- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-05
- Bylos Nr.
- 1A-290/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Linas Šiukšta, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- M. Č., P. Č.
- Nukentėjusysis
- A. K.
- Advokatai
- Aleksandras Palamarčukas
- Kategorijos
- 1.1.4.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Č. ir nuteistojo P. Č. gynėjos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:
M. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime nuo 2011 m. birželio 18 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. išbūtas laikas.
P. Č. nuteistas pagal BK 25 straipsnio 2 dalį, 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme ir suėmime nuo 2011 m. birželio 19 d. iki 2012 m. gruodžio 14 d. išbūtas laikas.
Iš M. Č. ir P. Č. solidariai priteista nukentėjusiajam A. K. 12255 Lt turtinei ir 20000 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Č. ir P. Č. nuteisti už tai, kad jie, 2011 m. birželio 16 d., nuo 20 val. iki 23 val., (duomenys neskelbtini), S. K. kieme, būdami apsvaigę nuo alkoholio, kilusio žodinio konflikto metu, veikdami kartu bendrininkų grupe su S. K., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, tyčia sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau devynių smūgių D. K. į viršutinę kūno dalį (pagrinde į galvą), padarydami nukentėjusiajai galvos smegenų sumušimą, kraujo išsiliejimą po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais; poodinę kraujosruvą dešinio smilkinio srityje, pereinančią ant dešines ausies kaušelio; kraujosruvą galvos minkštuosiuose audiniuose dešinio smilkinio srityje; kraujosruvą dešiniajame smilkininiame raumenyje; kraujo išsiliejimą (hematomą) po kietuoju galvos smegenų dangalu, apimantį dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininę, dalį momeninės bei kaktinės skilčių; kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apimantį dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininę, dalį kaktinės ir momeninės skilčių bei kairio galvos smegenų pusrutulio dalį smilkininės skilties; smulkias taškines kraujosruvas (kontuzinį židinį) dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties centrinėje dalyje; poodines kraujosruvas akių vokuose, pakaušio dešinėje, nosies nugarėlės vidurinėje dalyje, kairio žasto viduriniame trečdalyje delniniame paviršiuje bei kairės plaštakos nugariniame paviršiuje; paviršinius odos nubrozdinimus kaktos kairėje, kairiame skruoste, dėl ko nukentėjusioji D. K. nuo galvos ir galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, mirė vietoj, tokiu būdu tyčia, kartu su bendrininku S. K., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nužudė D. K..
Šalies argumentai
Nuteistasis M. Č. apeliaciniu skundu prašo jį išteisinti. Nuteistasis teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, remiantis melagingais liudytojų parodymais, jis nukentėjusiajai sudavė du antausius, po ko ji išliko sąmoninga, vartojo alkoholį. Paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė yra per griežta, jis teisiamas pirmą kartą, po įvykio pats prisistatė policijos pareigūnams ir padėjo atskleisti šį nusikaltimą.
Nuteistasis nurodo, jog apygardos teismas neatsižvelgė į tai, jog nukentėjusioji mirė nuo dešinės galvos pusės sumušimų, tuo tarpu jis antausius sudavė į kairę veido pusę, o po įvykio liudytojai derino parodymus liepiant S. K.. Neatsižvelgė į tai, kad P. Č. karučiu išvežė gyvą nukentėjusiąją į mišką ir ten paliko. Be to, A. B. matė, kad M. Č. gynė nukentėjusiąją nuo S. K. ir P. Č. smurto. Neatsižvelgta ir į tai, kad prieš pasikariant S. K. budinčio pareigūno prašė rašymo priemonės ir popieriaus, nes norėjo prisipažinti, kad D. K. nužudė jis.
Nuteistojo P. Č. gynėja apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendį ir nuteistojo P. Č. veiką perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį. Taip pat prašo atlikti įrodymų tyrimą ir skirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjos nuomone, nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja tikrosioms įvykio aplinkybėms, todėl teismas netinkamai pritaikė įstatymą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei rungtyniškumo principą. Teismas nepagrįstai P. Č. parodymus vertino kaip gynybinę poziciją ir rėmėsi S. K. parodymais. Teismas neišnagrinėjo ir neištyrė bylos tiek, kiek to reikalauja įstatymai, nes nevertino kaltinimui nepalankių įrodymų ir reikalavimo, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai.
Nuteistojo gynėja teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino P. Č. ir M. Č. parodymų, o rėmėsi vien tik mirusiojo S. K. parodymais, kurie nepatikrinti teisiamojo posėdžio metu, S. K. neapklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, be to, jo parodymai teisinantys save, siekiant apkaltinti kitus asmenis, ir neatspindi tikrųjų įvykio aplinkybių. Nepagrįsta teismo išvada, kad P. Č., duodamas parodymus dėl įvykio aplinkybių, siekė sušvelninti savo padėtį. Pastarasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neneigė sudavęs smūgius D. K. ir ją pargriovęs, tačiau teigė, kad dėl jo suduotų smūgių ji mirti negalėjo. P. Č. parodymai, vertinant juos su kitais byloje surinktais įrodymais, neprieštarauja liudytojų E. K. ir A. V. parodymams. E. K., 2011-11-18 apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, paaiškino, kad ant suoliuko jos sodybos kieme nukentėjusiai į pakaušį sudavė vieną smūgį M. Č., nuo smūgio ji nuvirto, bet atsikėlė ir toliau gėrė. P. Č. sudavė ranka į tą pačią vietą, bet ji nenukrito. Po kurio laiko spyrė koja į petį, nukentėjusioji nenukrito. Smūgis buvo nestiprus. Panašiai aiškino ir duodama parodymus teisme. Po to girdėjo triukšmą už vartelių, bet kas vyko, nematė. A. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad M. Č. ir P. Č. pasikeisdami sudavė po 2-3 smūgius rankomis ir kojomis. M. Č. sėdinčiai į viršutinę kūno dalį, nuo ko ji nukrito ant žemės. 2011-11-18 apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją, parodė, kad M. Č. sudavė ant suoliuko 2 smūgius. Ar sudavė P. Č., nežino. Teisme taip pat paaiškino, kad praėjus kuriam laikui, girdėjo, kad už krūmo kažkas konfliktavo, girdėjo riksmus, barnius, tačiau ji nematė, ar buvo mušama D. K.. Ji grįžo pas E. K., kur atėjo P. Č. ir paprašė atnešti vandens. Išėjusi į kiemą su puodeliu vandens, pamatė gulinčią ant žemės D. K., ant veido matėsi sumušimo žymės, ji paprašė P. Č. nuvežti ją į namus. P. Č. įkėlė ją į karutį ir išvežė. Liudytoja R. M. paaiškino, kad 2011-06-17 pas ją atvažiavo P. Č., Akvilė, Edita, Mantas. P. Č. pasakojo, kad gėrė alkoholinius gėrimus, viena moteris buvo skolinga ir jai priminė apie skolą. Ji kažką necenzūrinais žodžiais apšaukė. Sakė, kad M. Č. ir S. K. ją mušė, o jis tik pastūmė. Taip pat sakė, kad ją įkėlė į karutį ir nuvežė į miškelį, kad prasiblaivytų. G. B. nurodė, jog matė, kad konflikto metu S. K. sudavė vieną smūgį koja į veidą. A. B. nurodė, kad buvo įvykio dieną pas S. K., matė, kad buvo konfliktas kieme. Pats M. Č. nurodė, kad sudavė D. K. du smūgius, bet jos nenužudė. S. K. ikiteisminio tyrimo metu prisipažino sudavęs smūgius D. K. kelis kartus lyg tai per veidą, lyg tai per krūtinę. Vėliau parodė, kad sudavė į krūtinę ir žandikaulį. P. Č. ir M. Č. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad D. K. pagrindinius smūgius sudavė S. K., o M. Č. parodė, kad S. K. sudavė stovinčiai prie suoliuko D. K. vieną kartą ranka į galvos sritį, po ko ji nukrito ant žemės, S. K. ją gulinčią spardė, spyrė gal tris kartus. Jai sėdantis ant suoliuko, kelis nestiprius smūgius sudavė jis ir P. Č.. Vėliau, praėjus kuriam laikui, S. K. sudavė D. K. dar du smūgius.
Gynėjos nuomone, M. Č. parodymai atitinka P. Č. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. P. Č. parodė, kad būtent po jo ir M. Č. nestiprių smūgių, nukentėjusiajai sėdint ant suoliuko, ją vėliau labai stipriai mušė S. K., kuris jai sudavė apie 10 smūgių į įvairias kūno vietas. P. Č. parodė, kad vienas smūgis buvo itin stiprus, jis girdėjo kažką panašaus į trakštelėjimą. P. Č. parodymai taip pat sutampa su liudytojų E. K., A. V., G. B. parodymais. Apeliantė teigia, kad įvykio eiga buvo tokia: D. K. atėjus į sodybą ir sėdint ant suoliuko, jai buvo suduoti keli nestiprūs smūgiai, dėl kurių ji galėjo būti tik nežymiai sužalota, padarius kraujosruvas, atitinkančias nežymaus sveikatos sutrikdymo mastą. Visi liudytojai ir nuteistieji nurodė, kad smūgiai, nors ir į viršutinę kūno dalį, buvo nestiprūs. D. K. nuvirto nuo suoliuko, kuris nebuvo aukštas, vėliau atsisėdo ir toliau vartojo alkoholį. Nugriuvusi ji negalėjo stipriai susižaloti, nes griuvo ant žolės. Liudytojos E. K., A. V. paaiškino, kad didesnių sužalojimų ant nukentėjusios nematė. Tik vėliau, praėjus gan ilgam laiko tarpui, kai A. V. grįžo su puoduku vandens, ji pamatė, kad nukentėjusioji paguldyta prie suoliuko, ant veido matė sužalojimus. Šios liudytojos patvirtino, kad konfliktas laukymėje įvyko praėjus pusvalandžiui ar dar daugiau laiko. Todėl, gynėjos nuomone, D. K. mirtinai sužalota vykstant konfliktui už krūmo, laukymėje, esant P. Č., M. Č., S. K. ir G. B..
Be to, gynėja teigia, jog P. Č. D. K. sudavė smūgius savo nuožiūra, pastarajai pradėjus kalbėti necenzūrinius žodžius. Nuteistasis P. Č. sudavė nestiprų smūgį koja į petį ir nestiprų smūgį ranka į viršutinę veido dalį, laukymėje ją pastūmė. P. Č. su kitais asmenimis nesitarė ir neturėjo bendro tikslo ją mušti ar sužaloti, todėl su kitais asmenimis jis nebendrininkavo. Bendrininkavimas esant netiesioginei tyčiai neįmanomas, nes tik aiškiai aptartas susitarimas daryti nusikaltimą gali būti vertinamas kaip bendrininkavimas. Tuo tarpu Puvočių kaime ilgą laiką vyko išgertuvės, dėl pinigų klausinėjo M. Č. ir S. K., P. Č. aktyvus nebuvo, todėl bendros tyčios mušti dėl to, kad neatiduoda pinigų, nebuvo. Kiekvienas asmuo privalo atsakyti tik už savo padarytus ir baudžiamojo įstatymo uždraustus veiksmus, todėl turi būti nustatyti kiekvieno asmens veiksmai, nustatant kiekvieno iš konfliktuose dalyvavusių asmenų atsakomybės laipsnį.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo gynėja taip pat teigia, jog specialisto išvadoje Nr. M 212/11 (06) nurodyta, jog D. K. mirtis įvyko nuo galvos ir galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, dėl galvos traumos. Sužalojimai, dėl kurio įvyko nukentėjusios mirtis, galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu. Teismo posėdyje ekspertas L. U. teigė, kad sužalojimai nukentėjusiai galėjo būti padaryti ir keliais trauminiais poveikiais, tačiau tik todėl, kad kraujosruva buvo gana plati. Tuo pat metu ekspertas patvirtino aplinkybę, kad nukentėjusiai galvos dešinės pusės sužalojimas, lėmęs nukentėjusios mirtį, galėjo būti padarytas ir vienu trauminiu poveikiu. Iš tikrųjų, pakankamai plačią kraujosruvą galima paaiškinti ir tuo, kad nukentėjusiai buvo suduotas vienas stiprus smūgis.
Gynėja atkreipia dėmesį, jog ekspertizės, kurios yra skirtingos, atliktos vieno eksperto L. U., ir tai kelia pagrįstas abejones dėl specialisto išvadų išsamumo ir objektyvumo, teisiamojo posėdžio metu L. U. dėl sužalojimų susidarymo mechanizmo, trauminių poveikių kiekio abejonių nepašalino. Todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, siekiant nustatyti dėl kelių trauminių poveikių įvyko nukentėjusios mirtis, turi būti paskirta nauja teismo medicinos ekspertizė (BPK 286 str.).
Gynėjos nuomone, nuteistasis turėjo siekį sukelti jai fizinį skausmą ar padaryti nežymius sužalojimus, bendrų pastangų sunkiai sužaloti ar nužudyti nebuvo. Smūgių sudavimas į petį ar delnu, sėdint nukentėjusiai ant suoliuko, atitinka BK 140 straipsnio 1 dalies sudėtį. Galima teigti, kad mirtis įvyko dėl vieno trauminio poveikio, todėl tai buvo vieno vykdytojo ekscesas. Aplinkybę, kad nukentėjusiosios mirtis įvyko ne dėl sužalojimų visumos, o dėl vieno pagrindinio smūgio, patvirtina specialisto išvada Nr. M 212/11 (06) ir P. Č. parodymai. Tikėtina, jog pagrindinis lemiamas sužalojimas D. K. padarytas konfliktui persikėlus į laukymę už kiemo ribų, praėjus gan dideliam laiko tarpui po smūgių sudavimo nukentėjusiajai sėdint ant suoliuko. Konkrečių liudytojų parodymų dėl konflikto eigos laukymėje nėra, todėl reikšmingi pačių nuteistųjų parodymai. P. Č. nurodė, kad buvo priėjęs prie D. K. ir ją tik stumtelėjo. P. Č. anksčiau duoti parodymai, kad smūgį sudavė M. Č., neatitinka tikrovės, nuteistasis nesakė visų aplinkybių, nes vengė ir bijojo S. K., kuris anksčiau prieš jį smurtavo, buvo agresyvus ir konfliktiškas. Būtent S. K. padarytas sužalojimas sukėlė nukentėjusiosios mirtį, o tarp kitų asmenų sužalojimų ir nukentėjusios mirties nebuvo priežastinio ryšio. Todėl, remiantis P. Č., M. Č. ir liudytojų parodymais bei atsižvelgus į specialisto išvadą Nr. M 212/11 (06), nuteistojo P. Č. veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Nuteistojo gynėja taip pat remiasi teismų praktika ir nurodo, jog tais atvejais, kai smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys, būtina nustatyti ne tik faktą, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį (kokie sužalojimai, padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai), bet ir kiekvieno bendrininko tyčios turinį (kas iš bendrininkų turėjo apibrėžtą tyčią nužudyti, ar bendrininkų tyčia buvo neapibrėžta ir kokios šiuo atveju buvo jos ribos). Vertindami kelių asmenų dalyvavimą nužudymo procese iš bendrininkavimo instituto pozicijų teismai turi ne tik atsižvelgti į tai, kokius smūgius kiekvienas iš jų sudavė, kokio stiprumo ir kokius sužalojimus padarė, bet ir įvertinti, ar suduodami smūgius kitam žmogui į gyvybiškai svarbias kūno vietas ar matydami, kad kitas (kiti) bendrininkai atlieka panašius veiksmus, asmenys suvokia ar nesuvokia, kad bendrais veiksmais jie dalyvauja gyvybės atėmimo procese. Kasacinėje byloje 2K-423/2006, nurodyta, kad kaltininkų veikos gali būti kvalifikuojamos skirtingai tik tada, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli padaryti sužalojimai, ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti. Teismas tokią išvadą gali padaryti tik nustatęs vykdytojo ekscesą, t. y. vieno bendrininko išėjimą už susitarimo ribų. Būtent tik esant tokioms sąlygoms, t. y. vykdytojo ekscesui, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis. Teismui labai svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį: padarytų sužalojimų visuma, vienas ar keli padaryti sužalojimai ir kas juos padarė. Gynėjos nuomone, šioje byloje nukentėjusios D. K. mirties priežastis yra ne suduotų smūgių visuma, bet konkretūs vieno asmens suduoti smūgiai ir jais padarytas sužalojimas, Todėl teismas turėjo aiškintis kas sudavė mirtiną smūgį, vertinti visas įvykio aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo gynėja taip pat nesutinka su teismo nuosprendžiu P. Č. paskirta per griežta bausme. Teismas, skirdamas bausmę neįvertino nuteistojo jauno amžiaus, jo veiksmų, nukentėjusiosios ir kitų asmenų elgesio. Be to, nuteistasis P. Č. dėl veiksmų, padarytų prieš nukentėjusiąją, prisipažino visiškai, sutiko atlyginti dalį žalos, todėl tai turi būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia arba charakterizuojančia aplinkybėmis.
Teismo posėdyje dalyvavę nuteistieji M. Č. ir P. Č. bei jų gynėjai prašė nuteistojo M. Č. bei nuteistojo P. Č. gynėjos apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. Č. ir nuteistojo P. Č. gynėjos apeliaciniais skundai atmetami.
Pagal BPK 20 straipsnio 2 dalį, byloje surinktus duomenis pripažinti įrodymais kiekvienu atveju gali tik teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti pripažįstami tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.
Dėl nuteistojo M. Č. apeliacinio skundo
Nuteistasis M. Č. savo apeliaciniame skunde neneigia, kad nukentėjusiajai sudavė du smūgius, tačiau nurodo, jog nuo suduotų antausių į nukentėjusiosios kairę veido pusę nukentėjusioji išliko sąmoninga, toliau vartojo alkoholį. Teigia, jog teismas rėmėsi melagingais liudytojų parodymais, neatsižvelgė į tai, jog P. Č. išvežė į mišką nukentėjusiąją gyvą, o M. B. matė, kad apeliantas nukentėjusiąją gynė, teismas neatsižvelgė ir į tai, kad S. K. norėjo prisipažinti, kad D. K. nužudė jis. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog šie M. Č. apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl jo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog M. Č., veikdamas bendrai su P. Č. ir S. K., nužudė D. K., pagrįstai rėmėsi liudytojų E. K., A. V.. G. B., R. M., A. B., S. K., dėl kurio ikiteisminis nutrauktas jam mirus, ir iš dalies pačių nuteistųjų parodymais. Iš nuosprendžio matosi, kad jame teismas ne tik išsamiai visus liudytojų ir pačių nuteistųjų parodymus išdėstė, tačiau ir juos tinkamai įvertino. Atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. gruodžio 12 d. prokuroro nutarimu prieš S. K. nutrauktas ikiteisminis tyrimas jam mirus, teismas rėmėsi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šie S. K. parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl jie pagrįstai pripažinti įrodymais. Nuteistojo teiginiai, jog teismas rėmėsi melagingais liudytojų parodymais, nėra niekuo pagrįsti. Teisiamajame posėdyje liudytojai E. K., G. B., R. M., A. B. bei A. V. nurodė, jog jų santykiai tiek su M. Č., tiek su P. Č. yra normalūs, geri. Apeliaciniame skunde M. Č. nenurodo priežasties, kodėl liudytojai galėtų jį apkalbėti, todėl teismas neturi pagrindo patikėti deklaratyviu M. Č. apeliacinio skundo teiginiu apie liudytojų parodymų melagingumą ir nesiremti jų parodymais.
Liudytojų E. K., A. V.. G. B., R. M., A. B., iš dalies pačių nuteistųjų bei S. K., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, parodymais viso proceso metu patikimai nustatyta, kad įvykio dieną nuteistieji kartu su S. K., E. K., A. V., G. B. S. K. sodybos kieme vartojo alkoholinius gėrimus, vėliau atėjo ir D. K., kurios veide sumušimų, sužalojimų nesimatė; išgertuvių metu kilo konfliktas dėl skolos, kurio metu laikotarpyje nuo 20 iki 23 valandos M. Č., P. Č. ir S. K. D. K. sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau devynių smūgių į viršutinę kūno dalį (pagrinde į galvą), po ko D. K. buvo įkelta į karutį, juo P. Č. nuvežė nukentėjusiąją į mišką ir paliko.
Nors nuteistasis M. Č. teigė sudavęs nukentėjusiajai du antausius į kairiąją veido pusę, tačiau toks nuteistojo aiškinimas paneigiamas liudytojų E. K., A. V., R. M. bei S. K. parodymais. Teisiamojo posėdžio metu E. K. parodė, jog M. Č. sudavė nukentėjusiajai vieną smūgį koja, nuo kurio ji nukrito nuo suoliuko; A. V. partvirtino, kad M. Č. koja sudavė sėdinčiai ant suoliuko D. K. į petį, dėl ko ji nugriuvo; R. M. patvirtino, jog P. Č. pasakojo, jog moterį mušė M. Č. ir S. K.; S. K. pažymėjo, jog kai nukentėjusioji nugriuvo, abu kaltinamieji (M. Č. ir P. Č.) šoko prie jos mušti. Nepagrįsti ir nuteistojo M. Č. apeliacinio skundo argumentai, jog M. B. matė, kad nukentėjusiąją spardė P. Č. ir S. K., o M. Č. ją gynė. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas A. B. konfliktą matė iš šalies ir, kaip patvirtino pats liudytojas, jau nebuvo šviesu, be to, kai jis pamatė, kad M. Č. pribėgęs atitraukė nuo D. K. ir G. B. P. Č., išvažiavo į namus ir kas vyko toliau nežino (t. 1, b. l. 112). Pažymėtina, jog prieš nukentėjusiąją buvo smurtauta ilgą laiko tarpą – nuo 20 iki 23 valandos, nukentėjusioji buvo mušama prie suoliuko, po to konfliktas persikėlė prie vartelių, todėl nurodyta aplinkybe nėra paneigiamas M. Č. smurto prieš nukentėjusiąją vartojimas. Nuteistojo M. Č. kaltės nepaneigia ir jo nurodyta aplinkybė, jog P. Č. nukentėjusiąją išvežė į mišką gyvą. Specialisto išvadoje Nr. M 212/11 (06) nurodyta, jog D. K. mirtis galėjo įvykti 2011-06-17 (t. 1, b. l. 39), t. y. po to, kai P. Č. ją išvežė karučiu į mišką. Nepaneigia apelianto kaltės ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog S. K. norėjo prisipažinti, jog D. K. nužudė jis. Iš tiesų, pradėto ikiteisminio tyrimo dėl S. K. mirties priežasties nustatymo metu, apklaustas kaip liudytojas R. M. parodė, jog S. K. eilinio langelio atidarymo metu paprašė tušinuko arba pieštuko (t. 1, b. l. 170), tačiau duomenų, kad S. K. norėjo prisipažinti nužudęs D. K., byloje nėra, todėl M. Č. nurodyta aplinkybė yra spėjamojo pobūdžio ir juo labiau negali būti pagrindas jį išteisinti.
Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad M. Č., veikdamas bendrai su P. Č. ir S. K., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, nužudė nukentėjusiąją D. K.. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo jį išteisinti.
Dėl nuteistojo P. Č. gynėjos apeliacinio skundo
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisminio proceso dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Tuo tarpu skundžiamame apygardos teismo nuosprendyje yra išdėstyti išsamūs įrodymų vertinimo motyvai. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, neturi pagrindo konstatuoti, kad nuosprendį priėmęs teismas netinkamai vertino įrodymus ar kad šių įrodymų nepakanka P. Č. kaltei dėl BK 25 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo pagrįsti.
Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde nurodo, jog pažeistas rungtyniškumo principas, nes nuosprendyje padarytos išvados prieštarauja tikrosioms įvykio aplinkybėms. Pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo apeliantė, negali būti pagrindas teigti, kad yra pažeistas rungtyniškumo principas. Antra, BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui. BPK 44 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai, pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti, nemokamai naudotis vertėjo paslaugomis, jeigu nesupranta ar nekalba lietuviškai. Pagal BPK 301 straipsnio 1 dalį teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Ar tam tikra informacija gali būti laikoma įrodymais sprendžiama pagal BPK 20 straipsnio 1, 4 dalyse įtvirtintus reikalavimus. BPK 20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Pagal šio straipsnio 4 dalį, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Trūkstant bent vieno iš požymių, negalima daryti išvados, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys yra įrodymai.
Žemesnės instancijos teismas
Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismo nuosprendis grindžiamas liudytojų E. K., A. V., G. B., R. M., A. B. ir iš dalies pačių nuteistųjų parodymais, duotais teisiamojo posėdžio metu, bei S. K. parodymai, duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ir kurie, kaip jau minėta, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti, nuteistieji teisiamajame posėdyje dalyvavo ir turėjo teisę ginčyti perskaitytus parodymus (t. 4, b. l. 73). Pažymėtina, jog minėtų liudytojų parodymai įvertinti visos bylos kontekste, juos sugretinus tarpusavyje bei sugretinus su įvykio vietos apžiūros protokolų duomenimis, daikto apžiūros protokolo duomenimis, teismo medicinos specialisto išvadomis, taip pat nuteistųjų parodymais, S. K. parodymais teismas vadovavosi tiek, kiek juos patvirtino kiti faktiniai duomenys.
Nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde ginčija priežastinį ryšį tarp P. Č. veiksmų ir D. K. mirties bei nurodo, kad dėl jo suduotų smūgių – nestipraus smūgio koja į petį ir nestipraus smūgio ranka į viršutinę veido dalį, nukentėjusioji mirti negalėjo. Todėl, nuteistojo gynėjos nuomone, P. Č. veika turi būti perkvalifikuota į BK 140 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad šis nuteistojo gynėjos apeliacinio skundo reikalavimas netenkintinas.
Iš byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiosios D. K. mirtis įvyko nuo galvos ir galvos smegenų sumušimo, kraujo išsiliejimo po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais. D. K. kūne rasti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva dešinio smilkinio srityje, pereinanti ant dešinės ausies kaušelio, poodinės kraujosruvos akių vokuose, pakaušio dešinėje, nosies nugarėlės vidurinėje dalyje, kairio žasto viduriniame trečdalyje delniniame paviršiuje bei kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, paviršiniai nubrozdinimai kaktos kairėje, kairiajame skruoste. Minėtoje specialisto išvadoje konstatuota, jog D. K. nustatytas galvos smegenų sumušimas, kraujo išsiliejimas po kietuoju ir minkštaisiais galvos smegenų dangalais, poodinė kraujosruva dešinio smilkinio srityje, pereinanti ant dešinės ausies kaušelio, kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose dešinio smilkinio srityje, kraujosruva dešiniajame smilkininiame raumenyje, kraujo išsiliejimas (hematoma) po kietuoju galvos smegenų dangalu, apimant dešiniojo galvos smegenų pusrutulio smilkininę, dali momeninės bei kaktinės skilčių, kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apimant dešinio galvos smegenų pusrutulio smilkininę, dalį kaktinės ir momeninės skilčių bei kairio galvos smegenų pusrutulio dalį smilkininės skilties, smulkios taškinės kraujosruvos (kontuzinis židinys) dešinio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties centrinėje dalyje galėjo būti padaryti ir vieno trauminio poveikio pasekoje į galvos dešinio smilkinio sritį. Visi kiti sužalojimai padaryti nemažiau septynių poveikių pasekoje (t. 1, b. l. 34-40). Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. pM 133-212/11 (06) konstatuota, jog tikėtina, kad sužalojimai galvos dešinėje pusėje, taip pat ir sužalojimai smegenyse galėjo būti padaryti ir kelių trauminių poveikių į galvos dešinę pusę, t. y. į tą pačią galvos sritį (poodinė kraujosruva dešinio smilkinio srityje pereinant ant ausies kaušelio) (t. 1, b. l. 44-45). Taigi, D. K. lavono tyrimą atlikęs specialistas padarė išvadas, kad nukentėjusiosios mirties priežastimi galėjo būti ir vienas trauminis poveikis į galvos dešinę pusę, tačiau neatmetė galimybės, jog sužalojimai galėjo būti padaryti ir kelių trauminių poveikių. Specialistas L. U., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad kraujosruva galvos srityje buvo labai plati, per visą galvą, todėl į galvos dešinę pusę galėjo būti padaryti ir keli trauminiai poveikiai, tačiau specialistas negalėjo pasakyti, keliais trauminiais poveikiais buvo padarytas sužalojimas. Taip pat parodė, kad galvos dešinės pusės sužalojimai galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu, bet tai nereiškia, kad vieno poveikio pasekoje atsirado toks sužalojimas, nes kraujosruva buvo gana plati, sužalojimas ne tik poodinis, bet ir minkštuosiuose audiniuose (t. 4, b. l. 73).
Nuteistojo gynėja teigia, jog nukentėjusiosios mirtis įvyko dėl vieno trauminio poveikio, t. y. dėl S. K. padaryto sužalojimo, tuo tarpu P. Č. veiksmai atitiko nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymius. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, tais atvejais, kai byloje dėl nužudymo kaltinami keli asmenys, teismas gali remtis mirtino smūgio doktrina, pagal kurią, nustačius, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastimi. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta ir ta taisyklė, jog kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai. Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Taigi, atribojant šias doktrinas, esminis požymis yra visų nužudyme dalyvavusių asmenų tyčios turinio ir kryptingumo nustatymas.
Byloje esančiais duomenimis patikimai nustatyta, kad 2011-06-16, laikotarpyje nuo 20 iki 23 valandos, prieš nukentėjusiąją smurtavo abu nuteistieji – M. Č. ir P. Č. bei S. K., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, suduodami ne mažiau devynių smūgių nukentėjusiajai į viršutinę kūno dalį (pagrinde į galvą). Iš liudytojų E. K., A. V. parodymų matyti, kad jos kartu su nuteistaisiais girtavo S. K. kieme, vėliau atėjus nukentėjusiajai D. K., kilo konfliktas dėl skolos, liudytojos matė, kad M. Č. koja sudavė nukentėjusiajai į petį, nuo smūgio ji nuvirto, o P. Č. sudavė nukentėjusiajai ranka ir koja. Kad prieš nukentėjusiąją naudojo fizinį smurtą, neneigė ir patys nuteistieji (M. Č. parodė, jog sudavė D. K. du smūgius rankos delnu du kartus į kairią veido pusę, P. Č. parodė, jog trenkė nukentėjusiajai delnu per galvą, pastūmė koja bei sudavė koja į petį, nuo ko D. K. nugriuvo). Po to konfliktas vyko už kiemo vartelių, liudytojos girdėjo keiksmažodžius, riksmus. Kad prieš nukentėjusiąją buvo vartotas fizinis smurtas, patvirtina ir S. K. parodymai, kurie, kaip minėta, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti ir todėl laikytini įrodymais, kad nuteistieji nukentėjusiąją mušė 10-15 minučių rankomis ir kojomis, jis nukentėjusiajai taip pat sudavė (t. 1, b. l. 159). Akivaizdu, kad abu nuteistieji kartu su S. K. veikdami tokiu būdu, t. y. ilgą laiko tarpą – apie tris valandas naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, kartu suduodami smūgius į gyvybiškai svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad kelia pavojų nukentėjusiosios sveikatai ir, kad nuo tokių veiksmų pastaroji gali mirti. Nuteistųjų abejingumą galimoms nusikalstamų veiksmų pasekmėms patvirtina ir jų elgesys po nusikalstamos veikos padarymo – sužalotą nukentėjusiąją jie įkėlė į karutį, kuriuo P. Č. išvežė ją į mišką, atokiau nuo žmonių, kad jos niekas nerastų ir negalėtų suteikti medicinos pagalbos. Nuteistieji nesirūpino ir nukentėjusiosios būkle – toliau vartojo alkoholinius gėrimus, neieškojo jos ir kitą dieną, nukentėjusioji buvo rasta tik 2011-06-18 apie 14 val. pašalinio asmens (t. 1, b. l. 61). Nurodytomis aplinkybėmis paneigiamas ir nuteistojo gynėjos skunde nurodytas deklaratyvus teiginys, jog apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai nevertino nuteistųjų parodymų, o rėmėsi vien tik S. K. parodymais.
Be to, nuteistojo gynėja apeliaciniame skunde remiasi liudytojų E. K. ir A. V. parodymais ir teigia, jog D. K. mirtinai sužalojo S. K. laukymėje, už krūmo. Šią aplinkybę patvirtino ir P. Č., nurodydamas, kad D. K. labai stipriai sumušė S. K., kuris jai sudavė apie dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, vienas smūgis buvo itin stiprus, jis girdėjo kažką panašaus į trakštelėjimą. Su tokiais apeliantės skundo teiginiais sutikti nėra pagrindo, kadangi nuteistojo gynėja klaidingai nurodo P. Č. nurodytas aplinkybes. Iš tiesų apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją P. Č. parodė, kad S. K. sudavė nukentėjusiajai ranka, tada atbėgo M. Č. ir trenkė jai ranka į pakaušį; P. Č. išskėstomis rankomis šoko ant D. K. ir ją ginti atėjusio G. B., dėl ko visi trys pargriuvo; P. Č. už rankų, po to už pažastų nutempė nukentėjusiąją prie vartelių, tada S. K. nukentėjusiąją paėmė už plaukų 4 ar 5 metrus tempė į kiemą, jis (P. Č.) liepė ramintis, ir šnekantis su S. K. išgirdo trakštelėjimą, smūgį ar pagalio trakštelėjimą, atsisukęs pamatė, kad nukentėjusioji guli, prie jos buvo M. Č., D. K. iš nosies ar burnos pradėjo bėgti kraujas (t. 2, b. l. 196-199). Teisiamojo posėdžio metu P. Č. parodė, jog S. K. nusitempė nukentėjusiąją už plaukų iki obels, spyrė ar sudavė kažkuo nukentėjusiajai, po ko jai iš nosies pradėjo bėgti kraujas (t. 4, b. l. 67). Be to, priešingai nei nurodo apeliantė, nuteistųjų M. Č. ir P. Č. parodymai dėl smūgių sudavimo nesutampa, viso proceso metu nebuvo pakankamai nuoseklūs, kas pagrįstai apygardos teismui leido abejoti jų parodymų objektyvumu. Nuteistasis P. Č. apklaustas pirmą kartą kaip įtariamasis parodė, jog jis nukentėjusiajai sudavė vieną kartą koja į kaklą, tuo tarpu M. Č. parodė, jog P. Č. sudavė du kartus į veidą, galvą (t. 2, b. l. 15-17, 188-190). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją P. Č. parodė, jog jis vieną kartą pastūmė koja nukentėjusiąją, o M. Č. parodė, jog P. Č. sudavė du kartus į veidą (t. 2, b. l. 19-21, 196-199). Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu nuteistieji parodė, jog nukentėjusioji mirė nuo S. K. veiksmų, nes būtent jis mušė ir spardė D. K., nors ikiteisminio tyrimo metu P. Č. teigė, jog S. K. nukentėjusiajai sudavė vieną kartą (t. 2, b. l. 196-199), o M. Č. teigė, jog S. K. sudavė nukentėjusiajai du kartus ranka į galvą (t. 2, b. l. 19-21). Apygardos teismas pagrįstai tokius nuteistųjų parodymus vertino kaip siekį sušvelninti savo teisinę padėtį ir net išvengti baudžiamosios atsakomybės, nuteistųjų aiškinimas, jog jie bijojo S. K. keršto, nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais – iš bylos medžiagos matyti, jog nuteistieji buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvaujant gynėjams, pastabų dėl galimo S. K. keršto pareikšta nebuvo (t. 2, b. l. 19-21, t. 2, b. l. 196-199).
Tuomet, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai, pripažįstama, jog nusikalstama veika padaryta bendrininkų grupe (BK 25 str. 2 d.). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t.y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais ir pan. Be to, esant bendrininkavimui visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, t. y. už bendrus veiksmus, išskyrus, jeigu nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie išankstinį M. Č. ir P. Č. susitarimą sužaloti D. K., tačiau apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad toks susitarimas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Iš pirmiau aptartų bylos duomenų akivaizdu, kad P. Č. tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kiti bendrininkai taip pat muša D. K. į galvą, tyčiojasi iš jos, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo sveikatą ar net gyvybę, ir pritarė tokiems veiksmams. Teisėjų kolegija, vertindama P. Č. tyčios kryptingumą, atsižvelgia ir į jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo – matydamas sunkiai sužalotą, be sąmonės esančią nukentėjusiąją, nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, siekiant suteikti jai medicininę pagalbą ar kokiu nors kitu būdu sušvelninti galimas pasekmes, priešingai, išvežė nukentėjusiąją į mišką. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų ir apie tai, kad P. Č., matydamas prieš D. K. smurtaujantį M. Č., būtų stengęsis kokiu nors būdu jį sustabdyti ar kitaip pademonstruoti nepritarimą bendrininko veiksmams. Priešingai, pirmiau aptarti duomenys patvirtina, kad abu nuteistieji, kartu su S. K., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, aktyviai, dėl mažareikšmės dingsties naudojo prieš ją fizinį smurtą. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad abu nuteistieji kartu su S. K. buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams, ir veikė tyčia. Kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais davimas yra teismo priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalgos 3.8 punktas). Teismas, be kitų bylos įrodymų, savo nuosprendį grindė teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. M 212/11 (06) ir Nr. pM 133-212/11 (06). Šie procesiniai dokumentai atitinka BPK 90 straipsnio reikalavimus. Specialisto išvadą pateikė L. U., turintis specialių medicininių žinių ir įrašytas į Lietuvos Respublikos ekspertų sąrašą. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą buvo apklaustas ekspertas L. U.. Jis davė parodymus, kuriais paaiškino ir papildė išvadą. Ekspertas paaiškino, jog atlikus pirminę ekspertizę, po to buvo atlikta papildoma ekspertizė uždavus papildomą klausimą dėl pirminės ekspertizės, kurioje buvo nurodyta, kad sužalojimai dėl kurių įvyko mirtis galėjo būti padaryti ir vienu trauminiu poveikiu. Kadangi kraujosruva buvo gana plati, todėl į galvos dešinę pusę galėjo būti padaryti ir keli trauminiai poveikiai, tačiau keliais trauminiais poveikiais buvo padarytas sužalojimas atsakyti negalėjo (t. 4, b. l. 73). Apeliaciniame skunde išdėstytos abejonės ir samprotavimai dėl šių išvadų išsamumo ir objektyvumo nėra pagrįsti. Specialisto išvados BPK 20 straipsnio prasme teismo pagrįstai priskirtos prie įrodymų, nustatant P. Č. kaltę. Tačiau specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių.
Nustačius, kad nuteistieji ir asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, veikė turėdami tyčią nužudyti nukentėjusiąją D. K., tai, kuris iš bendravykdytojų padarė mirtį sukėlusį sužalojimą šiuo atveju nėra svarbu. Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad normalaus protinio išsivystymo žmogus, koks pagal bylos duomenis ir yra nuteistasis P. Č., privalėjo suvokti ir suvokė, kad kartu su M. Č. ir S. K., dėl kurio ikiteisminis tyrimas nutrauktas jam mirus, suduodami smūgius nukentėjusiajai į viršutinę kūno dalį (pagrinde į galvą), kėsinasi į kito žmogaus sveikatą ir gyvybę, numatė, kad gali sunkiai sužaloti D. K. ar net atimti jai gyvybę, ir, nors nenorėjo jos mirties, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tokia P. Č. nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Dėl paskirtų bausmių
Nuteistasis M. Č. savo apeliaciniame skunde nurodo, jog jis teisiamas pirmą kartą, be to, nuteistasis po įvykio pats prisistatė policijos pareigūnams ir padėjo atskleisti šį nusikaltimą. Teismų praktikoje laikoma, kad prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio byloje priėmimo. Parodymai turi būti duodami savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. M. Č. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu dėl jam inkriminuoto nužudymo esminių byloje nustatytų ir įrodytų aplinkybių nepripažino, nurodė, jog nukentėjusiajai sudavė tik du smūgius į veidą, be to, M. Č. viso bylos nagrinėjimo metu iš dalies keitė parodymus dėl esminių bylos aplinkybių, o teisiamojo posėdžio metu iš vis nurodė, kad nukentėjusiąją nužudė S. K.. Tokio turinio parodymai teisėjų kolegijos nuomone negali būti vertinami kaip padėjimas atskleisti nusikaltimą, nes nepripažinus teismo inkriminuotų smūgių visumos ir kitų aplinkybių, prisipažinimas iš tikrųjų yra dalinis ir akivaizdžiai nulemtas surinktų ir nuosprendyje išdėstytų įrodymų. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2011-06-18 (t. 1, b. l. 1). Nuteistasis P. Č. ikiteisminiame tyrime pirmą kartą buvo apklaustas 2011-06-20 11.10 val. Byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad iki šios P. Č. apklausos policijos pareigūnai jau turėjo pakankamai duomenų apie jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme. Tokie duomenys buvo liudytojo A. B. apklausa, kurioje jis nurodė, kad įvykyje dalyvavo ir P. Č., nuteistojo M. Č. 2011-06-19 19.10 val. apklausa, kurios metu jis nurodė nusikalstamos veikos aplinkybes. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokio teisinio pagrindo P. Č. parodymų pripažinti savanorišku prisipažinimu. Atkreiptinas dėmesys, jog skiriant bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad M. Č. teistas nebuvo, todėl pakartotinai vertinti šią aplinkybę nėra pagrindo.
Nuteistojo P. Č. gynėja nesutikdama su jos ginamajam paskirta griežta laisvė atėmimo bausme nurodo, jog teismas neįvertino jo jauno amžiaus, nukentėjusiosios ir kitų asmenų elgesio, be to, P. Č. visiškai prisipažino, sutiko atlyginti dalį žalos.
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius du momentus: kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: kaltininkas nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme keičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka suriktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Spręsdamas, ar kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teismas turi įvertinti, kiek kaltinamojo parodymai prisidėjo prie teisingo sprendimo priėmimo byloje. Konstatuodami BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, teismai savo sprendimą turi motyvuoti (kasacinė byla Nr. 2K-307/2012). Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis P. Č. nuo pat pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime pripažino tik smūgio sudavimo koja D. K. faktą, tačiau viso proceso metu esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes aiškino sau palankiu būdu, akivaizdžiai prieštaraudamas faktinėms bylos aplinkybėms, teisiamojo posėdžio metu nuteistasis pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, jog būtent S. K. daužė nukentėjusiąją, sudavė jai rankomis ir kojomis apie dešimt smūgių į įvairias kūno vietas, tuo tarpu dėl jam inkriminuoto nužudymo prisipažino iš dalies, neneigė, kad sudavė nukentėjusiajai smūgius ir ją pargriovė, tačiau nurodė, kad dėl tokių sužalojimų ji mirti negalėjo. Šie apelianto parodymai, kaip jau buvo minėta, paneigti byloje surinktais duomenimis. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra jokuo teisinio pagrindo P. Č. parodymų pripažinti savanorišku prisipažinimu. Be kita ko, vien tik kaltininko prisipažinimo nepakanka norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Būtina nustatyti ir tai, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos. Kaltininkas nuoširdžiai gailisi dėl padaryto nusikaltimo tada, kai laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį, stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (atlygina padarytą žalą, atsiprašo nukentėjusiojo ir pan.). Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, nuteistasis P. Č. neigė prisidėjęs prie D. K. nužudymo, nesistengė atlyginti nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos, ir nors nuteistojo gynėja skunde nurodo, jog P. Č. sutinka atlyginti dalį žalos, tačiau nesant byloje duomenų dėlnuteistojo aktyvių veiksmų žalai atlyginti, toks teiginys laikytinas deklaratyviu ir negali būti pagrindas šios aplinkybės vertinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme. Negalima sutikti su gynėjos skunde nurodyta aplinkybe, jog nuteistasis P. Č. yra jauno amžiaus, ši aplinkybė svarbi, tačiau nepakankama sprendžiant švelnesnės bausmės paskyrimo klausimą, pažymėtina ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymo metu būdamas beveik dvidešimties metų amžiaus, nuteistasis nedirbo ir nesimokė, kas paprastai yra nebūdinga tokio amžiaus žmogui.
Teisėjų kolegija laiko, kad nuteistiesiems M. Č. ir P. Č. teismas paskyrė bausmes, laikydamasis BK 41 straipsnio nuostatų, bausmės atitinka bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 str. 2 d.). Nustatęs atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 9 punkte (veiką padarė bendrininkų grupe ir veiką padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui), nenustatęs atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsižvelgęs į tai, kad nuteistieji anksčiau neteisti, bausti administracine tvarka, į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, skyrė bausmę, kurios dydį nustatė vieneriais metais didesnį negu įstatymo sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis. Laikyti tokio dydžio bausmę pernelyg griežta nėra teisinio pagrindo.
Apeliacine tvarka patikrinus baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma nuteistojo M. Č. ir nuteistojo P. Č. gynėjos apeliaciniuose skunduose, nėra pagrindų nuosprendžiui pakeisti. Tačiau ištaisytina nuosprendžio įžanginėje dalyje padaryta rašybos klaida nurodant M. Č. asmens duomenis tokius pačius kaip P. Č.. Vietoje nurodytų asmens duomenų a/k (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, 6 klasių išsilavinimo, nedirbantis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), anksčiau neteistas turėtų būti: M. Č., a/k (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, 10 klasių išsilavinimo, nedirbantis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), anksčiau neteistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. Č. ir nuteistojo P. Č. gynėjos apeliacinius skundus atmesti.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio įžanginėje dalyje padarytą rašybos klaidą ištaisyti nurodant:
M. Č., a/k (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, 10 klasių išsilavinimo, nedirbantis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), anksčiau neteistas.