Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

- M. M. (M. M.) išteisintas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus, nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme;

- R. Š. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 11 punktus, nenustačius, kad kaltinamasis dalyvavo šių nusikaltimų padaryme.

O. D. Ž. ir Z. U. civiliniai ieškiniai atmesti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir Klaipėdos apygardos prokuratūros skyriaus prokuroro bei nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinius skundus,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti.

1997 m. iki liepos 22 d., tiksli data nenustatyta, Klaipėdos m. jis iš tardymo nenustatyto asmens, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 10,4 g narkotinės medžiagos - kokaino, supakuotus į aštuonis atskirus permatomus polietileninius maišelius, bei 2 tabletes, kurių sudėtyje buvo 0,058 g draudžiamos vartoti medicinos tikslais psichotropinės medžiagos MDMA, kurias parsigabeno į savo namus, adresu (duomenys neskelbtini), ir laikė, turėdamas tikslą parduoti. 1997 m. liepos 22 d., apie 9.15 val., 2 tabletes su psichotropine medžiaga - MDMA, palikdamas minėtoje gyvenamojoje vietoje, savo striukėje, o neteisėtai įgytus bei laikomus aštuonis polietileninius maišelius, kuriuose buvo 10,4 g narkotinės medžiagos - kokaino, vežiojosi - gabeno su savimi Klaipėdos m. automobiliu VOLKSWAGEN GOLF, valst. Nr.(duomenys neskelbtini) paslėpdamas sportinio krepšio šoninėje kišenėje, odiniame dėkle raktams, turėdamas tikslą parduoti, iki apie 11.30 val., prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), nurodytą narkotinę medžiagą rado ir paėmė policijos pareigūnai.

R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui dar ir už tai, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis.

2001 m. birželio 16 d., iki 22.30 val, Klaipėdos m., tiksli vieta tardymo nenustatyta, R. Š., siekdamas nužudyti R. Ž., pagal išankstinį susitarimą iš M. M. neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo, laikė ir su savimi nešiojosi nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro šaunamąjį ginklą, kurį 2001 m. birželio 15 d. M. M., jam (R. Š.) organizavus ir padedant, panaudojo nužudant G. Ž. ir R. U., ir ne mažiau kaip 4 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys. Tą pačią 2001 m. birželio 16 dieną, tarp 22.40-23.00 val., atvykęs pas R. Ž. į namus, adresu (duomenys neskelbtini), minėtą 7,65 mm kalibro ginklą R. Š. panaudojo tyčia nužudant R. Ž., iššaudamas į pastarąjį 4 šūvius.

M. M. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad nuo 2001 m. balandžio mėn. iki birželio 14 d. Klaipėdos m., tikslesnė data ir vieta nenustatyti, iš tardymo nenustatyto asmens neteisėtai, neturėdamas leidimo, įgijo ir parsigabenęs iki 2001 m. birželio 15 d. tardymo nenustatytoje vietoje laikė nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro šaunamąjį ginklą ir ne mažiau 10 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių, kurie yra šaudmenys. 2001 m. birželio 15 d. neteisėtai įgytą bei laikomą nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro ginklą ir ne mažiau kaip 6 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių nešiojosi su savimi Klaipėdos, Palangos miestuose bei tą pačią dieną, apie 17-18.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, miškelyje, esančiame Pajūrio regioninio parko teritorijoje, apie 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo Karklės k., Klaipėdos rajone, minėtą ginklą panaudojo nužudant G. Ž. ir R. U., iššaudamas į pastaruosius po tris šūvius. 2001 m. birželio 16 d., iki 22.30 val., Klaipėdos m., minėtą neteisėtai įgytą, laikomą ginklą ir ne mažiau kaip 4 vnt. 7,65 mm kalibro „Browning“ šovinių perdavė R. Š., kurį pastarasis tą pačią dieną panaudojo nužudant R.Ž.

Be to, R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad organizavo, padėjo padaryti ir padarė nužudymus, o M. M. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad tyčia padarė nužudymus.

2001 m., balandžio - birželio mėn., tikslus laikas nenustatytas, R. Š., sužinojęs, kad G. Ž. atvirai grasina nužudyti asmenį, kuris yra jo žmonos I. Ž. sugyventinis, o tas asmuo buvo jis, R. Š., turėdamas pakankamą pagrindą bijoti, kad toks G. Ž. grasinimas bus įvykdytas, 2001 m., paminėtu laikotarpiu, iki birželio 14 d., Klaipėdos m., konkreti vieta tardymo nenustatyta, susitarė su M. M., jog jie G. Ž. pasiūlys susitikti dėl tariamai pastarajam naudingo verslo plano bei investicijos aptarimo, susitikimo metu G. Ž. apnuodys, t. y. į pasiūlytą gėrimą įpils leidžiamos medicinos tikslais vartoti raminamojo - migdomojo poveikio psichotropinės medžiagos - oksazepamo ir diazepamo, kad šis negalėtų priešintis, po to, pasinaudodami bejėgiška G. Ž. būkle, jį nusiveš į miškelį Pajūrio regioninio parko teritorijoje, kur jį nužudys, t. y. turimo nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoletu nušaus, o kūną paslėps, užkasdami jų iš anksto paruoštoje duobėje, esančioje miškelyje, minėto parko teritorijoje, apie 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo Karklės k., Klaipėdos rajone.

Įgyvendindamas savo nusikalstamą sumanymą, 2001 m. birželio l - 7 d., tikslesnė data nenustatyta, R. Š., veikdamas bendrai su tardymo nenustatytais asmenimis, nuvyko į miškelį, esantį Pajūrio regioninio parko teritorijoje, kur 4 km atstumu į šiaurės vakarus nuo Karklės k., Klaipėdos rajone, iškasė duobę, skirtą G. Ž. lavonui paslėpti.

2001 m. birželio 15 d., apie 16.16 val., M. M. ir R. Š., siekdami nužudyti G. Ž. ir veikdami bendrai, pagal iš anksto aptartą planą, R. Š. iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinus G. Ž. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) ir pasiūlius susitikti Palangos m. tariamai naudingo verslo bei investicijos pasiūlymo aptarimui ir G. Ž. kartu su R. U. atvykus į Palangą aptarti R. Š. ir M. M. tariamo pasiūlymo, susitikus su pastaraisiais vienoje iš esančių kavinių, kokioje konkrečiai, tardymo nenustatyta, G. Ž. ir R. U., kaip nereikalingą liudytoją, pavaišino gėrimu, į kurį prieš tai įpylė leidžiamos medicinos tikslais vartoti raminamojo - migdomojo poveikio psichotropinės medžiagos – oksazepamo ir diazepamo, po to tą pačią dieną, laikotarpiu tarp 17-18.30 val., tikslesnis laikas nenustatytas, nurodytoms medžiagoms pradėjus veikti, abu juos bejėgiškos būklės nusivežė į Pajūrio regioninio parko teritoriją, prie paminėtos iš anksto iškastos duobės. Ten M. M., iš su savimi turimo neteisėtai įgyto, laikomo nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro kovinio pistoleto nužudė R. U. ir G. Ž.: po vieną šūvį iššaudamas į krūtinės ląstos kairiąją pusę, širdies plotą, į galvos kairįjį smilkinį bei šūvį iš arti į pakaušį, iš viso trim šūviais nušovė R. U. bei iš to paties ginklo trim šūviais - vieną šūvį iššaudamas į krūtinės ląstos kairiąją pusę, širdies plotą, antrą šūvį kairiau tarpuakio, trečią šūvį iš arti į sprando viršutinę dalį, prieš tai dar, G. Ž. atsipeikėjus nuo anksčiau paminėtų vaistų poveikio, M. M. kartu su R. Š. jį su grandinėle, buvusia ant jo kaklo, iš už nugaros prismaugus, nušovė G. Ž. Taip R. Š. organizavus ir padedant, M. M. tyčia nužudė R. U. ir G. Ž., o jų kūnus abu užkasė iš anksto paruoštoje minėtoje duobėje, t. y. jie tyčia nužudė du asmenis, pasinaudodami jų bejėgiška būkle.

Be to, R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad vengdamas galimo R. Ž. keršto už brolio G. Ž. nužudymą, 2001 m., anksčiau paminėtu laikotarpiu, iki birželio 14 d., Klaipėdos m., konkreti vieta tardymo nenustatyta, susitarė su tardymo nenustatytu asmeniu nužudyti ir R. Ž. Tuo tikslu su tardymo nenustatytu asmeniu susitarė pasiūlyti R. Ž. susitikti pastarojo namuose tariamam verslo plano ir investicijos aptarimui bei pasinaudojus nukentėjusiojo patiklumu nužudyti, t. y. nušauti iš turimo nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro pistoleto.

Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2001 m. birželio 16 d. vakare, apie 22.17 val., jis, siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą - G. Ž. ir R. U. tyčinius nužudymus bei išvengti R. Ž. galimo keršto už brolio G. Ž. nužudymą, turėdamas tikslą nužudyti R. Ž., iš savo mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambinęs R. Ž. į jo mobiliojo ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) susitarė susitikti tariamai naudingo verslo ir investicijos pasiūlymo aptarimui ir tą patį vakarą, apie 22.40 val., veikdamas bendrai su tardymo metu nenustatytu asmeniu, atvyko pas jį į namus, adresu (duomenys neskelbtini). Ten tardymo nenustatytas asmuo pagal išankstinį susitarimą su R. Š., pasiliko 1-ame aukšte, kad niekas iš name esančių ar atsitiktinai atvykusių asmenų negalėtų užklupti R. Š. nužudant R. Ž., jis - R. Š., pakilęs į minėto namo 2-ą aukštą, virtuvėje tarp 22.40 val.-23 val., pasinaudodamas nieko neįtariančio R. Ž. pasitikėjimu, su savimi turimą nenustatyto modelio 7,65 mm kalibro kovinį pistoletą įrėmė ir iššovė R. Ž. į dešinę kaklo pusę, antrą šūvį - į dešinį smilkinį, trečią šūvį - nevisiškai įrėmęs pistoletą į kaktos apatinę dalį, virš tarpuakio, dešiniau vidurinės linijos, ketvirtą šūvį – į krūtinės ląstos kairę pusę, didžiojo krūtinės raumens sritį. Tokiu būdu, prieš tai 2001 m. birželio 15 d. kartu su M. M. nužudęs du asmenis, jis, R. Š., siekdamas nuslėpti tuos nužudymus bei išvengti galimo keršto, padedant tardymo nenustatytam asmeniui, iš to paties nenustatyto modelio ginklo, iš kurio buvo nužudyti G. Ž. ir R.U., tyčia keturiais šūviais nužudė ir R. Ž.

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 13 d. nuosprendžiu išteisino M. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus bei R. Š. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 11 punktus, nenustačius, kad kaltinamieji dalyvavo šių nusikaltimų padaryme.

Teismas, išteisindamas R. Š. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad jo vairuojamame automobilyje rasta narkotinė medžiaga buvo išimta ir apžiūrėta pažeidžiant tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-BPK) 192 straipsnio 2 dalies, 91 straipsnio 1 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) normas. Krata R. Š. namuose taip pat buvo padaryta pažeidžiant BPK normas, kratos metu nedalyvavo R. Š., tabletės nebuvo supakuotos iki apžiūros, apžiūros metu jos nebuvo nufotografuotos. Nustatęs minėtus pažeidimus, teismas padarė išvadą, jog R. Š. kaltė dėl disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis neįrodyta.

Išteisindamas R. Š. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 2, 5, 11 punktus, o M. M. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus, teismas padarė išvadą, jog kaltinimas dėl konkrečių kaltinamųjų veiksmų nužudant G. Ž., R. U. ir R. Ž. paremtas prielaidomis, o ne patikimais įrodymais. Teismas suabejojo liudytojos S. B. parodymais, nes jie byloje atsirado tik praėjus pusantrų metų nuo įvykio. Teismas suabejojo liudytojų A. V., R. B., J. K., įslaptintų liudytojų „Jonas“, ,,Darius“, liudytojų V. V., V. B., J. B., S. A. parodymais. Teismo nuomone, visų paminėtų liudytojų parodymai nėra tokie patikimi, kad jais galima būtų pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas nesivadovavo 1997 metų garso įrašu tarp R. Š. ir I. Ž., nes įrašas labai senas ir neinformatyvus. Įvykio vietos apžiūros metu kaltinamųjų rankų ir batų pėdsakų nerasta. Kolegijos nuomone, telefoninių skambučių analizė, kaip papildomas įrodymas, duotų pagrindą apkaltinti R. Š. ir M. M. nužudymais, tačiau tik telefoninių skambučių analize grįsti jų kaltės negalima. Kolegija padarė išvadą, jog visoje įrodymų grandinėje trūksta pagrindinių elementų - ginklo, kuriuo buvo nušauti trys asmenys, duomenų, iš kur gauti migdomieji preparatai, kuriais, kaip nustatė paminėtos ekspertizės išvados, buvo apsvaigintas G. Ž. ir R. U., kas juos ir kur įpylė, kur dingo sunkvežimis ar džipas, kuriuo buvo privažiuota prie nužudymo vietos, iš kur gautos lentos su skarda, kas kasė duobę, o paskui ją užkasė. Neišaiškinta kas ir kokius vaidmenis atliko egzekucijos vietoje. Nesant paminėtų duomenų, kolegijos nuomone, nėra ir galimybės apkaltinti M.M. ir R. Š. dėl nužudymų. Analogiška situacija, teismo nuomone, ir dėl R. Ž. nužudymo. Byloje nenustatyta, kas tas nenustatytas asmuo, kuris minimas kaltinime R. Š., ir kodėl jam neinkriminuojami šūviai į R. Ž., o tai paliekama R. Š. Ginklas, kuriuo buvo nužudyti G. Ž. , R. Ž. ir R. U. , nerastas, todėl kaltinimas dėl šaunamojo ginklo nešiojimo ir laikymo taip pat yra paremtas tik prielaidomis, o ne įrodymais.

Klaipėdos prokuratūros skyriaus prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

- pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 metams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5, 11 punktus laisvės atėmimu iki gyvos galvos.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą iki gyvos galvos, bausmę paskiriant atlikti kalėjime, į bausmės terminą įskaičiuojant kardomajame kalinime išbūtą laiką.

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 5 punktus laisvės atėmimu 20 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 20 metų, bausmę atliekant pataisos namuose, į bausmės terminą įskaičiuojant kardomajame kalinime išbūtą laiką.

Apelianto manymu, apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismo išvados prieštarauja bylos aplinkybėms. Teismas visus byloje esančius duomenis vertino atsietai vienus nuo kitų, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių.

Apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai išteisino R. Š. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad R. Š. vairuojamame automobilyje ir jo namuose atlikta krata ir padaryti poėmiai buvo atlikti pažeidžiant tuo metu galiojusias BPK normas, ir mano, kad šios teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Apeliantas tvirtina, kad tiek poėmis, tiek krata R. Š. vairuojamame automobilyje ir jo namuose buvo atlikti teisėtai ir šių procesinių veiksmų metu narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo paimtos tinkamai. Nors apie jų užantspaudavimą protokoluose neužsiminta, tačiau iš kitų bylos duomenų matyti, kad jos buvo užantspauduotos. Jos užantspauduotos pateko pas ekspertus, o tai, kad apie jų užantspaudavimą nepažymėta protokoluose nedaro narkotinių ir psichotropinių medžiagų suradimo fakto niekiniu. Procesiniu pažeidimu taip pat negalima traktuoti ir kratos atlikimo nedalyvaujant R. Š. . Kratos metu R. Š. buvo sulaikytas, todėl nebuvo galimybės ir pagrindo jo vežti į jo gyvenamąją vietą. To nereikalavo ir BPK 189 straipsnio 1 dalis (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija). Kratoje dalyvavo R. Š. žmona, kviestiniai, todėl atliekant kratą įstatymo pažeidimų nepadaryta. Be to, apeliantas pažymi, kad radus tabletes R. Š. striukėje, visi kratos dalyviai, įskaitant L. Š. ir kviestinius, pasirašė protokole, kur ir kiek tablečių buvo rasta, ir dėl to jokių pastabų nepareiškė. Policijos pareigūnai paaiškino, kad R. Š. kišenėje esančios tabletės sukėlė jiems įtarimą, nes jos buvo su specifiniais logotipais, kuriais žymimos psichotropinių medžiagų turinčios tabletės, tačiau teismas apie šiuos parodymus neužsiminė. Taip pat teismas neturėjo jokio pagrindo įtarinėti ar manyti, jog milteliai ir tabletės galėjo būti paimti vieni, o ekspertams pateikti kiti, t. y. „ne autentiški“, nes tokių duomenų byloje nėra.

Apeliantas taip pat nesutinka su teismo išvada, jog nepaneigta R. Š. versija, jog sportinį krepšį jo automobilyje paliko pažįstamas asmuo. Ši versija, apelianto teigimu, paneigta odorologinės ekspertizės išvada, kurios metu nustatyta, jog sportinis krepšys ir daiktai priklauso R.Š. Tačiau teismas dėl neaiškių priežasčių šiomis odorologinės ekspertizės išvadomis nesivadavo. Be to, odorologinės ekspertizės išvadas apie daiktų ir sportinio krepšio priklausymą R. Š. patvirtino ir jo žmona, atpažinusi minėtus daiktus, tačiau vėlesnių apklausų metu pareiškusi, kad apsiriko ir atpažino ne tuos daiktus.

Teismo nuosprendyje taip pat pažymėta, kad kyla įtarimas, jog papildoma liudytojo A. D. apklausa buvo nepalanki kaltinimui ir į bylą nepateko. Toks teismo teiginys, apelianto tvirtinimu, neatitinka tikrovės, nes apie jokias galimas papildomas apklausas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo žinoma ir byloje nėra jokių tai patvirtinančių duomenų. Apeliantas nurodo, jog apie jokį sportinį krepšį ikiteisminio tyrimo metu A. D. nebuvo užsiminęs, todėl nebuvo pagrindo jį apklausinėti papildomai. Apie tai, kad kratos metu balkone nebuvo jokio sportinio krepšio patvirtino A. K. Apklausiant liudytoją A. D. teisme jis prisiminė ne visus savo ankstesnius parodymus, todėl jie buvo perskaityti. Jam patvirtinus parodymų teisingumą, liudytojas „prisiminė“ apie kažkokį sportinį krepšį ir apie tai neva papildomai sakęs tardytojai, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos jokios papildomos apklausos nebuvo.

Apelianto manymu, byloje esantys įrodymai leidžia pagrįstai teigti, jog R. Š. įvykdė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantas taip pat mano, kad teismas nepagrįstai išteisino R. Š. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 2, 5, 11 punktus, o M. M. - pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 2, 5 punktus.

Teismas padarė išvadą, kad M. M. kaltės dėl G. Ž. ir R. U. nužudymo grįsti batais, kuriuos jis išmetė šiukšlių konteineryje, negalima. Tokią išvadą teismas motyvavo tuo, kad M. M. nebuvo sulaikytas išmetant batus, apie dirvožemio pėdsakus ant batų įvykio vietos apžiūros metu neužsiminta, o nutarime skirti ekspertizę nurodyta, jog batai buvo su dirvožemio liekanomis. Ekspertizė buvo paskirta pirmiau nei batai buvo apžiūrėti. Ekspertizė nenustatė, ar dirvožemis nuo batų ir automobilio BMW kilimėlio yra vienodos priklausomybės. Rasti batai M. M. per maži.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada ir motyvais dėl M. M. kaltės. Nurodo, jog M. M. batus išmetė sekančią dieną po G. Ž. ir P. U. lavonų suradimo. Tuo metu jam dar nebuvo oficialiai įteiktas įtariamas dėl nužudymo, todėl nebuvo pagrindo jo ir sulaikinėti. Įvykio vietos apžiūros protokole nepažymėta, kad ant batų yra dirvožemio pėdsakų, tačiau apie tai nurodyta skiriant ekspertizę. Be to, apie dirvožemio buvimą ant batų nurodė ir ekspertai, tyrę batus. Apelianto manymu, kilus abejonėms dėl žemių buvimo ant batų pado fakto, buvo galima iškviesti ir apklausti kviestinius, dalyvavusius apžiūroje, tačiau teismas to nepadarė. Taip pat, apelianto manymu, nebuvo pažeista nei viena BPK norma apžiūrint batus po ekspertizės. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad priešingai nei paminėta nuosprendyje, 2001-07-12 ekspertizės akte Nr. 11-2512 nurodyta, kad dirvožemio pavyzdžiuose, paimtuose iš įvykio vietos, kur buvo rasti G. Ž. ir R. U. lavonai, yra bendro grupinio priklausomumo su dirvožemio nuo aulinių batų padų bei pagrindine mase dirvožemio pavyzdžio nuo automobilio BMW v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojo grindų kilimėlio. Apeliantas taip pat pažymi, kad teisme atliktas eksperimentas dėl M. M. išmestų batų, neatitiko visų eksperimentui keliamų reikalavimų. Atliekant eksperimentą buvo sugretinti M. M. tuo metu nešiojami batai su tiriamais batais konstatuojant, kad jų ilgis skiriasi 2 cm, tačiau jie nebuvo išmatuoti nei iš vidaus, nei iš išorės (pado ilgis), buvo apsiribota tik nubraižant M. M. pėdos šabloną ir mėginat jį patalpinti į batą bei konstatuojant, kad „šabloninė" pėda per didelė ir ji netelpa į batą. Be to, M. M. buvo pasiūlyta apsimauti apžiūrimus batus, tačiau pastarasis pareiškė, kad jo koja į batus netelpa per keltį. Tačiau batus buvo mėginama pamatuoti neatrišant priekinių batų raištelių, kuriais yra suveržti batai, todėl koja į juos ir netilpo. Eksperimento metu buvo pažymėta, kad minėti batų raišteliai yra dekoratyviniai ir neatsiriša, tačiau tai neatitinka tikrovės. Todėl apelianto manymu, vadovautis eksperimento rezultatais ir konstatuoti, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti batai M. M. yra per maži, negalima.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad liudytojos S. B. parodymai, kuriais grindžiamas kaltinimas R. Š. dėl R. Ž. nužudymo, yra nepatikimi, nes abejotinas yra šios liudytojos parodymų gavimo procesas. Tokios teismo išvados, apelianto teigimu, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Nukentėjusioji D. O. Ž. teisme nurodė, kad su S. B. buvo susitikusi po jos apklausos, o ne prieš tai, kaip teigiama nuosprendyje. Liudytoja S. B. , duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nurodė kaip buvo apsirengę abu asmenys įėję į Ž. namą, tačiau teismas nuosprendyje nurodė, jog liudytoja nepatvirtino šių aplinkybių. Be to, kad liudytoja atsiminė kaip įvykio metu buvo apsirengęs R. Š., ji apklausiama teisme net nurodė kaip R. Š. buvo apsirengęs per atpažinimą ikiteisminio tyrimo metu. S. B. apklausiama teisme nurodė, kad žiūrėjimui į toli ji akinių nenaudoja, akiniai jai reikalingi tik skaitymui, tačiau teismas, priešingai liudytojos parodymams, nurodė, kad ji nešioja akinius ir tai viena iš priežasčių, įskaitant ir jos amžių, abejoti jos parodymais. Nors įvykio metu ir buvo prieblanda, tačiau kaip parodė liudytoja, tai užfiksuota ir parodymų patikrinimo vietoje metu, visai šalia jos namo yra apšvietimo stulpas ir jis įvykio metu veikė. Būtent po šiuo stulpu sustojo automobilis, iš kurio išlipo R. Š. bei nenustatytas asmuo, todėl liudytoja juos matė šviesoje ir iš arti, tačiau to teismas nuosprendyje nepaminėjo.

Teismas, kritikuodamas liudytojos S. B. parodymus, juos sugretina su nukentėjusiosios D. O. Ž. parodymais, teigdamas, kad S. B. teigė, kad tuo metu kai matė R. Š. nelijo, o D. O. Ž. teigė priešingai ir jos parodymus patvirtina meteorologinė pažyma. Apeliantas teigia, kad šie teismo teiginiai nėra teisingi, nes įvykio vakarą, minėdamos lietų, abi liudytojos kalbėjo apie skirtingą laiką. S. B. matė R. Š. iki užeinant į Ž. namą, kai tuo metu D. O. Ž., pagal jos pačios parodymus, miegojo, ir tuo metu nelijo. D. O. Ž. pabudo tik po R. Ž. nužudymo ir matė lietų, tuo metu S. B. pro langą jau nebežiūrėjo. Pagal meteorologinę pažymą visą įvykio vakarą lijo su pertraukomis ne ilgesnėmis kaip 20 min. Todėl abiejų liudytojų parodymai apie lietų įvykio vakarą yra teisingi. Be to, apeliantas pažymi, kad matomumas įvykio metu siekė 10 km. Tai, kad liudytoja S. B. neatpažino R. Š. iš video juostos, rodytos jos namuose, jos parodymų nedaro nepatikimais, nes ji atpažinimo R. Š. gyvai, dalyvaujant dviems R. Š. gynėjams, ir atpažinimo metu niekas pastabų dėl atpažinimo nepareiškė. Teismo posėdžio metu S. B. taip pat kategoriškai nurodė R. Š. , kaip asmenį nužudymo vakarą užėjusį į Ž. namus. S. B. parodymų tikroviškumą patvirtina ir tai, jog ji atpažinimo metu nurodė, kad atpažįsta R. Š. pagal ūgį, sudėjimą, nusmukusius pečius, pailgą galvos formą. S. B. parodymų atsiradimą tik po tam tikro laiko tarpo sąlygojo tai, kad jos sunūs E. B. nurodė savo motinai, baimindamasis dėl jos ir savo gyvybės, niekam nepasakoti apie tai ką ji matė. Apelianto manymu, liudytojos S. B. parodymai yra teisingi ir nėra pagrindo jais abejoti.

Apeliantas mano, jog teismas nepagrįstai nepagarsino liudytojų R. B. , J. K. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“ parodymus. Teismas, atmesdamas prokuroro prašymą pagarsinti minėtų liudytojų parodymus, motyvavo tai tuo, kad nėra pagrindo garsinti minėtus parodymus, nes liudytojai nebuvo apklausti teisme. Apeliantas mano, kad pagarsinti minėtų liudytojų parodymus teisme buvo privalu, nes minėtos apklausos ir juose užfiksuoti duomenys buvo svarbūs.

Liudytojas „Jonas“ nurodė, kad 2001-06-15, apie 16 val., bare ,, (duomenys neskelbtini)“ jis susitiko su G. Ž. ir R. U. Jiems būnant bare ir besikalbant, G. Ž. kažkas paskambino į mobilų telefoną, apie ką buvo pokalbis jis negirdėjo. Baigęs pokalbį, G. Ž. pasakė, kad važiuos susitikti su R. Š. Be to, jam būnant vienoje kameroje su M. M., pastarasis pasakojo, kad jį nori apkaltinti trijų žmonių nužudymu, tačiau jis dalyvavo tik nužudant G. Ž. ir R. U. Taip pat M. M. gyrėsi, kad gerai išvalė G. Ž. automobilį, todėl jame neliko jokių pirštų pėdsakų.

Liudytojas J. K. parodė, kad M. M., būdamas sulaikytas ir laikomas Kijevo areštinėje pasakojo, kad dalyvavo nužudant du asmenis, o jį nori apkaltinti trijų asmenų nužudymu, tačiau trečio asmens jis nežudė. Nužudyme dalyvavo ir asmuo vardu R. Po to kai buvo nužudyti du asmenys, jie buvo užkasti kažkokiame miške, o jų automobilis nuplautas, pervarytas ir pastatytas kitame mieste. Taip pat M. M. pergyveno, kad buvo rasti jo batai, kuriuos jis avėjo nužudymo metu. Savo parodymus J. K. patvirtino akistatos su M. M. metu.

Liudytojas R. B. parodė, kad 2001-06-15 buvo susitikęs su G. Ž. ir pastarasis ji kvietė važiuoti į Karklę valgyti šašlykų. Apie 18 val. jis paskambino G. Ž. į mobilų telefoną, norėdamas susitarti dėl atvažiavimo į Karklę, bet jo telefonas buvo išjungtas.

Apelianto manymu, šie liudytojų parodymai yra svarbūs ir juos būtina patikrinti sugretinant su kitais parodymais bei faktiniais duomenimis.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai nesivadovavo teisme apklausto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Ąžuolas“ parodymais, motyvuodamas tuo, kad jo parodymai yra išvestiniai. Apeliantas mano, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymai apie tai, kad R. B. pasakojo, jog jis 2001-06-15 norėjo važiuoti kartu su G. Ž. valgyti šašlykų, bet kažkodėl jį iškvietė tėvas ir liepė važiuoti namo, taip pat, apie tai, jog R. B. jam pasakojo, jog praėjus kelios dienoms po R. Ž. nužudymo jis su savo tėvu važiavo į Vilnių susitikti su R. Š. ir grįžtant iš Vilniaus tėvas pasakė, kad R. Ž. nužudė R. Š., yra svarbūs ir reikšmingi bylos nagrinėjimui ir jie turėjo būti vertinami kaip turintys reikšmės bylos tyrimui.

Apeliantas pažymi, kad priešingai nei nurodo teismas, liudytojų V. V. , V. B. , J. B. , S. A. parodymai įrodo ne tai, kad mušama G. Ž. žmona pradėjo gyventi su kitu, o tai kad G. Ž. grasino susidorojimu tam, kas gyvena su jo žmona ir ją slepia, ir tai jis sakė girdint R. Š. Pati I. Ž. patvirtino, kad grįžusi į Klaipėdą, tam jog jos niekas neatpažintų, įskaitant ir G. Ž., ji nešiojo peruką. Šį faktą patvirtino ir paminėti liudytojai. Tai, kad R. Š. bijojo G. Ž. susidorojimo patvirtino liudytojas J. B., kuris parodė, kad R. Š. jo klausė, ar jis nebijantis atvirai bendrauti su tuo metu dar buvusia R. Ž. žmona, nes, jo manymu, tiek Rimas, tiek G. Ž. gali jam ką nors padaryti. Šiuos duomenis patvirtina ir pokalbis tarp I. Ž. ir R. Š., kurio metu atvirai kalbama apie galimą susidorojimą iš G. Ž. pusės, jeigu pastarasis sužinos apie jų santykius, tačiau teismas šį pokalbį be jokio pagrindo pripažino neinformatyviu.

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad įvykio vietos apžiūros metu rastas mineralinio vandens butelis ir maišelis neturi jokių specifinių požymių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie jų priklausymą kaltinamiesiems. Apelianto manymu, šie bylos duomenys, sugretinus juos su kitais bylos duomenimis, įrodo, jog minėtus daiktus įvykio vietoje paliko būtent R. Š. Iš telefoninių pokalbių išklotinių matyti, kad tiek R. Š., tiek M. M. kritinėmis valandomis buvo iškastos duobės rajone, nors jie tai ir kategoriškai neigia. Sugretinus šiuos duomenis su R. Š. banko kortelės ataskaita, matyti, kad R. Š. degalinėje „Statoil“ pirko mineralinį „Vittel“, toks mineralinis ir maišelis „Statoil“ rasti ir įvykio vietoje.

Teismas nuosprendyje nurodė, jog byloje nėra duomenų, kas iškasė ir kas užkasė duobes, kuriuose buvo palaidoti nužudytieji, trūksta visų įrodymų grandinėje pagrindinio elemento - ginklo, kuriuo buvo nušauti trys asmenys, duomenų iš kur gauti migdomieji, kur dingo sunkvežimis ar džipas kuriuo privažiuota prie nužudymo vietos. Teismas padarė išvadą, kad neradus ginklo, kuriuo buvo nužudyti G. Ž., R. Ž. ir R. U., kaltinimas dėl disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis kaltinamiesiems paremtas tik prielaidomis, o ne įrodymais. Su tokiomis teismo išvadomis apeliantas nesutinka ir nurodo, jog pagal byloje surinktus įrodymus duobę kūnams paslėpti iškasė M. M. ir R.Š., nes jie abu iš anksto ruošėsi šiam nusikaltimui, po įvykdyto nusikaltimo abu jie ir užkasė kūnus, kadangi byloje nėra duomenų, kad kiti asmenys dalyvavo šiame nužudyme. Nors ginklas, kuriuo buvo nužudyti trys asmenys, nerastas, tačiau jo nebuvimas savaime nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų dėl nusikaltimo aplinkybių ir būdo. Byloje neginčijamai nustatyta, kad G. Ž., R. U. ir R. Ž. buvo nužudyti panaudojant šaunamąjį ginklą, tai patvirtina rastos kulkos, balistinė bei teismo medicininė ekspertizės. Todėl apelianto manymu, teigti, jog kaltinimas dėl disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis paremtas tik prielaidomis, nėra pagrindo. Taip pat apeliantas mano, kad nepagrįstos teismo iškeltos abejonės dėl sunkvežimio ar džipo, kuriuo buvo privažiuota prie nužudymo vietos.

Apeliantas pažymi, kad teismas vieninteliais įrodymais, duodančiais pagrindą įtarti M. M. ir R. Š. padarius jiems kaltinime nurodytus nusikaltimus, pripažino telefoninių skambučių, susiejant juos su stočių (celių) žemėlapiais, analizę. Teismas nurodė, kad jeigu būtų surinkta dar ir kitų objektyvių įrodymų pagrindžiančių kaltinamųjų dalyvavimą nužudymuose, telefoninių skambučių analizė, kaip papildomas įrodymas, duotų pagrindą apkaltinti R. Š. ir M. M. nužudymais. Tačiau teismas, tirdamas kitus įrodymus, arba jais nesivadovavo, arba laikė juos nepagrįstais.

Apeliantas mano, kad visi byloje surinkti įrodymai turėjo būti įvertinti kaip vieno su kitu tarpusavyje priežastiniu ryšiu susijusių ir vienas kitą sąlygojusių įvykių grandinė, nes vertinant juos atskirai visos bylai svarbios aplinkybės netenka loginio ryšio.

Nukentėjusioji O. D. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti R. Š. ir M. M. kaltais ir nuteisti juos laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Apeliantės manymu, apygardos teismo išvada dėl byloje surinktų įrodymų pakankamumo ir patikimumo yra nepagrįsta.

Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo liudytojos S. B. parodymais.

Teigia, kad neatitinka tikrovės teismo teiginys, kad ji su liudytoja S. B. susitiko anksčiau nei ši davė parodymus. Ji, duodama parodymus teisme, nurodė, jog su S. B. yra kalbėjusi po įvykio, tačiau apie tai, ką ji matė įvykio vakarą, kai buvo nužudytas R. Ž. , jai papasakojo S. B. sūnus E. B. . Liudytoja S. B. taip pat patvirtino, kad su apeliante bendrauti pradėjo po to, kai davė parodymus.

Teismas nurodė, jog liudytojos parodymai atsirado praėjus pusantrų metų po įvykio, be to, liudytoja yra apeliantės kaimynė.

Apeliantė nurodo, jog S. B. gyvena netoli namo, kuriame po sūnaus nužudymo, jie apsigyveno. Jie atsikraustė 2002 m. gruodžio mėn. Pas juos buvo užėjęs E. B. ir pasakė, kad yra jų kaimynas. Prieš tai ji nepažinojo nei vieno gyventojo iš aplinkinių namų. Būtent E. B. ir pasakė, kad jo mama įvykio vakarą matė baltą mašiną, iš kurios išlipo du vyriškiai ir įėjo į R. Ž. namą, kaip po to atvažiavo greitoji, policija. Jis sakė, kad apie tai ką matė yra pasakojęs aukštas pareigas užimančiam policijos pareigūnui, jam yra aprodęs jų kiemą. Tačiau duoti parodymus jis atsisakė, teigdamas, kad nei jo mama, nei jis nenori veltis į šį reikalą. E. B. vengė ateiti ir į teismą. Tai žinodama, ji nuėjo į prokuratūrą ir viską papasakojo. Vėliau E. B. duodamas parodymus patvirtino, kad jam mama tuoj po žudynių papasakojo ką matė, tačiau jis jai uždraudė apie tai kam nors pasakoti. Tai patvirtino ir S. B. Teisme iš E. B. parodymų taip pat buvo matyti, kad jis žino daugiau nei sako.

Apeliantė pažymi, kad teismas, remdamasis policijos pareigūno 2001-06-19 tarnybiniu pranešimu, neteisingai konstatavo, kad liudytoja S. B. apklausos metu nieko nepasakė. Iš minėto pranešimo matyti, kad pareigūnas tada kalbėjo ne su liudytoja S. B., o su jos sūnumi E. B.

Apeliantė mano, kad neteisinga teismo išvada, kad jos kaimynystėje gyvenančios liudytojos po pusantrų metų atsiradę parodymai yra nesvarbūs ir nepriimtini. Apeliantės manymu, įrodymų atsiradimo laikas neturi įtakos jų teisingumui. Taip pat, liudytojos manymu, liudytojos parodymų patikimumo niekaip negali įtakoti faktas, kad apie liudytoją prokurorui buvo pranešta žodžiu. Apeliantė nurodo, kad ji ne tik apie S. B. yra prokurorui pranešusi žodžiu. Ji 2001 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje žodžiu prokurorui pranešė ir apie Z. K. , kuri jai girdint A. V. papasakojo visas svarbias detales, kurias matė ir girdėjo gyvendama pas R. Š. Vilniuje iki nužudant G. ir R. Ž. , R. U. Vėliau prokuroro prašė iškviesti Z. K. apklausai, tačiau tai nebuvo padaryta, todėl 2002-02-04 ji parašė prokurorui raštišką prašymą. Tačiau ir po to ši liudytoja liko neapklausta. Taip pat ji žodžiu prašė, kad prie šios bylos būtų prijungta kita - 2001-01-13 byla dėl pasikėsinimo nužudyti G. Ž., kurioje taip pat buvo įtariami R. Š. ir M. M. Tačiau tai nebuvo padaryta. Ji rašydavo skundus tik tada, jei į jos prašymus nebuvo reaguojama. Jei prokuroras nebūtų apklausęs S. B., ji taip pat būtų rašiusi prašymą raštu. Ji labai domėjausi bylos eiga, nes buvo nužudyti abu jos sūnus. Ji žodžiu teikė bet kokią informaciją ir pareigūnui E. T., kol nesužinojo, kad R. Š. gyvena su jo žmonos seserimi. Apeliantė teigia, kad ji nebūdama teisininkė ir neturėdama advokatų, nežinojo, kad kiekvieną žingsnį ar veiksmą reikia fiksuoti raštiškai.

Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad liudytoja S. B. negalėjo gerai matyti žudikų, nes buvo prieblanda, be to, ji yra senyvo amžiaus, nešioja akinius, todėl iš didelio atstumo atpažinti R.Š. negalėjo. Be to, liudytoja, priešingai nei nukentėjusioji, parodė, kad įvykio metu nelijo.

Apeliantė nurodo, jog S. B., duodama parodymus, nurodė, kad ji į tolį mato gerai, o akinius naudoja tik skaitymui. Tai patvirtino ir E. B. Be to, įvykio vakarą gatvėje buvo įjungtos šviesos, todėl buvo šviesu. Mašina sustojo prie namo langų ir buvo gerai matyti. Namas stovi gatvių sankryžoje apšviestoje iš visų pusių. Iki Ž. namo apie 50-70 metrų. Metrologijos pažymoje pažymėta, kad lijo su pertraukomis ne ilgesnėmis kaip 20 minučių, todėl atvažiavus žudikams - nelijo. Aplinkybę, kad nelijo patvirtino ir E. B. Apeliantė teigia, kad ji žudikų atvažiavimo momentu jau miegojo ir pasakė, kad lijo dėl to, kad jai pasirodė, kas kažkas barbeno į langą, tai galėjo būti apie 21–21.20 val. Kaip tik tuo laiku grįžo jos sūnus R. Tai patvirtina ir liudytojas R. S. Kai grįžo sūnus ji jau gulėjau lovoje, snaudė, todėl galėjo ir apsirikti.

Liudytoja S. B. tiksliai apibūdino kaip įvykio vakarą buvo apsirengę žudikai. Jos parodymai yra nuoseklūs ir vienodi. Atpažinimo metu, dalyvaujant R. Š. advokatams, S. B. nedvejodama atpažino R. Š. . Be to, liudytoja S. B. R. Š. buvo mačiusi kelis kartus prieš nužudymą, dienos metu išeinantį iš R. Ž. namo. Tai ji patvirtino ir pirmoje apklausoje bei atpažinimo metu. Todėl teismo teiginys, kad atpažinimas iš figūros yra menkavertis, neteisingas ir neleistinas. Apeliantės manymu, įtarti, kad ji įtakojo S. B. atpažinti R. Š. yra absurdiška, nes ji nei R. Š., nei M. M. iki teismo nebuvo mačiusi ir negalėjo jų parodyti liudytojai S. B. Be to, S. B. parodymų tikrumą patvirtina ir tarnybiniame pranešime nurodyta informacija apie 2001-06-16, apie 22.30 val. atvažiavusį baltos spalvos automobilį prie R. Ž. namo, kuriame net neužsimenama, kad iš tos mašinos išlipo R. Š. Pranešime minima, kad R. Š. , M. M. ir R. Č. yra ne kartą pastebėti mieste važinėjantys ,,Mersedes“ markės automobiliu. R. S. parodė, kad nužudymo dieną, kai jie buvo pirtyje su R. Š., prie pirties stovėjo šviesios spalvos ,,Mersedes“.

S. B. parodymus patvirtina ir telefoninių pokalbių išklotinės bei celių žemėlapiai, kad tiek R.Š., tiek M. M. nužudymo momentu buvo nužudymo vietoje. Byloje nustatyta, kad 2001-06-15, 16.18 val. į pasimatymą G. Ž. iškvietė R. Š. Po šio iškvietimo G. Ž. ir R. U. dingo. Vėliau buvo rasti jų lavonai Karklės miške. Jie buvo nužudyti 16.40-18 val. Tuo laiku tylėjo ir R. Š. bei M. M. telefonai. Todėl tiek R. Š., tiek M. M. alibi, kad jie nebuvo nužudymo vietose, kur buvo nužudyti G.Ž., R. U. bei R. Ž. paneigia telefoninių pokalbių išklotinės sulygintos su celių žemėlapiais.

Teismas nurodė, kad nerasta tiesioginių įkalčių: pirštų anspaudų, ginklo, nenustatyta kas įpylė migdomųjų vaistų ir kur jie pirkti. Apeliantė mano, kad pirštų anspaudų nerasta, nes ši žmogžudystė buvo kruopščiai suplanuota. Žudikai mūvėjo baltas pirštines. Tai patvirtino įslaptintas liudytojas ,,Dariaus“, kuris parodė, kad išlipę iš mašinos du vaikinai mūvėjo baltas pirštines, bei liudytojas M. D., kuris parodė, kad rado pirštinę ir ją pakabino ant medžio ir apie tai pranešė prokurorui. Duobė, kurioje buvo užkasti G. Ž. ir R. U. kūnai, jau buvo paruošta iš anksto ir užmaskuota. Tai patvirtino liudytojas D. J. Apeliantė pažymi, kad nuo nusikaltimo padarymo dienos iki žudikų sulaikymo praėjo nemažai laiko, jie žinojo, kad yra įtariami, nes tyrime dalyvavo R. Š. žmonos I. Š. sesers vyras E. T., kuris iki to laiko artimai bendravo su R. Š., todėl visus įkalčius, susijusius su nužudymu, galėjo lengvai sunaikinti. Nors byloje nerastas ginklas, tačiau neginčijamai nustatyta, kad nužudymai buvo padaryti panaudojant ginklą. Apeliantės manymu, teismo nurodytos nuosprendyje aplinkybes, kad byloje nėra duomenų, kas šaudė, kas laikė, kas gaudė ir t. t. yra absurdiškos, nes šios aplinkybės, esant suplanuotai žmogžudystei, galėtų būti nustatytos tik kaltinamiesiems prisipažinus arba esant žudynių filmuotai medžiagai.

Apeliantė mano, kad nužudymui buvo kruopščiai ruoštasi ir kad jame dalyvavo daugiau asmenų - S. K., G. B., kuriems kaltinimai nepareikšti. G. B. nužudymo dienomis bendravo telefonais su R. Š. ir M. M. , S. K. buvo atvykęs tik du kartus 2001m. gegužės ir birželio mėn. ir abu kartus buvo pristatytas Ž. kaip rimtas verslininkas, nors kaip matyti iš surinktos tyrimo medžiagos ir jo paties parodymų, jis buvęs milicijos pareigūnas, kariškis. Šių asmenų parodymuose yra daug neatitikimų, į kuriuos teismas neatsižvelgė. S. K. parodė, kad jis pažįsta M. M. nuo 1976 m., kaip dirbusį Slavteko korporacijoje, tačiau tai neatitinka tikrovės, nes M. M. tik 1975 m. gimė. M. M. savo parodymuose nurodo, kad jis su S. K. pažįstamas 10 metų, susipažino Nižnij Novgorode, kad S. K. atvažiuodavo dažnai dėl darbo, tačiau S. K., gyvenantis nuo 1985 m. Nižnevartovske, savo parodymuose teigia, kad norėjo pirkti Lietuvoje mašiną ir į Lietuvą yra atvykęs tik du kartus – 2001-04-24 ( išvyko gegužės pradžioje) ir 2001-06-14 (išvyko 2001-06-17), tomis dienomis ir buvo nužudyti G. ir R. Ž. bei R. U.

Apeliantė teigia, kad R. Š., M. M., S. K., D. A. parodymai yra prieštaringi ir teismas šių prieštaravimų nepašalino. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad tą vakarą, kai jau buvo nužudytas G. Ž., t. y. 2001-06-15 vakare, tarp 19-20 val., R. Š. kartu su S. K. buvo atvykęs į R. Ž. namus. Pagal telefonų skambučių išklotines ir celių žemėlapius jie atvyko kaip tik iš tos vietovės, kur buvo nužudyti G. Ž. ir R. U., tačiau tuo metu nužudyti R. Ž. nepavyko, nes jis buvo su drauge.

Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai atmetė kaip įkalčius M. M. išmestus batus. M. M. pripažįsta, kad išmetė batus, tačiau kiekvieną kartą jo parodymai apie batų išmetimo aplinkybes yra skirtingi. Be to, jo parodymai prieštarauja jo sugyventinės D. A. parodymams. Apeliantės manymu, faktas, kad batai netinka M. M. , dar nereiškia, kad jais neavėjo bendrininkai. Apeliantė taip pat neatmeta galimybės, kad batai galėjo būti pakeisti, nes prokuratūroje dingo vaizdajuostė apie batų išėmimą iš šiukšlių konteinerio.

Apeliantė nurodo, kad pagrindinis motyvas nužudyti G. Ž. ir R. Ž. savo santykių su I. Ž. , G.Ž. žmona, slėpimas, baimė, kad G.ir R. Ž. sužinos, kad jie nuo 1997 m. rudens su I. Ž. buvo meilužiai, kad turi bendrą vaiką, kuris užregistruotas G. Ž. pavarde. Šią aplinkybę patvirtina 1997 m. R. Š. ir I. Ž. pokalbio įrašas, taip pat liudytojų J. B. , V. Ž. , V. V. , A. V. , S. A. parodymai bei neoficialus Z. K. parodymai.

Apeliantės manymu, byloje pakanka įrodymų, kad kaltinamieji nužudė tris žmones ir yra visiškai nesvarbu, kuris iš jų kokius veiksmus atliko, nes nei G. Ž., nei R. U., nei R. Ž. patys nenusižudė.

Išteisintasis R. Š. atsikirtimuose į nukentėjusiosios D. O. Ž. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti ir apygardos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.

Išteisintasis mano, kad nukentėjusiosios apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Nukentėjusioji D. O. Ž. kaltina teismą įvairiais pažeidimais, tačiau savo teiginių pagal įstatymo reikalavimus nepagrindžia.

Nukentėjusiosios D. O. Ž. prašymu teismas apklausė liudytoją S. B. ir įvertino šios liudytojos bei jos sūnaus E. B. parodymų pagrįstumą ir objektyvumą. Išteisintasis mano, kad teismas pagrįstai suabejojo liudytojos S. B. parodymais, nes ji yra nukentėjusiosios draugė ir kaimynė, todėl suinteresuota bylos baigtimi.

Nukentėjusioji savo skunde nurodo, jog S. B. R. Š. atpažino pagal figūrą. Išteisintasis teigia, kad jo figūra nėra išskirtinė, jis neturi jokių fizinių defektų. Taip pat išteisintasis nurodo, jog nei jis, nei jo gynėjai atpažinimo metu S. B. protokole neįrašė jokių pastabų, nes laikė, kad liudytoja jo pagal kažkokius esminius bruožus neatpažino. Jis buvo įsitikinęs, kad liudytoja jį nurodė suklaidinta kitų asmenų, todėl dėl jos tariamo atpažinimo reikšti kokias tai pastabas protokole netikslinga. Išteisintasis mano, kad liudytoja, būdama senyva moteris, galėjo suklysti nurodydama, kad įvykio vakarą matė jį. Be to, išteisintasis pažymi, kad po įvykio pas S. B. ir E. B. lankėsi policija, ieškojo liudytojų dėl R. Ž. nužudymo, tačiau tada šie liudytojai jokių parodymų prieš jį nedavė. Išteisintasis teigia, kad S. B. pradėjo duoti parodymus prieš jį po pokalbio su nukentėjusiąją. S. B. pradėjo teigti atpažinusi R. Š. praėjus virš pusantrų metų po įvykio, tačiau apklausiant ją teisme, į gynėjo klausimą, kaip atpažinimo metu buvo apsirengęs R. Š. , ji atsakė neteisingai. Išteisintasis mano, kad jei S. B. negalėjo pasakyti kaip jis buvo apsirengęs atpažinimo metu, ji juo labiau jo negalėjo atpažinti po įvykio praėjus virš pusantrų metų. Be to, tarnybiniame policijos pareiškime yra užfiksuota, kad po S. B. apklausos 2003-01-25, jai parodžius vaizdajuostę, kurioje buvo ir R. Š. , liudytoja jo neatpažino. Išteisintojo manymu, esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai nesivadovavo šios liudytojos parodymais.

Išteisintasis kategoriškai neigia buvęs įvykio vietoje. Teigia neturėjęs tikslo nužudyti broliusŽ. ir nesiekęs jų mirties.

Nukentėjusioji O. D. Ž. teigia, kad reikia vadovautis liudytojo A. V. parodymais. Tačiau šis asmuo nuteistas už pasikėsinimą nužudyti M. M. , todėl jo parodymai negali būti pripažinti objektyviais. Liudytojo D. J. parodymai, kuris neva rado nužudytuosius, išteisintojo manymu, taip pat leidžia įtarti šį asmenį prisidėjus prie šių nusikaltimų, nes pastarasis yra taip pat nuteistas už analogiškus nusikaltimus. Nors nukentėjusioji skunde nurodo, kad turėtų būti nuteisti ir kiti asmenys dalyvavę jos sūnų nužudyme: S. K. ir G. B., tačiau šiems asmenims kaltinimai nebuvo pateikti.

Kiti apeliantės argumentai, išteisintojo manymu, taip pat yra nepagrįsti ir yra paneigti teismo priimtame išteisinamajame nuosprendyje.

Išteisintasis nurodo, kad nors nukentėjusioji ir kritikuoja teismo nuosprendį, laikydama jį absurdišku, tačiau ji nušalinimų teismui nepareiškė. Jokių duomenų byloje apie tai, kad teismas buvo šališkas nėra. Teisminio bylos nagrinėjimo metu visos bylos aplinkybės buvo išnagrinėtos ir niekas iš proceso dalyvių prašymų tirti papildomus įrodymus nepareiškė. Jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, teismas nenustatė. Jis buvo apkaltintas nepagrįstai, todėl apygardos teismas jį pagrįstai išteisino.

Išteisintasis R. Š. atsikirtimuose į Klaipėdos prokuratūros skyriaus prokuroro apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Mano, kad prokuroro skundas yra nepagrįstas.

Išteisintojo manymu, teismas pagrįstai jį išteisino pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Jis nesutinka su prokuroro skundo teiginiu, kad poėmis ir krata buvo atlikti teisėtai. Mano, kad šie veiksmai buvo atlikti pažeidžiant BPK nuostatas. Jam narkotinės medžiagos nepriklausė. Jis tiek tyrimo metu, tiek teisme paaiškino visas įvykio aplinkybes, kad sportinis krepšys surastas automobilyje priklauso Renatui, apie tabletes nieko nežino, jas, išteisintojo manymu, į jo rūbus padėjo policijos darbuotojai. Tuo metu, kai krata buvo daroma jo namuose jis buvo sulaikytas ir laikomas areštinėje, apie tai žinojo kratą darę policijos pareigūnai, tačiau jo į namus nenuvežė. Jo žmona taip pat nematė, kad būtų aptiktos tabletės jo striukėje. Kratos metu buvo šiurkščiai pažeistos tuo metu galiojusio BPK 189 straipsnio 1 dalies nuostatos (1993-06-10 įstatymo redakcija 1-180). Kratos metu išimtos tabletės nebuvo supakuotos, todėl tyrimui galėjo būti pateiktos kitos tabletės, nors pas jį bute tablečių iš viso nebuvo. Poėmio protokolas yra taisytas, apžiūrėti daiktai nenufotografuoti. Kadangi krata ir poėmis buvo padaryti pažeidžiant BPK normas, teismas pagrįstai pripažino kratą ir poėmį niekiniais veiksmais. Išteisintasis mano, kad teismas įvertino visų liudytojų parodymus ir kitą bylos medžiagą pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą dėl jo kaltinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

Išteisintasis taip pat nesutinka su prokuroro skundo teiginiais dėl jo išteisinimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies, 2, 5, 11 punktus. Mano, kad prokuroro teiginiai, kad teismas byloje esančius įrodymus vertino atsietai visus nuo kitų, o juos turėjo vertinti kaip visetą ir apkaltinti jį šių nusikaltimų padarymu, yra nepagrįsti.

Išteisintasis teigia, kad teismas nuosprendyje tinkamai pasisakė dėl daiktinių įrodymų – batų, ir teisingai įvertino M. M. parodymus. Prokuroras nepateikė filmuotos medžiagos, nors tokia medžiaga buvo. Teisme atliktas eksperimentas pagal BPK 197 straipsnio nuostatas patvirtino, kad batai ne M. M. Dėl liudytojos S. B. parodymų gavimo, jų objektyvumo ir prieštaravimų buvo pasisakyta atsikirtimuose į nukentėjusiosios apeliacinį skundą. Teismas, atsisakydamas garsinti liudytojų J. K., R. B., liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jono“ parodymus BPK įstatymo nuostatų nepažeidė. Prokuroro nurodyti liudytojai vengė atvykti į teismą, todėl liko neapklausti. Prokuroras savo apeliaciniame skunde siūlo vadovautis liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, „Dariaus“, „Jono“ ir „Ąžuolo“ parodymais. Tačiau pats prokuroras nesugebėjo organizuoti liudytojo „Jonas“ apklausos teisme, todėl vadovaujantis šio liudytojo parodymais teismas negalėjo. Dėl kitų liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymų teismas nuosprendyje taip pat motyvuotai pasisakė.

Išteisintasis mano, kad teismas pagrįstai nesivadovavo ir liudytojų V. B., J. B., V. V. parodymais. Liudytoja V. V. yra suinteresuota jį apkaltinti, nes jos vyras šioje byloje davė melagingus parodymus, ir buvo suinteresuotas liudyti prieš jį, nes buvo įvykdęs pasikėsinimą nužudyti M. M. Kitų liudytojų parodymai patvirtino tik tai, kad I. Š. konfliktavo su savo buvusiu vyru G. Ž., tačiau tokie jų parodymai yra nereikšmingi siekiant jį apkaltinti labai sunkių nusikaltimų įvykdymu.

Išteisintasis, atsikirsdamas į prokuroro skundo teiginį, kad įvykio vietoje rasti daiktai: butelis mineralinio vandens „Vintel“ ir maišelis iš benzino degalinės „Statoil“ yra jo, teigia, kad tai ne jo daiktai, ant jų nėra jo rankų pėdsakų ir kitų duomenų, patvirtinančių, kad šie daiktai priklausė būtent jam.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde, nurodydamas, kokius konkrečiai veiksmus įvykio vietoje neva atliko R. Š. su M. M., nepagrindė to nei jokiais teisiniais argumentais, nei surinkta bylos medžiaga. Tai yra tik prokuroro niekuo nepagrįsti samprotavimai.

Taip pat išteisintasis nesutinka su teismo išvadomis ir prokuroro teiginiais dėl telefoninių skambučių susiejant juos su stočių (celių) žemėlapių analize ir teigiant, kad jis įvykio dienomis buvo įvykių centre. Išteisintasis tvirtina, kad jis tuo metu nebuvo nei šalia R. Ž. , nei G. Ž. namų, o juo labiau nebuvo įvykio vietoje. Telefoninių pokalbių ir celių kilmė liko nenustatyta, todėl jų negalima sieti ir su asmeniu.

Išteisintasis mano, kad apygardos teismas įvertino įrodymus pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte pateiktu išaiškinimu, įvertino įrodymų visetą, išsiaiškino esančius prieštaravimus, ir remdamasis ištirtais įrodymais motyvuotai juos atmetė bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas prokuroras R. Ušinskas prašė tenkinti jo ir nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinius skundus.

Apeliantė nukentėjusioji O. D. Ž. prašė tenkinti jos ir prokuroro apeliacinius skundus.

Išteisintieji M. M. ir R. Š. bei jų gynėjai prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 13 d. nuosprendį.

Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios O.D. Ž. apeliaciniai skundai netenkintini.

Teisėjų kolegijos nuomone, R. Š. ir M. M. išteisinimai dėl jiems inkriminuotų nusikaltimų pagrįsti bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės ir vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkto nuostatomis pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Esminių BPK pažeidimų, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, nenustatyta.

Dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis

R. Š. buvo kaltinamas ir perduotas teismui už tai, kad jis neteisėtai disponavo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Pirmosios instancijos teismas R. Š. dėl šio kaltinimo išteisino, nenustatęs, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme.

Prokuroras, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, prašo apygardos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: R. Š. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. R. Š. kaltę neteisėtai disponavus narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, prokuroras savo skunde grindžia poėmio ir kratos protokolais, odorologinės ekspertizės išvadomis, liudytojos I. Š. parodymais.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, tyrė minėtus bylos duomenis ir padarė išvadą, kad R. Š. vairuojamame automobilyje ir jo namuose atlikta krata ir padaryti poėmiai buvo atlikti pažeidžiant tuo metu galiojusias BPK nuostatas, o kitų neginčijamų R. Š. kaltės įrodymų jam neteisėtai disponavus narkotinėmis medžiagomis byloje nėra.

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad 1997 m. liepos 22 d., iš automobilio ,,Volkswagen Golf“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priklausančio R. Š. žmonai, buvo paimta tamsiai mėlynos spalvos rankinė, kurioje buvo rastas rudos spalvos odinis dėklas, kuriame buvo aštuoni polietileniniai maišeliai su medžiaga, panašia į narkotinę. Ekspertizės aktu Nr. 109 nustatyta, kad baltos spalvos milteliai, esantys aštuoniuose polietileniniuose maišeliuose yra narkotinė medžiaga - kokainas, kurios bendra masė - 10,4 g (t. 7, b. 1. 12).

R. Š. parodė, jog iš automobilio išimta rankinė jam nepriklauso, ją automobilyje paliko pažįstamas Renatas. Šio asmens ikiteisminiam tyrimui nustatyti nepavyko, nors kaip matyti iš bylos medžiagos jo buvo ieškoma (t. 7, b. l. 110). Liudytoja I. Š. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad po jų bute atliktos kratos, ji buvo nuvežta į policiją ir ten jai buvo parodytas sportinis krepšys, kuris jai pasirodė panašus į jos vyro R. Š. sportinį krepšį, todėl ji pasakė, kad krepšys yra jos vyro. Tačiau grįžusi namo balkone ji rado vyro sportinį krepšį, todėl suprato, kad atpažindama policijoje jai parodytą sportinį krepšį apsiriko. Balkone rastą vyro sportinį krepšį ji nunešė į policiją. Liudytoja parodė, kad jai atpažinimui taip pat buvo pateikti įvairūs daiktai, kurie buvo sudėti šalia sportinio krepšio, sportiniame krepšyje nieko nebuvo. Ji atpažino rūbus, kurie priklausė jos vyrui (t. 10, b. l. 156 - 158). Liudytojos I. Š. parodymai, kad jos vyro R. Š. sportinis krepšys buvo balkone ir ji atpažindama policijoje jai pateiktą sportinį krepšį apsiriko, byloje nepaneigti. Priešingai, byloje apklaustas liudytojas (policijos pareigūnas) A. D. , dalyvavęs kratos metu R. Š. namuose, pirmosios instancijos teisme patvirtino liudytojos I. Š. parodymus. Jis parodė, jog atliekant kratą minėtame bute, buvo apžiūrėtas ir balkonas, kuriame buvo sportinis krepšys. Liudytojas negalėjo tiksliai prisiminti, ar minėtas sportinis krepšys iš balkono buvo paimtas, tačiau parodė, jog dėl sportinio krepšio jis buvo po kratos apklausiamas papildomai (t. 10, b. l. 158-159). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje šio liudytojo papildomo apklausos protokolo nėra. Nors apeliantas savo skunde teigia, kad jokios papildomos liudytojo A. D. apklausos nebuvo, tačiau šie apelianto teiginiai paneigti liudytojo A. D. parodymais, kuriais teismas neturi jokio pagrindo abejoti. Tokio pagrindo nenurodo ir apeliantas.

Be to, apygardos teismas konstatavo, kad R. Š. vairuojamame automobilyje padaryta krata ir poėmis buvo atlikti pažeidžiant BPK 192 straipsnio 2 dalies, 91 straipsnio 1 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimus.

Nors apeliantas savo skunde tvirtina, kad tiek poėmis, tiek krata R. Š. vairuojamame automobilyje buvo atlikti teisėtai ir šių procesinių veiksmų metu narkotinės ir psichotropinės medžiagos buvo paimtos tinkamai, tačiau bylos duomenys liudija priešingai.

Pagal BPK 192 straipsnio 2 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimus visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti parodomi kviestiniams bei kitiems esantiems akivaizdoje asmenims ir išvardijami poėmio ar kratos protokole arba prie jo pridedamame apraše, nurodant jų kiekį, matą, svorį, individualias žymes, sudėvėjimo laipsnį. Paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti kiek galima supakuojami ir užantspauduojami poėmio ar kratos vietoje.

Pagal BPK 91 straipsnio 1 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimus daiktiniai įrodymai turėjo būti smulkiai aprašomi apžiūros protokoluose, kiek galima nufotografuojami ir pridedami prie bylos. Apie jų prijungimą prie bylos pažymima apžiūros protokole. Daiktiniai įrodymai turi būti laikomi prie baudžiamosios bylos.

Iš 1997 m. liepos 22 d. poėmio (išėmimo) protokolo matyti, kad jo turinys neatitinka procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų. Kaip teisingai skundžiamame nuosprendyje pažymėjo apygardos teismas, poėmio (išėmimo) protokole yra matyti akivaizdus taisymas. Minėtame protokole fiksuojant išimtus daiktus, nurodyta, kad išimta tamsiai mėlynos spalvos sportinė rankinė, kurioje rastas ,,rudos spalvos odinis dėklas, ant kurio šono matosi antspaudas su užrašu, o atidarius viduje aptikta polietileninis permatomas maišelis su 8 (aštuoniais) apvaliais daiktais, kurių viduje matosi balti milteliai, ir užantspauduoti anspaudu pažymoms Nr.1“. Iš aptariamo protokolo matyti, kad jame esanti frazė ,,...ir užantspauduoti anspaudu pažymoms Nr.1“ yra akivaizdžiai į tekstą įterpta papildomai. Šis taisymas minėtame procesiniame dokumente neaptartas. Ši aplinkybė yra labai svarbi, nes baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad paimtieji daiktai ir dokumentai būtų kiek galima supakuojami ir užantspauduojami poėmio ar kratos vietoje (BPK 192 straipsnio 2 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija)). Be to, kad byloje yra taisytas poėmio protokolas, ir minėtas taisymas neaptartas, apie tai, kad minėti iš R. Š. žmonai priklausančio automobilio išimti daiktai būtų buvę supakuoti ir užantspauduoti neužsiminama ir daiktinių įrodymų apžiūros protokole (t. 7, b. l. 34). BPK 91 straipsnio 1 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) nuostatos reikalauja, kad daiktiniai įrodymai būtų smulkiai aprašomi apžiūros protokoluose, kiek galima nufotografuojami ir pridedami prie bylos. Šioje byloje minėti daiktiniai įrodymai nufotografuoti nebuvo. Todėl teismas neturi galimybės patikrinti, ar poėmio metu išimti daiktiniai įrodymai tikrai buvo tinkamai supakuoti.

Prokuroras savo apeliaciniame skunde teigia, kad nors apie daiktinių įrodymų užantspaudavimą protokoluose neužsiminta, tačiau iš kitų bylos duomenų matyti, kad jos buvo užantspauduotos, ir nurodo specialisto išvadą.

Iš specialisto išvados (t. 7, b. l. 12) matyti, kad ekspertė nurodo, jog ,,daiktiniai įrodymai pateikti tyrimui įpakuoti į rudos spalvos odinį dėklą, kuris buvo aprištas siūlu. Ant siūlo galų buvo užklijuotas popierius su mastikiniu atspaudu ,,Klaipėdos m. 4PK, Pažymoms, Nr.1“. Taigi, kaip matyti, iš ekspertės aprašymo apie pateiktų daiktinių įrodymų supakavimą, poėmio metu išimtas rudos spalvos odinis dėklas niekur įpakuotas nebuvo, jis buvo tik aprištas siūlu, kurio galai buvo užklijuoti popieriumi su mastikiniu atspaudu.

Esant aptartoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog darant poėmį ir apžiūrint daiktinius įrodymus buvo pažeisti BPK 192 straipsnio 2 dalies ir 91 straipsnio 1 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimai yra pagrįsta ir ši aplinkybė pagrįstai teismui sukėlė abejones dėl išimtų ir ekspertei pateiktų daiktinių įrodymų, šiuo atveju miltelių, autentiškumo.

Be to, apeliantas R. Š. versiją, jog sportinį krepšį jo automobilyje paliko pažįstamas asmuo, bando paneigti odorologinės ekspertizės išvada.

Iš 1997 m. spalio 24 d. odorologinės ekspertizės išvados matyti, kad ekspertizei buvo pateikti trys objektų kvapo mėginiai: kvapo mėginys nuo sportinio krepšio (mėlynos spalvos); kvapo mėginys nuo sportinio krepšio su drabužiais ir individualaus kvapo pavyzdys paimtas iš pil. R. Š. pažasties. Atlikus minėtą tyrimą buvo pateikta išvada, kad pateiktame stiklainyje, kuriame yra įtariamojo R. Š. kvapų pavyzdžiai, atitinka kvapus paimtus nuo sportinio krepšio su drabužiais (t. 7, b. 1. 24-25). Tačiau šia odorologinės ekspertizės išvada besąlygiškai grįsti R. Š. kaltės disponavus narkotinėmis medžiagomis negalima. Kaip matyti iš odorologinės ekspertizės akto išvadų, šuo pagal kvapų pavyzdžius atpažino sportinį krepšį, kuriame buvo drabužiai. Iš to galima daryti išvadą, kad šuo atpažino sportinį krepšį pagal jame buvusius drabužius. Todėl vien tik odorologinės ekspertizės išvadų, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepakanka padaryti pagrįstai išvadai, kad sportinis krepšys, kuriame buvo rastos narkotinės medžiagos, priklausė būtent R. Š. .

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo išvada, kad abejonių kelia ir kitas kratos R. Š. namuose užfiksuotas rezultatas - dviejų tablečių radimas jo striukės kišenėje.

Iš 1997 m. liepos 22 d. kratos protokolo matyti, kad kratos metu R. Š. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), R. Š. priklausančios džinsinės striukės kišenėje buvo rastos dvi tabletės (t. 7, b.1. 53-54). Ekspertizės aktu Nr. 4557 nustatyta, kad dviejose tabletėse yra 0,058 g psichotropinės medžiagos MDMA, kuri priskiriama psichotropinių medžiagų, draudžiamų vartoti ne medicinos tikslais, kategorijai (t. 7, b. 1. 16).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad R. Š. namuose atlikta krata buvo padaryta pažeidžiant BPK 189 straipsnio 1 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) nuostatas, o kratos metu aptiktos tabletės buvo paimtos pažeidžiant BPK 192 straipsnio 2 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimus. Apeliantas šiuos pažeidimus neigia. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl minėtų pažeidimų yra teisingos.

Pagal BPK 189 straipsnio 1 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimus darant poėmį ar kratą, tardytojas turi teisę šaukti kviestinius ir atitinkamą specialistą. Darant poėmį ar kratą turi būti užtikrinamas buvimas akivaizdoje to asmens, pas kurį daromas poėmis ar krata, arba pilnamečių jo šeimos narių, o nesant galimumo užtikrinti jų buvimą akivaizdoje, poėmis ar krata daromi, esant akivaizdoje pakviestiems butų eksploatavimo organizacijos ar vietos savivaldybės valdymo organo atstovams.

Pagal jau šioje nutartyje minėtus BPK 192 straipsnio 2 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimus visi paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti parodomi kviestiniams bei kitiems esantiems akivaizdoje asmenims ir išvardijami poėmio ar kratos protokole arba prie jo pridedamame apraše, nurodant jų kiekį, matą, svorį, individualias žymes, sudėvėjimo laipsnį. Paimtieji daiktai ir dokumentai turi būti kiek galima supakuojami ir užantspauduojami poėmio ar kratos vietoje.

Iš 1997 m. liepos 22 d. kratos protokolo matyti, kad kratos metu R. Š. gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), pats įtariamasis kratos metu nedalyvavo. Nors R. Š. tuo metu buvo laikomas policijos komisariate ir buvo visos sąlygos jį pristatyti į jo namus, tačiau to padaryta nebuvo. Kratos metu dalyvavusi R. Š. žmona I. Š. parodė, jog ji paties tablečių suradimo ir išėmimo iš striukės kišenės momento nematė, nes kol buvo atliekama krata ji buvo svetainėje (t. 10, b. l. 156-158).

Taigi kaip matyti iš kratos atlikimo procedūros, krata buvo padaryta pažeidžiant BPK 189 straipsnio 1 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimus, todėl jos rezultatus apygardos teismas pagrįstai laikė abejotinais.

Be to, sprendžiant iš kratos protokolo (t. 7, b. l. 53) kratos metu surastos tabletės buvo supakuotos pažeidžiant BPK 192 straipsnio 2 dalies (1993-06-10 įstatymo Nr. I-180 redakcija) reikalavimus.

Liudytoja I. Š. parodė, kad surastos tabletės buvo į kažką supakuotos (t. 10, b.l. 157). Iš kratos protokolo matyti, kad kratos metu rasti 2 vienetai tablečių šviesiai pilkos spalvos suvynioti į baltos spalvos popieriaus lapą (t. 7, b. l. 53-54). Daiktinių įrodymų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėti du vienetai tablečių suvyniotų į popieriaus gabaliuką (t. 7. b.l. 55-56). Daiktiniai įrodymai nebuvo nufotografuoti, kaip to reikalavo senojo BPK 91 straipsnio 1 dalis (1993 06 10 įstatymo Nr. I-180 redakcija). Ekspertizės akte nurodoma, kad gauta popieriaus lapelyje įvyniotos 2 tabletės, kurios tyrimui atsiųstos supakuotos užklijuotame ir užantspauduotame Klaipėdos m. VPK atspaudo ,,Pažymoms Nr. 1“ spaudu baltos spalvos voke (t. 7, b. l. 16). Visos paminėtos aplinkybės duoda pagrindą teigti, kad kratos metu išimtos tabletės kratos vietoje nebuvo supakuotos ir užantspauduotos, o tai buvo padaryta tik prieš pateikiant jas ekspertams. Šis baudžiamojo proceso normų nesilaikymas pagrįstai pirmosios instancijos teismui sukėlė abejonių dėl pateiktų tyrimui tablečių autentiškumo. Apeliantas savo skunde šių abejonių nepašalino.

Be to, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pati šio nusikaltimo tyrimo eiga yra abejotina. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos padarymo buvo pradėtas 1997 m. liepos 22 d. Visi įrodymai, kuriais šiuo metu grindžiamas kaltinimas R. Š. disponavus narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, buvo surinkti iki 1998 m. spalio 16 d., tačiau tuo metu ikiteisminiam tyrimui šių duomenų nepakako, kad R. Š. būtų atiduotas teismui dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis ir byloje buvo priimtas nutarimas sustabdyti parengtinį tyrimą (t. 7, b. l.16). Nuo to laiko, tai yra nuo 1998 m. spalio 16 d., byloje jokių naujų ar papildomų R. Š. kaltės įrodymų nebuvo surinkta, tačiau praėjus beveik 5 metams nuo šio parengtinio tyrimo pradžios, seniai byloje surinktų duomenų jau tapo pakankama, kad R. Š. 2003 m. rugpjūčio 1 d. būtų pareikštas kaltinimas disponavus narkotinėmis medžiagomis. Tokie bylos duomenys taip pat kelia pagrįstų abejonių ikiteisminio tyrimo objektyvumu.

Dėl to, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad R. Š. kaltė dėl disponavimo narkotinėmis medžiagomis patikimais ir abejonių nekeliančiais įrodymais neįrodyta, o visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 06 20 nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8. punktas). Todėl kolegija mano, kad R. Š. pagrįstai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Dėl R. Ž. , G. Ž. ir R. U. nužudymų bei neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis

Nagrinėjamoje byloje R. Š. ir M. M. buvo kaltinami tuo, kad jie tyčia nužudė du asmenis (G. Ž. ir R. U.), pasinaudodami jų bejėgiška būkle, bei neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis. R. Š. šioje byloje buvo kaltinamas dar ir tuo, kad siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą nužudė kitą asmenį (R. Ž.).

Pirmosios instancijos teismas pagal visus minėtus kaltinimus R. Š. ir M. M. išteisino, nenustačius, kad kaltinamieji dalyvavo šių nusikaltimų padaryme. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad kaltinimai M. M. ir R. Š. yra grindžiami keliomis įrodymų grupėmis. Tai nužudymų motyvai, pasiruošimas, nužudytųjų iškvietimas, nužudymas, kūnų radimas, telefonų skambučių išklotinės ir jų analizė. Šioje įrodymų sistemoje teismas kaip svarbiausius išskyrė M. M. išmestų batų radimą šiukšlių konteineryje ir su šiais batais susijusią dirvožemio tyrimo išvadą, liudytojos S. B., anot jos, mačiusios R. Š. prieš nužudymą įeinantį į R. Ž. namą, parodymus, telefoninių skambučių prieš nužudymus, nužudymų dienomis ir po jų analizę. Teismas ištyręs ir įvertinęs paminėtus įrodymus, padarė išvadą, kad minėtų įrodymų nepakanka išvadai, kad R. Š. ir M. M. dalyvavo jiems inkriminuotų nusikaltimų padaryme, pagrįsti.

Apeliantai, prokuroras ir nukentėjusioji O. D. Ž., nesutikdami su skundžiamu nuosprendžiu, mano, kad teismo išvados dėl byloje surinktų įrodymų pakankamumo ir patikimumo yra nepagrįstos. Apeliantai savo skunduose pateikia savo byloje surinktų įrodymų vertinimą ir prašo abu išteisintuosius pripažinti kaltais pagal jiems pareikštus kaltinimus. Šie apeliantų prašymai negali būti tenkinami, nes apeliantų skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų.

Abu apeliantai (tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji) nesutikdami su apygardos teismo išvadomis dėl M. M. kaltės, mano, jog teismas be pagrindo nepripažino kaltės įrodymu tai, kad buvo surasti pastarojo išmesti į šiukšlių konteinerį batai.

Prokuroras savo skunde pažymi, kad teisme atliktas eksperimentas su M. M. išmestais batais neatitiko visų eksperimentui keliamų reikalavimų. Atliekant eksperimentą batai nebuvo išmatuoti nei iš vidaus, nei iš išorės (pado ilgis). M. M. pasiūlius apsimauti apžiūrimus batus, juos buvo mėginama pamatuoti neatrišant priekinių batų raištelių, kuriais yra suveržti batai, todėl koja į juos netilpo. Todėl, apelianto manymu, vadovautis eksperimento rezultatais ir konstatuoti, kad įvykio vietos apžiūros metu rasti batai M. M. yra per maži, negalima. Be to, apeliantė nukentėjusioji O. D.Ž. mano, kad faktas, jog batai netinka M. M. nereiškia, kad jais neavėjo bendrininkai. Apeliantė taip pat neatmeta galimybės, kad batai galėjo būti pakeisti.

Pirmosios instancijos teisme buvo tirtos aplinkybės susijusios su M. M. išmestų batų radimu konteineryje. Teismas, tirdamas šią aplinkybę, atliko eksperimentą, kurio metu įsitikino, kad M. M. jo išmesti batai per maži ir padarė išvadą, jog M. M. išmetė ne savo, o kieno nors kito batus, todėl tokiu įkalčiu grįsti jo kaltę dėl G. Ž. ir R. U. nužudymų negalima.

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti visas abejones dėl M. M. išmestų batų priklausomybės, šioje byloje atliko papildomą minėtų aplinkybių tyrimą.

Byloje buvo atliktas M. M. išmestų batų tyrimas ir gauta specialisto išvada Nr. 251. Iš specialisto išvados matyti, kad pateikti tyrimui batai, kuriuos M. M. 2001m. birželio 28 d. išmetė į šiukšlių konteinerį Ligoninės g. 2, Klaipėdos m., yra nuo 40 iki 41 dydžio, jų vidinis padų ilgis yra 255 mm. Specialistas nurodė, kad nustatyti tikslų šių batų dydį nėra galimybės, kadangi ant pateiktų batų nėra jokių gamyklinių markiruočių, nurodant, šių batų dydį. Taip pat buvo nustatyta, kad M. M. yra tinkami avėti 44 dydžio ir didesnio dydžio batai, kurių vidinis padų ilgis yra 280 mm arba didesnis (t. 13, b. l. 113-115). Pakartotino eksperimento metu buvo pasiūlyta M. M. apsimauti jam pateiktus batus. Matuojantis batus, batų raišteliais batai nebuvo suveržti. M. M. pamėgino apsimauti jam pateiktus batus, tačiau pareiškė, kad jis negali apsimauti jam pateiktų batų, nes jie jam siauri per keltį. Eksperimento metu M. M. sulygino savo avimus batus su jam pateiktais apsiauti batais, pastarieji buvo mažesni (t. 13, b. l. 116). Siekiant nustatyti ar batus avėjo konkretus asmuo, dėl tokio tyrimo galimumo buvo kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, iš kurio buvo gautas atsakymas, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro Trasologinių ir balistinių ekspertizių skyriuje atliekami kompleksiniai tyrimai, kurių metu, priklausomai nuo tiriamųjų ir palyginamųjų objektų kokybės, galima nustatyti, ar batus avėjo konkretus asmuo. Tačiau atliekant tyrimus reikalinga konkreti palyginamoji medžiaga – mažiausiai dvi poros identifikuojamo asmens nešiotos avalynės (to paties tipo kaip ir tiriamoji avalynė), identifikuojamo asmens padų atspaudai (t. 13, b. l. 108). Atliekant jau aptartą eksperimentą, išteisintajam M. M. buvo užduotas klausimas, ar jis turi to paties ar panašaus tipo nešiotus batus, į šį klausimą pastarasis atsakė, kad jis tokių batų neturi (t. 13, b. l. 116). Todėl tyrimas, siekiant nustatyti ar batus avėjo konkretus asmuo, yra neįmanomas. O pakartotinai atlikto eksperimento rezultatai patvirtina apygardos teismo padarytą išvadą, kad M. M. išmesti, o pareigūnų surasti ir tyrimui pateikti batai jam (M. M. ) iš tikrųjų yra per maži. Todėl nėra pagrindo teigti, kad minėtais batais avėjo M. M.

Prokuroras skunde teigdamas, kad M. M. avėjo išmestais batais nusikaltimo padarymo metu, šį savo teiginį sieja su 2001 m. liepos 12 d. kriminalistinės dirvožemio ekspertizės akto Nr. 11-2512 išvada.

Iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje buvo atlikta kriminalistinė dirvožemio ekspertizė, kurios tikslas buvo nustatyti, ar dirvožemis, esantis ant tyrimui pateiktų aulinių batų padų bei dirvožemio pavyzdys paimtas iš automobilio BMW valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo grindų kilimėlio, yra bendro grupinio priklausomumo su dirvožemio pavydžiais, paimtais iš šio įvykio vietos, kur buvo rasti G. Ž. ir R. U. lavonai. Ekspertės atlikusios šį tyrimą padarė išvadą, kad tyrimui pateikti dirvožemio pavyzdžiai, paimti iš įvykio vietos, kur buvo rasti G. Ž. ir R. U. lavonai, yra nehomogeniški. Pavyzdžiuose iš įvykio vietos yra dirvožemio bendro grupinio priklausomumo su dirvožemiu nuo aulinių batų padų bei pagrindine mase dirvožemio pavyzdžio nuo automobilio BMW valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo grindų kilimėlio (t. 3, b.l. 113-116). Be to, apibendrinant tyrimo rezultatus, ekspertės, tyrusios dirvožemį, nurodė, kad nustatyti, ar dirvožemis nuo aulinių batų ir nuo automobilio BMW valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojo grindų kilimėlio yra būtent iš tos vietos, kurios pateikti dirvožemio pavyzdžiai lyginamajam tyrimui negalima, nes nėra vieną konkrečią vietą individualizuojančių požymių (t. 3, b. l. 113-116).

Siekiant dar kartą išsiaiškinti minėtas aplinkybes, į apeliacinės instancijos teismo posėdį buvo kviečiamos dirvožemio ekspertės, atlikusios anksčiau paminėtą kriminalistinę dirvožemio ekspertizę. Kadangi dirvožemio ekspertizę šioje byloje atlikusi ekspertė B. Ž. mirusi (t. 13, b. l. 58), paaiškinimus teismui dėl dirvožemio ekspertizės išvadų ir jose naudotų sąvokų davė Lietuvos teismo ekspertizės centro dirvožemio ekspertė Ž. R. . Ekspertė parodė, kad dirvožemis, paimtas iš įvykio vietos, kur buvo rasti lavonai, dirvožemis paimtas nuo batų ir iš automobilio nuo grindų kilimėlio yra tik bendro grupinio priklausomumo, tai yra bendrais nustatytais požymiais šis dirvožemis yra vienodas, bet grupinis priklausomumas nenusako konkrečių vietovės ribų. Konkrečios vietovės lokalizacijai reikalingi papildomi pavyzdžiai. Dirvožemio grupinis priklausomumas neleidžia nustatyti konkrečios vietovės. Ekspertė paaiškino, kad pagal ekspertizės akto išvadas negalima kategoriškai teigti, kad dirvožemis paimtas nuo batų ar nuo automobilio kilimėlio yra būtinai iš tos vietos, kur buvo rasti lavonai, nes šiame dirvožemyje nėra konkrečią vietą individualizuojančių požymių. Individualizuojantys požymiai tai yra kažkokios pašalinės medžiagos, augaliniai gyvuliniai komponentai, medžiagos, nebūdingos dirvožemio komponentinei sudėčiai. Ekspertė parodė, kad nesant išskirtinių dirvožemio požymių yra daroma išvada, kad dirvožemis yra bendro grupinio priklausomumo. Būtent tokia išvada yra duota ir šioje byloje.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas dar kartą patikrinęs, ar M. M. avėjo batus, išmestus į šiukšlių konteinerį, taip pat apklausęs dirvožemio ekspertę, įsitikino, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog M. M. kaltė dėl G. Ž. ir R. U. nužudymų negali būti grindžiama jo išmestais į šiukšlių konteinerį batais, yra teisinga ir pagrįsta.

Apeliantės nukentėjusiosios skunde nurodyti teiginiai, jog tai, kad batai netinka M. M. nereiškia, kad jais neavėjo bendrininkai, arba, kad batai galėjo būti pakeisti, yra tik niekuo nepagrįstos apeliantės prielaidos, todėl teismas dėl tokių skundo argumentų nepasisako.

Pagrindinė liudytoja, kurios parodymais grindžiamas kaltinimas dėl R. Ž. nužudymo yra Ž. kaimynės liudytojos S. B. parodymai. Ši liudytoja teigia mačiusi prieš pat R. Ž. nužudymą R. Š. ir dar vieną asmenį įeinantį į R. Ž. namą.

Teismas ištyręs liudytojos S. B. parodymus padarė išvadą, kad liudytojos parodymai kelia pagrįstų abejonių dėl jų tikrumo, todėl šios liudytojos parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo.

Tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji nesutinka su liudytojos S. B. parodymų apie jos matytas aplinkybes vertinimu. Abu apeliantai savo skunduose detaliai ir plačiai aptaria liudytojos S. B. parodymus ir mano, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo jos parodymais.

Pirmosios instancijos teisme liudytoja S. B. parodė, kad jai R. Š. buvo matytas prieš 2 savaites iki įvykio, matė R. Š. išeinantį iš Ž. namo ir išvažiuojantį taksi, vėliau grįžtantį. Įvykio vakarą apie 22 val.ji matė prie jos namo atvažiavusius balta mašina du vyrus, vienas iš jų buvo Š., kurie nuėjo (duomenys neskelbtini) g. į Ž. namą. Ji pripažino, kad jai buvo parodytas video įrašas, bet ji tada nebuvo tikra ar ten buvo tas pats asmuo, tačiau R. Š. parodžius atpažinimui gyvai, jį iš karto atpažino. Parodė, kad tą vakarą, kai ji matė R. Š. nelijo. Lauke buvo sutemę, bet degė šviesos. Ž. namas nuo jos namų yra per tris namus, apie 100 m. atstumu. Iš pradžių apie tai ką ji matė niekam nesakė, nes jai neatrodė tai svarbu. Liudytoja nurodė, kad ji dažnai sėdėdavo prie lango ir žiūrėdavo į gatvę. Ji Ž. nepažinojo ir nematė kada jis parėjo. Parodymus davė iki susipažinimo su O. D. Ž. (t. 9, b.l. 126-129).

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja byloje pirmą kartą buvo apklausta 2003 m. sausio 25 d., tai yra praėjus pusantrų metų po įvykio (t. 4, b. l. 35-36). Liudytojai po jos pirminių parodymų davimo buvo parodyta atpažinti asmenį iš video juostos su nufilmuotais asmenimis. Liudytoja pareiškė, kad iš šių asmenų niekas nepanašus į tuos kuriuos ji matė (t. 4, b. l. 37). Vėliau, 2003 m. vasario 10 d. liudytojai buvo surengtas atpažinimas gyvai. Šio atpažinimo metu liudytoja pareiškė, kad iš jai pateiktų atpažinti asmenų jai panašus asmuo, kuris stovi iš dešinės. Nurodė, jog šį asmenį ji matė tris kartus, paskutinį kartą užeinantį į R. Ž. namą, prieš tai kada jis buvo nužudytas, tikslios datos nurodyti negalėjo. Asmenį ji atpažino pagal ūgį, sudėjimą, iš veido jo nematė, taip pat atpažino pagal nusmukusius pečius, galvos pailgą formą (t. 4, b. l. 38-39).

Parodymų patikrinimo vietoje liudytoja parodė mačiusi per savo namo, esančio (duomenys neskelbtini) langą, kaip iš automobilio išlipo du asmenys. Gatvė buvo apšviesta ir ji viską gerai matė. Jie nuėjo link žalio namo, o po to įėjo pro vartelius į namą stovintį už žalio namo. Toliau ji nieko nematė, nes už tvoros jau nieko nesimato. Kaip jie išėjo ji nematė, nes daugiau nebežiūrėjo pro langą (t. 4, b. l. 40).

Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas dar kartą ištirti liudytojos nurodytas matytas aplinkybes, nutarė atlikti įvykio vietos apžiūrą pagal liudytojos S. B. parodymus. Iš apžiūros protokolo matyti, jog buvo nustatyta, kad atstumas nuo S. B. lango antrame aukšte iki vietos kur ji matė prieš įvykį sustojusį automobilį yra 8 m, atstumas nuo S. B. namo iki (duomenys neskelbtini) namo – 80 m, atstumas nuo S. B. namo lango antrame aukšte iki apšvietimo stulpo priešais namą – 6 m., atstumas iki artimiausio apšvietimo stulpo namo kairėje ((duomenys neskelbtini)) – 28 m., atstumas nuo artimiausio apšvietimo stulpo šalia ,,T“ formos sankryžos (duomenys neskelbtini) g. iki automobilio sustojimo vietos 22 m., atstumas nuo minėto apšvietimo stulpo iki sekančio apšvietimo stulpo (duomenys neskelbtini)g. – 25 m., atstumas iki sekančio apšvietimo stulpo (duomenys neskelbtini) g. – 31 m., atstumas nuo paskutinio paminėto apšvietimo stulpo iki (duomenys neskelbtini) namo – 14,5 m. (t. 13, b. l. 99-104).

Kolegija, vertindama atliktos įvykio vietos apžiūros rezultatus, daro išvadą, kad liudytoja galėjo matyti jos nurodytus įvykius(dviejų vyrų atvažiavimą, nuėjimą į Ž. namą), tačiau pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį vien tik liudytojos S. B. parodymais, nesant byloje kitų, jos parodymų patvirtinančių įrodymų, negalima.

Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojos S. B. parodymai byloje atsirado praėjus pusantrų metų po įvykio. Be abejo, vien praėjęs laiko tarpas nuo įvykio iki parodymų davimo momento nedaro liudytojos parodymų niekiniais, tačiau vertinant tokius parodymus būtina atsižvelgti į aplinkybes, kuriomis šie parodymai buvo gauti. Byloje nustatyta, kad liudytoja S. B. yra Ž. kaimynė. Nors liudytoja neigia, kad ji iki parodymų davimo šioje byloje bendravo su nukentėjusiąja D. O. Ž. , tačiau šią aplinkybę teisme netiesiogiai pripažino pati nukentėjusioji D. O. Ž. Ji parodė, kad kai jie atsikraustė gyventi į namą, jos vyras pakvietė B. į namus, išgėrė vyno ir pastarasis papasakojo, kad jo mama matė vyrus. Po to ji nuėjo pas prokurorą ir paprašė apklausti kaimynę, kuri viską matė (t. 10, b. l. 156). Aplinkybę, jog liudytoja S. B. ir iki apklausos bendravo su nukentėjusiąja patvirtino ir liudytojas E. B., teisme parodęs, jog jo mama (S. B.) bendravo su nukentėjusiąją per akistatą, per teismą (t. 10, b. l. 154-156). Šios aplinkybės leidžia manyti, kad liudytoja tam tikras aplinkybes apie įvykį galėjo sužinoti ir iš nukentėjusiosios. Taip pat abejonių kelia ir liudytojos kategoriški teiginiai apie jos atpažintą asmenį. Kaip jau buvo minėta, liudytoja parodė, kad ji stebėjo į Ž. namą įeinančius du vyrus pro langą. Įvykio vietos apžiūros protokole nustatyta, kad nuo liudytojos iki Ž. namo yra 80 m atstumas. Nustatyta, kad tuo metu lauke buvo prieblanda ir lijo (Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma; t. l, b. l. 107). Tačiau liudytoja kategoriškai tvirtina atpažinusi R. Š. kaip asmenį ėjusį į Ž. namą. Abejonių dėl liudytojos parodymų tikrumo kelia aplinkybė, kad po liudytojos apklausos 2003 m. sausio 25 d., jai buvo parodyta vaizdajuostė, kurioje R. Š. ji neatpažino, o 2003 m. vasario 10 d., atliekant atpažinimą gyvai, ji atpažino R. Š. pagal ūgį, sudėjimą, pagal nusmukusius pečius, galvos formą (pailga), nors veido jo nematė (t. 4, b. l. 38-39). Kolegijos nuomone, toks asmens atpažinimas iš figūros (ūgio, sudėjimo, pečių), nematant asmens veido, praėjus pusantrų metų po įvykio yra neįtikinamas, todėl liudytojos parodymai kelia abejonių dėl jų patikimumo. Be to, kaip jau buvo minėta, liudytojos S. B. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. 2001 m. birželio 17 d. buvo apžiūrėta įvykio vieta (R. Ž. nužudymo vieta), esanti (duomenys neskelbtini) (t. l, b.1.60-77). Prie namo dirvožemyje buvo aptiktas bato pėdsakas ir padaryta šio pėdsako gipsinė atlieja. Taip pat įvykio vietoje buvo aptikti rankų pėdsakai, kurie nukopijuoti ant daktiloskopinių plokštelių. Tačiau byloje nėra duomenų, kad minėtas batų pėdsakas buvo paliktas R. Š. avalyne, taip pat nenustatyta, kad rankų pėdsakus, kurie buvo aptikti R. Ž. name, paliko R. Š.

Prokuroras mano, jog teismas nepagrįstai nepaskelbė liudytojų R. B., J. K. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“ parodymų. Šių liudytojų parodymai, prokuroro nuomone, patvirtina aplinkybę, kad M. M. dalyvavo G. Ž. ir R. U. nužudymuose.

Apeliacinės instancijos teismas, nenustatė esminio baudžiamojo proceso pažeidimo atsisakant paskelbti minėtų liudytojų parodymus, tačiau tenkindamas prokuroro prašymą, posėdžio metu perskaitė liudytojų R. B., J. K. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“ parodymus.

Liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“ apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2001 m. birželio 15 d., prie baro ,, ×××ד jis sutiko G. Ž. ir R. U., su kuriais minėtame bare apie 30 min. kalbėjosi. Jiems besikalbant, G. Ž. kažkas paskambino į mobilų telefoną. Pokalbio turinio jis negirdėjo, tačiau G. Ž. vėliau pasakė, kad jis kalbėjosi su R. Š. ir važiuos su juo susitikti. Susitikimo tikslo nesakė. Po kiek laiko liudytojui būnant areštinėje, jis pateko į vieną kamerą su M. M. , kuris pasakojo, kad jam norima ,,suversti“ tris nužudymus, bet jis dalyvavo tik dviejuose nužudymuose G. Ž. ir R. U. M. M. minėjo, kad jis gerai išvalė automobilį BMW, priklausantį G. Ž., ir niekas negalėjo rasti automobilyje pirštų pėdsakų (t. 4, b. l. 44-45).

Iš aptartų liudytojo parodymų seka, kad išteisintasis M. M. liudytojui tiksliai įvardijo asmenis, kuriuos jis nužudė. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas patikrinti liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“ parodymus teisme, kvietė minėtą liudytoją į apeliacinės instancijos teismą, tačiau apklausti jį teisme nepavyko. Iš Klaipėdos apygardos prokuratūros pateikto rašto matyti, kad liudytojui, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“, paskelbta paieška ir jo buvimo vieta nežinoma (t. 13, b. l. 117). Nepavykus teisme apklausti liudytoją, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“, negalima daryti kategoriškos išvados, kad šie liudytojo parodymai yra teisingi, o visos abejonės yra vertinamos kaltinamojo naudai (nekaltumo prezumpcija).

Iš prokuroro apeliacinio skundo turinio seka, kad liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“ parodymus apie M. M. įvykdytus nužudymus patvirtina liudytojo J. K. parodymai. Iš apeliacinės instancijos teisme perskaitytų liudytojo J. K. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad jis 2001 m. spalio pabaigoje buvo laikomas vienoje kameroje su M. M. , kuris jam neva sakė, kad yra kaltinamas nužudymu trijų asmenų, tarp jų ir brolių ,, ×××ד. Tačiau M. M. neva tvirtinęs dalyvavęs dviejuose nužudymuose tų ,, ×××ד, o jam neva norima ,,prikabinti“ dar vieną. Jis pasakojo, kad nužudymo vietoje rado jo batą ar batus, taip pat kad po nužudymo jie paėmė mašiną, ją nuplovė ir kažkur paliko kitame mieste, ar apskrityje (t. 4, b. l. 46-48). Liudytojo J. K. ir išteisintojo M. M. akistatos metu, tiek liudytojas J. K., tiek M. M. patvirtino aplinkybę, kad jie būdami sulaikyti sėdėjo vienoje areštinėje Kijeve (t. 4, b. l. 49-50). Liudytojas J. K. akistatos metu su išteisintuoju M. M. dar kartą patvirtino, kad M. M. jam pasakojo, jog jis įtariamas nužudęs tris asmenis, brolius ,, ×××ד, taip pat, kad jis dalyvavo nužudyme ir kad buvo rasti jo batai, su kuriais jis buvo toje vietoje kur nužudytieji du broliai ,, ×××ד buvo užkasti. M. pasakojo, kad du pirmuosius nužudė anksčiau ir jų nužudyme jis dalyvavo, o trečias buvo nužudytas vėliau, jam nedalyvaujant. M. minėjo, kad nužudytieji buvo nužudyti už tai, kad norėjo iš jo ir jo draugų atimti narkotikų ir mašinų verslą. Išteisintasis M. M. akistatos metu paneigė minėtus liudytojo parodymus, teigdamas, kad jis jam nieko nepasakojo, o liudytojas apie įvykio aplinkybes galėjo sužinoti jam perpasakojus laikraštyje ,,Klaipėda“ perkaitytą straipsnį, sakydamas, kad tas straipsnis neatitinka tiesos (t. 4, b. l. 49-50).

Iš liudytojo J. K. parodymų analizės matyti, kad jo atsakymai į jam pateiktus klausimus yra gana padriki, nekonkretūs ir nenuoseklūs. Liudytojui akistatos metu uždavus klausimą ,,ar teisingai bus suprasta tai, kad M. pasakojo tik tai kuo jis įtariamas ir tardomas“, liudytojas atsakė ,,taip“, vėliau liudytojui dar kartą uždavus iš esmės tą patį klausimą ,,ar M. M. pasakojo tik tai, kad jis įtariamas nužudymu ar ir tai, kad dalyvavo nužudyme“, liudytojas jau atsakė ,,M. pasakojo, kad jis dalyvavo nužudyme“. Toks liudytojo atsakymų nekonkretumas ir nenuoseklumas, sukelia pagrįstas abejones dėl liudytojo parodymų patikimumo. Be to, kai kurie liudytojo parodymai neatitinka byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Liudytojas parodė, kad M. M., neva, sakęs, kad dalyvavo nužudyme ir kad buvo rasti jo batai, su kuriais jis buvo toje vietoje kur nužudytieji du broliai ,,×××ד buvo užkasti, tačiau ši liudytojo nurodyta aplinkybė neatitinka byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, nes užkasti buvo rasti ne brolių, o G. Ž. ir R. U. lavonai.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija mano, kad aptarti liudytojo J. K. parodymai taip pat neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad M. M. dalyvavo nužudant G. Ž. ir R. U. Be to, ir aplinkybės, kuriomis liudytojas sužinojo apie G. Ž. ir R. U. nužudymo aplinkybes kelia pagrįstų abejonių dėl jų patikimumo.

Iš perskaitytų teisme liudytojo R. B. parodymų matyti, kad jis 2001 m. birželio 14 d. kartu su G. Ž. buvo treniruotėje, po kurios jie kartu buvo nuvažiavę pas R. U. į namus. Jis G. Ž. laukė automobilyje. Vėliau G. Ž. parvežė jį namo. Tos pačios dienos vakare, apie 20 val. jis skambino G.Ž. į mobilų telefoną, tačiau telefonas buvo išjungtas (t. 4, b. l. 75-76). Minėtas liudytojas apklaustas papildomai iš esmės parodė tas pačias aplinkybes, tik papildomai nurodė, kad G. Ž. sugrįžus į automobilį iš R. U. jam kažkas paskambino į mobilų telefoną ir pakvietė valgyt šašlykų į Karklę. Kas skambino jis nežino (t. 4, b. l. 77). Paminėti liudytojo R. B. parodymai iš esmės yra neinformatyvūs ir jokios reikšmingos bylos nagrinėjimui informacijos nesuteikia.

Taigi, išdėstyti liudytojų R. B., J. K. ir liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, „Jonas“ parodymai, vertinant juos tiek atskirai, tiek visumoje, nepatvirtina prokuroro apeliacinio skundo argumento, kad šių asmenų parodymai įrodo, jog M. M. dalyvavo G. Ž. ir R. U. nužudymuose.

Apeliantas (prokuroras) mano, kad teismas be pagrindo nesirėmė teisme apklausto liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, ,,Ąžuolas“ parodymais. Pirmosios instancijos teismas analizavo šio liudytojo parodymus ir padarė išvadą, kad šis liudytojas buvo sulaikytas įtariant jį kitų nusikaltimų padarymu, todėl remtis jo parodymais apie nugirstus pokalbius negalima. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo šio liudytojo parodymus vertinti priešingai, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada.

Apeliantas (prokuroras) mano, kad teismas neteisingai įvertino liudytojų V. V. , V. B. , J. B., S. A. parodymus bei nepagrįstai nevertino garso įrašo tarp R. Š. ir I. Ž. Prokuroras mano, kad visi šie liudytojai įrodinėja ne tai, kad mušama G. Ž. žmona pradėjo gyventi su kitu, o tai, kad G. Ž. grasino susidorojimo tam, kas gyvena su jo žmona ir slepia ją ir tai darė girdint R. Š. Tokie apelianto skundo argumentai prieštarauja prokuroro minimų liudytojų parodymams.

Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja V. V. parodė, kad ji žinojo, kad G. Ž. buvusi žmona nuo 1997 m. bendravo su R. Š. Tačiau apie tai G. Ž. neminėjo. Jai taip pat buvo žinoma, kad 2000 m. kovo mėn. I. (Ž.) išvyko iš Klaipėdos ir G. Ž. jai sakė, kad dingo I. su vaiku ir kad jis bandys juos susirasti per R. Š. (t. 10, b. l. 8-9).

Liudytojas S. A. teisme parodė žinojęs, kad jo dukra (I. Ž.) bendrauja su R. Š. Dukra jam apie jos ir G. Ž. tarpusavio santykius nepasakojo. Liudytojas patvirtino, kad I. Ž. nešiodavo peruką, tačiau kokiu tikslu ji tai darė liudytojas nežino. Jis neatmetė galimybės, kad tai ji galėjo daryti ir tam, kad jos neatpažintų G. (Ž.), nes ji su juo buvo nutraukusi santuoką (t. 10, b. l. 10-11).

Liudytoja V. B. teisme parodė, kad ji pažįsta I. Ž. ir žinojo apie jos ir jos buvusio vyro G. Ž. santykius. Liudytoja parodė, kad I. (Ž.), išsiskyrusi su G. Ž., išvyko iš Klaipėdos ir G. Ž. daugiau ieškojo vaiko. R. Š. apie R. Ž. nieko blogai atsiliepęs nėra, o dabartinio jos vyro (J. B.) yra klausęs, ar jis nebijo su ja gyventi. Jos taip pat I. (Ž.) klausė, ar ji nebijo gyventi su kitu vyru. I. Ž. minėjo, kad bijo G. (Ž.), nes yra beprotis ir gali ką nors padaryti jai ir jos draugui. Jai buvo žinoma, kad su R. Š. I. turėjo bendrą vaiką ir tai nuo visų slėpė. Liudytoja mano, kad I. Ž. gal bijojo savo buvusio vyro G. Ž. Kad I. Vilniuje nešiojo perukus, ji girdėjo. Jai žinoma, kad G. Ž. prieš I. naudojo smurtą, matė I. praskeltą galvą. Pati liudytoja taip pat parodė, kad būdama R. Ž. žmona nuo pastarojo kentė smurtą (t. 10, b. l. 31-33).

Liudytojas J. B. teisme parodė, kad R. Š. jis pažįsta iš matymo, o Ž. nepažinojo. Liudytojas parodė, kad daug kas kalbėjo mieste, ar jis nebijo bendrauti su buvusia Ž. žmona V. Liudytojas negalėjo prisiminti, ar R. Š. jo klausė dėl baimės gyventi su Ž. (t. 10, b. l. 87-88).

Išanalizavus visų aptartų liudytojų parodymus, matyti, kad nei vienas liudytojas neparodė, kad G. Ž. būtų jų akivaizdoje grasinęs susidorojimu tam kas gyvena su jo žmona. Visi paminėti liudytojai tik patvirtino faktą, kad išsiskyrusi su G. Ž., I. Ž. bendravo su R. Š., ir tai, kad I. Ž. bijojo savo buvusio vyro. Tačiau šis faktas jokiu būdu neįrodo, kad R. Š. turėjo motyvą žudyti G. Ž.

Prokuroras savo skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai nesirėmė pokalbiu tarp I. Ž. ir R. Š., iš kurio, neva, matyti, kad atvirai kalbama apie G. Ž. ketinimą susidoroti, jei pastarasis sužinos apie jų santykius.

Visų pirma, iš telefoninio pokalbio iššifravimo protokolo (t. 2, b. l. 29-31) matyti, kad šis pokalbis įvyko 1997 m. spalio 11 d. Šioje byloje nagrinėjami įvykiai įvykę 2001 m. birželio mėn. Taigi minimas pokalbis tarp I. Ž. ir R. Š. yra užfiksuotas prieš beveik keturis metus iki nagrinėjamų įvykių. Kaip teisingai pastebėjo apygardos teismas, pokalbis yra ne tik senas, bet dar ir neinformatyvus. Be to, iš pokalbio turinio galima daryti išvadą, kad kalbama apie kažkokį vieną konkretų atvejį, apie kurį I. Ž. nenorėjo, kad sužinotų jos vyras G. Ž. Teismas mano, kad šis pokalbis jokios įrodomosios reikšmės šioje byloje neturi.

Dėl to, kas išdėstyta, kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojų V. V., V. B., J. B., S. A. parodymai bei garso įrašas tarp R. Š. ir I. Ž. neįrodo, kad R. Š. turėjo motyvą nužudyti G. Ž.

Apeliantė nukentėjusioji O. D. Ž. teismo prašė apklausti liudytoją Z. K., kuri, gyvendama pas R. Š. Vilniuje iki nužudant G. ir R. Ž., R. U., matė ir girdėjo apie svarbias šiai bylai aplinkybes.

Kolegija, tenkindama nukentėjusiosios prašymą, ėmėsi visų galimų priemonių, kad būtų nustatyta liudytojos Z. K. buvimo vieta ir kad ji būtų apklausta teisme. Tačiau teismui dėl objektyvių priežasčių to padaryti nepavyko. Iš Klaipėdos apskrities VPK Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro gauto pranešimo matyti, kad Z. K. 2004 metais persikėlė gyventi į Čikagą, kur iki šiol gyvena. Tikslus liudytojos adresas nežinomas (t. 13, b. l. 94, 95, 96).

Apeliantai nesutinka su teismo išvada, kad įvykio vietos apžiūros metu rastas mineralinio vandens butelis ir maišelis neturi jokių specifinių požymių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie jų priklausymą kaltinamiesiems. Apeliantų manymu, šie bylos duomenys, sugretinus juos su kitais bylos duomenimis, įrodo, jog minėtus daiktus įvykio vietoje paliko būtent R. Š. Kiti bylos duomenys, tai yra: telefoninių pokalbių išklotinės, iš kurių matyti, kad tiek R. Š., tiek M. M. kritinėmis valandomis buvo iškastos duobės rajone, taip pat R. Š. banko kortelės ataskaita, iš kurios matyti, kad R. Š. degalinėje „Statoil“ pirko mineralinį „Vittel“, toks mineralinis ir maišelis „Statoil“ rasti ir įvykio vietoje.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykio vietos apžiūros metu (G. Ž. ir R. U. nužudymai) buvo rastas maišelis ir butelis, bet ant jų išteisintųjų rankų pėdsakų nerasta. Šie daiktai jokių specifinių požymių, pagal kuriuos būtų galima spręsti apie jų priklausymą išteisintiesiems, neturi. Tokius daiktus kaip mineralinį vandenį ,,Vittel“, maišelį ,,Statoil“, bet kurioje degalinėje ,,Statoil“ galėjo pirkti bet kuris kitas asmuo. Todėl šie daiktai nelaikytini išteisintųjų kaltės įrodymais, o apelianto (prokuroro)išvados dėl jų, tėra tik prielaidos. Be to, byloje ekspertizių aktais neginčijamai nustatyta, kad G. Ž. ir R. U. organizmuose buvo rasta oksazepamo ir diazepamo, kas nurodo, jog jie buvo apnuodyti raminančio-migdomojo poveikio medikamentais (t. 3, b.1.23- 39; 44-59), tačiau ištyrus rastą butelį, jokių veikliųjų medžiagų nebuvo rasta (t.3, b.l.176)

Vieninteliais įrodymais, duodančiais pagrindą įtarti R. Š. ir M. M. padarius jiems kaltinime nurodytus nusikaltimus, teismas pripažino telefoninių skambučių, susiejant juos su stočių (celių) žemėlapiais, analizę (t. 2, b. l. 96-100). Šiais įrodymais apeliantai taip pat grindžia savo apeliacinius skundus.

Iš tiesų, sugretinus išteisintųjų skambučius su celių žemėlapiais, matyti, kad kritinėmis valandomis, prieš pat nužudymus, R. Š. ir M. M. buvo tiriamų įvykių rajone.

Apeliacinės instancijos teismas siekdamas patikslinti šiuos duomenis, teisme apklausė UAB ,,Omnitel“ ir UAB ,,Bitė Lietuva“ specialistus.

Teismo posėdyje apklaustas UAB ,,Omnitel“ atstovas specialistas S. G. parodė, kad celės atvaizde yra sumodeliuotos teoriškai. Celių zonos yra tikėtinos, todėl abonentui skambinant iš tam tikros celės, dar nereiškia, kad jis yra būtent tos celės veikimo zonoje. Dažniausiai tokia situacija būna, kai abonentas būna tos celės veikimo zonos pakraštyje. Radijo bangos turi savybę atsispindėti ir užkliūti už kliūties, todėl dėl atspindžių gali būti peršoktos net kelios celės ir abonentas gali kalbėti kitos celės veikimo zonoje. Specialistas nepaneigė galimybės, kad abonentas skambina visiškai iš kitos vietos, bet atsitiktinai patenka visiškai į kitą celę. Specialistas nurodė, kad visiškai tiksliai nustatyti kur konkretus abonentas randasi konkrečiu laiko momentu yra neįmanoma. Tikslumas yra tik tam tikros zonos ribose. Specialistas parodė, kad miesto sąlygomis yra visiškai įmanoma, kad abonentą aptarnaus ne tą celė, kurios planuotoje veikimo zonoje yra abonentas, bet kuri nors gretima celė arba celė esanti toliau abonento nei jos planuotas veikimo nuotolis. Tai priklauso nuo radijo bangų sklidimo sąlygų, kurias įvairiai lemia signalo atspindžiai nuo pastatų, reljefo situacija, meteorologinės sąlygos, abonento buvimas aukštame pastate ir daugelis kitų faktorių. Specialistas kategoriškai paneigė galimybę atlikti eksperimentą atkartojant 2001 m. situaciją (t. 13, b. l. 123-125).

Apeliacinės instancijos teisme apklaustas UAB ,,Bitė Lietuva“ atstovas specialistas A. P. iš esmės davė analogiškus paaiškinimus kaip ir UAB ,,Omnitel“ atstovas. Jis paaiškino, kad celių veikimo diapazonas miesto ribose ir užmiestyje labai kinta. Paprastai celių veikimo zona nedidėja, bet esant tam tikrom aplinkybėm gali kažkiek prasiplėsti. Specialistas parodė, kad yra didelė tikimybė, kad bazinė stotis KLA 01 veikė (duomenys neskelbtini) gatvėje. Tačiau šio teiginio patvirtinti kategoriškai specialistas negalėjo, teigdamas, kad būna įvairių variantų, kai celės gali dalintis, būna variantų, kad vienoje namo pusėje veikia viena celė, o kitoje namo pusėje kita celė, dėl to, kad skiriasi signalų lygiai. Todėl kategoriškai teigti, kad būtent celė KLA 01 aptarnavo (duomenys neskelbtini) gatvę negalima, nes ją galėjo aptarnauti ir kitos bazinės stotys. Specialistas parodė, kad pagal jo turimus duomenis šią teritoriją galėjo aptarnauti Klaipėdos 9 C bazinė stotis, taip pat Klaipėdos 8A arba 8 C, Klaipėdos 16 A, tačiau tuo pačiu specialistas nurodė, kad tokie duomenys yra tik tikimybinio pobūdžio. Specialistas nurodė, kad nėra duomenų kokios stotys aptarnavo Klaipėdoje (duomenys neskelbtini) gatvę 2001 metais, taip pat kad negalima atsekti pagal tam tikrą datą, kaip veikė celės konkrečiam taške, nes tai yra tik tikimybinis dalykas. Nurodė, kad 2001 m. birželio 15 dieną bazinė stotis PAL 01 galėjo apimti gana nemažą teritoriją, ir aptarnauti iki Kretingos A celę, B celę iki Nemirsetos, C celę iki dabartinio Palangos oro uosto, bet tai yra labai apytiksliai duomenys. Bazinė stotis KLA 05 A tuo metu galėjo apimti visą šiaurinę Klaipėdos dalį, priemiesčio gyvenvietes ir kaimelius, kaip Aukškiemiai, Kalnuvėnai ir panašiai. Teorinis aptarnavimo maksimumas yra 35 kilometrai, o realiai galėjo aptarnauti apie 10 kilometrų. Specialistas parodė, kad bazinė stotis KLA 01 galėjo aptarnauti gana plačiose ribose, iki 1 kilometro, iki pusantro kilometro, bet galėjo išlysti kažkur kelyje Vilnius Klaipėda, kokiame dešimtame kilometre nuo Klaipėdos. Karklėje iš esmės yra tikimybė, kad galėjo aptarnauti Klaipėdos 5 C arba kažkokia tai stotis iš Kretingos. Abonentui judant ir celės iš vienos celės pereina į kitą, celių aptarnavimo zona nesikeičia, tiesiog abonentas pereina iš vienos celės veikimo zonos į kitą. Specialistas parodė, kad nustatyti 2001 m. birželio 15 – 16 dienomis skambinusio asmens vietą konkrečiai neįmanoma (t. 13, b. l. 132-134).

Taigi, apklausus mobiliojo ryšio specialistus, galima daryti išvadą, kad grįsti išteisintųjų kaltę telefoninių skambučių, susiejant juos su stočių (celių) žemėlapiais, analize, nesant kitų objektyvių įrodymų, negalima, nes kaip parodė teisme apklausti specialistai celės atvaizde yra sumodeliuotos tik teoriškai ir visiškai tiksliai nustatyti kur konkretus abonentas randasi konkrečiu laiko momentu yra neįmanoma.

Apeliantas savo skunde nesutinka su teismo nuosprendyje nurodytas teiginiais, jog byloje nėra duomenų, kas iškasė ir kas užkasė duobes, kuriuose buvo palaidoti nužudytieji. Nurodo, jog pagal byloje surinktus įrodymus duobę kūnams paslėpti iškasė M. M. ir R. Š., nes jie abu iš anksto ruošėsi šiam nusikaltimui, po įvykdyto nusikaltimo abu jie ir užkasė kūnus, kadangi byloje nėra duomenų, kad kiti asmenys dalyvavo šiame nužudyme.

Visi nurodyti prokuroro teiginiai yra deklaratyvūs, prielaidų pobūdžio ir nepaneigiantys pirmosios instancijos teismo išvadų. Apeliantas savo skunde kategoriškai teigdamas, kad duobę kūnams paslėpti iškasė M. M. ir R. Š., nes jie abu iš anksto ruošėsi šiam nusikaltimui, kad po įvykdyto nusikaltimo abu jie ir užkasė kūnus, nepateikia nei vieno tokius teiginius patvirtinančio įrodymo. Todėl teismas dėl tokių apelianto teiginių nepasisako.

Apeliantas nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, kad G. Ž., R. U. ir R. Ž. buvo nužudyti panaudojant šaunamąjį ginklą, tai patvirtina rastos kulkos, balistinė bei teismo medicininė ekspertizės. Todėl, apelianto manymu, teigti, jog kaltinimas dėl disponavimo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis paremtas tik prielaidomis, nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroru, kad byloje tikrai neginčijamai yra nustatyta, kad G. Ž., R. U. ir R. Ž. buvo nužudyti panaudojant šaunamąjį ginklą, tačiau ši aplinkybė jokiu būdu neįrodo, kad tą šaunamąjį ginklą panaudojo ir nužudymus įvykdė išteisintieji. Ginklas nerastas, jokių kitų įrodymų patvirtinančių, kad išteisinamieji disponavo šiuo šaunamuoju ginklu bei šaudmenimis byloje nėra. Todėl jie pagrįstai išteisinti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

Pažymėtina, jog nukentėjusioji savo apeliaciniame skunde teigia, kad jos manymu nužudymuose dalyvavo ir daugiau asmenų – S. K., G. B. Apeliantė savo skunde labai plačiai aptaria S. K. atvykimo į Lietuvą, jo buvimo Lietuvoje, bendravimo su išteisintaisiais bei išvykimo iš Lietuvos aplinkybes, teigdama, kad ir pastarasis prisidėjo prie šioje byloje nagrinėjamų nužudymų. Kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, kad šioje byloje S. K. ir kitiems apeliantės skunde minimiems asmenims kaltinimai dėl R. Ž., G. Ž. ir R. U. nužudymų nepareikšti ir dėl jų nuosprendis šioje byloje nepriimtas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, tikrina tik pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, todėl dėl minėtų asmenų kaltės klausimų pasisakyti negali ir nepasisako.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 3.1.8 punkte nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad išteisintieji R. Š. ir M. M. padarė jiems ikiteisminio tyrimo metu inkriminuotus nusikaltimus byloje nesurinkta.

Baudžiamojoje teisėje ypatingai svarbus principas in dubio pro reo, reiškiantis tai, kad jeigu jau abejonės egzistuoja, jas reikia aiškinti kaltinamojo naudai. Šio principo svarbą ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, jis įtvirtintas ir anksčiau minėto Senato nutarimo 3.1.8 punkte, kuriame nustatyta, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Akivaizdu, kad minėto principo nuostata glaudžiai siejasi su įrodinėjimo pareiga, taip pat su byloje surinktų visumos įrodymų vertinimu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, atlikus byloje įrodymų tyrimą, daro išvadą, jog įrodymai, kuriais grindžiami kaltinimai R. Š. ir M. M., neleidžia daryti patikimos ir neginčijamos išvados apie jų kaltumą. Visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininkų naudai.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija priėjo prie išvados, jog prokuroro ir nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinių skundų argumentų nepakanka objektyviai tvirtinti, kad išteisintieji dalyvavo padarant jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog prokuroro ir nukentėjusiosios apeliacinių skundo motyvais naikinti skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

n utaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro ir nukentėjusiosios O. D. Ž. apeliacinius skundus atmesti.