Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-529-493/2015

Teisėjas Dainius Ročys Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00020-2012-2

2015 m. lapkričio 6 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Giedriaus Endriukaičio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Almai Markvaldienei, nuteistajam V. Č., nuteistojo gynėjui advokatui Dariui Karabinui, civilinio ieškovo BUAB „V.“ bankroto administratoriaus UAB „T. C.“ atstovui Erikui Sinickiui (Erik Sinicki),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendžio, kuriuo V. Č. pripažintas kaltu:

padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „V.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas”) ir jam paskirta 20 MGL dydžio, tai yra 753,20 EUR (septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 20 euro centų) bauda;

padarius nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje (2011-04-19 UAB „V.“ akcijų pirkimo pardavimo sutarties ir 2011-04-19 dokumentų priėmimo–perdavimo akto pagaminimas) ir jam paskirta 20 MGL dydžio, tai yra 753,20 EUR (septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 20 ct) bauda;

padarius nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje (dėl turto – transporto priemonės „VW Transporter“ – pasisavinimo) ir jam paskirta 25 MGL dydžio, tai yra 941,50 EUR (devynių šimtų keturiasdešimt vieno euro 50 ct) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrintos iš dalies sudedant, prie griežčiausios pridedant dalį švelnesnių, ir galutinė bausmė V. Č. paskirta 50 MGL dydžio, tai yra 1883,00 EUR (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt trijų eurų 00 ct) bauda.

Civilinio ieškovo BUAB „V.“ bankroto administratoriaus UAB „T. C.“ civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir iš V. Č. priteista 920,99 EUR (devyni šimtai dvidešimt eurų 99 ct) turtinės žalos atlyginimo BUAB „V.“ naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „V.“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir vieninteliu akcininku, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 straipsnį, kuris numato, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“ ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai“ ir, būdamas atsakingas už UAB „V.“ buhalterinės apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 apgaulingai tvarkė UAB „V.“ buhalterinę apskaitą, o būtent: imituodamas UAB „V.“ akcijų pardavimą ir Įmonės dokumentų perdavimą M. M., 2011-04-19 pasirašė žinomai melagingą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2011-04-19 priėmimo–perdavimo aktą, nors realiai akcijų ir buhalterinių dokumentų M. M. neperdavė ir neketino perduoti, paslėpė UAB „V.“ buhalterinės apskaitos dokumentus: apyvartos žiniaraščius, apskaitos registrus, ūkinių operacijų apskaitos pirminius dokumentus, finansinės atskaitomybės duomenis, grynųjų pinigų apskaitos pirminius dokumentus, kasos knygas, inventorizacijos aprašus, tuo apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „V.“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Be to, V. Č. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „V.“ direktoriumi ir veikdamas bendrininkų grupėje su M. M., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia pagamino netikrus dokumentus, t. y. 2011-04-19 UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią įrašė žinomai melagingus duomenis įvardinant joje akcijų pirkėju M. M., nors realiai akcijos M. M. parduotos nebuvo, taip pat 2011-04-19 dokumentų priėmimo - perdavimo aktą, į kurį įrašė žinomai melagingus duomenis, įvardindamas jame dokumentų gavėju M. M., nors realiai jam jokių dokumentų neperdavė, ir abu dokumentus patvirtino savo parašu, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to, V. Č. nuteistas už tai, kad 2011-07-12 Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „V.“ iškėlus bankroto bylą ir nustačius UAB „V.“ valdymo organams ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui – UAB „T. C.“ įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto įsiteisėjimo dienos duomenimis, jis, būdamas UAB „V.“ direktoriumi ir vieninteliu akcininku neperdavė Įmonės turto – automobilio VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 1991 m., tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį svetimą – UAB „V.“ priklausantį turtą – automobilį VW Transporter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 4180 Lt vertės, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis nutartis Nr. 2K-43/2006).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga ir pati atlikusi įrodymų tyrimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje objektyviai ir nešališkai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir padarė pagrįstą išvadą dėl V. Č. kaltės padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Apeliaciniame skunde V. Č. pateikia argumentus, kurie, jo manymu, paneigia teismo padarytą išvadą, kad su M. M. sudaryta akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi ir priėmimo–perdavimo aktu nebuvo siekiama realių civilinių teisinių santykių atsiradimo. Tačiau apelianto argumentai apeliacinės instancijos teismo vertinami kaip neįtikinantys. Iš liudytojų – buvusios M. M. žmonos N. M. ir kaimynės K. A. parodymų matyti, kad M. M. gyvenimo būdas buvo nesuderinamas su įmonės akcijų pirkimu, ketinant vystyti verslą, bei galimybe už šias akcijas sumokėti 1100 Lt, kaip nurodoma akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje. Ikiteisminio tyrimo metu N. M. parodė, kad jos buvęs vyras M. M. niekur nedirbo, o jei pradėdavo dirbti, būdavo atleidžiamas už pravaikštas dėl to, kad nuolat vartojo alkoholį. Apie tai, kad 2011 m. balandžio mėnesį jos buvęs vyras galėjo įsigyti kokių nors akcijų, ji nieko nežino, tačiau labai tuo abejoja, kadangi jis buvo prasigėręs žmogus ir tam tikrai neturėjo pinigų. Liudytojos manymu, M. M. galėjo būti pasinaudota, abejonių jai sukėlė ir parašai ant akcijų pirkimo–pardavimo sutarties bei priėmimo–perdavimo akto. Tačiau duodama parodymus pirmosios instancijos teisme, liudytoja N. M. pakeitė parodymus ir jau teigė, kad paskutiniais metais jos vyras gydėsi, sakė, kad reikia stotis ant kojų ir „daryti verslą“, visada turėdavo pinigų, tik nežino, iš kur. Liudytoja N. M. pirmosios instancijos teismui taipogi pateikė UAB „V.“ Juridinių asmenų registro registravimo pažymėjimą bei įstatus ir nurodė šiuos dokumentus radusi M. M. paskutinėje gyvenamojoje vietoje 2014 metų vasarą.

Siekiant pašalinti prieštaravimus tarp N. M. parodymų, ji buvo apklausta ir apeliacinės instancijos teisme. Liudytoja paaiškino rastų dokumentų nepateikusi anksčiau, kadangi apie juos pamiršusi ir prisiminusi tik teisme. Tačiau N. M. parodymus bylą nagrinėjant teisme, įskaitant ir apie minėtų UAB „V.“ dokumentų suradimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nelaiko patikimais. Visų pirma, N. M. teiginius apie M. M. pajamas ir besikeičiantį gyvenimo būdą paneigia liudytojos K. A. parodymai, jog M. M. nuolat vartojo alkoholį, iš konteinerių namo nešdavo šiukšles, ateidavo pas ją prašyti pinigų. Kaime sklidusios kalbos apie kažkokią neva M. M. daromą aferą, ką apklausiama nurodė K. A., galėjo reikšti būtent fiktyvų įmonės akcijų pirkimą, už ką M. M., tikėtina, buvo sumokėta, dėl ko ir galėjo pasklisti kalbos. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentas, jog tokios kalbos galėjo sklisti dėl M. M. planų vystyti verslą, negali būti vertinamas kaip pagrįstas. M. M. finansinių galimybių nepatvirtina ir duomenys apie jo galimai gautą kreditą, kadangi paskolą jis galėjo gauti vienu iš laikotarpių, kada oficialiai turėjo darbą.

UAB „V.“ registravimo pažymėjimo ir įstatų radimas buvusioje M. M. gyvenamojoje vietoje taip pat kelia pagrįstų abejonių, kadangi versija, jog N. M. šiuos dokumentus rado tvarkingai sudėtus į įmautę viduryje gyvenamojo namo kambario, atsižvelgiant į tai, kad dokumentai rasti praėjus daugiau kaip trims metams po M. M. mirties, visą tą laiką name niekas negyveno, jame esantys daiktai išversti, o durys nerakinamos, nėra logiška. Liudytojos N. M. parodymų pakeitimas kaltinamajam naudinga linkme, juolab ir UAB „V.“ dokumentų pateikimas, nenurodant įtikinamos versijos apie šių dokumentų atsiradimą pas N. M. ir logiškai nepaaiškinant, kodėl šie dokumentai nebuvo pateikti į bylą iškart po jų suradimo, vertintinas kaip N. M. pastangos padėti V. Č. išvengti atsakomybės, bet ne kaip siekis padėti teismui atskleisti objektyvią tiesą byloje.

Taigi, remiantis liudytojos N. M. parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir liudytojos K. A. parodymais teisme, nustatyta, kad M. M. ginčijamos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu gyveno kaip asocialus asmuo, todėl nei lėšų akcijų iš V. Č. įsigijimui, nei realių planų vykdyti UAB „V.“ veiklą, negalėjo turėti. Administracine tvarka jis buvo daugybę kartų teistas už alkoholinių gėrimų gėrimą viešose vietose, viešosios rimties trikdymą, smulkias vagystes, o skiriamų baudų nemokėjo. Iš pažymos apie M. M. socialinį draudimą matyti, kad per 2008 – 2010 metus jis dirbo vos kelis mėnesius. Tai, kad jo vardu buvo registruoti 1982 m., 1983 m.,1986 m., 1982 m. pagaminti automobiliai, kaip ir tai, kad 2007 m. jis įgijo dviejų įmonių akcijas, nepaneigia nustatytų aplinkybių apie M. M. gyvenimo būdą ir finansinių galimybių bei ketinimų vystyti verslą nebuvimą. Apeliaciniame skunde keliamas liudytojos K. A. parodymų patikimumo klausimas, tačiau abejoti šios liudytojos parodymais teismas neturi pagrindo. Jos parodymai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, sutampa, o faktas, kad į teismą liudytoją reikėjo atvesdinti, nepaneigia jos parodymų objektyvumo.

Minėti byloje surinkti duomenys prieštarauja kaltinamojo V. Č. parodymams, kad UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta ne fiktyviai, bet M. M. ketinant vystyti verslą. Prieš tariamą įmonės akcijų pardavimą, V. Č. parodymais, įmonė ketverius metus nevykdė jokios veiklos, o jos turimos skolos sudarė daugiau kaip 800 tūkst. litų. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad įmonės kreditorius UAB „Hormann Lietuva“ dar 2010 metais pradėjo ruošti dokumentus skolos išieškojimui, o 2010 m. rugsėjo 3 d. dienraštyje „Kauno diena“ patalpino skelbimą, jog UAB „V.“ iki 2010 m. spalio 3 d. nesumokėjus UAB „H.“ skolos, kreditorius kreipsis į teismą dėl „V.“ bankroto bylos iškėlimo. Apelianto teigimu, byloje nėra duomenų apie tai, koks galėjo būti jo daromų nusikalstamų veikų motyvas, tačiau būtent byloje surinkti duomenys sudaro pagrindą manyti, kad fiktyvaus UAB „V.“ akcijų pardavimo motyvas galėjo būti siekis išvengti dalyvavimo įmonės skolų išieškojimo ar bankroto procedūrose.

Apeliantas skunde teisingai pažymi, kad Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje, kuria UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta niekine, aukštesniojo teismo sprendimu buvo panaikinta. Tačiau šio sandorio fiktyvumo faktas nustatinėjamas nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, todėl sprendimo civilinėje byloje panaikinimas neturi įtakos vertinant šios bylos duomenis. Nustačius V. Č. kaltę dėl fiktyvios UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, nekyla abejonių, kad ir įmonės dokumentų priėmimo–perdavimo aktas taip pat neatitinka tikrovės, todėl spręsti, kad įmonės dokumentai, kuriuos privalėjo saugoti įmonės direktorius V. Č., kaip ir įmonei priklausantis automobilis „VW Transporter“, buvo perduoti M. M., nėra pagrindo.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje, BK 300 straipsnio kontekste, netikro dokumento pagaminimu laikomi veiksmai, kuriais asmenys, neturintys teisės pagaminti dokumentą, jį pagamina taip, kad jis išoriškai būtų panašus į tikrą arba pagamina kito asmens vardu. Tuo tarpu tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Vienas iš dokumentų suklastojimo būdų yra tyčinis įrašymas į tikrą dokumentą melagingų žinių, t. y. žinių, neatitinkančių tikrovės. Taigi fiktyvios įmonės akcijų pirkimo–pardavimo sutarties ir dokumentų priėmimo–perdavimo akto sudarymas, neketinant sukurti realių teisinių santykių, kvalifikuotinas kaip dokumento suklastojimas, bet ne kaip netikro dokumento pagaminimas. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad minėtą sutartį ir aktą pasirašė fiktyvaus sandorio šalys savo parašais, taigi dokumentai nėra netikri. Dėl šios priežasties skundžiamame nuosprendyje nustatytomis pripažintos aplinkybės tikslintinos, nurodant, kad V. Č., būdamas UAB „V.“ direktoriumi ir veikdamas bendrininkų grupėje su M. M., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia suklastojo dokumentus, t. y. 2011-04-19 UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią įrašė žinomai melagingus duomenis įvardinant joje akcijų pirkėju M. M., nors realiai akcijos M. M. parduotos nebuvo, taip pat 2011-04-19 dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, į kurį įrašė žinomai melagingus duomenis, įvardindamas jame dokumentų gavėju M. M., nors realiai jam jokių dokumentų neperdavė, ir abu dokumentus patvirtino savo parašu, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis kitoje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Byloje gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. Č., išlaidas sudaro 162,12 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 328 straipsnio 3 punktu,

nutarė:

Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 10 d. nuosprendį, jo aprašomojoje dalyje nurodant, kad V. Č., būdamas UAB „V.“ direktoriumi ir veikdamas bendrininkų grupėje su M. M., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia suklastojo dokumentus, t. y. 2011-04-19 UAB „V.“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, į kurią įrašė žinomai melagingus duomenis įvardinant joje akcijų pirkėju M. M., nors realiai akcijos M. M. parduotos nebuvo, taip pat 2011-04-19 dokumentų priėmimo–perdavimo aktą, į kurį įrašė žinomai melagingus duomenis, įvardindamas jame dokumentų gavėju M. M., nors realiai jam jokių dokumentų neperdavė, ir abu dokumentus patvirtino savo parašu, tai yra padarė nusikaltimą, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.