Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Pauliukėnas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono PK apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutarties, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla E. L. pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. rugpjūčio 5 d. Tauragės AVPK Šilutės rajono PK nutarimu E. L. nubaustas pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 18 mėnesių už tai, kad jis 2014 m. liepos 30 d. 21 val. 35 min. Šilutės r. Rusnės k., A. D. g., chuliganiškai vairuodamas automobilį „BMW 525 TDS“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia stipriai akseleruodamas suko automobilį į šonus, taip demonstruodamas savo išskirtinumą ir sukeldamas pavojų sau, eismui bei kitų žmonių saugumui, tuo pažeisdamas KET 4, 6, 9, 28, 133 punktų reikalavimus. Šį nutarimą E. L. apskundė teismui.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 str. taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą nutartį įrodymų tyrimo ir vertinimo aspektu, pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių spręsti, kad E. L. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 2 d., todėl administracinė teisena jo atžvilgiu nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Bylos duomenimis nustatyta, kad E. L. kaltė padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 124² str. 2 d., įrodinėjama išimtinai liudytojų – policijos pareigūnų G. P. ir P. E. parodymais ir jų tarnybiniais pranešimais, bei po įvykio duotais liudytojų G. J., P. V. ir administracinėn atsakomybėn traukiamo E. L. 2014-07-30 paaiškinimais. Nagrinėjamu atveju įvykio vieta apžiūrėta ir užfiksuota nebuvo (nenustatytas kelio atkarpos plotis, joje esantis ženklinimas, taip pat galimai likę padangų pėdsakai automobiliui slystant), techninėmis priemonėmis nefiksuotas ir pats įvykis. Teismui nebuvo pateikti ir duomenys, kokioje tiksliai vietoje policijos pareigūnai buvo įvykio metu ir iš kokio atstumo stebėjo E. L. vairuojamą automobilį, kad būtų galima neginčijamai įsitikinti, jog likdami nepastebėti vairuotojo (b. l. 12), pareigūnai galėjo įžiūrėti iš po automobilio ratų lakstančius akmenukus (b. l. 35). Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti pareigūnų vertinimus, kad netyčia toks manevravimas negalėjo gautis, kad slydimas buvo kontroliuojamas ir kaip buvo išmatuota, kad automobilis paslydo iki 35 laipsnių kampu (b. l. 35-36). Liudytojas P. V. teismo posėdžio metu paneigė savo 2014-07-30 paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad buvo bandyta prasukti automobilio ratus, paslysti į šonus (b. l. 11), nurodė, kad „saulutės“ darytos nebuvo, manevravimas atliktas siekiant išvengti kelio duobių, taip, kad mašina slystų į šonus nebuvo, o paaiškinime nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nes jis duodamas paaiškinimą susijaudino, būdamas išsigandęs ir pasimetęs jį pasirašė (b. l. 24). Liudytojas G. J. teismo posėdžio metu taip pat paneigė savo 2014-07-30 paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad jie bandė „užsinešti“, tačiau jiems nepavyko (b. l. 10) ir nurodė, kad tokį paaiškinimą davė iš streso ir susijaudinimo, iš tiesų automobilis buvo pilnai valdomas, vairuotojas tiesiog bandė apvažiuoti duobes, „saulutės“ automobiliu nebuvo daromos (b. l. 42). Todėl laikytina, kad liudytojų parodymai nepatvirtina Institucijos pareigūnų pateiktos įvykių versijos, o apeliacinio skundo argumentas, kad pareigūnai užfiksavo tinkamai įvykį, atmestinas kaip nepagrįstas.

ATPK 124² str. 2 d. numatyta, kad chuliganiškas vairavimas yra kelių eismo taisyklių pažeidimas dėl chuliganiškų paskatų, keliantis pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Vadinasi, asmuo už chuliganišką vairavimą gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 124² str. 2 d. tik tuo atveju, kai yra nustatytos chuliganiškos paskatos, padarytas bent vienas KET pažeidimas, toks vairavimas kelia pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Teismų praktikoje išaiškinta, jog chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šis pažeidimas priežastiniu ryšiu susietas su KET įtvirtinta pareiga eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, tačiau ši norma yra bendro pobūdžio, o kaltininko veiksmus būtina vertinti ir administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti specialias normas, t. y. nurodyti konkretų KET specialios dalies normos pažeidimą. Nors administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti penki E. L. pažeisti KET punktai, apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad KET 4, 6 ir 9 p. įvardijamos bendro pobūdžio eismo dalyvių pareigos. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas ir KET 28 p., numatantis, kad transporto priemonių vairuotojai privalo kelyje visada elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams ir nesudarytų kliūčių jų eismui, bei 133 p., kuris įtvirtina vairuotojo pareigą važiuoti neviršijant leistino greičio, o pasirenkant važiavimo greitį, atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Iš byloje surinktų duomenų, administracinėn atsakomybėn traukiamo E. L., liudytojų G. J. ir P. V. bei policijos pareigūnų G. P. ir P. E. parodymų teisme matyti, kad E. L. iš tiesų manevravo kelyje, važiavo netiesia linija, sukinėdamas automobilį į šonus. Tačiau iš byloje esančių įrodymų negalima daryti neginčijamos išvados, kad tokiu savo vairavimu E. L. pažeidė KET 28 p., t. y. sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams (kitų eismo dalyvių kelyje tuo metu nebuvo) ar KET 133 p., t. y. viršijo leistiną ar pasirinko nesaugų greitį (policijos pareigūnai automobilio greičio neužfiksavo) ir tai darė iš chuliganiškų paskatų, demonstruodamas savo išskirtinumą. E. L., liudytojų G. J. ir P. V. teigimu, automobilis važiavo duobėtu keliu su žvyro danga, o automobilio vairuotojas stengėsi tas duobes apvažiuoti. Nepaneigta, kad tokius veiksmus E. L. galėjo atlikti ne iš chuliganiškų paskatų, o vadovaudamasis (duomenys neskelbtini) p., inter alia numatančiu, kad jeigu atsirado kliūtis vairuotojas privalo sulėtinti greitį, sustoti arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams.

Pabrėžtina, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007). Anksčiau aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu bei atsižvelgiant į įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles, t. y. jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai Institucijai, darytina išvada, kad šioje byloje neįrodyta, kad E. L. veiksmais buvo pažeisti KET reikalavimai, kad šie veiksmai buvo tyčiniai, atlikti dėl chuliganiškų paskatų ar tokio pavojingumo, kad būtų sukėlę grėsmę ir realų pavojų eismo ar žmonių saugumui. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas, tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, remiantis kuriais tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas (šiuo atveju tai yra policijos pareigūnų vertinimai dėl jų stebėto E. L. vairavimo, nepateikiant neginčijamų duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad E. L. pažeidė KET reikalavimus, tai padarė iš chuliganiškų paskatų ir sukėlė atitinkamas pasekmes) nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą.

Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o ją naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Šilutės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą ir Tauragės apskrities VPK Šilutės rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.