Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Jono Algirdo Riepšo ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 22 d. nuosprendžiu A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį 8 MGL (1000 Lt) bauda. Į paskirtos bausmės laiką įskaičius laikinojo sulaikymo laiką nuo 2005 m. liepos 21 d. iki 2005 m. liepos 22 d., galutinė bausmė A. R. paskirta 6 MGL (750 Lt) bauda.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. liepos 22 d. nuosprendis pakeistas: A. R., pripažintam kaltu pagal BK 286 straipsnį, paskirta 30 MGL (3750 Lt) bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteisto gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 21 d., apie 11.00 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) turgavietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), gėrė alkoholinius gėrimus, o priėjus (duomenys neskelbtini) tyrėjui J. U. ir perspėjus, kad gerti alų viešoje vietoje draudžiama, bei pareikalavus nutraukti neteisėtus veiksmus, A. R. šiems policijos darbuotojo reikalavimams nepakluso, vartojo jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, pagrasino smogti į veidą, o J. U. bei patrulėms T. P. ir N. Z. nuvedus A. R. į policijos kabinetą, esantį (duomenys neskelbtini), surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, jis, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudojo prieš policijos darbuotojus fizinį smurtą - kairiosios rankos kumščiu sudavė vieną smūgį į veidą T. P., J. U. suėmus A. R. kairiąją ranką, šis dešiniąja ranka sudavė J. U. į veidą ir krūtinę, po to abiem rankom suėmė J. U. už marškinių ir pargriovė ant stalo, o šalia stovėjusiai policijos pareigūnei N. Z. sudavė kumščiu į dešinįjį skruostą, taip padarė J. U. poodinės kraujosruvas veide, krūtinėje, rankose, dešiniojoje blauzdoje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; T. P. padarė poodines kraujosruvas veide, kairiajame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą; N. Z. padarė poodines kraujosruvas veide, dešiniame dilbyje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir taip pasipriešino valstybės tarnautojams.

Dėl bausmės skyrimo

Teismas bausmę skiria vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už konkrečią nusikalstamą veiką, sankcija, bet kartu atsižvelgia į BK VIII skyriaus „Bausmės skyrimas“ nuostatas. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Šis BK bendrosios dalies straipsnis nustato teismo pareigą skiriamos bausmės dydį pradėti skaičiuoti nuo jos vidurkio ir individualizuojant bausmę atsižvelgti į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, parinkdamas konkretų baudos dydį, vadovavosi BK 61 straipsnio 2 dalimi ir bausmės dydį nustatė atsižvelgdamas į lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių buvimą, jų kiekį, pobūdį, tarpusavio santykį, taip pat į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Motyvuodamas skiriamą konkrečią bausmę, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje aprašė byloje nustatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, įvertino kiekvienos jų reikšmę ir nurodė, kurios iš jų ir kaip lėmė bausmės dydį. Motyvuodamas paskirtos bausmės dydį apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į A. R. padaryto nusikaltimo pobūdį, į tai, kad nuteistasis pasipriešino trims policijos pareigūnams, fiziškai prieš juos smurtavo, padarė jiems sveikatos sutrikdymus. Teismas taip pat nustatė atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padaryta apsvaigus nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalimi ir, skirtingai nei tvirtina kasatorius, atsižvelgdamas į tai, kad A. R. gauna nedideles pajamas, turi išlaikytinių, teismas A. R. paskyrė baudą, mažesnę nei baudos, kuri nustatyta už tokios veikos padarymą,vidurkis.

Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvas, kad A. R. paskirtoji 8 MGL dydžio bauda savo dydžiu nežymiai viršija baudų, skirtinų už administracinių teisės pažeidimų padarymą, dydį ir iškreipia bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), nepaneigia paskirtos baudos dydžio pagrįstumo. Toks apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentas turi būti vertinamas visų kitų teismo sprendimo motyvų kontekste. Jis nėra esminis ir nelemia vadovaujantis bendrosiomis bausmių skyrimo taisyklėmis paskirtos baudos dydžio. Minėtu argumentu teparodoma, kad nusikalstamos veikos ir administraciniai teisės pažeidimai skiriasi savo pavojingumu, kurį rodo už abiejų rūšių teisės pažeidimus numatytos sankcijos. Antai, ATPK 187 straipsnio 1 dalyje (pasipriešinimas policijos pareigūnui ar policijos rėmėjui) numatyto administracinio teisės pažeidimo ir BK 286 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėčių požymiai yra labai panašūs ir pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2004 m. vasario 5 d. konsultaciją esminis šių veikų atribojimo kriterijus yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Nors minėtų teisės pažeidimų sudėtys ir panašios, tačiau sankcijos skiriasi iš esmės, nes maksimali BK 286 straipsnyje numatyta griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas iki trejų metų, o ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta nuobauda – administracinis areštas iki trisdešimt parų. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 8 MGL bauda iškreipia bausmės paskirtį, nėra visiškai nepagrįsta, nes nagrinėjamu atveju, įvertinus bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, tokia bausmė (bauda) neparodo padarytos nusikalstamos veikos didesnio pavojingumo.

Motyvuojamoji dalis

Kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi BK bendrojoje dalyje numatytų bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių, o paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta ir atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių taikymo

Išsprendęs apeliacinį nukentėjusiųjų skundą, apeliacinės instancijos teismas skundo ribų neperžengė ir nuteistojo padėties nepablogino daugiau, negu to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 6 punkte nurodyta, kad „ape­lia­ci­nio skun­do ri­bas api­brė­žia nuosp­ren­džio (nu­tar­ties) ap­skun­di­mo pa­grin­dai ir mo­ty­vai, ape­lian­to pra­šy­mai – jų ap­im­tis, po­bū­dis, kon­kre­tu­mas, tiks­lu­mas. <...> Pa­gal pra­šy­mų po­bū­dį ir nuosp­ren­džio (nu­tar­ties) ap­skun­di­mo pa­grin­dus bei mo­ty­vus nu­sta­to­ma, ar skun­du gin­či­ja­mas da­ly­va­vi­mas pa­da­rant nu­si­kals­ta­mą vei­ką, ar tik kal­tės for­ma, vei­kos kva­li­fi­ka­vi­mas, baus­mės griež­tu­mas (švel­nu­mas) ir pan.“

Iš nukentėjusiųjų T. P. ir N. Z. apeliacinio skundo turinio matyti, kad, be kitų apeliacinio skundo pagrindų, nukentėjusiosios ginčijo ir pirmosios instancijos teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu paskirtą bausmę, motyvuodamos tuo, jog A. R. paskirta bausmė neatitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir neturi prevencinio poveikio ateityje. Savo reikalavimus nukentėjusiosios patvirtino, paaiškino ir teisminio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, prašydamos sugriežtinti paskirtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas A. R. skirtinos bausmės klausimą, apeliacinio skundo ribų neperžengė, nes vienas iš esminių nukentėjusiųjų apeliacinio skundo pagrindų buvo A. R. paskirta nepagrįstai švelni bausmė, kuri neatitinka bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir bausmės paskirties. Minėtas apeliacinio skundo pagrindas skunde išreikštas aiškiai, konkrečiai ir nėra priežasties daryti išvados, kad apeliaciniame skunde nukentėjusiosios per švelnų nuosprendį siejo vien tik su tuo, kad jos teismo sprendimu nebuvo pripažintos civilinėmis ieškovėmis ir joms nebuvo atlyginta nusikaltimu padaryta žala.

Pagal BPK 320 straipsnio 4 dalį nuteistojo ar išteisintojo padėtis negali būti pabloginta daugiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde.

Nustačius, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir turėjo teisėtą pagrindą svartyti A. R. skirtinos griežtesnės bausmės klausimą, nėra pagrįsta manyti, kad, paskyrus naują griežtesnę bausmę, teismas pablogino nuteistojo padėtį labiau, nei to buvo prašoma skunde. Pagal pirmiau minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 7 punktą tais at­ve­jais, kai ape­lian­tas tik pra­šo pa­griež­tin­ti baus­mę, ne­nu­ro­dy­da­mas kon­kre­čios baus­mės rū­šies ir dy­džio, ape­lia­ci­nės ins­tan­ci­jos teis­mas yra sais­to­mas tik įsta­ty­mo, nu­ma­tan­čio at­sa­ko­my­bę už pa­da­ry­tą nu­si­kals­ta­mą vei­ką, sank­ci­jos ir Bau­džia­mo­jo ko­dek­so ben­dro­sios da­lies nor­mų nuo­sta­tų. To­kiais at­ve­jais teis­mui pa­griež­ti­nus baus­mę ne­bus lai­ko­ma, kad nu­teis­to­jo pa­dė­tis pa­blo­gin­ta la­biau, nei to pra­šo­ma ape­lia­ci­nia­me skun­de. Nukentėjusiosios, nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo paskirta bausme, nenurodė konkretaus prašomos paskirti bausmės (baudos) dydžio, todėl, paskirdamas 30 MGL dydžio baudą, apeliacinės instancijos teismas pagal nutarimo 7 punktą apeliacinio skundo ribų neviršijo ir nu­teis­to­jo pa­dė­tis nebuvo pa­blo­gin­ta la­biau, nei to buvo pra­šo­ma ape­lia­ci­nia­me skun­de. Be to, priešingai, nei teigia kasatorius, nuteistojo padėtį galima pabloginti esant bet kurio bent vieno iš BPK 320 straipsnio 4 dalyje nurodytų proceso dalyvių skundui - tiek pro­ku­ro­ro, tiek pri­va­taus kal­tin­to­jo, tiek nu­ken­tė­ju­sio­jo ar ci­vi­li­nio ieš­ko­vo ape­lia­ci­nia­m skun­dui.

Išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK reikalavimų, tačiau baudžiamasis įstatymas, paskiriant A. R. per švelnią bausmę, buvo pritaikytas netinkamai. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pakeisdama nuosprendį, ištaisė šią pirmosios instancijos teismo klaidą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo A. R. kasacinį skundą.