Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir teisėja pranešėja), Rūtos Miliuvienės ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Sigitai Brasienei,

dalyvaujant atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovui Andžejui Tabero (Andžej Tabero),

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo ,,PANAMA” M., B. spolka jawna w Suwalkach skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Marijampolės apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo, ir

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Motyvuojamoji dalis

byloje nustatyta, kad Marijampolės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Inspekcija) pareigūnai patikrino pareiškėjo 2004-2007 m. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą ir 2008-04-22 surašė patikrinimo aktą Nr. A5-08-16 (Mokestinė byla, b.l.19-24). Inspekcijos 2008-06-19 sprendimu Nr. (15.11.-15)-T3-28 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” nuspręsta patvirtinti Inspekcijos 2008-04-22 patikrinimo aktą ir papildomai pareiškėjui priskaičiuotus mokesčius: 1279 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą (toliau – ir Atskaitymai), 370 Lt Atskaitymų delspinigių, 77388 Lt pelno mokesčio, 15277 Lt pelno mokesčio delspinigių, 8588 Lt laikinojo socialinio mokesčio, 702 Lt laikinojo socialinio mokesčių delspinigių ir paskirti 384 Lt Atskaitymų baudą, 23216 Lt pelno mokesčio baudą, 2576 Lt laikinojo socialinio mokesčio baudą (b.l. 15-18).

Pareiškėjas pateikė skundą dėl 2008-06-19 Inspekcijos sprendimo (Mokestinė byla, b.l. 17-18, 75-76). Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-08-19 sprendimu Nr. 69-148 Inspekcijos 2008-06-19 sprendimas patvirtintas (b.l. 12-14).

Pareiškėjas pateikė skundą Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) dėl 2008-08-19 Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo panaikinimo (Mokestinė byla, b.l. 1-3).

Mokestinių ginčų komisijos 2008-10-23 sprendimu Nr. S-232 (7-242/2008) Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas Nr. 69-148 patvirtintas (b.l. 8-11).

2008-11-19 pareiškėjas kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti 2008-10-23 Mokestinių ginčų komisijos sprendimą Nr. S-232 (7-242/2008), 2008-06-19 Inspekcijos sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (15.11.-15)-T3-28 ir 2008-08-19 Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimą Nr. 69-148 (b.l. 3-6).

Pareiškėjas nurodė, kad nustatant pareiškėjo mokestinės prievolės dydį, buvo neteisingai apskaičiuotas pelno mokesčio dydis (neteisingai nustatyta mokesčio bazė). Paaiškino, kad apskaičiuojant užsienio vieneto, veikiančio per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje, apmokestinamąjį pelną, privalo būti taikoma Pelno mokesčio įstatymo 11 str. 2 d. nuostata, kuri nustato, kad apskaičiuojant nuolatinių buveinių apmokestinamąjį pelną, iš uždirbtų pajamų atimamos neapmokestinamosios pajamos, ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai, bei tokie atskaitymai, kurie susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatines buveines. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lenkijos Respublikos Vyriausybės sutarties ,,Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo”(toliau - ir DAIS) 7 str. 3 paragrafu - nustatant nuolatinės buveinės pelną, leidžiama atimti išlaidas, padarytas šios nuolatinės buveinės, įskaitant vadovavimo ir bendras valdymo išlaidas, neatsižvelgiant į tai, ar jos buvo padarytos toje Šalyje, kur yra nuolatinė buveinė, ar kitur. Pareiškėjo teigimu, kadangi Lietuvos Respublikos tarptautinės ratifikuotos sutartys turi viršenybę prieš įstatymus galiojančius Lietuvos Respublikoje, minėtoje tarptautinėje sutartyje nurodyta taisyklė, apskaičiuojant pareiškėjo apmokestinamąjį pelną, turėjo būti taikoma tiesiogiai, o Vyriausybės 2002-03-05 nutarimo Nr. 321 patvirtintos tvarkos 6 p. netaikytinas, nes tai prieštarauja Mokesčių administravimo įstatymo 5 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-03-05 nutarimu Nr. 321 patvirtintos tvarkos 3 p. numato, kad su nuolatine buveine susiję leidžiami atskaitymai yra kitos užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę faktiškai patirtos sąnaudos, tiesiogiai susijusios su ta nuolatine buveine, arba jų dalis, apskaičiuojama proporcingai pagal užsienio vieneto pajamų ir nuolatinės buveinės pajamų santykį. Paaiškino, kad dėl didelių laiko ir piniginių sąnaudų pareiškėjas negalėjo išversti visų reikalingų dokumentų ir juos pateikti Mokestinių ginčų komisijai. Pažymėjo, kad patikrinimo metu Inspekcija pareiškėjui neišaiškino jo teisių, nenurodė, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu savo iniciatyva gali teikti mokesčių administratoriui dokumentus, susijusius su mokestinio patikrinimo objektu, dėl ko patikrinimo metu buvo neteisingai apskaičiuotas pelno mokesčio dydis. Pareiškėjo nuomone, dėl šios priežasties visi sprendimai, kurių pagrindų buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka, turi būti panaikinti.

Į teismo posėdį pareiškėjo atstovai neatvyko.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 25-28).

Nurodė, kad pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas veiklą Lietuvos Respublikoje vykdė nuo 2004-05-11 (kai nustatyta tvarka įregistravo nuolatinę buveinę) iki 2006-06-30, t. y. nuolat (tęstinį laikotarpį). Iš pareiškėjo vietos mokesčių administratoriui pateiktų pridėtinės vertės mokesčio deklaracijų ir dokumentų nustatyta, kad pareiškėjas gavo pajamų: 2004 metais 140755 Lt; 2005 metais 284416 Lt, 2006 metais 227450 Lt, tačiau atskaitymų nuo gautų pajamų nemokėjo, t. y. savo mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikoje nevykdė. Todėl atsakovas konstatavo, kad vietos mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo 2004 - 2006 metais Lietuvoje vykdyta veikla atitiko Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 15 p. nurodytas sąlygas, todėl jam atsirado mokestinės prievolės Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad po Centrinio mokesčio administratoriaus aukščiau minėto sprendimo priėmimo pareiškėjas pakeitė tiek mokestinio ginčo dalyką, tiek ribas. Atsakovo nuomone, ginčas šioje byloje vyksta jau ne dėl pareiškėjo pripažinimo veikusiu per nuolatinę buveinę Lietuvoje ir atitinkamų jo pajamų apmokestinimo, o dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokesčių ir įmokų bazės dydžio nustatymo. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas patenka į Pelno mokesčio įstatymo 2 str. nustatytą apmokestinamojo vieneto sąvoką. Pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, atsižvelgiantį tarptautinę praktiką, nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje apmokestinamos visos užsienio vienetų gaunamos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje. Taigi, atsakovo teigimu, ir užsienio apmokestinamojo vieneto per nuolatines buveines uždirbtų pajamų mokesčio bazė yra Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad Komisija savo 2008-10-23 sprendime nurodė, kad pagal DAIS 7 str. 3 p., nustatant nuolatinės buveinės pelną, leidžiama atimti išlaidas, padarytas šios nuolatinės buveinės, įskaitant vadovavimo ir bendras valdymo išlaidas, neatsižvelgiant į tai, ar jos padarytos toje šalyje kur yra nuolatinė buveinė (šiuo atveju - Lietuvoje), ar kitur. Tačiau atsakovas atkreipė teismo dėmesį, kad tame pačiame punkte pažymėta, kad išlaidos, kurias susitariančioji šalis (šiuo konkrečiu atveju - Lietuva) leidžia atimti, apima tik tas išlaidas, kurios atimamos remiantis tos šalies (Lietuvos) vidaus įstatymais. Taigi, atsakovo nuomone, akivaizdu, kad ši DAIS norma nukreipia į susitariančiosios šalies vidaus įstatymus. Tai reiškia, jog Komisija pagrįstai nurodė, kad, siekiant pareiškėjo mokesčių bazę sumažinti vadovavimo ir valdymo išlaidomis, turi būti vadovaujamasi Pelno mokesčio įstatymu ir poįstatyminiais teisės aktais. Atsakovo teigimu, Pelno mokesčio įstatymo 11 str. 4 ir 6 d. nuostatos patvirtina, kad Lietuvos Respublikos vidaus įstatymai neleidžia atimti išlaidas, susijusias su nuolatinės buveinės valdymu ir toks reglamentavimas neprieštarauja tarptautinių sutarčių viršenybės principui. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas nespėjo laiku pateikti visų reikalingų dokumentų, nepagrįsta jokiais įrodymais, nes nei Komisijai, nei Centriniam mokesčių administratoriui minėti dokumentai nepateikti. Pažymėjo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 153 str. 3 d. įtvirtinta mokesčių mokėtojo pareiga pateikti Centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais jis grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Minėtų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje instancijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Nurodė, kad Inspekcija sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmė 2008-06-19. Skundas Centriniam mokesčių administratoriui dėl minėto sprendimo pateiktas 2008-07-15. Atsakovo teigimu, būtent prie šio skundo ir turėjo būti pridėti visi dokumentai ir įrodymai, kuriais pareiškėjas grindė savo nesutikimą su teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimu. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis negalėjo pateikti dokumentų laiku, yra subjektyvaus pobūdžio ir nelaikytinos svarbiomis. Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjui pagrįstai apskaičiuota ir nurodyta sumokėti į biudžetą ginčijamas mokestines sumas.

Per teismo posėdį atsakovo atstovas prašė skundo netenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b.l. 29-30) atsakovo atsiliepime nurodytais motyvais. Papildomai nurodė, kad pareiškėjui buveinės nurodytu adresu 2008-04-09 registruotu laišku buvo išsiųstas pavedimas tikrinti bei pranešimas apie mokestinį patikrinimą. Direktorius E. M. su pavedimu tikrinti pasirašytinai supažindintas 2008-04-18 ir nuo šios dienos pradėtas patikrinimas. Pareiškėjas dėl patikrinimo dalyko bei patikrinimo sustabdymo dėl dokumentų pateikimo prašymų ar pastabų nepateikė, todėl, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas tinkamai buvo informuotas apie patikrinimo atlikimą. Į teismo posėdį trečiojo suinteresuoto asmens atstovas neatvyko. Skundas netenkintinas. Byloje turi būti sprendžiamas ginčas dėl Mokestinių ginčų komisijos sprendimo Nr. S-232 (7-242/2008), 2008-06-19 Inspekcijos sprendimo dėl patikrinimo akto patvirtinimo Nr. (15.11.-15)-T3-28 ir 2008-08-19 Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimo Nr. 69-148 teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyta, kad Inspekcija atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir nustatė, jog pareiškėjas nuo 2004-05-11 iki 2006-06-30 Lietuvos Respublikoje vykdė ūkinę – komercinę veiklą. Nustatyta, kad pareiškėjas iš vykdomos Lietuvoje veiklos gavo pajamų: 2004 m. - 140755 Lt, 2005 m. – 284416 Lt, 2006 m. – 227450 Lt. Kaip matyti iš byloje pateikto Patikrinimo akto (Mokestinė byla, b.l.19-24) pareiškėjas tikrintu laikotarpiu neteikė pelno mokesčio, atskaitymų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti ir socialinio mokesčio deklaracijų, t.y. nevykdė mokestinių įsipareigojimų Lietuvos Respublikoje. Byloje taip pat nėra pateikta minėtų deklaracijų ar kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas anksčiau paminėtus mokesčius mokėjo. Pagal Pelno mokesčio įstatymo (2008-04-10 redakcija Nr. IX-675) 2 str. 2 d. Lietuvos apmokestinamasis vienetas – juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka, o pagal 2 str. 3 d. užsienio apmokestinamasis vienetas – užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas apmokestinamasis vienetas. Pelno mokesčio įstatymo 4 str. 3 d. numatyta, kad užsienio vieneto mokesčio bazė yra: 1) užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, priskiriamos toms nuolatinėms buveinėms Lietuvos Respublikoje tuo atveju, kai tos pajamos susijusios su užsienio vieneto veikla per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje; 2) užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje. Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 19 d. numatyta, kad nuolatinė buveinė – užsienio vieneto veiklos Lietuvos Respublikoje išraiška. Užsienio vienetas laikomas veikiančiu per nuolatinę buveinę Lietuvos Respublikos teritorijoje, jeigu jis Lietuvos Respublikoje: nuolat vykdo veiklą; arba vykdo savo nuolatinę veiklą per priklausomą atstovą (agentą); arba naudoja statybos teritoriją, statybos, surinkimo ar įrangos objektą; arba gamtos išteklių tyrimui ar gavybai nuolat naudoja įrangą arba konstrukciją, įskaitant tam naudojamus gręžinius arba laivus. Remiantis paminėta nuostata, darytina išvada, kad užsienio vienetas laikomas veikiančiu per nuolatinę buveinę, jeigu jis atitinka bent vieną iš anksčiau nurodytų sąlygų. Iš byloje pateikto Patikrinimo akto (Mokestinė byla, b.l.19-24) nustatyta, kad pareiškėjas buveinę Lietuvoje įregistravo 2004-05-11, faktinis veiklos adresas (duomenys neskelbtini) km., Kalvarijos sav., Lietuvos Respublika. Nustatyta, kad bendrovė kelerius metus vykdė aktyvią ūkinę – komercinę veiklą Lietuvoje, teikė reklamos, kitas paslaugas ir gavo pajamų, samdė darbuotojus ir nuomojosi patalpas veiklai atlikti. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjas atitiko Pelno mokesčio įstatymo 2 str. 19 d. įtvirtiną vieną iš sąlygų – jis Lietuvoje veikė nuolat, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas savo veiklą vykdė per nuolatinę buveinę Lietuvoje. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-03-05 nutarimu Nr. 321 patvirtintos Pirmos ir paskutinio mokestinių laikotarpių nustatymo tvarkos 2 p. numatyta, kad nuolatinės buveinės pradžia yra pirmojo sandorio sudarymo diena, o nuolatinės buveinės pabaiga – visų sandorių įvykdymo diena. Pelno mokesčio įstatymo 21 str. numatyta, kad pajamos – visos iš Lietuvos ir ne Lietuvos šaltinių uždirbtos ir (arba) gautos visų rūšių pajamos pinigais ir (arba) ne pinigais. Prie iš Lietuvos šaltinių gautų pajamų priskiriamos ir pajamos, gautos iš Lietuvoje vykdomos veiklos (Pelno mokesčio įstatymo 23 str. 3 p.). Taigi remiantis Pelno mokesčio įstatymo sistemine nuostatų analize, darytina išvada, jog Lietuvos Respublikoje apmokestinamos visos užsienio vienetų gaunamos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje. Pareiškėjas skunde nurodo, kad pelno mokestis jam buvo apskaičiuotas nepagrįstai, t.y. netinkamai taikant teisės aktų nuostatas. Nurodė, kad netinkamai buvo nustatyta mokesčio bazė, nes, apskaičiuojant pelno mokestį, nebuvo atimtos išlaidos, patirtos nuolatinės buveinės, įskaitant vadovavimo ir bendras valdymo išlaidas. Siekiant išvengti užsienio vienetų dvigubo apmokestinimo, apskaičiuojant pelno mokestį, nuo užsienio vieneto pajamų, gautų vykdant veiklą Lietuvoje, turi būti taikomos ir tarptautinių sutarčių, skirtų išvengti dvigubo apmokestinimo, nuostatos. 1994-01-20 Lenkijos ir Lietuvos Respublikų Vyriausybės pasirašė sutartį ,,Dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo” (toliau – Sutartis), kurios 7 str. 1 d. numatyta, kad Susitariančiosios Šalies įmonės pelnas apmokestinamas tik toje Šalyje, išskyrus atvejus, kai įmonė užsiima komercine-ūkine veikla kitoje susitariančiojoje Šalyje per ten esančią nuolatinę buveinę. Jeigu įmonė užsiima komercine-ūkine veikla aukščiau minėtu būdu, tai įmonės pelnas kitoje susitariančiojoje Šalyje gali būti apmokestinamas, tačiau tik ta jo dalis, kuri priskiriama: a) tai nuolatinei buveinei arba; b) pardavimui toje kitoje Šalyje tapačių ar panašių gaminių arba prekių, kaip ir tie, kurie parduodami per tą nuolatinę buveinę, arba c) kitai komercinei-ūkinei veiklai, kuria užsiimama toje kitoje Šalyje, tokiai pačiai ar panašiai į tą, kuri vykdoma per tą nuolatinę buveinę. Kadangi byloje nustatyta, kad pareiškėjas vykdė veiklą Lietuvoje per savo nuolatinę buveinę, todėl pareiškėjo pelnas iš gautų pajamų Lietuvoje priskirtas prie apmokestinamo. Minėto straipsnio 3 d. numatyta, kad, nustatant nuolatinės buveinės pelną, leidžiama atimti išlaidas, padarytas šios nuolatinės buveinės, įskaitant vadovavimo ir bendras valdymo išlaidas, neatsižvelgiant į tai, ar jos buvo padarytos toje Šalyje, kur yra nuolatinė buveinė, ar kitur. Išlaidos, kurias susitariančioji Šalis leidžia atimti, apima tik tas išlaidas, kurios atimamos remiantis tos Šalies vidaus įstatymais. Iš paminėtų nuostatų seka tokio pobūdžio išvada: 1) nustatant nuolatinės buveinės pelną yra leidžiama atimti buveinės patirtas išlaidas; 2) kokios išlaidos ir kokia apimtimi gali būti atimamos nustato šalies, kurioje pelnas apmokestinamas, vidaus teisės aktai. Taigi, apskaičiuojant pareiškėjo pelną ir jį apskaičiuojant taikomus atskaitymus, turi būti vadovaujamasi Lietuvos teisės aktais. Pelno mokesčio įstatymo 11 str. 2 d. numatyta, kad nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apskaičiuojamas iš uždirbtų pajamų atimant neapmokestinamąsias pajamas, ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus bei tokius atskaitymus, kurie susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatines buveines. Atskaitymų, susijusių su pajamų uždirbimu per nuolatines buveines, tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Pelno mokesčio 11 str. 4 d. numatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Be šių rekvizitų, išlaidas, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, pagrindžiančiuose dokumentuose privalo būti nurodyti ir kiti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti papildomi rekvizitai. To paties įstatymo straipsnio 6 d. numatyta, kad šio straipsnio 4 dalies reikalavimai netaikomi užsienio vienetų ar fizinių asmenų surašytiems dokumentams. Sąnaudos pagal užsienio vienetų arba fizinių asmenų surašytus dokumentus pripažįstamos, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Atskaitymų, susijusių su pajamų uždirbimu per nuolatines buveines, tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-03-05 nutarimu Nr. 321. Minėtos Tvarkos 2 p. numatyta, kad apskaičiuojant užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje vykdomos veiklos apmokestinamąjį pelną, iš Lietuvos Respublikos pelno mokesčio 4 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytų nuolatinės buveinės pajamų gali būti atimamos šio įstatymo 12 straipsnyje nustatytos neapmokestinamosios pajamos, atskaitomi šio įstatymo 17 straipsnio 2 dalyje nustatyti ribojamų dydžių leidžiami atskaitymai ir šios tvarkos 3 punkte nustatyti su nuolatine buveine susiję leidžiami atskaitymai. Tvarkos 3 p. yra numatyta, kas laikytina su nuolatine buveine susijusiais leidžiamais atskaitymais, o 6 p. nurodyta, kas negali būti atskaitoma iš nuolatinės buveinės pajamų apskaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną. Tvarkos 6.2 p. numatyta, kad apskaičiuojant nuolatinės buveinės apmokestinamąjį pelną, iš nuolatinės buveinės pajamų negali būti atskaitoma užsienio vieneto faktiškai patirtos sąnaudos, susijusios su tos nuolatinės buveinės valdymu (sprendimų dėl užsienio vieneto veiklos priėmimu). Taigi konstatuotina, kad, remiantis paminėtų teisės aktų nuostatomis, iš nuolatinės buveinės pajamų negali būti atskaitomos užsienio vieneto išlaidos, patirtos dėl nuolatinės buveinės valdymo. Remiantis paminėtomis Pelno mokesčio įstatymo 11 str. 4 ir 6 d. nuostatomis, darytina išvada, kad bet kokiu atveju, siekiant nustatyti, kokie atskaitymai iš nuolatinės buveinės pajamų, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, yra galimi, visų pirma reikalingi išlaidas pagrindžiantys dokumentai. Kaip matyti iš byloje pateikto Patikrinimo akto (Mokestinė byla, b.l.19-24, pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu pateikė Inspekcijos pareigūnams PVM sąskaitas – faktūras, išrašytas UAB ,,Ridma” už patalpų subnuomą. Minėtuose dokumentuose nurodytos išlaidos buvo pripažintos leidžiamais atskaitymais ir atskaičiuotos iš pareiškėjo gautų pajamų. Daugiau byloje nėra jokių duomenų, t.y. pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, kurie leistų spręsti, kad pareiškėjas patyrė kitų sąnaudų, kurias būtų galima priskirti leidžiamiems atskaitymams. Pareiškėjas skunde nurodo, kad patikrinimo metu Inspekcija pareiškėjui neišaiškino jo teisės teikti mokesčių administratoriui dokumentus, susijusius su mokestinio patikrinimo objektu, t.y. tokius, kurie turėtų įtakos pareiškėjo mokestinei bazei apskaičiuoti ir remiantis kuriais Inspekcija privalėtų perskaičiuoti pelno mokesčio dydį. Be to, pareiškėjas nurodė, kad dokumentų nepateikė laiku, nes visi dokumentai yra parašyti lenkų kalba ir juos reikia išversti, dėl laiko ir piniginių sąnaudų pareiškėjas nespėjo jų pateikti laiku ir tai, pareiškėjo nuomone, laikytina objektyviomis priežastimis. Mokesčių administravimo įstatymo (2007-11-08 redakcija Nr. IX-2112) 21 str. 1 d. numatyta, kad mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokesčių mokėtojo patikrinimą, privalo įteikti mokesčių mokėtojui pranešimą apie numatomą mokestinį patikrinimą, nurodydamas dieną ir valandą, kada jam (jo atstovui) atvykti pas mokesčių administratorių arba būti savo patalpose, kai patikrinimas atliekamas nuvykus pas mokesčių mokėtoją. Pranešime nurodomas numatomo patikrinimo dalykas bei preliminarus dokumentų ir kitų duomenų, reikalingų patikrinimui atlikti, sąrašas. Tokie dokumentai ir duomenys turi būti pateikti (parengti) atitinkamai mokesčių mokėtojo (jo atstovo) arba mokesčių administratoriaus pareigūno atvykimo dieną. Kiekvienu atveju nuo pranešimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos iki dokumentų ir kitų duomenų pateikimo (parengimo) dienos turi praeiti ne mažiau kaip 10 dienų. Trumpesnis terminas gali būti nustatytas mokesčių mokėtojo prašymu arba sutikimu. Remiantis Inspekcijos atsiliepimo turiniu, nustatyta, kad 2008-04-09 registruotu laišku pareiškėjui buvo išsiųstas pavedimas tikrinti bei pranešimas apie mokestinį patikrinimą. Nustatyta, kad pareiškėjo direktorius su E. M. su pavedimu tikrinti pasirašytinai supažindintas 2008-04-18. Mokesčių administravimo įstatymo 126 str. 3 d. numatyta, kad mokesčių mokėtojas turi teisę mokestinio patikrinimo metu, taip pat jo rezultatų tvirtinimo metu teikti savo pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo dalyko ir kitų su patikrinimu susijusių aplinkybių. Rašytinės mokesčių mokėtojo pastabos, paaiškinimai ir įrodymai pridedami prie patikrinimo akto ir apie jų pateikimą yra pažymima patikrinimo akte. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas mokestinio patikrinimo metu ar mokestinio patikrinimo akto tvirtinimo metu Inspekcijai būtų pateikęs papildomus dokumentus, įrodančius jo patirtas sąnaudas per nuolatinę buveinę Lietuvoje, kurios priskirtinos leidžiamiems atskaitymams. Mokesčių administravimo įstatymo 144 str. įtvirtinta, kad Mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas minėta teise pasinaudojo ir 2008-06-19 Inspekcijos sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskundė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Mokesčių administravimo įstatymo 153 str. 3 d. numatyta, kad Mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias to priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, kad atrinkti reikalingus dokumentus ir išversti juos į lietuvių kalbą ilgai užtruko, nelaikytinos objektyviomis ir nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas neturėjo galimybės laiku pasinaudoti vertėjo paslaugomis ar įgyvendinti savo teises per atstovą. Pažymėtina, kad skundas Mokestinių ginčų komisijai ir teismui pateiktas pareiškėjo atstovo – advokato, o tai tik patvirtina tą aplinkybę, kad pareiškėjas turi galimybę įgyvendinti savo teises per atstovą. Be to, nei ikiteisminėje mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijoje, nei nagrinėjant bylą teisme, jokie papildomi dokumentai nebuvo pateikti. Tai, kad pareiškėjas yra užsienio vienetas, neatleidžia pareiškėjo nuo atsakomybės žinoti ir laikytis šalies, kurioje jis vykdo savo veiklą, teisės aktų reikalavimų. Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje nurodytos mokesčio mokėtojo pareigos, tarp kurių yra pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (1 p.), taip pat pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais (4 p). Byloje nustatyta, kad pareiškėjas minėtas pareigas vykdė netinkamai, nesumokėjo pelno mokesčio, todėl jam pagrįstai, vadovaujantis pareiškėjo pateiktais dokumentais, apskaičiuotas pelno mokestis. Teismas pažymi, kad Mokesčių administravimo įstatymas nenumato mokesčių administratoriaus pareigos informuoti pareiškėją apie visas jo galimas teises mokestinio patikrinimo metu, nes jos yra numatytos įstatyme. Todėl atmestinas pareiškėjo argumentas, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie galimybę pateikti papildomus dokumentus, be to, kaip nustatyta byloje, jokie papildomi dokumentai nei vienoje iš mokestinio ginčo nagrinėjimo stadijų nebuvo pateikti. Iš byloje pateikto Patikrinimo akto (Mokestinė byla, b.l.19-24) taip pat nustatyta, kad pareiškėjas tikrintu laikotarpiu neapskaičiavo ir nesumokėjo Atskaitymų nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programos finansuoti mokesčio bei laikinojo socialinio mokesčio. Remiantis Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymo (2004-04-15 redakcija Nr. VIII-2032) 3 str. 1 p., vienas iš programos finansavimo šaltinių – atskaitymai nuo pajamų. Minėto įstatymo 4 str. buvo numatyta, kad atskaitymų nuo pajamų mokėtojai – juridiniai asmenys, išskyrus pelno nesiekiančius juridinius asmenis, šio Įstatymo 1 priedėlyje nurodytų dydžių atskaitymus į Programos finansavimo sąskaitą moka nuo pajamų už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, taip pat už parduotą ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, vertybinius popierius, išvestines finansines priemones ir nuo palūkanų pajamų. Šios pajamos pripažįstamos vadovaujantis tais pačiais pajamų pripažinimo apskaitoje principais kaip ir apskaičiuojant pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas. Kadangi nustatyta, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2004-06-01 iki 2005-07-01 neteikė valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijų ir nemokėjo atskaitymų nuo gautų pajamų, todėl pareiškėjui pagrįstai apskaičiuoti už minėtą laikotarpį atskaitymai nuo pajamų kelių priežiūros ir plėtros programai finansuoti. Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo (2005-06-07 redakcija Nr. X-231) 3 str. numatyta, kad mokestį moka tie juridiniai asmenys, kurie už tą patį mokestinį laikotarpį privalo mokėti pelno mokestį nuo apmokestinamojo pelno. Remiantis minėto įstatymo 9 str. 1 d., mokestis privalo būti sumokėtas ne vėliau kaip šio įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nurodytą paskutinę atitinkamo mokestinio laikotarpio metinės mokesčio deklaracijos pateikimo dieną. Minėto įstatymo 8 str. 4 d. numatyta, kad Metinė mokesčio deklaracija pateikiama Pelno mokesčio įstatyme nustatytais metinės pelno mokesčio deklaracijos pateikimo terminais. Mokesčio mokėtojo paskutinio mokestinio laikotarpio metinė mokesčio deklaracija pateikiama per 30 dienų nuo veiklos pabaigos. Nustatyta, kad pareiškėjas nedeklaravo apmokestinamojo pelno už 2006 m. ir neapskaičiavo mokėtino socialinio mokesčio už 2006 m., todėl konstatuotina, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui minėtą mokestį apskaičiavo ir nurodė sumokėti į valstybės biudžetą. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 139 straipsnio 1 dalimi, jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Byloje nustatyta, kad Inspekcija paskyrė pareiškėjui 30 procentų dydžio baudas nuo nesumokėtų mokesčių. Kaip nustatyta iš skundžiamo Inspekcijos 2008-06-19 sprendimo, skiriant pareiškėjui baudą, nebuvo nustatyta nei sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjui pagrįstai paskirtos 30 proc. dydžio baudos nuo nesumokėtų mokesčių sumų.

Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta teisė mokesčių administratoriui skaičiuoti delspinigius mokesčių mokėtojui už nesumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą mokestį. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 97 straipsnio 2 dalimi, šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. Byloje nustatyta, kad Inspekcija, apskaičiuodama delspinigius, pagrįstai vadovavosi minėtomis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis ir jų nepažeidė, todėl pareiškėjui pagrįstai apskaičiuoti delspinigiai nuo apskaičiuotų mokesčių.

Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas mokesčių sumų apskaičiavimo teisingumo neginčija, neprašo jo atleisti nuo baudos ir delspinigių mokėjimo, todėl pagrįstai minėti klausimai nebuvo nagrinėjami skundžiamuose sprendimuose ir nėra sprendžiami šioje byloje.

Atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad 2008-10-23 Mokestinių ginčų komisijos sprendimas Nr. S-232 (7-242/2008), kuriuo patvirtintas 2008-08-19 Valstybinės mokesčių inspekcijos sprendimas Nr. 69-148, Valstybinės mokesčių inspekcijos 2008-08-19 sprendimas Nr. 69-148, kuriuo patvirtintas Inspekcijos 2008-06-19 sprendimas Nr. (15.11.-15)-T3-28, Inspekcijos 2008-06-19 sprendimas Nr. (15.11.-15)-T3-28, kuriuo patvirtintas Inspekcijos 2008-04-22 patikrinimo aktas Nr. A5-08-16 ir pareiškėjui papildomai apskaičiuota ir pareiškėjas įpareigotas sumokėti į valstybės biudžetą 1279 Lt atskaitymų nuo realizavimo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą (toliau - Atskaitymai), 370 Lt Atskaitymų delspinigių, 77388 Lt pelno mokesčio, 15277 Lt pelno mokesčio delspinigių, 8588 Lt laikinojo socialinio mokesčio, 702 Lt laikinojo socialinio mokesčių delspinigių ir paskirti 384 Lt Atskaitymų baudą, 23216 Lt pelno mokesčio baudą, 2576 Lt laikinojo socialinio mokesčio baudą, laikytini teisėtais ir pagrįstais, priimtais tam įgaliotų pareigūnų, tinkamai išsiaiškinus visas su nagrinėjamu ginču susijusias faktines aplinkybes ir teisingai pritaikant teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,

nusprendė:

pareiškėjo ,,PANAMA” M., B. spolka jawna w Suwalkach skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.