Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainos Kukalienės, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Astos Urbonienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos 2024 m liepos 25 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 33588, kuriuo pareiškėjai paskirta 300 Eur bauda, nustačius, kad pareiškėja pažeidė UĮ 57 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Inspekcijos pareigūnai atliko tyrimą dėl galimų darbo teisės pažeidimų Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijoje. Atlikus tyrimą ir įvertinus surinktus duomenis, 2024 m. balandžio 19 d. gimnazijai buvo surašytas Užimtumo įstatymo pažeidimo protokolas Nr. UĮPPJ 1090-0103, kuriame nurodyta, kad, būdama priimančioji įmonė, gimnazija, prieš leisdama Izraelio piliečiams dirbti hebrajų kalbos konsultantais, nepareikalavo jiems reikalingų leidimų dirbti Lietuvoje ir nepateikė privalomų LDU pranešimų per EDAS sistemą. Tokiais veiksmais buvo pažeistos UĮ 56 straipsnio 7 dalies ir 57 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Taigi, remiantis bylos medžiaga, nustatyta, kad pareiškėja pavėluotai pateikė privalomus pranešimus (LDU formas) per EDAS sistemą Inspekcijai ir Užimtumo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apie Lietuvos Respublikoje įdarbintus užsieniečius.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėja skunde teigia, kad laiku nepateikė privalomų pranešimų, kadangi buvo įsitikinusi, jog pagal „Heftziba“ programą atvykusių Izraelio piliečių darbas Lietuvoje nėra laikomas komandiravimu ir LDU pranešimų teikti nereikia. Pareiškėja nurodo, kad Inspekcija priėmė skundžiamą nutarimą neteisingai įvertinusi faktines padaryto pažeidimo aplinkybes ir priežastis, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių.

Teismas pažymi, kad UĮ 57 straipsnio 2 dalyje aprašyta pažeidimo sudėtis yra formali, t. y. pranešimo apie įdarbintą užsienietį nepateikimas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pažeidimas buvo padarytas. Pareiškėjos kaltę dėl UĮ 57 straipsnio 2 dalies pažeidimo įrodo Inspekcijos tyrimo metu gauti duomenys apie faktinį užsieniečių darbą gimnazijoje bei LDU pranešimų apie juos nebuvimas EDAS sistemoje, taip pat kita rašytinė bylos medžiaga. Kvalifikuojant šią veiką (neveikimą) kaip pažeidimą, numatytą UĮ 57 straipsnio 2 dalyje, nebūtina nustatyti, ar užsienietis realiai pradėjo dirbti. Pažeidimo fakto konstatavimas siejamas su jo įdarbinimu , o ne su realia darbo pradžia, t. y. pranešimas turėjo būti pateiktas būtent ne vėliau kaip likus vienai dienai iki minėtų užsieniečių įdarbinimo dienos.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 5 straipsnį administraciniu nusižengimu laikoma šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo (ANK 7 straipsnis). Taigi, kaltė yra būtinasis kiekvieno administracinio nusižengimo požymis ir nesant asmens kaltės negalima ir jo administracinė atsakomybė. Įstatymų leidėjas, nustatydamas konkrečias kaltės formas – tyčią ir neatsargumą, šių kaltės formų rūšis – atitinkamai tiesioginę ar netiesioginę tyčią ir lengvabūdiškumą ar nerūpestingumą, kartu netiesiogiai nurodo, kad, kaltinant asmenį padarius ANK pažeidimą, būtina ne tik nurodyti konkrečią kaltės formą, rūšį, bet ir atskleisti kaltės turinį, pasireiškiantį intelektinio ir valinio elementų visuma (ANK 7–9 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-3-2013).

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą bei bylos aplinkybes, pažymi, jog pareiškėjos skunde išdėstytas argumentas, kad Izraelio specialistai į Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnaziją atvyko vykdyti veiklos pagal „Heftziba“ programą, kuri esą laikytina vyriausybine, todėl jų atvykimas ir darbas Lietuvoje neturėjo būti vertinamas kaip komandiruotė, o tai esą atleidžia pareiškėją nuo pareigos teikti LDU pranešimus, laikytinas nepagrįstu. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad „Heftziba“ programa šiuo metu yra patvirtinta Lietuvos Respublikos ar Izraelio valstybės vyriausybiniu lygiu kaip dvišalė vyriausybinė sutartis ar programa, galiojanti Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nors pareiškėja nurodo, kad programa koordinuojama Izraelio Švietimo ministerijos Užsienio reikalų departamento, tai savaime nesuponuoja pagrįstos išvados, jog specialistų atvykimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą ar su ja suderintą tarptautinę programą, kurios pagrindu būtų galima taikyti kokias nors išimtis nuo įprastos teisinės tvarkos, reglamentuojančios trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą ar komandiravimą į Lietuvos teritoriją.

Pagal UĮ 56 bei 57 straipsnių nuostatas, tiek įdarbinant trečiosios šalies piliečius, tiek juos komandiruojant, darbdaviui ar priimančiajai įstaigai kyla imperatyvi pareiga užtikrinti, kad būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, tarp jų – turėti galiojantį leidimą dirbti arba pateikti informaciją apie komandiruotą darbuotoją per LDU sistemą. Šios pareigos atsiranda nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu (komerciniu, švietimo ar kt.) asmuo atvyksta dirbti Lietuvoje, jeigu nėra teisės aktuose nustatytos aiškios ir konkrečios išimties. Taigi, vien pareiškėjos deklaratyvus teiginys, kad veikla vyko pagal vyriausybinę programą, nepagrįstas jokiais objektyviais įrodymais – nebuvo pateikta nei programos teksto, nei Lietuvos ar Izraelio vyriausybės sprendimo dėl tokios programos įgyvendinimo Lietuvoje, nei kitų dokumentų, kurie leistų pagrįstai manyti, jog šiuo atveju LDU pranešimų teikti nereikėjo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja, kaip priimančioji šalis, turėjo pareigą pateikti LDU pranešimus apie kiekvieną komandiruotą užsienietį, ir jos neveikimas pagrįstai laikytas UĮ 57 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

Vertinant pareiškėjos skundo argumentus dėl jai taikytos atsakomybės, pažymėtina, kad atsakovė pagrįstai laikosi pozicijos, jog pareiškėja turėjo informuoti apie užsieniečių, t. y. trečiųjų šalių piliečių, atvykimą vykdyti veiklos į jos įstaigą, vadovaudamasi UĮ ir UTPĮ nuostatomis. Šie įstatymai reglamentuoja trečiųjų šalių piliečių darbo ir komandiravimo į Lietuvos Respubliką sąlygas, ir imperatyviai nustato tam tikras pareigas tiek darbdaviams, tiek kitiems subjektams, kurie priima užsieniečius dirbti ar vykdyti veiklą. Pagal UĮ 57 straipsnio 2 dalį, darbdaviai arba fiziniai ar juridiniai asmenys, pas kuriuos komandiruojami darbuotojai, privalo pateikti informaciją apie užsieniečių darbą LDU pranešimų sistema ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki jų veiklos Lietuvoje pradžios. Įstatymas aiškiai nustato, kad pareiga teikti informaciją kyla ne tik darbdaviui siaurąja prasme, bet ir bet kuriam subjektui, pas kurį užsienietis vykdo veiklą – šiuo atveju, švietimo įstaigai, kuri tiesiogiai naudoja komandiruoto darbuotojo darbo rezultatą, organizuoja jo veiklą ir prižiūri jo funkcijų vykdymą.

Nors pareiškėja teigia, kad nėra buvusi šių užsieniečių darbdavė ir kad už jų veiklos organizavimą atsakinga Izraelio pusė, tokie teiginiai neatleidžia nuo objektyviai galiojančios pareigos užtikrinti tinkamą informacijos pateikimą apie užsieniečių komandiravimą. Be to, kaip konstatuota patikrinimo metu, užsieniečiai – Izraelio piliečiai – nuo atvykimo į Lietuvą dirbo būtent pareiškėjos vadovaujamoje įstaigoje, vykdė hebrajų kalbos konsultantų funkcijas, t. y. teikė paslaugas, kurios yra tiesiogiai susijusios su gimnazijos veikla. Tokia faktinė situacija objektyviai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja veikė bent jau kaip priimančioji šalis pagal komandiravimo taisykles, todėl turėjo visas teisines pareigas, numatytas LDU informavimo tvarkoje.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas informavimo pareigą numato ne kaip formalų reikalavimą, bet kaip vieną iš kontrolės mechanizmų, leidžiančių institucijoms (tokios kaip Inspekcija) užtikrinti trečiųjų šalių piliečių veiklos teisėtumą Lietuvoje, jų darbo sąlygų atitikimą įstatymams bei išvengti nedeklaruoto ar nelegalaus darbo. Dėl šios priežasties pareiga pateikti LDU pranešimus yra imperatyvi, o jos nevykdymas, nepriklausomai nuo subjektyvaus pareiškėjos požiūrio į užsieniečių statusą, yra traktuojamas kaip UĮ pažeidimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja, priimdama užsieniečius vykdyti veiklą jos įstaigoje, faktiškai elgėsi kaip subjektas, turintis informavimo pareigą pagal UĮ 57 straipsnio 2 dalį bei pagal Aprašo nuostatas, jos neveikimas – t. y. nepateikimas LDU pranešimų – pagrįstai buvo įvertintas kaip pažeidimas.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, šalių pateiktus argumentus bei aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad atsakovės sprendimas pripažinti, jog pareiškėja – Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija – nevykdė pareigos pateikti informaciją apie užsieniečių atvykimą ir veiklą Lietuvoje, yra pagrįstas ir atitinka tiek teisės aktų nuostatas, tiek faktinę situaciją. Kaip jau minėta, pareiškėja teigia, kad į Lietuvą atvykę Izraelio piliečiai, vykdę veiklą gimnazijoje, nebuvo jos darbuotojai, o jų atvykimas ir veikla esą buvo vykdomi pagal tam tikrą tarptautinę programą, kurios pagrindu pareiškėja, kaip juridinis asmuo, neturėjo pareigos nei sudaryti su jais darbo santykių, nei teikti informacijos Migracijos departamentui apie jų veiklą. Tačiau tokie pareiškėjos argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais, kadangi byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad minėta programa buvo formaliai pripažinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ministerijų ar kitų kompetentingų institucijų, taip pat nėra įrodymų, kad šie užsieniečiai atvyko ir veiklą vykdė savarankiškai, be gimnazijos organizacinio ir administracinio įsitraukimo.

Byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad būtent pareiškėja buvo centrinė šių asmenų veiklos Lietuvoje organizatorė bei naudotoja. Nustatyta, jog užsieniečiai dirbo tik pareiškėjos patalpose, buvo įtraukti į ugdymo procesą, bendravo su mokiniais, dėstė hebrajų kalbą, konsultavo gimnazijos bendruomenę, veikė laikydamiesi įstaigos vidaus taisyklių bei gimnazijos darbo organizavimo tvarkos. Tai reiškia, kad tarp jų ir gimnazijos susiklostė realūs veiklos ryšiai, kurie atitinka darbo ar paslaugų teikimo santykių esmę, net jei formali sutartis nebuvo sudaryta. Teismas pabrėžia, kad taikant teisės normas, ypač susijusias su UĮ, UTPĮ bei Aprašo nuostatomis, lemiamą reikšmę turi ne formalus sutarties ar statuso egzistavimas, bet faktinis veiklos pobūdis ir realūs santykiai tarp užsieniečio ir juridinio asmens. Įstatymų leidėjas siekia užtikrinti, kad visais atvejais, kai užsienietis faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje tam tikro juridinio asmens naudai, pastarasis subjektas turėtų pareigą pranešti atsakingoms institucijoms apie tokią veiklą. Priešingu atveju būtų sudaryta galimybė piktnaudžiauti reglamentavimu, išvengiant pareigų fiktyviai vengiant formalių darbo santykių, tačiau faktiškai naudojantis darbuotojo veikla.

Informacijos pateikimo – LDU pranešimo – pareiga, kaip matyti iš minėto Aprašo nuostatų, kyla ne vien tuo atveju, kai egzistuoja darbo sutartis, bet ir tuomet, kai užsienietis komandiruojamas ar siunčiamas veikti juridinio asmens naudai. Šiuo atveju ginčo nėra, kad užsieniečių veikla buvo vykdoma tik gimnazijoje, jų funkcijos buvo neatsiejamai susijusios su gimnazijos kasdiene veikla ir pagrindine funkcija – švietimu. Todėl laikytina, kad pareiškėja buvo ne tik faktiška užsieniečių veiklos naudotoja, bet ir ją organizavo, koordinavo, taigi – atitiko subjektą, kuriam kilo pareiga teikti informaciją apie jų atvykimą ir veiklą Lietuvoje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog užsieniečių veikla buvo vykdoma visiškai savarankiškai ar kad ją tiesiogiai ir išimtinai organizavo bei kontroliavo Izraelio institucijos. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog būtų buvęs kitas juridinis asmuo, atsakingas už šių asmenų veiklą Lietuvoje. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad gimnazija negali būti laikoma nuo šios veiklos nepriklausomu stebėtoju ar neutralia trečiąja šalimi – ji buvo aktyvus ir pagrindinis šių užsieniečių veiklos subjektas Lietuvoje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad formalus darbo sutarties nebuvimas tarp pareiškėjos ir atvykusių užsieniečių nepanaikina atsiradusios pareigos teikti informaciją apie jų veiklą, kadangi ši pareiga kyla iš faktinių veiklos santykių ir teisinio reglamentavimo esmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atsakovės priimtas sprendimas konstatuoti pažeidimą grindžiamas tiek objektyviais faktais, tiek teisės normų aiškinimu, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Administracinė nuobauda yra prievartinio pobūdžio valstybės taikoma atsakomybės priemonė, todėl ji neišvengiamai susijusi su tam tikrais suvaržymais ir apribojimais. Taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, siekdamas užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Vien tik administracinėn atsakomybėn patraukto asmens pageidavimus tenkinančios administracinės nuobaudos paskyrimas šiuo atveju akivaizdžiai neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų. Todėl prieš pažeisdamas teisės normų reikalavimus, atsakomybėn patrauktas asmuo privalėjo įvertinti tai, kad administracinio nusižengimo padarymas sukels neigiamas finansines pasekmes, o to nepadaręs, jis prisiėmė pasekmių, kilusių jam dėl padaryto pažeidimo, riziką. Laikytina, kad administracinį nusižengimą padariusio asmens dėl administracinės nuobaudos taikymo patiriami nepatogumai yra adekvatus jo neteisėtų veiksmų rezultatas, už kurį atsakingas yra jis pats. (Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 28 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. AN2-107-290/2019).

ANK 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšys parenkamos iš šio kodekso specialiosios dalies straipsnyje nurodytų administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių rūšių, atsižvelgiant į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas), atsižvelgdami į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamiesi teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka išnagrinėjusi institucija (pareigūnas) kiekvieną savo sprendimą privalo motyvuoti.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tai reiškia, kad nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti švelnesnę ar griežtesnę administracinę atsakomybę, kaip tai numatyta ANK 35 ir 36 straipsniuose. Atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas padarytas pirmą kartą, tačiau pažeidimas padarytas dėl nerūpestingumo bei netinkamo teisės aktų interpretavimo, o pareiškėjos atstovas pažeidimų nepripažino, Inspekcija pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju tinkamiausia sankcija – UĮ 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta vidutinio dydžio piniginė bauda, t. y. 300 Eur. Toks sprendimas atitinka proporcingumo, teisingumo ir protingumo principus, be to, jis neprieštarauja teismų praktikoje suformuotam požiūriui, jog administracinė nuobauda turi būti individualizuota, bet kartu užtikrinanti tinkamą atsakomybės įgyvendinimą ir prevencinį poveikį.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustačius Inspekcijos 2024 m. liepos 25 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 33588 neteisėtumo pagrindų, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėja skundu taip pat prašė atlyginti pareiškėjos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai.

Nagrinėjamu atveju, sprendimu atmetus pareiškėjos skundą, t. y. sprendimą priėmus atsakovės naudai, skundu pareikštas pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.