Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovo - Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl netinkamų kalinimo sąlygų žymiai pablogėjo sveikata, todėl pareiškėjas buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Nurodė, kad procesinių veiksmų atlikimui buvo pervežamas į Šiaulių tardymo izoliatorių, Kauno apygardos teismą bei Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Prieš pervežant ir grįžus nuteistieji laikomi laikino sulaikymo kamerose, kuriose tamsu, drėgna, žema oro temperatūra bei unitazas įrengtas grindyse ir laikomi daugiau nei 2 val., todėl pareiškėjui būdavo alinama sveikata, nebuvo galimybės gauti medicininės pagalbos, kadangi kol atliekamos visos procedūros (krata, skirstymas po kameras, švarinimas) dirbančio gydytojo darbo laikas būna pasibaigęs ir tik kitą dieną galima gauti reikiamą konsultaciją bei būtinus medikamentus. Į pareiškėjo prašymus perkelti į kamerą, skirtą neįgaliesiems, buvo atsakoma, kad nėra tokių galimybių. Per visą laikymo Kauno TI laikotarpį tik vieną kartą parai buvo patalpintas į kamerą, skirtą judėjimo negalią turintiems asmenimis. Maistas buvo tiekiamas atšalęs, nors pagal normą maisto temperatūra turi būti ne žemesnė 68 laipsnių. Dėl tokių sąlygų žymiai pablogėjo pareiškėjo reputacija, teko patirti gilius dvasinius išgyvenimus, atsirado depresija, pareiškėjas buvo žeminamas kitų nuteistųjų.

Atsakovo atstovas - Kauno TI prašė pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies – pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose numatytas tinkamas suėmimo vykdymo sąlygas (minimalų kameros plotą) buvo pažeista, o reikalavimą dėl 8 000 Eur priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno TI sanitarinių mazgų įrengimas visiškai užtikrina higienos normų laikymąsi. Pagal minimo punkto reikalavimą sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, atitinkantis Lietuvos standartą LST EN 997/AC, jo konstrukcija neleidžia kanalizacijos dujoms išeiti į patalpą. Sanitariniame mazge įrengti praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), jis turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, ir atskirtas nuo kameros 2,1 m. aukščio atitvarais užtikrinančią higienos normų laikymąsi ir naudojimosi intymumą. Kauno TI įrengti dvejų tipų kamerų langai - atidaromi su dvigubais rėmais ir neatidaromi. Kameros su atidaromais langais ventiliuojamos per langus, o visuose sanitariniuose mazguose veikia ištraukiamoji ventiliacija. Kamerose su neatidaromais langais įrengtas mechaninio vėdinimo sistema - į kamerą paduodamas šviežias oras, o ištraukiamas netinkamas, o languose taip pat įrengta orlaidė natūraliai ventiliacijai.

Nurodė, kad patikrinus Kauno TI suimtųjų ir nuteistųjų asmenų rašytinių pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), bei skundų įstaigos vadovybei registrus, - duomenų apie pareiškėjo nusiskundimus pateikiamus skunde, nerasta. Kauno TI neturi žinių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į institucijas kontroliuojančias laisvės atėmimo vietų įrengimo ir eksploatavimo priežiūrą, taigi šios institucijos neatliko patikrinimų dėl skunde išdėstytų aplinkybių, nes tam nebuvo pagrindo.

Pažymėjo, kad Kauno TI įrengta šiuolaikiška ir moderni ventiliavimo sistema. Kauno TI kamerų aprūpinimas oru ir tinkama oro cirkuliacija užtikrinama oro tiekimo įrenginiais OTK-8- 12,7/4-EU3-VK176-M-P-X-H ir OTK-MUB-062/560DV-6/4-EU3-VK87-M-P-X. Šių oro tiekimo įrenginių valdymas ir priežiūra atliekama vadovaujantis įrenginių naudojimo instrukcija, oro filtrai reguliariai keičiami. Ventiliacijos sistemos dalys ir kiti papildomi įrenginiai įrengti kamerose atitinka teisės aktų reikalavimus ir tai patvirtina oro tiekimo įrangą pagaminusios įstaigos išduotos atitikties deklaracijos. Iš išdėstytų faktų matyti, kad Kauno TI kamerų ventiliavimo sistemos įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus ir užtikrina tinkamas kamerų aprūpinimo oru sąlygas. Pareiškėjo argumentai nepagrįsti, abstraktūs ir klaidinantys siekiant materialinės naudos, o ne pažeistų teisių gynimo.

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno TI laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina iš to, jog jam kalint Kauno TI nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Administracinėje byloje esantys įrodymai (b.l. 38-48) patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Kauno TI periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 139, 155, 169, 206, 213, 245, 326, 335, 343, 349. Didesniąją laiko dalį jis buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje. Pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Tačiau pagal atsakovo pateiktus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui kalint Kauno TI, teisės aktuose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv.m. ploto normos nebuvo užtikrintas 14 parų (pareiškėjui trūko nuo 0,52 kv. m gyvenamojo ploto). Teismas taip pat pažymi, kad kameros gyvenamasis plotas, atsižvelgiant į čia įrengtų miegamųjų vietų skaičių, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo dar mažesnis, jis neturėjo pakankamai vietos, kurioje galėtų laisvai judėti. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą (ABTĮ 56 str.). Iš to seka išvada, kad pareiškėjui kalint Kauno TI 14 parų nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą teisės aktais nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpose. Tokie atsakovo veiksmai negali būti laikomi teisėtais, todėl atsiranda pagrindas spręsti klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip pat ir dėl to, kad Kauno TI kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tinkama temperatūra, vėdinimas, buvo tiekiamas atšalęs maistas. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Iš atsakovo į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 27, 59, 67) matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango, kameros langai atidaromi, tinkami vėdinimui, sanitarinis mazgas turi atskirą nuo likusios patalpos šalinimo sistemą. Taip pat atsakovas pateikė teismui įrodymus apie mechaninės ventiliacijos įrengimą Kauno TI (b.l. 28-32). Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl aukščiau nurodytų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamą apšvietimą, temperatūrą, ventiliaciją, atšalusį maistą būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų apšvietimo, netinamos temperatūros, netinkamos ventiliacijos, atšalusio maisto laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas nurodė, kad kameroje buvo sanitarinis mazgas, kuris atitvertas sienelėmis, tačiau ne iki viršaus, dėl ko kameroje jautėsi nemalonus kvapas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, kuri turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pažymėtina, jog pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, sanitarinių mazgų izoliuoti nuo gyvenamosios patalpos neprivaloma. Atskiros sanitarinio mazgo ventiliacijos sistemos, gana aukštos sienelės įrengimą patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 67). Nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų dėl kamerų sanitarinių mazgų izoliavimo nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad, nors jam yra nustatytas neįgalumas, jis buvo paskirtas į kamerą sveikiesiems, nuo 2016 m. birželio mėnesio dėl trofinių opų kojose negalėjo savarankiškai pasinaudoti tualetu, kadangi kamerose esantys sanitariniai mazgai nebebuvo pritaikyti neįgaliesiems, parado teisę pasivaikščioti, nes pasivaikščiojimo kiemeliai buvo trečiame aukšte, po etapo atvykęs į Kauno TI negalėdavo kreiptis į gydytoją, kadangi buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje, kol gydytojo darbo laikas pasibaigdavo.

Teismas šiuo aspektu pažymi, jog Kauno apygardos teismas 2016 m. liepos 8 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-185-634/2016 (teisminio proceso Nr. 1-01-1-32324-2015-5), ištyręs kaltinamojo (pareiškėjo) medicininius dokumentus, konstatavo, kad pagrindų atleisti kaltinamąjį nuo bausmės dėl ligos nėra (TIS Liteko duomenys). Iš atsakovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad Kauno TI kamerose yra įrengti sėdimi klozetai, byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjo būklė buvimo Kauno TI laikotarpiu buvo tokia, kad jis savarankiškai be pašalinių pagalbos negalėjo pasinaudoti tokios konstrukcijos klozetu. Atsakovo atstovas teigia, jog teisė pasivaikščioti pareiškėjui buvo užtikrinta (b.l. 23). Pats pareiškėjas neneigia, jog jam buvo suteikiama galimybė pasivaikščioti gryname ore ne mažiau kaip vieną valandą per parą, tačiau atsisakė eiti dėl sveikatos problemų. Todėl nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad laikotarpiu nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. į Kauno TI administraciją su prašymais ar skundais dėl netinkamų sąlygų kamerose ar dėl sanitarinio mazgo pritaikymo neįgaliesiems, dėl perkėlimo į kitą kamerą.

Pareiškėjas nurodo, kad prieš pervežant ir grįžus nuteistieji laikomi laikino sulaikymo kamerose, kuriose tamsu, drėgna, žema oro temperatūra bei unitazas įrengtas grindyse ir laikomi daugiau nei 2 val., todėl pareiškėjui būdavo alinama sveikata, nebuvo galimybės gauti medicininės pagalbos, kadangi kol atliekamos visos procedūros (krata, skirstymas po kameras, švarinimas) dirbančio gydytojo darbo laikas būna pasibaigęs ir tik kitą dieną galima gauti reikiamą konsultaciją bei būtinus medikamentus, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikytini deklaratyviais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėja teigia, kad dėl blogų laikymo sąlygų žymiai pablogėjo pareiškėjo reputacija, teko patirti gilius dvasinius išgyvenimus, atsirado depresija, pareiškėjas buvo žeminamas kitų nuteistųjų, pablogėjo pareiškėjo sveikata. Pareiškėjui diagnozuota lėtinė obstrukcinė plaučių liga ir kvėpavimo nepakankamumas, tačiau šia liga pareiškėjas sirgo dar iki patenkant į Kauno TI. Iš 2016 m. birželio 3 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizės duomenų (b.l. 99) matyti, kad pareiškėjui diagnozuotos trofinės opos abiejuose blauzdose, tačiau nėra pagrindo teigti, jog jų atsiradimą įtakojo pareiškėjo laikymo sąlygų Kauno TI pažeidimas (minimalios gyvenamojo ploto normos neužtikrinimas 14 parų). Pareiškėjas taip pat pateikė teismui 2017 m. gegužės 18 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizę (b.l. 101), kurioje nurodyta, jog pareiškėjas buvo konsultuotas psichiatro, tačiau pažymėtina, kad psichiatro pareiškėjas buvo konsultuotas praėjus daugiau kaip pusei metų nuo šioje byloje vertinamojo laikotarpio pabaigos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog minėta konsultacija susijusi su netinkamomis laikymo sąlygomis Kauno TI. Taigi, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Kauno TI poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas mažesnio nei teisės aktuose nustatytas ploto gyvenamosiose patalpose gyveno neilgą laikotarpį (14 parų), jo teisių pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, byloje nėra duomenų, kad Kauno TI pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos, pareiškėjas, buvimo Kauno TI metu neiškreipė į Kauno TI administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas kankinančiomis - t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.

Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto), pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis - t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų mastą, pobūdį ir jų trukmę, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 68 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V.V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 68 Eur (šešiasdešimt aštuonis eurus) neturtinės žalos atlyginimui.

Likusioje reikalavimų dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.