesą, tokiu būdu siekė įgyti 37 000 litų, taip pasikėsino padaryti nukentėjusiajam V. G. 37 000 litų turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nepabaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi nukentėjusysis V. G., sužinojęs apie vykdymo procesą, 2010 m. balandžio 23 d. kreipėsi į policiją.

Kauno apylinkės teismo 2013-01-25 nuosprendžiu K. Ž. dėl kaltinimo pagal LR BK 22 str. 1 d., BK 24 str. 4 d., BK 25 str. 3 d., BK 182 str. 2 d., išteisintinas, kadangi neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Dėl K. Ž. išteisinimo apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei nagrinėjimo teisme metu nesurinkta jokių duomenų, rodančių, kad kaltinamasis K. Ž. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kaltinimas K. Ž. grindžiamas išskirtinai tik kito kaltinamojo G. N. parodymais, kurių negalima laikyti nuosekliais ir detaliais. Šio kaltinamojo parodymų nepatvirtino nei kaltinamoji A. Z., nei nukentėjusysis V. G., nei liudytojas V. N., nei kiti liudytojai. Valstybinis kaltintojas nepateikė teismui jokių įrodymų, kokius konkrečiai nusikalstamus veiksmus atliko kaltinamasis K. Ž., kaip nusikalstamos veikos organizatorius, o būtent: kada, kur ir kokiu būdu jis subūrė organizuotą grupę, t. y. kokiu būdu jis sutelkė bendrininkus, kada, kur ir kokiais veiksmais parengė nusikalstamą veiką, kokiu būdu ir kokiais veiksmais vadovavo organizuotos grupės nariams ar koordinavo jų veiklą. Be to, teisminio nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis V. G. išvis nepažinojo kaltinamojo K. Ž.. L. V. N. pakartotinėje apklausoje kategoriškai paneigė savo pirminius parodymus, teigdamas, kad už pasirašymą laiškininkės pateikiamuose dokumentuose jam mokėjo tik G. N., o ne koks nors kitas asmuo. Kaltinamojo K. Ž. liudytojas V. N. neatpažino parodymo atpažinti metu. Be to, nei ikiteisminio tyrimo, nei nagrinėjimo teisme metu nesurinkta jokių duomenų, kuriais būtų paneigti nuoseklūs ir argumentuoti kaltinamojo K. Ž. parodymai.

Kauno apylinkės teismo 2013-01-25 nuosprendžiu A. Z. dėl kaltinimo pagal LR BK 22 str. 1 d., BK 24 str. 3 d., BK 25 str. 3 d., BK 182 str. 2 d. išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Dėl A. Z. išteisinimo apylinkės teismas nuosprendyje nurodė, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei nagrinėjimo teisme metu nesurinkta jokių įrodymų, kad kaltinamoji A. Z., darydama jai inkriminuojamus veiksmus, suvokė daromos veikos pavojingumą. Ji ne tik nenumatė, bet ir būdama suklaidinta G. N., negalėjo numatyti pavojingų daromos veikos padarinių. Ji nesiekė apgaulės būdu užvaldyti svetimą – nukentėjusiojo V. G. turtą.

Teismas, konstatavęs, kad kaltinamieji K. Ž. ir A. Z. išteisintini, kaltinamojo G. N. padarytą nusikalstamą veiką iš LR BK 22 str. 1 d., 24 str.3 d., 25 str. 3 d., 182 str. 2 d. perkvalifikavo į LR BK 22 str.1 d.,182 str. 2 d.

Šalies argumentai

Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo: K. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 4 d., 25 str. 3 d. ir 182 str. 2 d., ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-14 ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-05-09 nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis prie griežčiausios pridedant dalį švelnesnės ir visą neatliktą baudos bausmę bei paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 metams 4 mėnesiams ir 44 MGL dydžio baudą. Laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaityti bausmės dalį, atliktą pagal Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-05-09 nuosprendį; A. Z. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d., 25 str. 3 d. ir 182 str. 2 d., ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams, ją atlikti pataisos namuose; G. N. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 22 str. 1 d., 24 str. 3 d., 25 str. 3 d. ir 182 str. 2 d., ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 2 metams. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtą 2 metų laisvės atėmimo bausmę ir 2012-07-04 nuosprendžiu paskirtą bei neatliktą 4 (ketverių) metų laisvės atėmimo bausmę ir 11 MGL dydžio baudą subendrinti apėmimo būdu, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 metams ir 11 MGL dydžio baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose. Laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į paskirtosios laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti: 1) suėmimo laiką nuo 2012 m. kovo 29 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos; 2) laisvės atėmimo bausmę, atliktą pagal 2012-02-14, 2012-05-28 ir 2012-07-04 nuosprendžius. P. V. G. pareikštą civilinį ieškinį visiškai ir priteisti solidariai iš K. Ž., A. Z. ir G. N. nukentėjusiojo V. G. naudai 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: prie bylos pridėtus pašto dokumentus, grąžinti AB „Lietuvos paštas“ nuosprendžiui įsiteisėjus; byloje esantį 2009-11-25 neprotestuotiną paprastąjį vekselį palikti saugoti byloje.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, pažeidė teismui privalomą LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įvertinti įrodymus, remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Mano, kad dėl to teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių bei tai sukliudė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pažymi, kad teismas apskritai nevertino tų faktinių aplinkybių, kurios yra susijusios su naudos gavėjais pagal vekselį. Mano, kad tiesioginius naudos gavėjus pagal vekselį teismui išteisinus, o kaltu pripažinus vienintelį asmenį, jo veiksmai be išteisintųjų dalyvavimo nebetenka prasmės. Nurodo, kad A. Z., kuri pagal profesiją yra buhalterė, įgytą tariamą kreditorinį įsipareigojimą perleido K. Ž. aplinkybėmis, kurių teismas nevertino, t. y. nenustatė, ar reikalavimo teisė pagal vekselį buvo parduota ar perleista neatlygintinai K. Ž., kaip G. N. galėjo numatyti, kad sukčiauja K. Ž. naudai. Apeliantas aiškina, kad teismas skundžiamu nuosprendžiu K. Ž., G. N. ir A. Z. parodymuose esančių prieštaravimų neįvertino. Pažymi, kad K. Ž., G. N. ir A. Z. parodymai dėl reikalavimo teisės perleidimo atlyginimo aplinkybių skiriasi, dokumentuose perleidimas nurodomas kaip neatlygintinis, o K. Ž. neturi jokio dokumento, pagrindžiančio atliktą mokėjimą 30000 Lt grynaisiais G. N., kurį, pasak K. Ž., matė A. Z.. Mano, kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę vertinant veikos pavojingumą ir įtariamųjų motyvus bei tikslus, tačiau teismas šių aplinkybių nepagrįstai nevertino ir esančių prieštaravimų nekonstatavo bei nešalino. Nurodo, kad K. Ž. ir G. N. nebuvo šiaip nepažįstami asmenys, kurie vienas kitam dovanodavo vertingas prievoles ar nuolat prekiavo. Mano, kad K. Ž. ir G. N. veikė bendrai. Pažymi, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu išsiskyrė G. N. ir jo gynėjo advokato V. M. pozicijos, dėl ko G. N. atsisakė savo gynėjo ir paprašė jį pakeisti kitu, tačiau dėl netinkamo elgesio G. N. buvo pašalintas iš teismo salės iki nuosprendžio priėmimo jam nedavus parodymų teismui, kai teismas atsisakė atsisakytą gynėją pakeisti kitu. Mano, kad teismas tęsė bylos nagrinėjimą, atsisakęs gynėją advokatą V. M. pakeisti kitu, ir apklausinėjo K. Ž., tuo parodydamas savo suinteresuotumą. Pažymi, kad nors G. N. kitame posėdyje buvo grąžintas į teismo salę ir jam teismas paskyrė kitą gynėją advokatą V. K., tačiau teismas K. Ž. apklausos iš naujo neorganizavo ir tęsė bylos nagrinėjimą. Mano, kad toks teismo suinteresuotumas vertintinas kaip šališkumas ir pagrindas panaikinti nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismo kitam teisėjui (LR BPK 326 str. 1 d. 4 punktas). Akcentuoja, kad visų organizuotos grupės narių kaltė dėl jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos yra grindžiama nuoseklia duomenų grandine. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, nes netinkamai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, t. y. neatsižvelgė į kai kurias aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą ir tai sukliudė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo prašo įrodymus įvertinti iš naujo, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, ir tuo pagrindu panaikinti nuosprendį bei priimti naują nuosprendį (LR BPK 326 str. 4 dalis, 328 str. 1 punktas, 329 str. 2 punktas). Pažymi, kad skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, kad nusikaltimas, kuriuo kaltinami bendrininkų grupės nariai K. Ž., A. Z. ir G. N., priskiriamas prie sunkių tyčinių nusikaltimų, jis nutrūko pasikėsinimo stadijoje, K. Ž. ir A. Z. veikos darymo metu buvo neteisti, G. N. teistas, jo teistumas nebuvo išnykęs. Nurodo, kad baudžiamasis įstatymas numato tik su laisvės atėmimu susijusią bausmę, kurią pakeisti švelnesne pagrindų nėra. G. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikytina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl to (LR BK 59 str. 1 d. 2 punktas). K. Ž., A. Z. ir G. N. atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikytina tai, kad nusikalstamą veiką padarė organizuotoje grupėje (LR BK 60 str. 1 d. 2 punktas). Mano, kad dėl to K. Ž., A. Z. ir G. N. skirtinos su laisvės atėmimu susijusios bausmės, atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamos veikos stadiją.

Prokuroras prašo atnaujinti ir atlikti įrodymų tyrimą, kviesti į teismo posėdį ir liudytoja apklausti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ikiteisminio tyrimo pareigūnę V. J., taip pat iš naujo apklausti K. Ž., A. Z. ir G. N. bei ištirti jų parodymus.

Apeliaciniame skunde G. N. prašo išteisintuosius A. Z. ir K. Ž. pripažinti kaltais organizavus ir kartu darius nusikaltimą. Teigia, kad jie išteisinti nepagrįstai, nes A. Z. iš K. Ž. gautus 400 Lt išleido kartu su juo (G. N.), žinodama, kad jie gauti už vekselį, o K. Ž. norėjo pasipelnyti iš nusikaltimo, kurį pats organizavo. Civilinį ieškinį, kuris iš jo priteistas V. G., atmesti arba sumažinti. Nurodo, kad nukentėjusiajam V. G. jokia neturtinė žala padaryta nebuvo. Mano, kad civilinis ieškinys turi būti priteistas lygiomis dalimis po 333, 33 Lt iš jo, A. Z., K. Ž..

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą išteisintasis K. Ž. prašo atmesti Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro D. Armo ir nuteistojo G. N. apeliacinius skundus ir palikti Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendį nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai nustatė teisiškai reikšmingas kitokias faktines aplinkybes, kurios skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad jis būtų bent kalbėjęs su G. N. apie vekselio surašymą, kadangi jis visiškai nepažinojo nukentėjusiojo V. G., o nuteistasis G. N. kreipėsi į jį tik tuomet, kai vekselis buvo jau surašytas. Nurodo, kad pats nukentėjusysis V. G. apklausiamas teisme nurodė, kad K. Ž., kurio nei vardo, nei pavardės nežino, niekada nėra matęs. Mano, kad kaltintojas nenurodo motyvų, kodėl išskirtinai reiktų tikėti nuteistojo G. N. parodymais, kurie prieštarauja visų kitų asmenų, tarp jų ir nukentėjusiojo asmens V. G., parodymams. Pažymi, kad pateiktame skunde dar 2010 m. gegužės mėn., nurodė, kad yra apgautas aukščiau paminėtų asmenų, kadangi prarado 30000 litų, be to asmenys melagingai nurodė, kad jis organizavo, bendravo su asmenimis, kurių niekada nėra matęs. Teigia, kad nuteistojo G. N. parodymai, įvertinus ir jo kriminalinę patirtį, negali būti laikomi teisingais ir išsamiais, kuriais remiantis būtų galima pripažinti kaltais kitus asmenims. Pažymi, kad kaltintojas visiškai nepasisako, kaip reiktų vertinti liudytojo E. A. parodymus, kuris patvirtino, kad jis pasiskolino iš jo 20000 Lt, bei patvirtino, kad šios sumos yra negrąžinęs. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog K. Ž. ir G. N. pažinojo vienas kitą, todėl apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, kad neva pirmosios instancijos teismas nustatė, jog K. Ž. ir G. N. buvo visiškai nepažįstami, kurie dovanojo vertingas prievoles ar nuolat prekiavo. Nurodo, kad nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas privalomai turėjo tenkinti nuteistojo G. N. prašymą pakeisti esamą gynėją kitu. LR baudžiamojo proceso kodekso 52 straipsnio 1 dalis nustato, kad įtariamasis ar kaltinamasis bet kuriuo proceso metu turi teisę atsisakyti gynėjo. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad teismui neprivalomas asmens, įtariamo ar kaltinamo sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymu, pareikštas atsisakymas gynėjo. Nurodo, kad nei šis įstatymas, nei kuris nors kitas baudžiamojo proceso kodekso straipsnis nenumato teismo pareigos apklausti asmenis, kurie buvo apklausti pašalinus kaltinamąjį iš posėdžių salės, iš naujo ar papildomai. Mano, kad apeliaciniame skunde nėra išdėstyti motyvai, dėl ko yra būtina pakartotinė teisiamųjų apklausa bei kokios naujos aplinkybės paaiškėtų apklausus ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusią pareigūnę. Nurodo, kad nuteistasis G. N. negali prašyti nuteisti kitus asmenis, kadangi įstatymas nuteistam asmeniui nesuteikia tokios teisės.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokuroras prašė jo apeliacinį skundą tenkinti.

Nuteistasis G. N. ir jo gynėja prašė apeliacinius skundus tenkinti

Išteisintoji A. Z. ir jos gynėja prašė prokuroro ir nuteistojo G. N. apeliacinius skundus atmesti.

Išteisintasis K. Ž. ir jo gynėjas D. Mecelica prašė prokuroro ir nuteistojo G. N. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistojo G. N. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau- LR BPK) 324 straipsnio 6 dalies nuostatų esmę, apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), ir ištirti tik pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir kurių negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo.

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, nes pirmosios instancijos teismas neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų. Apeliacinė instancija, atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadas, kad apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytos kai kurios išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to buvo nepagrįstai išteisinti K. Ž., A. Z., o vertinant G. N. veiksmus nepagrįstai padaryta išvada, kad jis nusikalto ne bendrininkų grupėje. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Apylinkės teismas išsamiai bylos aplinkybių neišnagrinėjo, netinkamai įvertino įrodymus ir taip priėmė nuosprendį, kurio šią dalį teisėta ir pagrįsta nėra pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

Kolegija pažymi, kad remiantis konstituciniais teisinės valstybės, teisės į tinkamą procesą principais, teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus. Teisingas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, be kita ko, reiškia tinkamą kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos baudžiamąjį teisinį įvertinimą. Tik tinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir padarius teisingas išvadas dėl nusikalstamos veikos, gali būti įgyvendinta baudžiamojo proceso paskirtis – teisingai nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir nieko nekalto nenuteisti (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis).

Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos kai kurios išvados neatitinka bylos aplinkybių, dėl to buvo nepagrįstai išteisinti K. Ž., A. Z., tai yra jų atžvilgiu priimtas išteisinamasis nuosprendis, o apeliacinės instancijos teismo kolegija padarė išvadą, jog jie išteisinti nepagrįstai, nes K. Ž. ir A. Z. padarė nusikaltimą, todėl apylinkės teismo nuosprendis turi būti pakeistas, jo dalis dėl K. Ž. ir A. Z. išteisinimo turi būti panaikinta ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 2 punktas, 326 straipsnio 4 dalis). Ši išvada daroma dėl šių aplinkybių.

Apylinkės teismas padarė išvadą, kad G. N. padarė nusikalstamą veiką vienas, bet ne bendrininkų grupėje su K. Ž., A. Z., tačiau apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. N. nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje su K. Ž. ir A. Z.. Kadangi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados dėl G. N. (nebendrininkavo) neatitinka faktinių aplinkybių, todėl nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 3 punkto, BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.

Kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismas padarė įrodymais nepagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad K. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, o A. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl nepagrįstai priėmė LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punkte numatytus sprendimus. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos aplinkybes ir jų pagrindu padarė įrodymais nepagrįstas išvadas, todėl nuosprendžio dalis dėl A. Z. ir K. Ž. išteisinimo buvo priimta nepagrįstai.

Kolegijos nuomone, teismas įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, o ne jų visumą, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl K. Ž. ir A. Z. nekaltumo. Taip pat padarė nepagrįstą išvadą, kad G. N. nusikaltimą padarė ne bendrininkų grupėje.

Svarbi įrodymų, tarp jų ir kito nusikaltimo bendrininko parodymų, vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas. Nuteistojo G. N. parodymai, kurie yra vienintelis tiesioginis įrodymas šioje byloje, vertinami atsižvelgiant į kitus bylos įrodymų šaltiniuose esančius faktinius duomenis. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame visų byloje surinktų duomenų kontekste. Visų įrodymų – pirminių ir išvestinių, tiesioginių ir netiesioginių – visuma turi sudaryti logikos dėsniams neprieštaraujančią grandinę. Kaip minėta, šioje baudžiamojoje byloje ypač svarbūs yra G. N. parodymai, juos būtina vertinti kitų įrodymų kontekste.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl išteisinimo konstatuoja, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog neįrodyta, kad K. Ž. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, A. Z. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismo motyvai dėl K. Ž. ir A. Z. išteisinimo neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir teisme ištirtų įrodymų visumos.

Teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje padaręs išvadą, jog bylos duomenys nepatvirtina K. Ž. ir A. Z. kaltės dėl pasikėsinimo sukčiauti, nes K. Ž. atžvilgiu neįrodyta, kad jis padarė nusikaltimą, o A. Z. nepadarė nusikalstamos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamo nusižengimo požymių, neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, pačių išteisintųjų, nuteistojo G. N. parodymus bei byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus rašytinius įrodymus.

Kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo G. N. parodymus apie K. Ž. ir A. Z. veiksmus ir tarpusavio susitarimą apgaule užvaldyti svetimą turtą nepripažino tinkamu įrodymu, taip pat nepašalino prieštaravimų tarp nuteistojo G. N. parodymų ir išteisintųjų K. Ž., A. Z. parodymų, netinkamai vertino visas aplinkybes, susijusias su vekseliu ir jo perleidimu. Be to, prokuroras apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, kad teismas tinkamai neįvertino pripažintų įrodymų, jų tarpusavio liečiamumo (susietumo), netinkamai vykdė LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įvertinti įrodymus, remiantis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu.

Kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, kad turi būti kruopščiai ištirtos visos byloje tirtos versijos, susijusios su įrodinėtinomis aplinkybėmis, kad turi būti renkami, tiriami bei įvertinami tiek teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai. Tam tikrų duomenų teismas gali nepripažinti įrodymu tik nustatęs, kad tie duomenys buvo gauti nesilaikant BPK 20 straipsnyje nustatytų leistinumo reikalavimų arba duomenys yra nereikšmingi bylai, nes jie neįrodo ar nepaneigia nė vienos iš byloje įrodinėtinų aplinkybių, t. y. duomenys neatitinka sąsajumo reikalavimo. Šiuo atveju byloje nustatyta, kad įrodymai surinkti ir gauti teisėtu būdu, jie reikšmingi darant išvadas ir patvirtina svarbias bylai aplinkybes, jie įrodo nustatytas aplinkybes.

Kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pakanka išteisintųjų A. Z. ir K. Ž. kaltei pagrįsti. Jie, kaip įrodymų šaltiniai, gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai įrodymais laikytini tuo atveju, kai šie parodymai gauti, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos. Yra pagrindas konstatuoti, kad G. N. parodymai laikomi patikimu įrodymų šaltiniu, nes jie gauti baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir šio įstatymo reikalavimai nepažeisti. Apylinkės teismas konstatavo, kad K. Ž. kaltę kaltinimas grindžia tik G. N. parodymais, tačiau jų negalima laikyti nuosekliais ir detaliais. Kolegija pažymi, kad šio teiginio apylinkės teismas niekuo nepagrindė, nenurodė ir neargumentavo, kodėl G. N. parodymai yra nenuoseklūs. Priešingai, kolegija, susipažinusi ir ištyrusi G. N. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme (t. 2, b. l. 153-154, 164, 172, 181, t. 4. b. l. 179-180), nustatė, kad jo parodymai dėl K. Ž. ir A. Z. veiksmų yra nuoseklūs, vienodi, jais nėra pagrindo netikėti. Iš G. N. parodymų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir posėdyje pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme jis tvirtino, jog K. Ž. jį įkalbėjo padaryti nusikaltimą, apgaulės būdu užvaldyti V. G. turtą, duodant jam pasirašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį, neva jis skolingas pinigų ir taip išreikalauti jo namo dalį. Taip pat pasiūlė vekselyje įrašyti duomenis, neva V. G. pinigus skolina A. Z., kadangi ji dirbanti ir galinti pateisinti pinigų (37000 Lt) turėjimą. Taip pat G. N. patvirtino, kad pagal tokį sutartą su K. Ž. planą jis veikė kartu su A. Z.. V. G. buvo atvežtas pas A. Z. į namus, V. G. duota išgerti alkoholio, jam paaiškinta, kad vekselyje bus įrašyta, jog pinigus A. Z. skolina V. G., nors vekselyje surašyta buvo priešingai ir V. G. buvo apgautas. Po to vekselis buvo perleistas ir perduotas K. Ž., iš jo gavo 400 litų, o vėliau jis (K. Ž.) žadėjo sumokėti dar 3000 litų. Be to, savo parodymus G. N. patvirtino akistatų su K. Ž. ir A. Z. metu. Kolegija daro išvadą, kad G. N. apkalbėti K. Ž. nebuvo jokio pagrindo, nes jie nesipyko, nekonfliktavo, buvo pažįstami, bendravo, pas notarą kartu sprendė klausimus dėl vekselio perleidimo K. Ž.. Taigi, šie G. N. parodymai patvirtina, kad K. Ž. dalyvavo nusikaltime kaip bendrininkas, turėjo tikslą sukčiauti, siekė užvaldyti svetimą turtą ir sutarė su G. N., kokiu būdu (apgaulės) tai bus pasiekta.

Nors teismas tvirtina, kad G. N. parodymų nepatvirtina kaltinamoji A. Z., nukentėjusysis V. G., liudytojas V. N., tačiau teismui buvo privalu atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad dėl nusikalstamos veikos vykdymo G. N. tarėsi su K. Ž., o ne su V. G., V. N., todėl realu, kad jie ir nežinojo apie jų susitarimą. Be to, V. N. nebuvo apklaustas teisme, todėl jo parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime, teismas negalėjo remtis. Liudytojo V. N. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, nebuvo patikrinti teisme. O A. Z. nuosekliai ir vienodai tvirtino aplinkybes dėl vekselio gavimo apgaulės būdu iš V. G., jo perleidimo K. Ž. ir nurodė už kokią sumą jį perleido. A. Z. parodymai visiškai atitiko G. N. parodymus, todėl teismui nebuvo pagrindo daryti išvadas, kad jos parodymai nepatvirtino G. N. parodymų.

Nustatyta, kad teisiamajame posėdyje teismas pagarsino liudytojo V. N. parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu apklaustas tyrėjos. Teismas nurodė, kad liudytojo V. N. parodymus garsina, vadovaudamasis LR BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismo nuosprendyje išteisinant K. Ž. remiamasi V. N. parodymais, kurie duoti tyrėjai.

Pažymėtina, kad LR BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai, kai kaltinamasis, nukentėjusysis ar liudytojas yra miręs arba nedalyvauja teisiamajame posėdyje dėl svarbių priežasčių, o kaltinamojo nėra – dar ir šio Kodekso 246 straipsnyje numatytais atvejais.

Šiuo atveju V. N. nebuvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, todėl šiuo pagrindu garsinti parodymus ir jais remtis teismas negalėjo.

LR BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Apklausą ikiteisminio tyrimo metu atlikęs pareigūnas teisme gali būti apklaustas kaip liudytojas. Tačiau šiuo atveju teismas neapklausė tyrėjos, kuri ikiteisminio tyrimo metu apklausė N. N..

Įstatymas (BPK 301 straipsnio 1 dalis) numato, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau apylinkės teismas šio reikalavimo nevykdė, nes teisme neapklausė liudytojo V. N., neapklausė tyrėjos V. J. ir todėl nepagrįstai nuosprendyje daromas išvadas grindė liudytojo V. N. parodymais, duotais ikiteisminiame tyrime. Apeliacinės instancijos teismas šį pažeidimą ištaisė, teismo posėdyje V. N. parodymus pagarsino, apklausė tyrėją V. J., kuri ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaususi V. N..

Nepagrįsta teismo išvada, kad byloje nesurinkta duomenų, kurie paneigtų nuoseklius ir argumentuotus K. Ž. parodymus. Priešingai, yra pagrindas konstatuoti, kad tokie duomenys yra, tačiau teismas jų tinkamai nevertino ir neanalizavo.

Žemesnės instancijos teismas

Byloje G. N., K. Ž., A. Z. kaltinti tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje pasikėsino sukčiauti. Kaip minėta anksčiau, K. Ž. ir A. Z. teismas išteisino. Apylinkės teismas, padarydamas išvadą dėl A. Z. visiško nekaltumo, nurodė, kad ji nepadarė veikos turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau kolegija konstatuoja, kad teismas įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito ir nuosprendyje neišdėstė visų įrodymų analizės. Be to, teismas, padarydamas išvadą dėl K. Ž. visiško nekaltumo, nurodė, kad neįrodyta, jog kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, tačiau vertindamas įrodymus taip pat padarė minėtas klaidas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokolas ir šio teismo priimta išteisinamojo nuosprendžio dalis rodo, kad nagrinėjant šią bylą teisme BPK 20 straipsnyje įtvirtintų taisyklių buvo laikomasi nevisiškai. Išvadą dėl išteisintojo K. Ž., kuris ikiteisminio tyrimo metu ir teisme kaltu neprisipažino, parodymų visiško nuoseklumo ir atitikties kitiems įrodymams, teismas padarė jų tinkamai neištyręs ir neįvertinęs jų patikimumo. Juos įvertino išteisintojo naudai nesugretinęs su kitais įrodymais. Be to, teismas nepagrįstai išteisino A. Z., kuri teisme prisipažino kalta. Dėl šių aplinkybių nepagrįstai buvo priimta išteisinamojo nuosprendžio dalis K. Ž. ir A. Z. atžvilgiu.

Kolegija pažymi, kad sukčiavimo esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia. Svetimas turtas ar turtinė teisė gali būti įgyjama, tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų.

Nagrinėjamos bylos kontekste, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio dalies teisėtumo ir pagrįstumo, svarbu nustatyti, ar nurodytų asmenų - K. Ž. ir A. Z. atliktuose veiksmuose nebuvo BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių.

Žemesnės instancijos teismas

Kolegija konstatuoja, kad tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių, matyti, kad kaltinime dalis nurodytų K. Ž. ir A. Z. sukčiavimo aplinkybių, yra nurodytos teisingai. Jos patvirtinamos byloje surinktais duomenimis, kurie gauti įstatymo nustatyta tvarka ir nepažeidžiant BPK normų. Tačiau apylinkės teismas tinkamai jų nepatikrino ir neįvertino bei darė išvadas, kurios neatitinka faktinių aplinkybių.

Apylinkės teismas posėdyje apklausė G. N., garsino jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad jis išsamiai paaiškino nusikaltimo padarymo aplinkybes ir nusikaltime dalyvavusius asmenis. Apylinkės teisme G. N. buvo apklaustas, jis nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu viskas surašyta teisingai.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 153-154, 164, 172, 181) apklaustas G. N. patvirtino, kad „padaryti nusikaltimą jį įkalbėjo K. Ž.. Jis ilgai jį įkalbinėjo, pasiūlė apgauti V. G., duoti pasirašyti ant paprastojo neprotestuotino vekselio neva V. G. skolina pinigų, o po to iš jo išreikalauti namo dalį. Kadangi nedirbo, neturėjo pinigų, tai su K. Ž. pasiūlymu apgauti V. G. sutiko. K. Ž. nurodė interneto nuorodą, kur galima rasti paprastojo neprotestuotino vekselio blanką ir pasiūlė vekselį forminti A. Z. vardu, nes ji dirba ir esant reikalui galinti pateisinti pinigų turėjimą. Tikslu įgyvendinti susitarimą, išgauti vekselį ir V. G. parašą, jis atsivežė nukentėjusįjį į A. Z. namus, girtas V. G. surašė vekselį, kad jis skolinasi iš A. Z. 37000 litų ir jį pasirašė. Jį apgavo ir paaiškino, kad vekselyje įrašas apie tai, kad V. G. skolina pinigus A. Z.. Faktiškai A. Z. pinigų V. G. neskolino ir jų neperdavė. Taip pat G. N. patvirtino, kad 2010-02-02 jis, A. Z., K. Ž. susitiko prie notaro biuro, pas notarą A. Z. perrašė vekselį indosamentu K. Ž., iš jo gavo 400 litų, o ateityje K. Ž. pažadėjo sumokėti dar 3000 litų kai pagal vekselį realizuos V. G. turtą, tačiau iš K. Ž. jis negavo 30000 litų ir nesitarė, kad tokią sumą gaus.“ Taigi iš šių parodymų nustatyta, kad K. Ž. pasiūlė, o G. N. sutiko padaryti nusikaltimą – sukčiavimą. Nustatytas susitarimas bendrai padaryti nusikaltimą, dalyvaujant G. N., A. Z., K. Ž., aptartas nusikaltimo padarymo būdas, aplinkybės, nusikaltimo padarymo dalyviai, nusikaltimo padarymo tikslai. Taip pat G. N. įvardijo bendrininkų atliktus veiksmus tikslui pasiekti. G. N. patvirtino, jog K. Ž. turėjo galimybę patikrinti duomenis apie asmenų turtą. Iš bylos medžiagos, taip pat ir iš K. Ž. parodymų matyti, kad jis patvirtino, jog dar neįgijęs vekselio jis tikrino duomenis apie tai, ar V. G. turi turto. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad K. Ž. domėjosi V. G. turtu, o tuo pačiu ir buvo suinteresuotas jį gauti bei sugalvojo būdą kaip jį gauti. Taigi ta aplinkybė, kad dar iki vekselio gavimo dienos jis domėjosi V. G. turtu, duoda pagrindą tikėti G. N. aiškinimu, kad jie abu tarėsi apgaulės būdu V. G. turtą užvaldyti ir K. Ž. buvo svarbu išsiaiškinti aplinkybę, ar V. G. turi turto. Be to, G. N. patvirtino aplinkybę, kad jis ir K. Ž. tarėsi su V. N., kad pastarasis perimtų V. G. adresuotas siuntas, ką pastarasis ir darė. Tai rodo, kad buvo siekiama nuslėpti vekselio pasirašymo sukeltas pasekmes ir tuo pačiu greičiau jį realizuoti, nežinant V. G..

Apylinkės teisme apklaustas G. N. (t. 4, b. l. 179-180) patvirtino, kad K. Ž. turėjo priėjimą prie duomenų ir galimybę patikrinti žmonių turtą, taip jis sužinojo apie V. G. turtą. Taip pat patvirtino, kad nusikaltimą padaryti sutarė su K. Ž. ir ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai surašyti teisingi. Taip pat patvirtino, kad V. G. adresuotą pašto korespondenciją paimdavo V. N. ir perduodavo jam (G. N.) ir K. Ž..

Apeliacinės instancijos teisme buvo pagarsinti G. N. parodymai, duoti ikiteisminiame tyrime, pirmosios instancijos teisme, ir juos G. N. patvirtino. Apeliacinės instancijos teisme G. N. paaiškino, kad su K. Ž. susitarė apgauti V. G. surašant vekselį, kuriame būtų nurodyta, kad V. G. skolina pinigus iš A. Z.. Surašant vekselį V. G. buvo apgautas, jam buvo paaiškinta, kad pinigus iš jo skolina A. Z., o faktiškai buvo surašyta priešingai. Vekselis buvo surašytas A. Z. bute, jai dalyvaujant, pasirašant ir žinant, kad V. G. apgautas bei kad faktiškai pinigai nebuvo skolinami.

Apeliacinės instancijos teisme G. N. nurodė, kad būtent K. Ž. surinko informaciją apie tai, kad V. G. vardu registruota pusės namo, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini), nuosavybė, ir jam (K. Ž.) vekselis buvo perleistas. Iš K. Ž. už vekselį jis ir A. Z. gavo 400 ar 500 litų, buvo žadėta sumokėti dar 3000 Lt, bet jų negavo. G. N. teigė, kad 30000 Lt iš K. Ž. negavo nei jis, nei A. Z., nors pradėjus ikiteisminį tyrimą K. Ž. prašė tvirtinti minėtą aplinkybę.

Apeliacinės instancijos teisme G. N. patvirtino, kad jis ir K. Ž. (jo automobiliu) vyko pas V. N., prašė perimti V. G. adresuotus laiškus, pažadėjo ir mokėjo atlygį už tai. Iš V. N. paimtus laiškus visuomet atiduodavo K. Ž..

G. N. parodymai atitinka A. Z. parodymus dėl vekselio gavimo ir perleidimo aplinkybių. Taip pat G. N. parodymai atitinka ir V. N. parodymus, kur jis aiškino, kad į jį kreipėsi du asmenys ir prašė paimti iš laiškininkės laiškus, skirtus V. G., juos perduoti G. N. ar jo draugui, tą jis ir darė - laiškus atiduodavo G. N. už atlygį.

Apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja V. J. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu ji apklausė V. G. ir jis nurodė vekselio iš jo išgavimo apgaulės būdu aplinkybes, taip pat nurodė asmenis, kurie tai padarė –A. Z. ir G. N..

Taip pat apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. J. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jis apklausė V. N., kuris patvirtino, kad gyveno pas V. G. ir kad pas jį buvo atvažiavę du asmenys (vienas jų - G. N.), prašė iš laiškininkės paimti laiškus, kurie bus adresuoti V. G.. Už tai jis gavo atlygį, buvo siekiama, kad apie laiškus nesužinotų V. G.. Liudytoja V. J. nurodė, kad V. N. girtavo nuolat ir kasdien, todėl dėl tokios būklės jis galėjo neprisiminti ir neatpažinti K. Ž..

Apeliacinės instancijos teisme liudytoja V. J. patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausė G. N., A. Z., jų parodymai buvo nuoseklūs, jie tvirtino, kad V. G. pasirašė vekselį, jis buvo vaišinamas alkoholiu, o iš K. Ž. 30000 Lt jie negavo. Taip pat G. N. tvirtino, kad apgauti V. G. pasiūlė K. Ž..

Kaip matyti iš A. Z. duotų parodymų teisme, ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką, tik teigė, jog nesuprato veiksmų esmės ir nežinojo pasekmių. A. Z. nurodytos aplinkybės, kad G. N. pasiūlius, ji sutiko parašyti savo vardu vekselį, jog ji paskolino pinigų V. G., jog po to iš to galėtų užsidirbti, vekselį pardavusi K. Ž., nors žinojo ir suprato, kad iš tikrųjų jokių pinigų neskolina, leidžia konstatuoti, kad ji sąmoningai ir neteisėtai įgijo iš nukentėjusiojo turtinę teisę.

Be to, ikiteisminio tyrimo metu A. Z. pripažino, o tai atitinka G. N. parodymus, kad tam, jog išgautų V. G. surašytą vekselį, jis buvo apsvaigintas alkoholiu. A. Z. patvirtino, kad ji pasiūlė G. N. nueiti į parduotuvę ir nupirkti alkoholio, duoti išgerti V. G., nes jam drebėjo rankos ir jis padarė daug klaidų, taip sugadino kelis vekselio blankus. A. Z. pasiūlymą G. N. įvykdė, nupirko alkoholio ir davė jo išgerti V. G.. Tik išgėręs V. G. sugebėjo užpildyti vekselio blanką. Teisme A. Z. taip pat patvirtino, kad V. G. sunkiai sekėsi surašyti vekselį, jis darė klaidas, išgėrė alkoholio, buvo abejingas. Taigi iš šių parodymų matyti, kad A. Z. taip pat buvo aktyvi vekselio gavimo dalyvė, ji patvirtino aplinkybę, kad vekselis buvo gautas apgaulės būdu ir jame buvo įrašas (jog ji skolina V. G. 37000 Lt), kuris neatitiko faktinės padėties, nes tokios sumos ji V. G. neskolino. Pažymėtina, kad G. N. patvirtino, jog V. G. buvo įsitikinęs, jog pasirašo dokumentą, neva tai jis skolina 37000 litų A. Z..

A. Z. patvirtino, kad su G. N. sutartus veiksmus atliko ir nuvykusi pas notarą, pasikonsultavusi, 2010-02-02 perleido vekselį K. Ž., už ką iš K. Ž. buvo gauti 400-500 Lt, kuriuos išleido su G. N.. Taip pat patvirtino, kad K. Ž. pažadėjo sumokėti dar 3000 Lt tuomet, kai realizuos vekselį, iš viso iš K. Ž. tikėjosi gauti 3500 Lt. Nurodė, kad iš K. Ž. negavo 30000 litų. Taip nustatyta, kad A. Z. žinojo apie tai, kad vekselis neteisėtas, kad K. Ž. vekselį realizuos ir neteisėtai sieks užvaldyti V. G. turtą.

Apylinkės teisme apklausta A. Z. patvirtino, kad ji ir G. N. siekė užsidirbti pinigų, surašydami vekselį ir parduodami jį K. Ž.. Ji nurodė, kad G. N. jai pasakė, kad jis su K. Ž. dėl to sutaręs. Taip pat A. Z. nurodė, kad vekselis buvo reikalingas K. Ž., dėl jo buvo vekselis išgautas iš V. G., tai padaryti buvo suplanavęs G. N. ir K. Ž.. Taigi, A. Z. parodymai patvirtina G. N. parodymus apie tai, kad jis buvo susitaręs su K. Ž. dėl vekselio gavimo neteisėtu bei apgaulės būdu, o jų susitarimą realizavo A. Z. ir G. N.. Iš A. Z. atliktų veiksmų akivaizdu, kad A. Z. padaryta veika siekė turtinės naudos sau, t. y. jai su G. N. pažadėtų 3500 Lt. Taigi, siekė pasekmių, norėjo neteisėtai pasipelnyti iš nukentėjusiojo.

A. Z. parodymai patvirtina, kad nusikaltime dalyvavo ne tik ji, G. N., bet ir K. Ž., jai apie tai buvo žinoma iš G. N. pasakojimo ir K. Ž. atliktų veiksmų. Esant šioms aplinkybėms yra pagrindas daryti išvadą, kad G. N. parodymai nėra vienintelis įrodymas byloje patvirtinantis K. Ž. kaltumą, padarius nusikaltimą. G. N. parodymus patvirtina A. Z. parodymai ir kiti byloje surinkti duomenys. Antai, apylinkės teisme apklaustas nukentėjusysis V. G. paaiškino, kad jam buvo pasakyta, jog vekselyje bus įrašas, jog jis A. Z. paskolina pinigus, o ne atvirkščiai. A. Z. patvirtino, kad V. G. buvo girtas, o kad jam pavyktų surašyti vekselį, davė jam dar alkoholio. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad A. Z. kartu su G. N. apgaule, apsvaiginę nukentėjusįjį ir paaiškinę jam, kad ne jis, o A. Z. jam skolina pinigus, t. y. suklaidinę V. G., įgijo iš jo turtinę teisę savo naudai, iš to tikėdamiesi gauti piniginės naudos pardavę gautą vekselį. Kolegijos nuomone, ši apgaulė buvo esminė, suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos V. G. apsisprendimui dėl 37000 Lt vekselio išrašymo A. Z.. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. Z. nurodyta aplinkybė, kad ji yra girdėjusi apie vekselius, per kuriuos žmonės praranda namus ir turtus, jos dirbamas darbas - buhalterė, neabejotinai įrodo, kad ji suprato ir numatė daromos veikos pavojingumą ir dėl to gresiančias neigiamas pasekmes nukentėjusiajam. Šios aplinkybės leidžia spręsti, kad A. Z. veikė tiesiogine tyčia (BK 15 str. 2 d. 1 p.). Be to, numatė, kad dėl jos veikos nukentėjusysis gali patirti turtinę žalą, ir to norėjo bei siekė.

Taip nustatyta, kad A. Z. apgaule įgijo didelės vertės kreditorinį įsipareigojimą, jį realizavo K. Ž. ir siekė jo naudai įgyti 37000 litų ir padaryti nukentėjusiajam turtinę žalą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jos valios.

Nors K. Ž. kaltės nepripažįsta, tačiau yra pagrindas daryti išvadas, jog bylos duomenys patvirtina priešingai.

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas G. N. kaltę pripažino ir patvirtino aplinkybę, kad nusikaltime dalyvavo K. Ž., A. Z..

Apylinkės teisme apklaustas G. N. kaltę pripažino, nurodė, kad nusikaltime dalyvavo K. Ž., A. Z.. Apeliacinės instancijos teisme G. N. paaiškino analogiškai.

Ikiteisminio tyrimo metu G. N. parodė, kad jis apie penkerius metus pažįsta K. Ž.. Jie abu anksčiau vertėsi nekilnojamuoju turtu. Prieš metus K. Ž. jam pasiūlė apgauti V. G., t. y. duoti pasirašyti ant paprastojo vekselio, neva V. G. skolingas jam pinigų, o po to iš jo išreikalauti jo namo dalį. Jis V. G. pažįsta apie penkerius metus, daug kartų yra pas jį laikinai gyvenęs. Daug kartų, kai būdavo apsistojęs pas V. G. namuose (duomenys neskelbtini), ir užgerdavo, K. Ž. jam atveždavo pinigų alkoholiui. K. Ž. iš matymo pažinojo V. G., žinojo, kad šis nuolat geria ir kad turi savo vardu nekilnojamojo turto, t. y. pusę namo Kaune, (duomenys neskelbtini). K. Ž. jį ilgai įkalbinėjo apgauti V. G., duodant jam pasirašyti paprastąjį neprotestuotiną vekselį. K. Ž. jam sakė, kad kai jis duos pasirašyti V. G. paprastąjį neprotestuotiną vekselį, į jį įrašytų, kad V. G. skolinasi pinigus ne iš jo paties, o iš draugės A. Z., nes ji oficialiai dirba ir gali įrodyti, kad gali turėti 37000 litų. K. Ž. jam pasakė interneto nuorodą, kur galima rasti paprastojo neprotestuotino vekselio blanką. Vėliau A. Z. ir K. Ž. susitiko Kaune, (duomenys neskelbtini). Pas notarą A. Z. perrašė vekselį indosamentu K. Ž.. Jis tą dieną jam padavė 400 litų už perrašytą neprotestuotiną vekselį ir ateityje, t. y. kai išieškos pinigus iš V. G., duos dar 3000 litų. Jis žino, kad pas (duomenys neskelbtini) Kaune, gyvenantis V. N. už 10 litų paimdavo iš antstolio gautus registruotus V. G. skirtus laiškus. V. G. nežinojo, kad jis gauna iš antstolio registruotus laiškus. Paimtus iš laiškininkės registruotus laiškus, skirtus V. G., V. N. už 10 litų parduodavo K. Ž.. Jis pats dalyvavo tame pokalbyje, kai K. Ž. prašė V. N., kad šis iš laiškininkės paimtų registruotus laiškus, skirtus V. G..

Ikiteisminio tyrimo metu A. Z. parodė, kad G. N. jai pasakė, kad turi kažkokį pažįstamą vyriškį vardu Kęstas, kuris užsiima nekilnojamojo turto prekyba ir skolų išieškojimu. Norėdami užsidirbti pinigų jie, t. y. A. Z. ir G. N., nutarė už 3500 litų parduoti minėtam K. V. G. pasirašytą neprotestuotiną paprastąjį vekselį. Praėjus kuriam laikui (galėjo būti 2010 m. vasario mėn.), ji, G. N. ir vyriškis vardu K., kurio pavardę sužinojo vėliau – Ž., susitiko (duomenys neskelbtini) ir nuėję į notarų biurą surašė kažkokį dokumentą, pagal kurį ji K. Ž. pardavė minėtą vekselį. Už tai K. Ž. davė apie 400-500 litų G. N., o kitus 3000 litų pažadėjo sumokėti po to, kai bus pinigų.

Apylinkės teisme A. Z. patvirtino, kad ji ir G. N. siekė užsidirbti pinigų, surašydami vekselį ir parduodami jį K. Ž.. Ji nurodė, kad G. N. jai pasakė, kad jis su K. Ž. dėl to sutaręs. Taip pat A. Z. nurodė, kad vekselis buvo reikalingas K. Ž., dėl jo buvo vekselis išgautas iš V. G., tai padaryti buvo suplanavęs G. N. ir K. Ž.. Taigi, A. Z. parodymai patvirtina G. N. parodymus apie tai, kad jis buvo susitaręs su K. Ž. dėl vekselio gavimo neteisėtu bei apgaulės būdu, o jų susitarimą realizavo A. Z. ir G. N.. Tęsdama nusikalstamą veiką, A. Z. perleido K. Ž. vekselį už atlygį, o tuo pačiu ir neteisėtą turtinę teisę į V. G. turtą.

Vertinant G. N., A. Z. parodymus, jų ir K. Ž. atliktus veiksmus, matyti, kad jų visų veiksmų seka leidžia daryti išvadas, kad įvykiai klostėsi taip, kaip nurodė G. N., tai yra apgaulės būdu iš V. G. gaunamas vekselis, jame įforminama klaidinga informacija, kad A. Z. skolina V. G. 37000 litų, taip įgyjamas kreditorinis įsipareigojimas, jis perleidžiamas K. Ž. ir šis pradeda kreditorinio įsipareigojimo išieškojimo procedūras, kurios nukreipiamos į V. G. turtą. Šiuo aspektu svarbi ta aplinkybė, kad nuo vekselio pasirašymo, jo perleidimo iki kreditorinio išieškojimo procedūros pradžios praėjo trumpas laikotarpis. Be to, K. Ž. buvo aktyvus, kai vekselis buvo pasirašytas, jis siekė vekselį gauti, nes dėl gavimo susitiko su A. Z. ir G. N., vyko su jais pas notarą, aiškinosi dėl perleidimo, vekselį už mažą kainą gavo iš bendrininkų, pateikė notarui tvirtinamajam įrašui daryti, antstolei - skolinio dokumento vykdymui. Be to, svarbu tai, kad faktiškai vekselis surašytas 2010 m. sausio mėn., nors įrašyta, kad jis surašytas 2009-11-25, jis perleistas 2010-02-02, o ne 2010-01-31, kaip nurodyta įraše. Be to, pats K. Ž. patvirtino, kad prieš vekselio gavimą jis darė užklausas ir iš registro gavo informaciją, kad V. G. turi turto. Tai rodo, kad jis domėjosi nukentėjusiojo V. G. turtu ir tai darė ne šiaip sau, o žinodamas, kad vekselį gaus, pagal jį darys išieškojimus, ką vėliau ir darė (kreipėsi į notarą dėl tvirtinamojo įrašo padarymo, taip pat kreipėsi į antstolę dėl skolinio dokumento vykdymo).

Byloje nėra duomenų, kad K. Ž. vekselį gavo teisėtai, už vekselio perleidimą sumokėjo A. Z. 30000 litų, ar kad jis pats bendravo su V. G. ir gera valia iš jo siekė atgauti vekselyje įrašytą skolą - 37000 Lt. Visa informacija apie V. G. skolą buvo nuo jo slepiama, perimama pašto korespondencija, ir kaip byloje nustatyta, tai darė V. N., kuris tokius veiksmus atliko paprašytas G. N. ir K. Ž.. Byloje nustatyta, kad po vekselio gavimo iš nusikaltimo bendrininkų (A. Z., G. N.) visa K. Ž. veikla buvo nukreipta į V. G. turto (namo dalies) gavimą (kreipėsi į antstolį, kuris areštavo namo dalį). Teisme apklausti A. Z. ir G. N. patvirtino, kad K. Ž. jiems nemokėjo 30000 litų už vekselio perleidimą. Todėl yra pagrindas daryti išvadas, kad K. Ž. nebuvo sąžiningas vekselio įgijėjas, jis už vekselį sumokėjo 400 litų, o kitiems nusikaltimo bendrininkams pažadėjo ateityje už jį sumokėti dar 3000 litų. Taigi vekseliu įformintas įsipareigojimas - 37000 litų suma ir K. Ž. sumokėta bei žadėta sumokėti suma gerokai skiriasi, o tai rodo, kad jis suprato savo veiksmų neteisėtumą.

Teismas pažymi, kad bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai nusikalstama veika padaroma bendromis kelių tarpusavyje susitarusių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais – gestu, mimika ir pan., todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, G. N., A. Z., K. Ž. suvokė bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, visi kartu realizavo nusikaltimo sudėtį, nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje. G. N. ir A. Z. parodymai, kuriais kolegija neturi pagrindo nesiremti, patvirtina, kad K. Ž. pasiūlė ir susitarė su G. N. sukčiauti, įtraukė į nusikalstamą veiką A. Z.. Nors K. Ž. pats su V. G. nebendravo, vekselio surašyme nedalyvavo, tačiau jo atlikti veiksmai rodo, kad jis apie jį žinojo ir pasinaudodamas bendrininkais, apgaulės būdu įgijo turtinę teisę ir V. G. kreditorinį įsipareigojimą ir siekė neteisėtu būdu užvaldyti didelės vertės svetimą turtą. Jis veikė tiesiogine tyčia ir kartu su kitais bendrininkais siekė bendro tikslo (apgaulės būdu užvaldyti svetimą turtą).

Byloje nustatyta, kad V. N., kuris gyveno kartu su V. G., perimdavo iš pašto darbuotojo V. G. skirtus siunčiamus registruotus laiškus, kuriais antstolis informavo tariamą skolininką V. G. apie pradėtą išieškojimo vykdymo procesą, juos perduodavo G. N. už atlygį. G. N. patvirtino, kad perimti pašto siuntas V. N. prašė jis (G. N.) ir K. Ž., kuomet jo automobiliu buvo atvykę pas V. N.. Taip pat patvirtino, kad jis (G. N.) gavęs pašto siuntas, jas perduodavo K. Ž., o V. N. už tai mokėjo. Byloje yra V. N. parodymai apie tai, kad prašyti perimti pašto laiškus, adresuotus V. G., pas jį atvyko du asmenys, vienas jų buvo G. N.. Taigi, yra pagrindas daryti išvadą, kad tikrai pas V. N. buvo atvykę G. N. ir K. Ž., nes šią aplinkybę patvirtina G. N. parodymai, o G. N. parodymai dėl atvykusių asmenų skaičiaus neprieštarauja ir atitinka V. N. parodymus.

Nors V. N. neatpažino K. Ž., bet yra svarbi ta aplinkybė, kad kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė V. N., jis matė pas jį atvykusius du asmenis, o antro asmens negalėtų atpažinti, nes matė jį trumpai. Taip pat V. N. patvirtino aplinkybę, kad abu atvykę asmenys, vienas jų buvo G. N., prašė paimti laiškininkės atneštus laiškus V. G., pažadėjo atlygį, todėl jis tai darė ir gavo pinigus. O G. N. patvirtino, kad dėl pašto siuntų perėmimo su V. N. bendravo jis ir K. Ž.. Tai atitinka V. N. ir G. N. aiškinimą, kad pas V. N. buvo du asmenys. Apklaustas G. N. nepatvirtino, kad kitas asmuo, o ne K. Ž., būtų lankęsis ir bendravęs su V. N. dėl pašto siuntų perėmimo. To netvirtino ir V. N.. Todėl yra pagrindas tikėti G. N., kad tikrai jis ir K. Ž. bendravo su V. N., nes kaip matyti iš bylos medžiagos A. Z. indosamento būdu vekselį K. Ž. faktiškai perleido 2010-02-02. Tačiau ir po to V. N. perimdavo V. G. siunčiamus laiškus, nors A. Z. ir G. N. vekselio jau neturėjo. 2011-03-09 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje konstatuota, kad 2010-02-03, 2010-02-05, 2010-02-08, 2010-04-16, 2010-04-29 pašto siuntų sąraše pasirašė ne V. G.. Taigi, akivaizdu, kad šiuos laiškus perimdavo kitas asmuo (nustatyta ten gyvenęs V. N.), o ne V. G.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad net ir po vekselio perleidimo K. Ž., registruotus laiškus perimdavo kitas asmuo, o tai buvo naudinga tik K. Ž., kad apie juos nesužinotų V. G., nes G. N. ir A. Z. vekselio jau neturėjo. Vien ta aplinkybė, kaip nurodo apylinkės teismas, kad V. N. neatpažino K. Ž., dar nereiškia, kad K. Ž. nėra bendravęs su V. N., nes priešingas aplinkybes patvirtina G. N. parodymai.

Kolegija atmeta ir K. Ž. argumentus, kad neva jis 20000 Lt pasiskolino iš E. A. ir taip sąžiningai už 30000 Lt iš A. Z. įsigijo vekselį. Šiuo aiškinimu nėra pagrindo tikėti, nes byloje nėra jokių duomenų apie K. Ž. perduotus pinigus A. Z. ar G. N.. Teismas šių aplinkybių nevertino ir nepašalino prieštaravimų tarp A. Z., G. N. parodymų, kur jie nurodo negavę iš K. Ž. 30000 litų, ir K. Ž. parodymų, kur jis aiškina, kad minėtiems asmenims sumokėjo 30000 litų. Taip pat teismas nenurodė argumentų, kurie patvirtintų, jog K. Ž. būtų perdavęs 30000 Lt už vekselį A. Z. ar G. N..

Teisme apklausti G. N. ir A. Z. patvirtino, kad K. Ž. jų prašė patvirtinti, kad jie gavo 30000 litų, bet jie nesutiko tai patvirtinti, nes pinigų iš jo negavo.

K. Ž. teiginiai, kad jis nusikaltime nedalyvavo, atmestini, nes bylos duomenys patvirtina priešingai. K. Ž. parodymai, kad jis nusikaltimo nepadarė, G. N. neįkalbėjo apgauti V. G. ir surašyti vekselio, vertinami kaip siekis išvengti atsakomybės. Kaip minėta anksčiau, G. N. patvirtino aplinkybes, kad nusikaltimą padaryti ir apgauti V. G. surašant vekselį jį įkalbėjo K. Ž.. Teisme apklausta A. Z. patvirtino, kad prieš vekselio surašymą G. N. jai sakė, kad „yra galimybė užsidirbti pinigų, reikės vekselį parduoti K. ir su juo susitarė dėl to. K. buvo skirtas tas vekselis, tik dėl jo jis buvo pasirašomas, tai jų jau buvo suplanuota, jie viską suplanavo, kad K. parduosim vekselį, kuris parašytas mano vardu“.

Teismas daro išvadą, kad G. N. nebuvo ir nėra pagrindo apkalbėti K. Ž., nes jie buvo pažįstami ir bendravo, tai patvirtina G. N., K. Ž. ir A. Z. parodymai. Byloje yra duomenys, kad K. Ž. ir G. N. yra nuteisti kitose bylose (t. 4, b. l. 68-79, 125-134), tai patvirtina, jog juos siejo ir kitų nusikalstamų veikų darymas. Be to, apie tai, kad K. Ž. įkalbėjo jį apgauti V. G., kad jis su K. Ž. buvo nuvykęs pas V. N. ir K. Ž. jo prašė perimti V. G. adresuotus laiškus, pažadėjo už tai sumokėti, kad po vekselio perdavimo K. Ž. iš jo gavo 400 litų, o ateityje jis žadėjo dar duoti 3000 litų, G. N. patvirtino akistatos su K. Ž. metu (t. 2, b. l. 105-109). Akistatos tarp A. Z. ir K. Ž. metu, A. Z. nurodė gavusi mažesnę sumą, nei nurodo K. Ž., ir tuo paneigia K. Ž. aiškinimą, kad jis už vekselį sumokėjo 30000 litų ir jį įgijo sąžiningai. Apie tai, kad K. Ž. nesumokėjo 30000 Lt, A. Z. ir G. N. patvirtino ir teisme, tvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu.

Nustatyta, kad vekselis faktiškai surašytas 2010 m. sausio mėn., nors jame nurodyta, kad jis surašytas 2009-11-25. Vekselyje indosamentas nurodytas 2010-01-30, nors faktiškai įrašas darytas 2010-02-02, kai susitiko A. Z., G. N. ir K. Ž. ir ėjo konsultuotis pas notarą.

Nustatyta, kad 2010 m. vasario 2 d. K. Ž. vekselį gauna iš G. N. ir A. Z., tą pačią dieną iš notaro gauna vykdomąjį įrašą, tą pačią dieną pateikia jį vykdyti antstolei. Tai rodo, kad K. Ž. veikė ir siekė tikslų (užvaldyti turtą) greitai, vykdė veiksmus, kuriuos buvo sutaręs su G. N..

Byloje esantis prašymas (t. 1, b. l. 22) patvirtina, kad K. Ž. prašė antstolės jį atleisti nuo vykdymo išlaidų dėl sunkios materialinės padėties. Tai rodo, kad jis pinigų neturėjo ir sumokėti antstolei vykdymo išlaidų negalėjo, o jos yra žymiai mažesnės nei suma (30000 Lt), kurią K. Ž. teigia neva sumokėjęs už vekselį.

Teismui nėra pagrindo tikėti K. Ž. aiškinimu, kad G. N. jį apkalba. Vertinama ta aplinkybė, kad po apgaulės ir vekselio gavimo, vekselis pateko į K. Ž. rankas. Jeigu padaryti nusikaltimą būtų suplanavęs vienas G. N., tai jam nebuvo jokio reikalo vekselį perduoti K. Ž.. Jis turėjo galimybę jį vykdymui pateikti pats ir iš nukentėjusiojo išieškoti žymiai didesnę sumą (37000 Lt), nei gavo (400 Lt) iš K. Ž.. Tačiau byloje nustatyta priešingai, vekselis pateko K. Ž. žinion ir jis, kaip ir sutarė su G. N., jį pateikė vykdymui dėl V. G., kuris buvo apgautas, turto išieškojimo. Taigi įvykių seka atitinka G. N. nurodytas aplinkybes dėl nusikaltimo padarymo.

Pažymėtina, kad G. N. parodymai dėl K. Ž. kaltės ir bendrininkavimo nusikaltimo padaryme, nėra vienintelis įrodymas byloje. Kaip minėta anksčiau A. Z. parodymais patvirtinama aplinkybė dėl K. Ž. bendrininkavimo nusikalstamoje veikoje. G. N. parodymus apie tai, kad V. G. buvo apgautas ir iš jo apgaulės būdu gautas vekselis, patvirtino nukentėjusiojo V. G. parodymai, taip pat ir A. Z. parodymai.

Daroma išvada, kad yra visi pagrindai konstatuoti, kad K. Ž. padarė nusikaltimą. Remiantis objektyviais padarytos nusikalstamos veikos požymiais (kaltininko veiksmai, jų pobūdis, būdas), konstatuotina, kad K. Ž. veikė tyčia – suvokė savo nusikalstamus veiksmus, jų pasekmes ir norėjo taip veikti.

Daroma išvada, kad yra visi pagrindai konstatuoti, kad A. Z. padarė nusikaltimą, nes veiksmai, kuriuos ji atliko, buvo dalis visų bendrininkų sutartų atlikti veiksmų ir siekiamų tikslų. Ji veikė tyčia, nes suvokė savo nusikalstamus veiksmus, jų pasekmes ir norėjo taip veikti.

Pažymėtina, kad bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje; jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais. Įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai yra išsamiai aptarę nusikalstamos veikos atlikimo detales. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, todėl visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iš bendrininkų nepriklausomai nuo kiekvieno iš jų vaidmens, veiksmų pobūdžio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymą.

Apeliacinės instancijos teismo ištirtų ir nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma patvirtina G. N., A. Z., K. Ž. bendrininkavimą nusikaltimo padaryme, tyčią padaryti nusikaltimą, priežastinį ryšį tarp kiekvieno iš jų įvykdytų veiksmų ir bendros veikos.

Žemesnės instancijos teismas

Teisėjų kolegija pripažįsta esant įrodyta, kad A. Z., G. N., K. Ž. bendrininkų grupėje pasikėsino sukčiauti - apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios. Byloje nustatyta, kad bendrais veiksmais jie panaudojo apgaulę ir įgijo teisę į svetimą didelės vertės turtą. Nustatyta, kad nukentėjusysis buvo suklaidintas ir apgautas, iš jo gautas vekselis, kuriame įforminta, kad jis pasiskolina iš A. Z. pinigus, o jam buvo paaiškinta ir manant, kad yra priešingai. Po to vekselis buvo pateiktas notarui, kuris suklaidintas išdavė vykdomąjį dokumentą, šis dokumentas pateiktas antstoliui, siekiant pradėti išieškojimą pagal jį. Taip visų trijų bendrininkų A. Z., G. N., K. Ž. pastangomis, neteisėtai, panaudojant apgaulę, buvo įgyta teisė į svetimą turtą. Bendrininkų tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiojo apgaulę, o vekselis panaudotas kaip nukentėjusiojo apgaulės priemonė. Bendrininkai panaudojo apgaulę, neteisėtai įgijo reikalavimo teisę pagal vekselį, suklaidino notarą ir iš jo gavo vykdomąjį raštą, jį pateikė vykdyti antstolei, taip tiesiogiai kėsinosi į nukentėjusiojo nuosavybę. Byloje nustatyta, kad visi bendrininkai žinojo apie vekselio gavimą neteisėtai ir apgaulės būdu iš nukentėjusiojo. Taigi nuo nusikaltimo padarymo pradžios, nuo vekselio gavimo iki vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti, jie žinojo jo gavimo aplinkybes, jame esančio įrašo neteisingumą, jo gavimo tikslą ir siekė jo pagalba pasekmių - įgyti svetimą turtą.

Prokuroras prašo A. Z., K. Ž., G. N. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Tai reiškia, kad prašoma pripažinti, jog minėti asmenys nusikaltimą pasikėsino padaryti organizuotoje grupėje. Taip pat prašoma K. Ž. veiką kvalifikuoti papildomai pagal LR BK 24 straipsnio 4 dalį (organizatorius).

Šis prašymas netenkinamas ir atmetamas. Pažymėtina, kad pagal LR BK 25 straipsnio 3 dalį nusikalstama veika papildomai kvalifikuojama tuomet, kai nusikaltimas padarytas „organizuotoje grupėje“. Šiuo atveju iš kaltinimo matyti, kad jame aprašant nusikalstamos veikos aplinkybes nurodyta, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupėje, ir nėra pateikta aplinkybė, kad nusikaltimas padarytas organizuotoje grupėje. Todėl daroma išvada, kad nėra pagrindo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį. Be to, organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs (BK 24 straipsnio 4 dalis). Veikos padarymo metu galiojusios BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatos numatė, jog organizuota grupė kaip bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisme ištirtais įrodymais, nustatė, kad G. N., A. Z., K. Ž. veikė bendrininkų grupėje, tačiau nėra pagrindo tvirtinti, kad jie veikė organizuotoje grupėje.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, toks organizuotos grupės požymių, kurie nurodyti kaltinime, nustatymas būtų tik formalus ir nepakankamas, neatspindintis tikrosios organizuotos grupės sampratos esmės. Akivaizdu, jog konstatuojant organizuotos grupės buvimą būtina nustatyti ir gerokai sudėtingesnį bei aukštesnį organizuotumo lygį, nei paprastoje bendrininkų grupėje. Organizuotai grupei kaip bendrininkavimo formai būdingas išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to, toks susitarimas turi būti ne laikinas, o nuolatinio pobūdžio. Dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis – pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Kiti organizuotai grupei būdingi požymiai – tai nusikalstamos veiklos planavimas, veiklos sistemiškumas, bendri susirinkimai ir pan. Nusikalstamų veiksmų ir tikslų bendrumas, nusikalstamų veiksmų intensyvumas patvirtina organizuotos grupės narių apsisprendimą ir susitarimą bendrai daryti nusikalstamą veiką, tarp bendrininkų susiformavusius tvirtus, besitęsiančius ryšius.

Šioje byloje nėra pakankamo pagrindo teigti, kad aptariamas nusikaltimas padarytas, veikiant organizuotoje grupėje.

Byloje nėra pakankamai duomenų, jog G. N., A. Z., K. Ž. siejo nuolatiniai, ilgesni ir glaudesni nusikalstami ryšiai. Iš byloje surinktų įrodymų negalima daryti kategoriškos išvados, kad jie visi iš anksto buvo aptarę, suderinę svarbiausius nusikaltimo padarymo momentus: parengę nusikaltimo padarymo planą, susitarę dėl kiekvieno iš jų daromų veiksmų turinio bei pobūdžio, dėl šių veiksmų padarymo laiko ir pan.

Prokuroras apeliaciniame skunde nepagrindžia ir nenurodo, kurios aplinkybės įrodo buvus organizuotą grupę, o ne kitą bendrininkavimo formą, t. y. bendrininkų grupę, juo labiau kad šiuo atveju taip pat išskiriami analogiški požymiai. Taip pat apeliantas nemotyvavo, kodėl yra pagrindas konstatuoti esant daug sudėtingesnę bendrininkavimo formą nei ta, kuri numatyta BK 25 straipsnio 2 dalyje.

Pagal baudžiamąjį įstatymą, bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis).

Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, jog joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą, bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, jog bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Šioje byloje kaip tik ir nustatyta, jog bendrininkai visi veikė kaip vykdytojai, kiekvienas savo atliktais veiksmais realizavo objektyviuosius nusikaltimo (pasikėsino sukčiauti) sudėties požymius, nors detaliai kiekvienas jų ir neaptarė, nederino, nesiaiškino, tačiau kiekvieno bendrininko atlikti veiksmai buvo indėlis į konkrečią nusikalstamą veiką. Šios aplinkybės įrodo, kad G. N., A. Z., K. Ž. veikė bendrininkų grupėje, kuriai esant nebūtini tokie požymiai, kaip iš anksto numatytas, detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas, nuolatiniai glaudūs ryšiai ir pan.

Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja G. N., A. Z., K. Ž., veikus ne organizuotoje, bet paprastoje bendrininkų grupėje. Ši bendrininkavimo forma pripažįstama jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Esant šioms aplinkybėms tenkinamas prokuroro apeliacinio skundo prašymas pripažinti G. N., A. Z., K. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje. Atmestinas prokuroro prašymas pripažinti, kad jie nusikalto veikdami organizuotoje grupėje.

Pagrįstas ir tenkintinas prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas G. N. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikyti tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl to (LR BK 59 str. 1 d. 2 punktas), nes tam yra įstatyminis pagrindas, o teismas to nevertino. Pažymėtina, kad pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Būtent šioje byloje tokios aplinkybės nustatytos, nes G. N. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi.

Pripažinus G. N. atsakomybę lengvinančią (prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl to) ir sunkinančią (nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje) aplinkybes, G. N. bausmė nekeičiama, nes ji paskirta teisinga, jos keisti nėra pagrindo.

Apylinkės teismas, nustatęs, kad veika nepadaryta bendrininkų grupėje, nepripažinęs lengvinančios ir sunkinančios aplinkybių, netinkamai taikė įstatymą. Pripažinus, kad nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupėje, pripažinus sunkinančią ir lengvinančią aplinkybes, nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Atmestinas prašymas K. Ž. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 24 str. 4 d. (organizatorius). Konstatuojama, kad pagal LR BK 24 straipsnio 4 dalį, organizatorius yra asmuo, subūręs organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, jiems vadovavęs ar koordinavęs jų narių veiklą arba parengęs nusikalstamą veiką ar jai vadovavęs. Minėta norma nurodo baigtą alternatyvių veikų, iš kurių vieną atlikęs asmuo laikomas organizatoriumi, sąrašą. Esminis organizatoriaus požymis yra tai, kad jis suvienija ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendrai nusikalstamai veikai. Tai nusikalstamos veikos vadovas. Organizatoriaus veikla būna įvairi ir visada aktyvi, jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui: lenkia, verbuoja asmenis dalyvauti darant nusikaltimą, juos suvienija, kuria nusikalstamos veiklos planus, numato jų įvykdymo būdus, priemones, paskirsto vaidmenis bendrininkams, nustato tarpusavio ryšius ir kt. Atskirais atvejais organizatoriaus vaidmuo tuo neapsiriboja, nes kartu jis vadovauja ir kitiems bendrininkams, jau realizuojantiems bendrus nusikalstamos veikos tikslus.

Kaltinime nurodyta, kad K. Ž., veikdamas bendrininkų grupėje su A. Z., G. N., susitarė daryti vieną sunkų nusikaltimą - apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą. Kaltinime nurodyta, kad „jis parengė nusikalstamą veiką ir jai vadovavo – įkalbėjo G. N. ir per jį A. Z., turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ir veikė bendrai su bendravykdytojais G. N. ir A. Z.“. Tačiau iš kaltinimo nėra aišku, kuo pasireiškė K. Ž. veiksmai parengiant veiką ir jai vadovaujant. Byloje nustatyta, kad jis pasiūlė G. N. padaryti nusikaltimą ir dalyvavo kaip vykdytojas jo padaryme, tai yra bendrininkavo. Daryti išvadą, kad jis buvo nusikaltimo organizatorius, nepakanka duomenų, nes nenustatytos aplinkybės, kad jis būtų parengęs nusikalstamą veiką, jai vadovavęs, skirstęs vaidmenis ar su bendrininkais juos detaliai aptaręs, ar davęs nurodymus bendrinininkams, koordinavęs jų veiksmus. Nustatyta, kad K. Ž. pasiūlymas G. N. padaryti nusikaltimą sukėlė pasiryžimą G. N. padaryti bendrą nusikalstamą veiką, ir toliau jis (G. N.) veiksmus (surašant vekselį) atliko su A. Z.. Byloje nėra duomenų, kad K. Ž. su G. N. tariantis padaryti nusikaltimą, būtų dalyvavusi A. Z. ir būtų gavusi iš K. Ž. konkrečią užduotį, kad jis būtų paskirstęs bendrininkams vaidmenis nusikaltimo padaryme. Byloje nustatyta, kad padaryti nusikaltimą pirmiausia aptarė ir susitarė G. N. ir K. Ž., po to A. Z. įkalbėjo G. N.. Surašant vekselį K. Ž. nedalyvavo, jį gavo jau po to, kai jis buvo surašytas. Todėl nėra įstatyminio pagrindo K. Ž. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį kaip nusikaltimo organizatoriaus.

A. Z., G. N. veiką kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį nėra reikalinga, nes tai būtų perteklinis veikos kvalifikavimas. Byloje nustatyta, kad jie buvo nusikaltimo vykdytojai, o nusikaltimo vykdytojo veiksmus papildomai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 3 dalį nereikia. Todėl ši apeliacinio skundo dalis netenkinama ir atmetama.

Atmestinas prokuroro apeliacinio skundo prašymas griežtinti bausmę G. N.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes.

Įvertinęs visas aplinkybes, kurios nurodytos anksčiau, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad G. N., A. Z., K. Ž., veikdami bendrininkų grupėje, pasikėsino sukčiauti – apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu metu, tačiau ne vėliau kaip 2010-01-30, K. Ž. pasiūlė, o G. N. sutiko apgaule užvaldyti didelės vertės svetimą – V. G. turtą, taip G. N. ir K. Ž. sutarė, kad iš V. G. apgaulės būdu gaus neprotestuotiną paprastąjį vekselį, nusikaltimo padarymui pasitelks A. Z., vekselyje įrašys, neva ji skolina pinigus V. G., kad vėliau užvaldytų jo turtą, ir G. N. apie tai A. Z. informavo, įkalbėjo A. Z. dalyvauti nusikaltime ir ji sutiko. Vykdydami susitarimą, G. N. kartu su A. Z., jos namuose Kaune, (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2009 m. sausio iki 2010-01-30, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, apsvaigino alkoholiu nukentėjusįjį V. G., kad jis apsvaigęs nesuvoktų savo veiksmų esmės, ir taip bendravykdytojams pasinaudojus V. G. bejėgiška būkle, įtikinę V. G. pasirašyti 2009-11-25 (data dokumente) neprotestuotiną paprastąjį vekselį, pagal kurį V. G. iš A. Z. tariamai gauna 37000 litų grynaisiais, taip apgaulės būdu įgijo didelės vertės tariamą kreditorinį įsipareigojimą. Toliau, tęsiant nusikalstamą veiką, A. Z. turtinę teisę pagal minėtą vekselį 2010-01-30 (data nurodyta dokumente) perleido K. Ž., o K. Ž. 2010-02-02 pateikė neprotestuotiną paprastąjį vekselį Kauno miesto 18-ojo biuro notarui D. G. Kaune, (duomenys neskelbtini), tvirtinamojo įrašo padarymui ir antstolei R. S., Kaune, (duomenys neskelbtini), skolinio dokumento vykdymui, t. y. siekė realizuoti neteisėtą kreditorinį įsipareigojimą. Tęsdami nusikalstamą veiką G. N. kartu su K. Ž. susitarė su V. N., prieš kurį ikiteisminis tyrimas nutrauktas, gyvenusiu kartu su V. G., kad V. N. perimtų iš pašto darbuotojo V. G. skirtus siunčiamus registruotus laiškus, kuriais antstolis informavo tariamą skolininką V. G. apie pradėtą išieškojimo vykdymo procesą, tokiu būdu visi trys bendrininkai K. Ž. naudai siekė įgyti 37000 litų, taip pasikėsino padaryti nukentėjusiajam V. G. 37000 litų turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes V. G. sužinojo apie vykdymo procesą ir nutraukė pradėtą nusikalstamą veiką, 2010-04-23 kreipęsis į policiją. Taip G. N., A. Z., K. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą LR BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Kadangi nustatyta, kad G. N., A. Z., K. Ž., veikdami bendrininkų grupėje, pasikėsino sukčiauti, todėl apylinkės teismo nuosprendžio dalis, kuria K. Ž. ir A. Z. išteisinti dėl kaltinimo pasikėsinus sukčiauti, naikintina ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo jie pripažįstami kaltais: A. Z. pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, K. Ž. pagal LR BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį. Tai daroma vadovaujantis LR BPK 329 straipsnio 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi. O G. N. atžvilgiu nuosprendis keistinas, nustačius aplinkybę, kad jis nusikalto veikdamas bendrininkų grupėje kartu su A. Z. ir K. Ž.. Tai daroma vadovaujantis LR BPK 328 straipsnio 3 punktu, BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu.

Kadangi A. Z. ir K. Ž. padarė nusikaltimą, todėl jie pripažįstami kaltais ir jiems skirtinos bausmės.

Teismas, skirdamas bausmę A. Z. ir K. Ž. atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltinamųjų asmenybes bei kitas aplinkybes.

Skiriant bausmę A. Z. atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimas sunkus, tyčinis, savanaudiškas, nebaigtas, turtinės žalos nesukėlė. Nusikaltimu buvo siekiama sukčiauti ir pasipelnyti apgaulės būdu. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra nebaigtas nusikaltimas ir toks nusikaltimas nesukelia pasekmių, nurodytų atitinkamoje normoje. Tai reiškia, kad tokia veika yra mažiau pavojinga, todėl skiriant bausmę būtina į tai atsižvelgti. A. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad ji prisipažino padariusi nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančia aplinkybe laikoma tai, kad veiką ji padarė bendrininkų grupėje. A. Z. dirba, neteista.

Skiriant bausmę K. Ž. atsižvelgiama į tai, kad nusikaltimas sunkus, tyčinis, savanaudiškas, nebaigtas, turtinės žalos nesukėlė. Nusikaltimu buvo siekiama sukčiauti ir pasipelnyti apgaulės būdu. K. Ž. dirba, šios bylos veiką padarė nebūdamas teistas, nes nusikalstama veika padaryta iki priimant 2012-02-14 ir 2012-05-09 nuosprendžius. Tačiau po šios bylos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas. Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra nebaigtas nusikaltimas ir toks nusikaltimas nesukelia pasekmių, nurodytų atitinkamoje normoje. Tai reiškia, kad tokia veika yra mažiau pavojinga, todėl skiriant bausmę būtina į tai atsižvelgti. K. Ž. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. K. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką jis padarė bendrininkų grupėje.

Dėl bausmės rūšies skyrimo A. Z. ir K. Ž. kolegija konstatuoja, kad BK 182 straipsnio 2 dalis numato, kad už šio nusikaltimo padarymą asmenims skiriama laisvės atėmimo bausmė. Minėta norma alternatyvių ir kitų bausmės rūšių nenumato. Skiriant bausmės dydį įvertinamos visos aplinkybės, kurios paminėtos anksčiau.

K. Ž. Kauno apygardos teismo 2013-12-30 nuosprendžiu paskirtoji bausmė BK 63 straipsnio 1, 4, 9 d., BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčio, 2 dalies pagrindu turi būti subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-14 nuosprendžiu ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-05-09 nuosprendžiu skirtomis bausmėmis, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė. Į bausmės laiką jam turi būti įskaitytos bausmės, visiškai atliktos pagal ankstesnius nuosprendžius (2012-02-14 ir 2012-05-09).

Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-14 nuosprendžiu K. Ž. skirta subendrinta bausmė 44 MGL (5720 litų) dydžio bauda. Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-05-09 nuosprendžiu jam skirta bausmė laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams, skirtas įpareigojimas. Šios bausmės įvykdytos, K. Ž. jas atlikęs.

Tenkintinas prokuroro apeliacinio skundo prašymas priteisti solidariai iš A. Z., K. Ž., G. N. 1000 litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam. Byloje nustatyta, kad V. G. miręs, jo turtą paveldėjo tėvas V. G.. Apeliacinės instancijos teisme V. G. buvo pripažintas nukentėjusiuoju. T. V. G. priklausanti suma - neturtinė žala turi būti priteista jo tėvui V. G., kuris šioje byloje yra nukentėjusysis. Nusikaltimas padarytas bendrais visų trijų paminėtų asmenų veiksmais, nukentėjusiajam padaryta neturtinė žala yra nusikaltimo pasekmė, o jį padarė A. Z., K. Ž., G. N., todėl atsakomybė solidarinė. Todėl nuosprendžio dalis, kuria priteista iš G. N. 1000 litų nukentėjusiajam V. G., keistina, priteisiant solidariai iš G. N., A. Z., K. Ž. 1000 litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam V. G.. Ši nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 4 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Nepagrįstas ir atmestinas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Įtvirtintas nešališkumo reikalavimas turi subjektyvų aspektą, kad nei vienas teisėjas negali asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Jo asmeninis nešališkumas preziumuojamas, jei nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Objektyvusis šio reikalavimo aspektas reiškia, kad teismas turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su jo nešališkumu susijusią abejonę. Byloje nėra duomenų, kurie leistų daryti išvadas, jog teisėjas, nagrinėjęs baudžiamąją bylą ir priėmęs nuosprendį, buvo šališkas. Teisėjo šališkumo motyvavimas tuo, kad kaltinamajam G. N. atsisakius gynėjo V. M., jam buvo leista toliau dalyvauti byloje apklausiant K. Ž., o pakeitus gynėją kitu - V. K., nebuvo iš naujo apklaustas K. Ž., yra nepagrįstas. Atmestinas prokuroro apeliacinio skundo argumentas, kad šiuo pagrindu (šališkumas) nuosprendis turi būti panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo G. N. laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2012 m. kovo 29 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos. Šis prašymas tenkinamas iš dalies.

Turi būti tenkinamas apeliacinio skundo prašymas dėl bausmės pradžios skaičiavimo - nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, nes teismas neteisingai nurodė, jog bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kolegija pažymi, kad jeigu asmuo nuteisiamas laisvės atėmimu, rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta bausmės atlikimo pradžia. Jeigu kaltinamajam paskirta kardomoji priemonė - suėmimas ir priimant nuosprendį ji nepakeista, įskaitęs suėmimo ir bausmės, atliktos pagal pirmesnį nuosprendį, laiką, teismas nurodo, kad bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo naujo nuosprendžio priėmimo momento. Jeigu asmuo nebuvo suimtas, nuosprendyje nurodoma, kad bausmės pradžią reikia skaičiuoti nuo jo sulaikymo bausmės atlikimui momento.

Netenkinamas prašymas į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2012 m. kovo 29 d., kadangi nustatyta, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitomas suėmimo laikas nuo 2012-03-29. Taigi apeliaciniame skunde prašoma to paties dalyko, ką teismas nurodė nuosprendyje, todėl antrą kartą to daryti nereikia. Tačiau konstatuojama, kad teismas neteisingai nurodė, jog į bausmės laiką įskaitomas suėmimo laikas iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Bausmės atlikimo pradžia skaičiuojama nuo naujo nuosprendžio priėmimo. Šiuo atveju nuosprendis priimtas 2013-01-25, todėl suėmimo laikas G. N. turi būti įskaitomas iki nuosprendžio priėmimo dienos.

Konstatuojama, kad bausmės pradžia nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta netinkamai, todėl ši nuosprendžio dalis pakeičiama, pašalinant nuorodą dėl bausmės pradžios skaičiavimo (nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) ir ją patikslinant (nuo nuosprendžio priėmimo dienos). Ši nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 4 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo G. N. įskaityti į bausmės laiką laisvės atėmimo bausmę, atliktą pagal 2012-02-14, 2012-05-28 ir 2012-07-04 nuosprendžius. Šis prašymas atmestinas, nes nustatyta, kad nuosprendžiu teismas išsprendė šį klausimą.

Apeliaciniame skunde prokuroras prašo daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - prie bylos pridėtus pašto dokumentus, grąžinti AB „Lietuvos paštas“ nuosprendžiui įsiteisėjus, o byloje esantį 2009-11-25 neprotestuotiną paprastąjį vekselį palikti saugoti byloje. Šis prašymas atmestinas. Nustatyta, kad nuosprendžiu teismas išsprendė daiktų klausimą ir nutarė prokuroro minimus daiktus (pašto dokumentus, vekselį) palikti saugoti prie bylos. Nenustatyta, kad teismas būtų pažeidęs BPK 94 straipsnio reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad prokuroras neskundžia ir neginčija fakto, kad G. N. buvo suimtas šioje byloje nuo 2013-03-29 iki 2013-01-25, ir prašo šį laiką įskaityti į bausmę. Tos pačios nuomonės buvo ir teismas, šį laiką įskaitęs į bausmės laiką.

Apeliacinės instancijos teismas, nesant apeliacinio skundo dėl šio laiko įskaitymo į bausmės laiką, negali nuosprendžio keisti ir sunkinti nuteistojo padėties. Byloje nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012-03-29 nutartimi G. N. skirtas suėmimas 3 mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2012-03-29. Tačiau byloje nėra duomenų, kada jis pagal šią nutartį buvo suimtas ir apskritai, ar buvo suimtas. Nors byloje yra kitos teismo nutartys (2012-06-07, 2012-09-26, 2012-12-12), kad suėmimo terminas buvo tęsiamas, tačiau neaišku, ar tikrai G. N. nuo 2012-03-29 iki 2013-01-25 buvo suimtas šioje byloje, ar jis atliko laisvės atėmimo bausmę kitose bylose ir dėl to buvo suimtas. Todėl nuosprendžio vykdymo procese šis klausimas turi būti patikrintas. Kaip minėta, šioje proceso stadijoje to daryti nėra galimybės, nes negauti apeliaciniai skundai šiuo klausimu.

Dėl G. N. apeliacinio skundo

Apeliantas G. N. prašo nukentėjusiojo V. G. civilinį ieškinį atmesti arba nuosprendį pakeisti ir iš jo, A. Z., K. Ž. priteisti po 333,33 Lt nukentėjusiajam V. G.. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas.

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo G. N. apeliacinio skundo teiginiu, jog neturtinę žalą nukentėjusiajam teismas priteisė nepagrįstai. Kolegija, atsižvelgusi į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, bylai reikšmingų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė neturtinės žalos dydžio klausimą.

Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, kai, priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas bei teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas. Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priimdamas sprendimą tokią žalą atlyginti, siekia tik sudaryti materialias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai niekas negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus (ir galimus patirti ateityje) neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nagrinėjamoje byloje iš nusikaltimo sukeltų neigiamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajam padaryta tyčiniais nusikalstamais veiksmais. Be abejonės, dėl padaryto nusikaltimo nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir emocinį stresą, kurie turi būti atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į reikšmingas aplinkybes ir jas nurodė. Kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad nukentėjusysis dėl nusikalstamos veikos patyrė nepatogumų. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo nustatyta 1000 Lt neturtinės žalos dydis atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šiuo nuosprendžiu pripažinus ir K. Ž. bei A. Z. kaltais padarius nusikaltimą, iš jų kartu su G. N. priteistina solidariai 1000 litų.

Atmestinas nuteistojo G. N. prašymas priteisti iš visų trijų nuteistųjų vienodai po 333,33 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam. Kolegija pažymi, kad bendrais nusikalstamais veiksmais padaryta žala privalo būti priteista solidariai. Todėl apelianto prašymas netenkinamas.

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kuriuo prašoma atmesti nukentėjusiojo V. G. civilinį ieškinį. Tam pagrindo nėra, nes nustatyta, kad nusikaltimu nukentėjusiajam V. G. buvo padaryta neturtinė žala, todėl ją privalo atlyginti nusikaltimą padarę asmenys.

G. N. apeliacinio skundo argumentas dėl kitų asmenų nuteisimo atmestinas, kadangi jis nuosprendį gali skųsti tik savo, bet ne kitų asmenų atžvilgiu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, BPK 326 straipsnio 4 dalimi,

nusprendė:

Nuteistojo G. N. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendį pakeisti.

Pripažinti G. N., A. Z., K. Ž. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pripažinti G. N. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria K. Ž. dėl kaltinimo pagal LR BK 22 str. 1 d., BK 24 str. 4 d., BK 25 str. 3 d., BK 182 str. 2 d. ir A. Z. dėl kaltinimo pagal LR BK 22 str. 1 d., BK 24 str. 3 d., BK 25 str. 3 d., BK 182 str. 2 d. išteisinti, ir priimti naują nuosprendį.

K. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir skirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunkčiu, 2 dalimi, paskirtą bausmę subendrinti su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-14 ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-05-09 nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis iš dalies jas sudedant ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams 10 (dešimčiai) mėnesių ir 44 BBD (MGL) - (5720 Lt) dydžio baudą. Laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaityti bausmę, visiškai atliktą pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-02-14 nuosprendį (44 MGL - 5720 Lt dydžio bauda) ir Jonavos rajono apylinkės teismo 2012-05-09 nuosprendį (laisvės apribojimas 1 metams 2 mėnesiams).

Bausmės pradžią skaičiuoti pradėjus vykdyti nuosprendį.

A. Z. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 straipsnio 1 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, ir skirti bausmę laisvės atėmimą 1 (vieniems) metams. Laisvės atėmimo bausmę skirti atlikti pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti pradėjus vykdyti nuosprendį.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiajam V. G. ir priteisti solidariai iš G. N., A. Z. ir K. Ž. 1000 litų neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam V. G..

Pašalinti nuosprendžio rezoliucinėje dalyje esančią nuorodą, kad G. N. bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, į bausmės laiką įskaičiuoti suėmimo laiką iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Patikslinti nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad G. N. bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio priėmimo dienos - 2013-01-25, į bausmės laiką įskaičiuoti laiką išbūtą suėmime iki nuosprendžio priėmimo dienos - 2013-01-25.

Kitą Kauno apylinkės teismo 2013 m. sausio 25 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė Danguolė ŠiugždinytėKolegijos teisėjai Egidijus Jonas GrigaravičiusArūnas Paštuolis