Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės V. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei G. V. ir E. V. dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, nuolatinės globos vaikui nustatymo, išlaikymo priteisimo, byloje išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, taip pat pagal atsakovės G. V. skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl 2016-11-28 įsakymo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovei G. V. ir E. V. dėl neterminuoto tėvų valdžios apribojimo, nuolatinės globos vaikui nustatymo, išlaikymo priteisimo, byloje išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, taip pat pagal atsakovės G. V. skundą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl 2016-11-28 įsakymo panaikinimo.Atsakovė G. V. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo procesinio sprendimo priėmimo nustatyti jos prašomą laikiną bendravimo su sūnumi T. V. tvarką. Ieškovė V. V. atsiliepimu su atsakovės pateiktu prašymu nesutiko, motyvuodama tuo, kad vaikui susitikti su pareiškėja yra nesaugu.2017-01-23 teismo posėdžio metu ieškovė V. V. pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašo uždrausti atsakovei G. V. bendrauti su sūnumi ir lankytis netoliese vietų, kur dažnai būna T. V., bet neapsiribojant namais, mokymo ir užklasinės veiklos bei sveikatos priežiūros įstaigomis ir pan.Išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė teismui išvadą, kuriuo nepritarė G. V. prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi pareiškėja G. V. negeba užtikrinti sūnaus poreikių, jo amžiui, sveikatai, tinkamai raidai reikiamos saugios, stabilios aplinkos. Pritarė ieškovės nuomonei, jog siekiant užtikrinti nepilnamečio saugumą, emocinį stabilumą, tikslinga uždrausti berniukui bendrauti su mama, iki teismas priims galutinį sprendimą byloje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. sausio 26 d. nutartimi nustatė laikiną atsakovės G. V., a.k. (duomenys neskelbtini) bendravimo su nepilnamečiu sūnumi T. V., gimusiu (duomenys neskelbtini) tvarką, pagal kurią:

atsakovė G. V., a.k. (duomenys neskelbtini) su nepilnamečiu sūnumi T. V., (duomenys nekselbtini), turi teisę bendrauti vieną kartą per savaitę dalyvaujant psichologei A. S.; G. V. ir V. V. įpareigojamos iki 2017-02-03 susisiekti ir suderinti su psichologe A. S. nepilnamečio T. V. ir motinos G. V. susitikimų laiką, kurių turi būti ne mažiau kaip vienas kartas per savaitę; ieškovė V. V., a.k. (duomenys neskelbtini) įpareigojama užtikrinti nepilnamečio globotinio T. V. dalyvavimą susitikimuose su atsakove (motina) G. V.;atsakovė G. V. su sūnumi T. V. turi teisę bendrauti telefonu, atsižvelgiant į vaiko dienos režimą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus ir išvadą teikiančios institucijos nuomonę, konstatavo, kad byloje surinkti duomenys apie G. V. šeimą tikėtinai pagrindžia aplinkybes apie atsakovės netinkamą elgesį, negebėjimą užtikrinti sūnui fizinį saugumą, emocinį stabilumą, sūnaus skatinimą elgtis netinkamai, konfliktinių situacijų sukėlimą, todėl sprendė, jog atsakovės prašoma nustatyti bendravimo su vaiku tvarka gali kelti pavojų vaiko sveikatai, emociniam stabilumui, gali pakenkti vaiko interesams, todėl atmetė atsakovės prašymą nustatyti jos prašomą laikiną bendravimo su sūnumi tvarką. Tačiau pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys nesudaro teisinio pagrindo visiškai uždrausti atsakovei bendrauti ir matytis su sūnumi iki civilinės bylos išnagrinėjimo. Atsižvelgdamas į tai, jog mama vaikui yra svarbi, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog visiškas uždraudimas vaikui matytis su motina gali net pakenkti vaiko interesams, todėl atmetė ieškovės reikalavimą uždrausti atsakovei G. V. bendrauti su sūnumi ir lankytis netoliese vietų, kur dažnai būna T. V., bet neapsiribojant namais, mokymo ir užklasinės veiklos bei sveikatos priežiūros įstaigomis ir pan.Vadovaudamasis CPK 376 str. 3 d., siekiant sudaryti motinai galimybę dalyvauti sūnaus gyvenime ir neprarasti socialinio bei emocinio ryšio, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju turi būti nustatoma motinos bendravimo su sūnumi tvarka dalyvaujant psichologui, kadangi tokia tvarka nepažeis nepilnamečio Tito interesų, nekels pavojaus vaiko emocinei būsenai ir bus sukurta saugi aplinka vaiko bendravimui su atsakove. Atsižvelgdamas į tai, kad prašymo nagrinėjimo metu šalys išsakė bendrą nuomonę dėl galimybės G. V. bendrauti su sūnumi dalyvaujant Vilniaus psichologinės-pedagoginės tarnybos psichologei A. S., pas kurią vaikas jau lankosi, pirmosios instancijos teismas nustatė minimalią laikiną atsakovės bendravimo su nepilnamečiu sūnumi bendravimo tvarką, dalyvaujant minėtai psichologei.Atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko interesus, teismo posėdyje išklausytus šalių argumentus bei į tai, kad ieškovė iš esmės neprieštaravo atsakovės prašymui dėl T. V. bendravimo su motina telefonu, pirmosios instancijos teismas šį atsakovės prašymą tenkino.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu ieškovė V. V. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį, ir išspręsti klausimą iš esmės, t.y. tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovės atžvilgiu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos priimdamas skundžiamą nutartį neįvertino byloje esančių įrodymų, nepateikė jokių argumentų į išvadą teikiančios institucijos argumentus susijusius su atsakovės galimybe bendrauti su sūnumi. Apeliantė pažymi, jog prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones uždraudžiant atsakovei bendrauti su sūnumi ir lankytis vietose, kuriose berniukas dažnai būna, pateikė atsižvelgdama į 2017-01-12 Vaiko teisių apsaugos specialistų išvadą. Šiuo atveju taip pat svarbi aplinkybė, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2016-11-23 vaiko laikinąja globėja paskirta ieškovė, tačiau 2017-01-20 vaikas atsidūrė pas atsakovę, kuri kategoriškai atsisakė grąžinti vaiką. Berniukas būdamas pas motiną nelankė mokyklos. Esant tokioms aplinkybėms, nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad motina vaikui svarbi, o visiškas uždraudimas vaikui matytis su motina gali pakenkti jo interesams. Ieškovė suvokia vaiko ir motinos bendravimo svarbą, tačiau prašymas uždrausti jų bendravimą buvo pareikštas siekiant išvengti tokių ribinių situacijų, kaip po 2016-12-29 vykusio vaiko susitikimo su motina, vaikas patyrė didelį emocinį sukrėtimą, dėl kurio buvo išvežtas į psichiatrijos ligoninę.Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys prašymo nagrinėjimo metu išsakė bendrą nuomonę, dėl vaiko bendravimo su motina per psichologę A. S.. Teismo posėdžio metu ieškovė patvirtino, jog vaikas lankosi pas minėtą psichologę, tačiau tokiu būdu neišreiškė savo sutikimo dėl tokios atsakovės bendravimo su vaiku. Iš nutarties turinio nėra aišku ar ši psichologė turi reikiamą kvalifikaciją ir galimybes nutartyje nurodytiems pavedimams vykdyti ir turi įgaliojimus pateikti išvadą teismui dėl vykusių susitikimų organizavimo aplinkybių. Apeliantės nuomone, taip pat nepagrįstas teismo leidimas atsakovei su sūnumi bendrauti telefonu. Byloje pateiktos kvalifikuotų specialistų išvados dėl atsakovės elgesio su sūnumi, patvirtina, jog toks leidimas kelia pavojų berniuko sveikatai, emociniam stabilumui bei kenkia jo interesams. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir palikti skundžiamą nutartį nepakeistą. Atsakovė pažymi, jog ieškovės atskirajame skunde dėstomos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė praktiškai nuo vaiko gimimo siekė globoti vaikaitį. Tačiau nepagrįsti argumentai, jog ji nuo pat vaiko gimimo nuolat rūpinosi atsakovės sūnumi. Atsakovė nei iš vaiko tėvo, nei iš ieškovės nėra sulaukusi jokios paramos auginant sūnų. Turėdama nepilnamečio vaiko globą ir siekdama apriboti abiejų tėvų valdžią, ieškovė sudaro visas sąlygas su sūnumi bendrauti vaiko tėvui, tačiau siekia visiškai uždrausti atsakovės bendravimą su sūnumi. Toks elgesys neatitinka vaiko interesų ir grubiai pažeidžia atsakovės kaip motinos teises. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog nėra asociali, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar narkotinėmis medžiagomis, yra sudariusi vaikui tinkamas gyvenimo ir buities sąlygas. Nėra pateisinama šiandien susiklosčiusi situacija, kurios rezultate nuo gimimo atsakovės augintas sūnus yra perduotas prieš buvusią marčią atkakliai kovojančios garbaus amžiaus močiutės ir jai padedančių trečiųjų asmenų globai. Atsakovė taip pat pažymi, jog laikinos globėjos siekis visiškai uždrausti motinos bendravimą su sūnumi, prasilenkia su globos instituto tikslais, t.y. siekti sugrąžinti vaiką į šeimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos – nustatyta laikina motinos bendravimo su sūnumi tvarka per psichologą bei atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant atsakovei bendrauti su sūnumi ir lankytis netoliese vietų, kur dažnai būna sūnus, bet neapsiribojant namais, mokymo ir užklasinės veiklos bei sveikatos priežiūros įstaigomis ir pan.Apeliantė atskirąjį skundą iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina atsakovės daromą žalą sūnui, todėl nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą uždrausti jai bendrauti su sūnumi ir nustatė motinos ir sūnaus bendravimo tvarką per psichologą.Pagal Lietuvos Respublikos CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (Lietuvos Respublikos CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktą atskirojo skundo medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog net ir esant duomenų apie atsakovės netinkamą elgesį sūnaus atžvilgiu, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje pagal byloje esančius duomenis nėra teisinio pagrindo atsakovės atžvilgiu taikyti griežčiausią priemonę – visiškai uždrausti atsakovei bendrauti su nepilnamečiu sūnumi. Pažymėtina, kad EŽTT jurisprudencijoje plėtojamas principas, kad tėvo (motinos) ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis (Johansen v. Norway, 7 August 1996, Reports 1996‑III, p. 1001‑02, § 52; Kutzner v. Germany, no. 46544/99, 26 February 2002, § 58; Pontes c. Portugal, Requite no 19554/09, 10 avril 2012, § 74 ir kt.). Tokios teisės bendrauti ribojimas yra laikomas pagrįstu pagal EŽTK 8 straipsnį tik tada, jei jis bus atliktas „pagal įstatymą“, atitiks teisėtą tikslą šio straipsnio 2 dalies prasme ir bus „būtinas demokratinėje visuomenėje“. Būtinumo sąvoka reiškia, kad ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį ir būti proporcingas siekiamam teisėtam tikslui. Taigi, darytina išvada, jog tokio pobūdžio priemonės kaip visiškas bendravimo ribojimas galimas tik esant neabejotinai nustatytam faktui, kad bet koks kontaktas su skyrium gyvenančiu tėvu kenkia vaiko interesams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, klausimas dėl atsakovės ribojimo bendrauti ir matytis su sūnumi bus išspręstas išnagrinėjus ginčą iš esmės, kadangi ieškovė yra pareiškusi reikalavimą dėl motinos valdžios apribojimo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir duomenis apie atsakovės elgesį su sūnumi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nustačius minimalaus bendravimo galimybę kartu su psichologu ir ieškovės pagalba, galima užtikrinti stabilų ir nekenksmingą motinos ir vaiko bendravimą. Tokios atsakovės bendravimo su sūnumi tvarkos nustatymas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, užtikrins prioritetinius vaiko interesus bei šalių interesų pusiausvyrą bylos nagrinėjimo metu.Apeliacinės instancijos teismas taip pat kaip neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui atmeta apeliantės argumentus, dėl neriboto atsakovės bendravimo su vaiku mobilaus ryšio priemonėmis, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų pagrindžiančių jos dėstomas aplinkybes, jog atsakovės bendravimas su sūnumi telefonu kenkia jo interesams, kelia pavojų sveikatai ir emociniams stabilumui. Iš informacinės sistemos LITEKO duomenų Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartimi, ieškovės skundžiama teismo nustatyta bendravimo tvarka pakeista nenurodant konkretaus psichologo, nustačius, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartimi nustatyta bendravimo tvarka atsakovės bendravimo su vaiku tvarka dalyvaujant psichologei A. S. nevykdoma. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas dėl apeliantės argumentų susijusių su skundžiama nutartimi nustatytai bendravimo tvarkai įgyvendinti paskirtos psichologės kvalifikacija, nepasisako kadangi šis klausimas nebėra aktualus nagrinėjamai bylai.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta iš esmės nepažeidžiant proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, be to apsaugo prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, todėl atskirojo skundo argumentais naikinti ją nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.