Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

2019-05-17 · Administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla Nr. A15.-2241-271/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nutarimas
Data
2019-05-17
Bylos Nr.
A15.-2241-271/2019
Teisminio proceso Nr.
4-68-3-01635-2019-8
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Pavel Borkovski
Pažeidėjas
T. A.
Advokatai
Bogdanas Chranovskis
Kategorijos
Bylos Nr. A15-2241-271/2019
Proceso Nr.4-68-3-01635-2019-8Procesinio sprendimo kategorija 14.14 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUTARIMAS2019 m. gegužės 17 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Pavel Borkovski,

sekretoriaujant Gražinai Osinskajai, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui T. A., jos gynėjui advokatui Bogdanui Chranovskiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal protokolą, surašytą

T. A., a.k. (duomenys neskelbtini),

pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 346 straipsnio 16 dalį,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 2 PK 1-ojo veikslo skyriaus tyrėja G. G. 2019 m. kovo 18 d. surašė administracinio nusižengimo protokolą Nr. 13-ANR_P-367-2019, kuriame nurodė, kad T. A. bute (duomenys neskelbtini), nuo 2017-06-28 pagal dovanojimo sutartį LESE1095, augino katiną, registruotą vardu „Goša“. 2018 m. birželio mėnesį išmetė į laiptinę neaiškiomis aplinkybėmis sužalotą savo juodos spalvos katiną. Gyvūnas dėl sužalotos kojos negalėjo pasirūpinti savimi, patirdamas didelį skausmą, nuolat miauksėdamas, sėdėjo prie buto durų, prašėsi į namus, tačiau nebuvo įleistas. 2018-06-19 gyvūnų gelbėjimo tarnyba UAB „Vyšnių sodas“, gavę kaimynų iškvietimą paėmė iš namo laiptinės gyvūną, kurio savininkė su gyvūnu elgėsi žiauriai, paliko jį be priežiūros, nesirūpino jo gerove, sveikata. Katinas buvo perduotas gyvūnų globos organizacijai VšĮ „Lesė“, kur jam buvo suteikta medicininė pagalba. 2018-06-23 UAB „Jakovo veterinarijos centras“ gyvūnui nustatyta visiška kojos nejautra, atlikta kojos amputacija. Tokiais veiksmais T. A. pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 1997-11-06 Nr. VIII-500 (2012-10-03 Nr. XI-2271 įstatymu patvirtinta redakcija) 4 straipsnio 2 dalies 1 punktą, 2 punktą, 17 straipsnį, 24 straipsnį, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 5.2 punktą bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos ANK 346 straipsnio 16 dalyje.

Teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiama T. A. nusižengimo padarymo fakto nepripažino ir nurodė, kad katiną, vardu „Goša“, ji paėmė iš gyvūnų globos organizacijos „Lesė“, į kurią šis buvo patekęs po avarijos. Katinui tuo metu jau buvo dveji metai. Paėmusi jį pas save pastebėjo, kad katinas prašosi į lauką. Matomai anksčiau buvo įpratęs gyventi kaime. Iš pradžių pati su juo eidavo pasivaikščioti, po to ėmė išleidinėti jį į lauką vieną, po kurio laiko įsileisdavo atgal į namus. Vieną birželio dieną Goša, kaip įprastai, buvo išleistas į lauką, tačiau negrįžo kelias dienas. Galiausiai grįžo šlubuodamas viena letena, jos nemindamas. Jį sutiko T. A. draugas V. S. ir parsinešė namo. Susirūpinę dėl letenos, nuvežė gyvūną į Jakovo veterinarijos kliniką ir paliko jį ten apžiūrai. Po kurio laiko paskambino jį apžiūrėjusi gydytoja, liepė atvažiuoti, paaiškino, jog yra suspaustas nervas, greičiausiai gyvūnas buvo kažkur įstrigęs, tikėtina, kad leteną teks amputuoti. Klausė gydytojos, ar galima dar taikyti kokį gydymą, gelbėti gyvūno koją. Gydytoja sutiko pabandyti, išrašė tepalą, kurį reikėjo sumaitinti, ir leidžiamus vaistus. Paskyrė gal 4-5 injekcijas. Nurodė, jog kol bus leidžiami vaistai, katinas turi būti namuose. Suleido visą paskirtą vaistų kursą, maitino tuo tepalu, tuo metu laikė katiną namuose. Vaistus padėjo leisti draugė K., nes ji pati tokios patirties neturėjo. Po pakartotinės apžiūros Jakovo klinikoje, gydytoja pasakė, kad gydymas nepadėjo, pakitimų nėra. Klausė gydytojos, ar katinui tą koją skauda. Gydytoja vietoje vaizdžiai pademonstravo, jog letena yra visiškai nejautri ir gyvūnas skausmo nejaučia. Gydytoja sakė, kad nieko baisaus jam nėra, jis tos kojytės nejaučia, gali bėgioti, bet nejausdamas jos, gali ją sužeisti ar nutrinti, gali ateityje įsimesti infekcija. Rekomendavo amputaciją. Jakovo klinika yra pakankamai brangi gyvūnų gydymo įstaiga, todėl dėl operacijos nesusitarė, pirma norėjo paieškoti, kur pigiau galima būtų tai padaryti. Tą beje ir darė, skambino į kitas klinikas, domėjosi galimybėmis. Gydytoja antros konsultacijos metu išrašė dar 10 injekcijų, jas jau reikėjo leisti tiesiai į leteną. Nupirko vaistus, ėmė leisti. Katinas blogai nesijautė, buvo linksmas ir vėl prašėsi į lauką. Porą kartų ėjo su juo pati. Tačiau neišleidžiamas, kaip buvo įpratęs, jis labai kniaukė naktimis, atėjus draugėms ir atidarius buto duris veržėsi pro kojas laukan. Nutarė jį išleisti. Išleistas jis pradingo ir ji su draugu V. kelias dienas jo visur ieškojo. Katinas buvo su čipu, tikėjosi, jog neprapuls. Po to jos ėmė ieškoti Vilniaus miesto 2 policijos komisariatas ir prasidėjo visas šis procesas. Apie tai, kad kaimynai iškvietė „Vyšnių sodas“ darbuotojus, sužinojo tik komisariate. Kiek žino, „Vyšnių sodas“ atvažiavo į jos namus paimti katino, apie 19 val., tuo metu jos namuose dar nebuvo. Katiną ji visuomet labai mylėjo ir rūpinosi juo, kai po metų nuo gyvūno paėmimo paskambino VšĮ „Lesė“ atstovai paklausti kaip jiems sekasi, ji neslėpė, kad katinas susižalojo koją, kad yra gydomas. Šio proceso metu gyvūną atsiėmė VšĮ „Lesė“, buvo nuvažiavusi jo aplankyti. Kiek žino, jis dabar yra perduotas kitiems globėjams, jai grąžintas nebus, dėl savo poreikio laukui jis galės gyventi tik šeimoje, turinčioje nuosavą namą. Kol katinas buvo pas ją, būdavo, kad jį dienos metu įsileisdavo pas save kaimynė, gyvenanti po ja, pamaitindavo. Ji pati dirba nuo 9 val. iki 18 val., kartais tenka pasilikti po darbo. Būna, kad namo grįžta tik 19, 20, 21 val. Katinas dažniausiai būdavo išleidžiamas į lauką ryte, jai išeinant į darbą, kokią 23 val. ji nusileisdavo jo pasiimti. Tuomet būdavo pamaitinamas. Kartais būdavo išleidžiamas vakarais. Kartais visą dieną praleisdavo namuose. Jis visada grįždavo. Buvo vasara, jam buvo poreikis bėgioti. Bandė vedžioti Gošą su pavadėliu, bet jis išsprūsdavo. Kai paėmė iš prieglaudos, jis jau buvo suaugęs gyvūnas, jai nepavyko pripratinti jo prie pavadėlio. Goša pas ją gyveno apie metus. Jokių pretenzijų iš kaimynų pusės iki šio įvykio dėl gyvūno nebuvo.

Šalies argumentai

L. V. S. paaiškino, jog T. A. yra jo pažįstama, draugė. Žino, kad ji labai rūpinosi iš prieglaudos paimtu katinu, kai šis sirgo, kartu jį vežė į ligoninę Naujojoje Vilnioje. Kai jam atsirado problemos su letena, vėl kartu vežė jį į Jakovo kliniką. Gyvūnui buvo leidžiamos injekcijos. Ji labai mylėjo tą katiną. Tačiau katinas buvo išleidžiamas iš namų į lauką. Kai katinas dingo, kartu jo ieškojo. Apėjo visą rajoną. Vėliau kažkas pasiėmė tą katiną, atvažiavo žmonės iš prieglaudos, T. apkaltino gyvūno nepriežiūra. Ten aplink daug žmonių išleidžia savo auginamus katinus į lauką pasivaikščioti. Katinas buvo aktyvus, mėgo pabėgti iš namų. Buvo jį ir į sodą išsivežę, jam tai patiko. Jis tikrai mėgo būti lauke. Bet anksčiau jis visad grįždavo namo. Apžiūrėjusi jo leteną gydytoja aiškino, jog pasitaiko, jog katės įstringa tarp kokių grotelių ir susižaloja letenas. Buvo kalba, jog bus bandoma gelbėti leteną, tas ir buvo bandyta daryti. Neatsimena, ar gydytoja konkrečiai nurodė, jog koją reikia amputuoti.

Liudytoja K. S. paaiškino, jog su T. yra draugės nuo 2003 metų. Goša buvo paimtas iš prieglaudos. Nežino tiksliai, kokio jis amžiaus. Prieš tai gyveno kaime, būti visą laiką bute jo pripratinti T. taip ir neišėjo. Jis nuolat rėkė, jei jo neišleisdavai laukan. T. iš pradžių labai atsargiai, po to ilgesniam laikui, bet pradėjo išleidinėti jį į lauką. Jis tvarkingai pasibėgiojęs grįždavo. Problemų su juo nebuvo, kol kartą Goša negrįžo namo. T. buvo labai nusiminusi. Ji su draugu net po apylinkes vaikščiojo, jo ieškojo. Vėliau pasakė, jog Goša grįžo sužeista letena, gal susilaužė kažkur. Pasiūlė jai nuvežti jį į Jakovo kliniką. T. ten ir nuvežė. Gydytojai apžiūrėję katiną, pasakė, jog letena nėra lūžusi, bet užspaustas nervas, gali reikėti amputuoti. Bandant išgelbėti leteną, katinui buvo leidžiami brangūs vaistai. Pati važiavo ir padėjo T. juos suleisti, dvi dienas rodė, kaip tai daryti. Kai vėl buvo atvažiavusi aplankyti Gošos, katinas jau bėgiojo linksmas, net nepastebėdamas, jog letena sužalota. Po kelių dienų atsigavęs jis panoro į lauką. Labai rėkė, reikalaudamas išleisti. T. nenoriai, bet jį išleido. Jis tąkart tvarkingai grįžo. O po kelių dienų paskambino, sako – Goša nebegrįžta. Pergyveno, jautė kaltę, kad išleido sužalotą. Ėjo jo su V., berods, ieškoti. O vėliau prisistatė policija ir prasidėjo tas procesas. Buvo kaltinimai, kad ji sužalojo tą katiną, kad išmetė jį iš namų, ji buvo labai nemaloniai aptarinėjama socialiniuose tinkluose. Katinas tikrai blogai nesijautė. Buvo labai aktyvus net ir po letenos sužalojimo. Kai atvažiuodavo leisti jam vaistų, bėgiojo, murkė, šokinėjo, atrodė labai gyvybingas ir sveikas. Jam nepatiko vaistų leidimas. Net ir trimis letenomis jis labai laisvai bėgiojo, šokinėjo ant lovos.

Liudytoja K. D. paaiškino, kad asmeniškai T. A. nepažįsta ir su ja nebendrauja. Ji gyvena (duomenys neskelbtini) namo ketvirtame aukšte, bute virš T. A. buto. Praeitų metų vasarą (dienos nepamena) keletą dienų laiptinėje stebėjo neprižiūrėtą, nemaitinamą gyvūną, kuriam buvo lūžusi koja. Gyvūnas kniaukė, draskė duris, pati jį maitino, gyvūnas ėdė lyg būdamas išbadėjęs, jo koja buvo sužalota, neapsikentusi iškvietė „Vyšnių sodą“. Tai nėra pavyzdingą gyvenimo būdą vedanti kaimynė. Dėl jos keletą kartų kvietė policiją. Ji neįsileisdavo pareigūnų. Rūko, šūkauja, galimai nėra pajėgi tinkamai prižiūrėti gyvūną. Katiną su pažeista koja ji pamatė kieme ant mašinos kapoto. Jie tada įleido tą katiną į laiptinę, bandė parsivesti jį, pamaitinti, galiausiai nuvedė gyvūną prie kaimynės buto durų ir bandė prisibelsti, kad ši išeitų ir įsileistų savo gyvūną. Katinas buvo sąmoningai neįleidžiamas į namus. Kaimynės durys medinės todėl gerai girdisi, kas vyksta už jų. Girdėjo, jog ji lyg kalba, yra namuose, tačiau kategoriškai to tvirtinti negali. Tuo metu manė, kad ji neatidaro piktybiškai. Katinas buvo su sužalota koja. Tokios būklės gyvūno ji nei už ką neišleistų vieno į lauką, į nesaugią jam aplinką, kur yra šunys, automobiliai, eismas. Tokios būklės jam reikalinga daugiau priežiūros. O ji visai darbo dienai palikdavo sužalotą, ligotą gyvūną lauke. Tai nėra rūpestis, tai abejingumas.

Liudytojas E. V. parodė, kad T. A. nepažįsta, yra tik ją matęs. Laiptinėje buvo du katinai, apie kuriuos net buvo iš pradžių galvojama, jog jie benamiai. Vienas dingo, liko kitas – juodas. Iš pradžių nežinodavo, kieno tas juodas katinas. Galvojo benamis, neįleisdavo jo į laiptinę. Vėliau sužinojo, kad katinas kaimynės. Būdavo, kad grįždavo vėlai vakare naktį, tas katinas kaip šuniukas atbėgdavo, prašydavosi į laiptinę. Pasidarydavo gaila gyvūno, tad įleisdavo jį į laiptinę. Taip būdavo net žiemą, kai lauke -20 laipsnių šalčio. Katinas sėdėdavo ant automobilių kapoto, šildydavosi. Jam mėsos, dešrelių ketvirtame aukšte būdavo padėta. Buvo net atsiradęs laiptinėje užrašas, jog katinams laiptinėje ne vieta. Praeitais metais, birželio mėnesį pamatė tą katiną su sužalota koja. Galvojo, kaimynė jį pamatys pati ir atidarys duris. Galiausiai K. eilinį kartą pamačiusi tą katiną su sužalota koja, jam iškvietė gyvūnų globos organizaciją. Kai atvažiavo „Vyšnių sodas“, jie klausė, kieno tai katinas, sakė, kad kaimynės, jie beldėsi į kaimynės duris, duris draskė ir tas katinas, tačiau niekas jų neatidarė. Tuomet jie pasiėmė katiną ir išvažiavo. Porą kartų tai kaimynei yra kvietę policiją dėl triukšmo, vakarėlių, tačiau jie policijos pareigūnams neatidarydavo durų. Toks gyvūno laikymas nėra normalu. Kai gyveni bute, nėra normalu, kad katinas gyvena laiptinėje.

Liudytoja G. P. paaiškino, kad gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Yra T. kaimynė. Ji maitina laukinius katinus ir kaimynė paprašė, ar ji negalėtų prižiūrėti dienos metu Gošos. Ji atnešdavo jo ėdalo. T. katinas dažnai pas ją užeidavo. Jis nebuvo visai naminis. Pavalgydavo ir rėkdavo, reikalaudamas išleisti į lauką. Jis net tualetu namuose nesinaudodavo, darydavo viską tik lauke. Net valgyti nenorėdavo namuose, norėdavo tai daryti lauke. Bet ko nevalgydavo. Neėsdavo sauso maisto. Jis buvo gražus, neliesas. Negalima sakyti, jog nebuvo prižiūrėtas. Vieną kartą Goša dingo, kartu su T. jo ieškojo. Kai buvo iškviestas „Vyšnių sodas“, jos namuose nebuvo. Matė iki tol, jog Gošos koja sužalota, galvojo, kad kas nors prispaudė jam leteną laiptinės durimis, mėginant įsmukti. T. buvo jį nuvežusi į ligoninę, jai buvo pasakyta, kad reikia katiną operuoti. Ji leido jam vaistus, tikėjosi, jog vaistai padės. Jis ir su ta sužalota koja gerai lakstė. Porą dienų lauke katinas išbuvo su ta sužalota koja. T. operacijai reikėjo daug pinigų, tačiau ji vis tikėjosi išgydyti jį vaistais. Ji gerai jį prižiūrėjo. Bet tai nebuvo visai naminis katinas.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas, teismo išvados

Teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi - vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą taip pat būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo nusižengimo sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėtis – ta įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma.

ANK 346 straipsnio 16 dalis numato administracinę atsakomybę už žiaurų elgesį su gyvūnu, gyvūno kankinimą. Žiauraus elgesio su gyvūnais sąvoka yra suformuota Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 1997-11-06 Nr. VIII-500 (2012-10-03 Nr. XI-2271 įstatymu patvirtinta redakcija) 4 straipsnyje, kurio 2 dalies 1 ir 2 punkto pažeidimais yra kaltinama T. A.. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad draudžiama žiauriai elgtis su gyvūnais ir juos kankinti, bet kokiomis priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai propaguoti ir skatinti žiaurų elgesį su gyvūnais, jų kankinimą, kurstyti smurtą prieš gyvūnus. 4 straipsnio 2 dalyje išvardinta eilė veiksmų, kurie yra laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnu, tarp jų sąmoningas gyvūnų padarymas bešeimininkiais ar bepriežiūriais (4 str. 2 d. 1 p.) bei veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnams tokia pagalba būtina (4 str. 2 d. 2 p.). Būtent šiuose dviejuose punktuose numatytais veiksmais yra kaltinama T. A.. Taip pat administraciniame kaltinime nurodoma, kad savo veiksmais ji pažeidė šio įstatymo 17 ir 24 straipsnį, tačiau 17 straipsnis apskritai nėra susijęs su naminių gyvūnų laikymu (jis reglamentuoja Ūkinių gyvūnų skerdimą, ūkiuose auginamų kailinių žvėrelių, paukščių jauniklių ir embrionų nužudymą), o 24 straipsnio apskritai šiame teisės akte nėra. Manytina, kad protokole padaryta techninė klaida, vietoj nuorodos į 4 straipsnio 2 dalies 17 ir 24 punktus, kuriuose numatyta, jog žiauriu elgesiu su gyvūnu laikomas nepakankamas gyvūno šėrimas ir girdymas (17 p.) ar kiti veiksmai, sukeliantys gyvūnų žūtį, skausmą, kančią, pavojų gyvūnų sveikatai ar gyvybei, išskyrus teisės aktuose nustatytus atvejus (24 p.), įrašant straipsnių nuorodas. Taip pat T. A. kaltinama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013-09-18 įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų „Gyvūnų laikymo Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 5.2 punkto, numatančio gyvūno laikytojo pareigą nuolat rūpintis gyvūnų sveikata, pažeidimu.

Teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų (traukiamo atsakomybėn asmens paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinę byloje surinktą medžiagą) daro išvadą, kad T. A. nepadarė ANK 346 straipsnio 16 dalyje numatyto nusižengimo bei neatliko Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1, 2 , 17 ar 24 punkte numatytų veiksmų.

Nuo pat nusižengimo tyrimo pradžios T. A. neneigė fakto, jog jos laikomas katinas, vardu „Goša“ nebūdavo laikomas uždarytas visą parą namuose, išeidama į darbą ji katiną išleisdavusi į lauką, grįždama po darbo namo – nakčiai įsileisdavusi į butą. Tokias pačias aplinkybes nurodė praktiškai visi apklausti teisme liudytojai, kurių nuomonės tik išsiskyrė, ar toks gyvūno auginimo būdas yra priimtinas ir tinkamas. T. A. nurodė, kad tokį katino laikymo pobūdį lėmė jo paties nuolatinis poreikis būti išleistam į lauką. Pažymėtina, jog tokie gyvūno įpročiai nebuvo suformuoti pačios T. A., ji pasiėmė auginti jau suaugusį gyvūną, turintį savo įpročius, kurių pakeisti jai nepavyko. Kad T. A. nurodoma aplinkybė, jog katinas pats prašėsi būti išleidžiamas į lauką, o ne būdavo tyčia išmetamas, nėra jos išgalvota gynybinė versija, patvirtino tiek liudytojais apklausti T. A. draugai V. S. bei K. S., tiek jos kaimynė G. P., kuri patvirtino, kad ir būdamas jos namuose, gyvūnas pavalgęs intensyviai reikalaudavo būti išleistas laukan, jis nebuvo standartinis naminis katinas. Iš kitų T. A. kaimynų K. D., E. V. parodymų taip pat matyti, jog gyvūnas mokėjo atpažinti savo laiptinę, pasiprašydavo kaimynų būti įleistas į laiptinę, atpažindavo savo buto duris, grįžusios po darbo kaimynės būdavo įleidžiamas namo. Pagal Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymą Bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui. Bepriežiūris gyvūnas gyvūno laikytojo neprižiūrimas gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų. Nagrinėjamu atveju galima ginčytis, ar gyvūno laikytojas, kuris visai dienai išleidžia jį iš namų į lauką, padaro jį bepriežiūriu. Tačiau iš kaimynų parodymų seka, jog gyvūno išleidimas į lauką apimdavo tik dienos laikotarpį, kol šeimininkė grįždavo iš darbo. Gyvūnas buvo pamaitinamas grįžęs namo, gydomas susirgęs, jo šeimininkė, suprasdama, jog paliktas lauke visai dienai gyvūnas gali išalkti, susitarė su kaimyne G., kad ši juo pagal galimybes pasirūpintų, pamaitintų, šiek tiek prižiūrėtų, tuo tikslu palikdavo jai maisto. Šias aplinkybes patvirtino apklausta G. P., kuri parodė, jog gyvūnas buvo įpratęs būti lauke, to reikalaudavo pats, net gamtinius reikalus atlikdavo tik lauke. Tai, kad gyvūną atsiėmusi VšĮ Lesė ieškojo globėjų, kurie turėtų nuosavą namą ir galėtų suteikti galimybę gyvūnui išeiti į lauką, rodo, jog toks poreikis šiam gyvūnui tikrai buvo ir tebėra. Vertindamas šias nustatytas faktines aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog T. A. veiksmai išleidžiant gyvūną dienai į lauką atitinka jo padarymo bešeimininkiu ar bepriežiūriu situaciją, kuri yra vertinama kaip žiaurus elgesys. Taip pat nėra nustatyta, jog gyvūnas būtų buvęs sąmoningai nepakankamai šeriamas ar girdomas. Liudytoja G. P. nurodė, kad tai buvo sveikas, neliesas katinas, ji buvo paprašyta jį pamaitinti reikalui esant, ką ir darydavo, įsileisdama gyvūną į namus, kol jo šeimininkė būdavo darbe. Tai buvo ne gailesčio aktas, o susitarimas su kaimyne. Kad paimtas gyvūnas būtų įvertintas kaip išsekęs, nepakankamai maitinamas ar hidratavęs, byloje objektyvių duomenų nėra. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti, jog gyvūnas buvo tyčia išmestas, nemaitinamas, negirdomas, todėl nėra pagrindo konstatuoti 4 str. 2 d. 1 p. ir 17 p. Lietuvos Respublikos gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatymo pažeidimų.

Administracinio nusižengimo byloje įrodymai dėl padaryto nusižengimo turi būti patikimi ir savarankiški, o jų įrodomoji vertė aiški ir nedviprasmiška. Byloje nėra ginčo, jog maždaug nuo 2018 m. birželio 3 d. katino koja buvo sužalota. T. A. kaltinama jo sveikatos nepriežiūra bei veterinarinės pagalbos jam nesuteikimu. Tačiau šis kaltinimas neatitinka faktinės situacijos. Byloje yra ligos istorijos išrašai iš UAB „Jakovo veterinarijos centras“ (t. 1 b.l. 16), iš kurių matyti, jog gyvūno savininkė T. A. 2018-06-03 pristatė gyvūną gydymui, specialistas įvertino gyvūno būklę, buvo atliktos gydomosios procedūros, paskirti ir suleisti vaistai, įsigyta vaistų gydymui namuose. Po trijų dienų, 2018-06-06 kreiptasi pakartotinei konsultacijai vėl paskirtas vaistų kursas tolesniam gydymui. T. A. paaiškino, kad kol buvo leidžiami vaistai, buvo laikomasi gydytojos rekomendacijų gyvūno neišleisti į lauką. Tačiau po antrojo gydymo kurso pasijutęs gerai, jis vėl reikalavo būti išleidžiamas. Iš K. D. ir E. V. parodymų teisme, paaiškinimų tyrimo metu matyti, jog jie į VšĮ Vyšnių sodas kreipėsi 2018-06-19, iki tol apie dvi-tris dienas matė katiną su sužalota koja, ir manė, jog šis kenčia, jam yra reikalinga skubi veterinarinė pagalba, juo yra sąmoningai atsikratyta. Jų minimos datos atitinka T. A. nurodomas aplinkybes, jog po antrojo apsilankymo 2018-06-06 d., jos prašymu buvo paskirtas tolesnis gydymo kursas, vėl išrašyti vaistai, kurie apie 10 dienų buvo leidžiami tikintis, jog koją pavyks išgelbėti, amputacijos galimybė tuo metu nesvarstoma. Šią aplinkybę patvirtina ir UAB „Jakovo veterinarijos centro“ išrašas iš ligos istorijos, iš kurio matyti, jog po 2018-06-03 paskirto gydymo kurso, pakartotinės 2018-06-06 apžiūros metu gyvūno savininkė pageidavo tolesnio gydymo vaistais, jai buvo paaiškinta, jog po antro gydymo kurso situacijai nepagerėjus, vis tiek bus reikalinga amputacija, pakartotinai išrašyti vaistai (b.l. 35). Pagal T. A. parodymus, po šių vaistų gerai pasijutęs gyvūnas buvo aktyvus, judrus, vėl intensyviai reikalavo būti išleidžiamas į lauką, ką ji ir padarė, manydama, jog gyvūno sveikatai didelės grėsmės dėl to nėra, jis sužalotos kojos nejaučia, dėl to nesikankina, judėti jam ši nekliudo. Gyvūną išleido apie 2018-06-15 d., netrukus po to jis dingo, ji apie tris dienas jo ieškojo, galimai gyvūnas buvo paimtas kaimynų, kol sužinojo, kad jis 2018-06-19 buvo perduotas VšĮ „Vyšnių sodas“. Po nepavykusio antro gydymo kurso ji iš karto dėl amputacijos nesikreipė, nes ieškojo galimybių operaciją atlikti pigesnėje klinikoje (V. S. rašytiniame paaiškinime nusižengimo tyrimo metu patvirtino, jog buvo skambinama ir konsultuojamasi su dar trimis klinikomis, t. 1, b.l. 42). Šios jos nurodomos aplinkybės nėra bylos duomenimis paneigtos. Liudytojai K. D., E. V., matydami kniaukiantį gyvūną su pažeista koja, subjektyviai manė, jog katinui skaudėjo, jis kankinosi. Aplinkybė, kad gyvūnas patyrė didelį skausmą, nurodoma ir kaltinime, tačiau T. A. ir liudytojos K. S. nurodomas aplinkybes, jog sužalota koja gyvūnui judėti nekliudė, skausmo jis nejautė, išliko aktyvus, patvirtina jį apžiūrėjusių ir gydžiusių gydytojų išrašai, dėl kurių objektyvumo teismui abejonių nekyla, ir kurie paneigia kaltinimą dėl gyvūno patiriamo didelio skausmo. UAB „Jakovo veterinarijos centras“ gydytoja M. G. savo rašytiniame paaiškinime nurodė, jog apžiūros metu buvo nustatyta, jog koja nėra lūžusi, stebima visiška gyvūno pėdos nejautra, konstatuota, jog refleksinio atsako nėra, giluminio skausmo nėra, todėl rekomenduota koją amputuoti (b.l. 22). Šeimininkei buvo paaiškinta, jog problemų gali atsirasti ateityje, kai ant nejautrios ir nesaugomos kojos gali atsirasti žaizdos, nutrynimai, gyvūnas nejausdamas skausmo gali ją griaužti. Kad katino kojos nervas nutrauktas ir pėda yra visiškai nejautri, buvo patvirtinta ir UAB „Vaidos klinika“ specialisto išvadoje (t.1, b.l. 15). Tokiu būdu nėra aišku, kodėl buvo suformuluotas kaltinimas, jog katinas kentė didelį skausmą, o jo savininkė, tai žinodama, jam nesuteikė reikiamos veterinarinės pagalbos. Iš gydytojų įrašų ligos istorijos išrašuose matyti, jog gyvūno kojos amputacija primygtinai rekomenduojama siekiant išvengti sveikatos problemų ateityje, tačiau tai nereiškia, jog amputacija turėjo būti atlikta nedelsiant, kitaip gyvūno sveikatai ar gyvybei grėsė pavojus, kurį ignoravo jo savininkė. Iš jos parodymų matyti, jog apie dvi savaites po kojos sužalojimo buvo tikimasi sėkmingos gydymo vaistais baigties, tik po to pradėta svarstyti operacijos galimybė, ieškoma klinikos, kuri galėtų atlikti reikiamą procedūrą pigiau. Šios aplinkybės bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigtos. Būtent po gydymo vaistais gyvūnas buvo išleistas, kaip jam buvo įprasta, į lauką, manant, jog nejautri koja gyvūnui dar kurį laiką netrukdys, kol bus apsispręsta dėl operacijos. Matydami kojos nevaldantį gyvūną, kaimynai pernelyg skubotai padarė išvadą, jog gyvūnu buvo sąmoningai atsikratyta. Kaip nurodė T. A., jai buvo žinoma, jog gyvūnas yra čipuotas, todėl pagal čipą būtų greitai nustatyta jo priklausomybė ir savininkas, todėl tokiu būdu atsikratyti gyvūno būtų nelogiška.

Vertindamas nagrinėjamą situaciją teismas sutinka, jog T. A. sprendimas sveikatos problemų tebeturintį ir dėl to pažeidžiamą gyvūną išleisti į pakankamai nesaugią jam aplinką nebuvo tinkamas ir neatitinka rūpestingos augintinio priežiūros standarto, tačiau žiaurus elgesys su gyvūnais yra tyčinis ir sąmoningas nusižengimas, kai gyvūno savininkas suvokia, jog jo veiksmai gyvūnui suteiks skausmą ir kančią ir sąmoningai to siekia, ko nagrinėjamu atveju, vertinant byloje surinktą įrodymų visumą, nenustatyta.

Įvertinęs išdėstytą, teismas daro išvadą, kad administracinio nusižengimo byla T. A. atžvilgiu nutrauktina, nenustačius jos veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 16 dalyje, požymių.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutarė:

Administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 346 straipsnio 16 dalį T. A. atžvilgiu nutraukti, nesant jo veiksmuose šio administracinio nusižengimo požymių.

Nutarimas per 20 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas Pavel Borkovski