- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-930-186/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Žironas (pirm.), Dalia Višinskienė, Henrichas Jaglinskis
- Atsakovas
- UAB „Veskonas“
- Ieškovas
- UAB „Genys“
- Advokatai
- Zenonas Naus, Ramūnas Širvys
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Veskonas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Genys“ ieškinį atsakovui UAB „Veskonas“ dėl 7808,76 Lt skolos ir procesinių palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Genys“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Veskonas“ prašydamas priteisti iš atsakovo 8 013,80 Lt skolos, 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog 2006 metais tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė prekybiniai santykiai, kurių pagrindu ieškovas parduodavo atsakovui prekes pagal PVM sąskaitas-faktūras, o atsakovas per 30 dienų apmokėdavo už perduotas prekes. Prekes UAB „Veskonas“ vardu atsiimdavo eiliniai atsakovo darbuotojai. Ieškovas nurodė, kad atsakovas jam yra skolingas 8 013,80 Lt pagal 2006 metų rugsėjo 6 d. – spalio 3 d. išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovas UAB „Genys“ atsisakė nuo dalies ieškinio reikalavimų - nuo 205,04 Lt skolos priteisimo.
Šalies argumentai
Atsakovas UAB „Veskonas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog prekes pagal ieškovo nurodytas atsakovo neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras atsiėmė atsakovo darbuotojas A. Š. , kuris nebuvo įgaliotas atsakovo vardu pasiimti ieškovo išduodamų prekių, ir jas pasisavino. Ieškovas negalėjo išduoti prekių neįgaliotam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2007-06-06 sprendimu ieškinį tenkino ir nusprendė priteisti iš UAB „Veskonas“ UAB „Genys“ naudai 7808,76 Lt skolą, 234,26 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Bylą dėl likusios skolos dalies, - 205,04 Lt, nutraukė. Teismas sprendimu taip pat priteisė iš UAB „Veskonas“ valstybei 17,31 Lt už procesinių dokumentų įteikimą ir nusprendė grąžinti UAB „Genys“ 6,15 Lt žyminį mokestį. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatė, kad, nepaisant to, jog tarp šalių nebuvo sudaryta sutartis, 2006 m. tarp šalių buvo prekiaujama pagal PVM sąskaitas-faktūras, išduodant prekes atsakovo UAB „Veskonas“ atstovams, o atsakovui sumokant už gautas prekes. Teismas laikė, kad tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai. Teismas taip pat nustatė, kad už dalį gautų prekių atsakovas liko skolingas ieškovui 7808,76 Lt, ką patvirtina byloje esančios sąskaitos-faktūros ir aktai. Teismas, vadovaudamasis LR CK 2.133 str. 9 d., padarė išvadą, kad UAB „Genys“ turėjo pagrindą laikyti, jog A. Š. yra UAB „Genys“ įgaliotas atstovas, kadangi jam prekės būdavo nuolatos išduodamos pateikus darbo pažymėjimą, atsakovas atsiskaitydavo su ieškovu už A. Š. išduotas prekes. Kadangi sąskaitose-faktūrose nurodytos prekės naudojamos remonto darbams atlikti, todėl logiška, kad jos buvo išduodamos tuos darbus atliekančiam asmeniui. Sąskaitose-faktūrose yra šio darbuotojo parašai, patvirtinantys, jog jose nurodytos prekės buvo gautos. Aplinkybė, kad A. Š. neatsiskaitė su atsakovu UAB „Veskonas“ ar gautas prekes panaudojo ne pagal paskirtį, negali įtakoti atsiskaitymų tarp UAB „Veskonas“ ir UAB „Genys“. Nustačius, jog A. Š. gautas prekes naudoja ne pagal paskirtį, UAB „Genys“ nebuvo apie tai įspėtas.
Šalies argumentai
Atsakovo UAB „Veskonas“ atstovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007-06-06 sprendimą dalyje, kuria iš UAB „Veskonas“ UAB „Genys“ naudai priteista 7808 Lt skolos, 234,26 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, o taip pat dalyje, kuria iš UAB „Veskonas“ valstybei priteista 17,31 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir iš UAB „Genys“ priteisti 17,31 Lt valstybei atlygintų bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl materialinės teisės normų pažeidimo bei dėl neteisingo procesinės teisės normų pritaikymo. Teismas be pakankamo pagrindo taikė LR CK 2.133 str. 1, 2 ir 9 d. įtvirtintas teisės normas, reglamentuojančias per atstovą sudaryto sandorio pasekmes, kai sandorius atstovas sudaro, viršydamas jam suteiktas teises, kadangi nagrinėjamu atveju A. Š. neturėjo jokių įgaliojimų atsakovo vardu sudaryti sandorius ar pasirašyti PVM sąskaitas-faktūras. Atsižvelgiant į tai, teismas turėjo taikyti LR CK 2.133 str. 6 d. įtvirtintą teisės normą ir joje įtvirtintas pasekmes, kai sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo. Teismas nepagrįstai sprendė, kad juridinio asmens atstovavimo atsiradimą sąlygojo vienintelio dokumento, t.y. darbuotojo pažymėjimo, pateikimas. Teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad darbuotojo pažymėjimas tėra darbuotojo tapatybę patvirtinantis dokumentas ir jokių teisių atstovauti darbdavį neapibrėžia. Pagal LR CK 2.137 str. 2 d., kai atstovo teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, jis turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai. Teismas neatsižvelgė ir niekaip nepasisakė dėl atsakovo pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog ieškovas UAB „Veskonas“ negalėjo protingai numatyti, kad A. Š. veikia atsakovo vardu. Priešingai, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog UAB „Veskonas“ ėmėsi protingų priemonių, kad atsakovo vardu sandorių nesudarytų tam teisės neturintys asmenys. Tai patvirtina UAB „Veskonas“ darbo tvarkos taisyklių 5.3.5. punkto nuostatos, nustatančios, jog darbuotojams draudžiama be įmonės raštiško įgaliojimo užsakyti, pirkti prekes, pasirašyti PVM sąskaitas-faktūras; UAB „Veskonas“ 2006-01-03 įgaliojimas Nr. 1-2006, kuriuo konkretiems asmenims buvo suteiktos teisės užsakyti, pirkti prekes, pasirašyti PVM sąskaitas-faktūras; aplinkybė, jog atsakovo apmokėtas UAB „Genys“ PVM sąskaitas-faktūras kartu pasirašė atsakovo įgalioti asmenys; aplinkybė, jog A. Š. pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščius tuo laikotarpiu, kai su ieškovu buvo sudaryti ginčo sandoriai, nėjo savo darbinių pareigų – be svarbios priežasties neatvyko į darbą; aplinkybė, jog UAB „Veskonas“ nėra gavęs UAB „Genys“ A. Š. perduotų prekių. Tai, jog UAB „Veskonas“ apmokėjo kitas UAB „Genys“ išrašytas ir A. Š. pasirašytas PVM sąskaitas-faktūras, patvirtina tik tai, jog atsakovas pasinaudojo jam LR CK 2.133 str. 6 d. suteikta teise patvirtinti sandorį tuo atveju, kai jį atstovaujamojo vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo. Apeliantas nurodo, jog ta aplinkybė, kad tarp šalių nebuvo sudarytas susitarimas dėl prekių pirkimo-pardavimo, sąlygoja tai, jog kiekvienas prekių pirkimo atvejis laikytinas atskiru sandoriu. Atsižvelgiant į LR CK 2.81 str. 1 d., 2.140 str., 2.137 str. 2 d. nuostatas, UAB „Genys“, vykdydamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.246 str. 1 d.), kiekvieno sandorio sudarymo atveju turėjo įsitikinti UAB „Veskonas“ atstovu prisistatančio asmens teisėmis atstovauti juridinį asmenį, ypač atsižvelgiant į tai, kad prekės parduodamos kreditan. Teismas A. Š. veiksmus turėjo vertinti kaip asmens, neturinčio teisės sudaryti sandorį UAB „Veskonas“ vardu, ir taikyti LR CK 2.133 str. 6 d. įtvirtintą normą. UAB „Veskonas“ nėra nei raštu, nei žodžiu, nei kokiais nors kitais veiksmais patvirtinęs ginčo sandorių, dėl ko ieškinys turėjo būti atmestas. Ieškovui UAB „Genys“ pareigą atsiskaityti pagal ginčo sandorius turi A. Š. . Teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nepagrįstai nurodė, jog priimdamas sprendimą vadovaujasi LR CK 6.1. – 6.6. straipsniais, kadangi LR CK 6.5 str. ir 6.6. str. reglamentuoja skolininkų ir kreditorių daugeto teisiniu santykius. Nors teismas ginčijamo sprendimo motyvuojamoje dalyje pasisakė dėl ieškovo reikalavimo priteisti procesines palūkanas, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje šio reikalavimo neišsprendė, tuo pažeisdamas LR CPK 265 str. 2 d. ir 270 str. 5 d. normas. Teismas, priteisdamas iš atsakovo 2000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti, pažeidė LR CPK 98 str. 2 d. įtvirtintą procesinę teisės normą, nes neatsižvelgė į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio įtvirtintą atstovavimo įkainio dydį.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Genys“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007-06-06 sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 str.).
Nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas pareigos neperžengti apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Atsakovo UAB „Veskonas“ apeliacinio skundo ribos apima Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007-06-06 sprendimo, kuriuo patenkinti ieškovo UAB „Genys“ ieškinio reikalavimai dėl 7808,76 Lt skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo ginčijimą. Apeliantas prašo panaikinti Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007-06-06 sprendimą dalyje, kuria buvo nuspręsta iš UAB „Veskonas“ priteisti 7808,76 Lt skolos, 234,26 Lt žyminio mokesčio ir 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti UAB „Genys“ naudai, o taip pat 17,31 Lt už procesinių dokumentų įteikimą valstybės naudai ir ieškinį toje dalyje atmesti, priteisiant iš UAB „Genys“ 17,31 Lt valstybei atlygintų bylinėjimosi išlaidų. Skundo teisinį pagrindą sudaro apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė LR CK 2.133 str. įtvirtintas materialinės teisės normas, reglamentuojančias per atstovą sudaryto sandorio pasekmes, o taip pat pažeidė LR CPK 98 str. 2 d., 270 str. 4 d. 4 p., 265 str. 2 d. ir 270 str. 5 d. įtvirtintas procesines teisės normas.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino LR CK 2.133 str. įtvirtintas sandorių sudarymo per atstovą pasekmes reglamentuojančias teisės normas. Kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju spręsdamas dėl atsakovo prievolės atsiskaityti su ieškovu pagal jo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras buvimo, pagrįstai taikė numanomo atstovavimo sukeliamas teisines pasekmes (LR CK 2.133 str. 2 d.).
Byloje yra nustatyta ir neginčijama aplinkybė, kad tarp ieškovo ir atsakovo faktiškai buvo susiklostę pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai – ieškovas UAB ,,Genys“ tiekdavo prekes atsakovui UAB „Veskonas“, kurio vardu prekes pasiimdavo darbuotojai, o pastarasis už jas atsiskaitydavo, apmokėdamas PVM sąskaitas-faktūras. Rašytinė pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių sudaryta nebuvo. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas, pareiškęs reikalavimą iš atsakovo priteisti 7808,76 Lt įsiskolinimą už jam pateiktas prekes, teismui pateikė PVM sąskaitas-faktūras, kuriomis įrodinėjo atsakovui perduotų prekių kiekius bei kainą. PVM sąskaita faktūra – dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 str. 29 d.). Prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas (Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 4 str. 1 d.). Todėl PVM sąskaitos-faktūros pasirašymas ir priėmimas sukelia teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus apie prekių gavimą, atsikaitymo už jas tvarką, sprendė, jog tarp šalių buvo sudaryta žodinė pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas teisingai kaip nepagrįstą atmetė atsakovo UAB „Veskonas“ argumentą, jog jam nekyla prievolė atsiskaityti su ieškovu, kadangi jis tų prekių negavo, o PVM sąskaitas-faktūras, iš kurių ieškovas kildina savo reikalavimus, atsakovo vardu pasirašė įgaliojimų neturinti asmuo.
Pažymėtina, kad atstovui įgaliojimai gali būti suteikti ne tik aiškiai išreiškiant juos išduodamame rašytiniame įgaliojime ar kitų sandorių, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu, tačiau jie taip pat gali būti numanomi, atsižvelgiant į šalių santykius ir aplinkybes, kuriomis atstovas veikia (LR CK 2.133 str. 2 d.). Remiantis LR CK 2.133 str. 2 d. nuostatomis, jeigu asmuo savo elgesiu davė pagrindo trečiajam asmeniui protingai manyti ir sąžiningai tikėti, kad jis paskyrė kitą asmenį savo atstovu, tokio asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam, t. y. sukuria šiam civilinių teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino atsakovo UAB „Veskonas“ veiksmus ir pagrįstai sprendė, jog jie suteikė ieškovui UAB „Genys“ rimtą pagrindą manyti, kad UAB „Veskonas“ paskyrė A. Š. savo atstovu.
Iš apeliacinio skundo matyti, jog apeliantas UAB „Veskonas“ netinkamai aiškina LR CK 2.133 str. 2 d. įtvirtintą teisės normą, nurodydamas, kad numanomo atstovavimo sukeliamos teisinės pasekmės netaikytinos, jei tretysis asmuo, sudarydamas sandorius atstovaujamojo vardu, neturi teisės jų sudaryti. Teisėjų kolegija pažymi, jog LR CK 2.133 str. 2 d. numatytų teisinių sandorio sudarymo pasekmių atstovaujamajam taikymas nepriklauso nuo to, ar sandorį jo vardu sudarė įgaliojimus turintis asmuo. Teismas nagrinėjamoje byloje turėjo vertinti, ar atsakovas UAB „Veskonas“ savo elgesiu davė rimtą pagrindą ieškovui UAB „Genys“ manyti, kad atsakovas savo atstovu priimant ieškovo perduodamas prekes ir pasirašant PVM sąskaitas-faktūras paskyrė A. Š. . Apeliantas nepagrįstai nurodo, jog šią aplinkybę galima buvo nustatyti tik iš rašytinių atsakovo UAB „Veskonas“ ar A. Š. pateiktų įrodymų. LR CK 2.133 str. 2 d. nuostata, jog numanomo atstovavimo atveju sandoris privalomas atstovaujamajam, yra skirta apginti tretįjį asmenį, kuris iš asmens, kurio vardu sudarytas sandoris, veiksmų turėjo rimtą pagrindą manyti, jog sandorį sudaro su to asmens atstovu. Todėl ieškovas, įrodinėdamas numanomą atstovavimą sąlygojusius atsakovo UAB „Veskonas“ veiksmus galėjo remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis.
Teismas visapusiškai ir pilnai ištyrė byloje esančius įrodymus ir išvadą dėl numanomo atstovavimo padarė įvertinęs aplinkybių, kuriomis veikė A. Š. , visumą. Teismas tinkamai įvertino atsakovo UAB „Veskonas“ elgesį kaip davusį pagrindą ieškovui manyti, kad tretysis asmuo A. Š. , sudarydamas sandorį dėl prekių pirkimo-pardavimo, veikė atsakovo UAB „Veskonas“ vardu. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog tarp šalių susiklosčiusi prekių perdavimo atsakovui ir atsakovo apmokėjimo už šias prekes praktika, kai prekes pasiimdavo ir PVM sąskaitas-faktūras pasirašydavo atsakovo darbuotojas A. Š. , einantis montuotojo pareigas, davė rimtą pagrindą ieškovui UAB „Genys“ manyti, jog UAB „Veskonas“ A. Š. paskyrė savo atstovu. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovas UAB „Veskonas“ tokiu būdu apmokėjo 2006-03-01 PVM sąskaitą-faktūrą serija GEN Nr. 0600403, 2006-03-31 PVM sąskaitą-faktūrą serija GEN Nr. 0600644, 2006-05-25 PVM sąskaitą-faktūrą serija GEN Nr. 0601203 ir 2006-08-01 PVM sąskaitą-faktūrą serija GEN Nr. 0602250 (b.l.52-55, 57-58). Be to, atsakovas taip pat yra apmokėjęs 2006-09-20 PVM sąskaitą-faktūrą serija GEN Nr. 0602804, pagal kurią ieškovas UAB „Genys“ prekes perdavė šią sąskaitą-faktūrą pasirašiusiam UAB „Veskonas“ montuotojui A. Baršauskui, kuris kaip ir tretysis asmuo A. Š. neturėjo įgaliojimų UAB „Veskonas“ vardu atlikti šiuos veiksmus (b.l.59). Nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės ta aplinkybė, jog tretysis asmuo A. Š. pateikdavo atsakovui UAB „Veskonas“ apmokėjimui nepasirašytas PVM sąskaitas-faktūras, kurias prieš apmokėjimą pasirašydavo tinkamus įgaliojimus turintys atsakovo UAB „Veskonas“ filialų vadovai (b.l. 82-87). LR CK 6.2133 str. 2 d. prasme atsakovo elgesys vertintinas iš ieškovo pozicijų, t.y. ar iš atsakovo veiksmų ieškovui buvo rimtas pagrindas manyti, jog jis sandorį sudaro su atsakovo atstovu. Atsakovo UAB „Veskonas“ veiksmai, priimant ieškovo perduotas prekes ir už jas apmokant, kai prekės buvo perduotos įgaliojimų UAB „Veskonas“ vardu sudaryti sandorius, pasirašyti PVM sąskaitas-faktūras neturinčiam trečiajam asmeniui A. Š. , laikytini sudarančiais rimtą pagrindą ieškovui manyti, jog tretysis asmuo A. Š. turėjo įgaliojimus atlikti šiuos veiksmus.
Šalies argumentai
Apelianto nurodomi vidaus teisės aktai – UAB „Veskonas“ darbo tvarkos taisyklės, UAB „Veskonas“ 2006-01-03 įgaliojimas Nr. 1-2006 nupirkti prekes – negali būti pripažinti įrodymais, paneigiančiais numanomo atstovavimo galimybę. Apeliantas UAB „Veskonas“ nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovui buvo žinoma apie minėtus atsakovo vidaus teisės aktus, pagal kuriuos A. Š. neturėjo įgaliojimų UAB „Veskonas“ vardu užsakyti, nupirkti prekių ir pasirašyti PVM sąskaitas-faktūras. Atsižvelgiant į daugkartinį tarp susiklosčiusių pirkimo-pardavimo teisinių santykių pobūdį, kai prekės atsakovui UAB „Veskonas“ buvo perduodamos per įgaliojimų atsakovo vardu veikti neturintį A. Š. , ir atsakovas už šias prekes su ieškovu tinkamai atsiskaitydavo, darytina išvada, jog atsakovas UAB „Veskonas“, būdamas apdairus civilinių teisinių santykių dalyvis, turėjo informuoti ieškovą UAB „Genys“, jog atsakovo vardu sandorius sudaro tam įgaliojimų neturinti asmuo arba kad tretysis asmuo A. Š. jau kuris laikas be svarbios priežasties neatvyksta į darbą.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, jog teismas, spręsdamas dėl atsakovo UAB „Veskonas“ prievolės atsiskaityti su ieškovu UAB „Genys“ pagal jo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras egzistavimo, turėjo vadovautis LR CK 2.133 str. 6 d. įtvirtinta teisės norma, kuri reglamentuoja teisines pasekmes tuo atveju, kai sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo. Teisėjų kolegija, sistemiškai aiškindama LR CK 2.133 str. 2 d. ir 6 d. įtvirtintas teisės normas, daro išvadą, jog šios normos yra konkuruojančios, o remiantis bendruoju teisės principu lex specialis derogat legi generali, esant bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijai, yra taikoma specialioji teisės norma. LR CK 2.133 str. 2 d. įtvirtinta teisės norma yra specialioji LR CK 2.133 str. 6 d. įtvirtintos teisės normos atžvilgiu, kadangi šios abi normos reglamentuoja teisines pasekmes, kai sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tačiau LR CK 2.133 str. 2 d. įtvirtinta teisės norma sandorio privalomumą atstovaujamajam sieja su paties atstovaujamojo veiksmais, davusiais rimtą pagrindą trečiajam asmeniui manyti, jog jis šį asmenį paskyrė savo atstovu. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl atsakovo UAB „Veskonas“ prievolės egzistavimo taikytina LR CK 2.133 str. 2 d. įtvirtinta teisės norma.
Nustačius, jog, vadovaujantis LR CK 2.133 str. 2 d., ieškovas UAB „Genys“ iš atsakovo veiksmų turėjo rimtą pagrindą manyti, kad jis savo atstovu paskyrė A. Š. , prievolė atsiskaityti pagal neapmokėtas PVM sąskaitas-faktūras tenka atsakovui UAB „Veskonas“. Aplinkybė, ar atsakovas UAB „Veskonas“ faktiškai gavo prekes, nurodytas PVM sąskaitose-faktūrose, kuriomis ieškovas grindžia atsakovo įsiskolinimą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, kadangi numanomo atstovavimo atveju trečiojo asmens atstovaujamojo vardu sudaryti sandoriai yra privalomi atstovaujamajam. Prekių neperdavimo atsakovui UAB „Veskonas“ faktas yra trečiojo asmens A. Š. materialinės atsakomybės UAB „Veskonas“ atžvilgiu atsiradimo pagrindas.
Teisėjų kolegija sutinka su apelianto UAB „Veskonas“ argumentu, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje nenurodydamas priteistinų palūkanų, nors sprendimo motyvuojamojoje dalyje šis klausimas buvo išspręstas, pažeidė LR CPK 235 str. 2 d. ir 270 str. 5 d. įtvirtintas procesines teisės normas, tačiau ieškovas UAB „Genys“ sprendimo šiuo pagrindu neskundė, o, vadovaujantis LR CPK 313 str., apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamosios dalies pabaigoje netinkamai nurodė LR CK teisės normas, kuriomis vadovavosi priimdamas sprendimą, tuo pažeisdamas LR CPK 270 str. 4 d. 4 p. reikalavimą, tačiau šis procesinės teisės normos pažeidimas, vadovaujantis LR CPK 329 str. 1 d., nėra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, kadangi dėl jo nebuvo neteisingai išspręsta byla. Iš sprendimo motyvuojamoje dalyje pateiktų teisinių argumentų ir nurodytų teisės normų matyti, jog teismas tinkamai taikė ir aiškino materialines teisės normas.
Šalies argumentai
Apeliantas UAB „Veskonas“ nesutinka su skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismo ieškovo naudai iš atsakovo priteista išlaidų advokato pagalbai apmokėti suma, nepagrįstai šias išlaidas siedamas tik su atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidomis. Vadovaujantis LR CPK 98 str. 1 d., atlygintinomis pripažintinos ne tik atstovavimo teisme išlaidos, bet ir išlaidos teikiant konsultacijas, o LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ atlygintinomis pripažįsta ir advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos ir kitos išlaidos. Be to, tik teismas turi diskrecijos teisę įvertinęs LR CPK 98 str. 2 d. numatytas aplinkybes (bylos sudėtingumas, darbo ir laiko sąnaudos), sumažinti šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, priteisiamas iš kitos šalies išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Teismui taip pat paliekama teisė spręsti, ar išlaidų dydžiui pagrįsti būtina detalizuota užmokesčio apskaičiavimo pažyma. Todėl teismas atmeta apelianto argumentą, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiamu sprendimu, priteisdamas iš UAB „Veskonas“ UAB „Genys“ naudai 2000 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, pažeidė LR CPK 98 str. 2 d. normą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškinį teisingai aiškino ir taikė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, tinkamai, visapusiškai ir pilnutinai ištyrė įrodymus, turinčius reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007-06-06 sprendimas paliekamas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo UAB „Veskonas“ ieškovo UAB „Genys“ naudai priteistinos jo turėtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, kurios, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato darbo laiko sąnaudas, ankstesnį dalyvavimą šioje byloje mažinamos iki 500 Lt (LR CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutarė:
Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2007 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui UAB „Genys“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo UAB „Veskonas“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) 500 Lt (penkis šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.