Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-149-449/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-03-24
Bylos Nr.: 1A-149-449/2021
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Virginija Liudvinavičienė, Linas Šiukšta
Nuteistasis: D. D., L. B., R. V., E. P., J. A.
Advokatai: Aleksandras Doroševas

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-149-449/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44005-2015-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.4.5.2.; 1.1.8.1.1.; 1.1.8.1.2.; 1.1.10.1.; 1.2.23.2.2.2.; 1.2.29.1.1.; 2.4.6.1. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. kovo 24 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Artūrui Urbeliui,gynėjui Aleksandrui Doroševui,nuteistajam D. D.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Doroševo apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,

- pagal BK 159 straipsnį laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams,

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinus bausmių apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė D. D. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti L. B., R. V., E. P., J. A., o E. J. atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 93 straipsniu ir jai taikytos auklėjamojo poveikio priemonės, dėl jų nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 6 d. D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau, kaip nuo 2015 m. kovo mėnesio pradžios, dėl savanaudiškų paskatų dalyvavo organizuotos grupės, susidedančios iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, E. P., L. B., R. V., J. A. bei ikiteisminio tyrimo nenustatytų asmenų ir užsiimančios neteisėtu psichotropinių medžiagų įgijimu, gabenimu, laikymu ir platinimu, veikloje, o būtent:

Žemesnės instancijos teismas

veikdamas kaip organizuotos grupės narys ir vykdydamas savo atskirą vaidmenį, susijusį su psichotropinių medžiagų įgijimu ir gabenimu, pagal organizuotos grupės vadovo, asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, nurodymus, vyko į įvairiuose Lietuvos miestuose esančias vaistines kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurie, panaudodami žinomai suklastotus receptus, neteisėtai įgydavo vaistinį preparatą „X“, turintį savyje psichotropinės medžiagos alprazolamo. Tokiu būdu sistemingai įgijo labai didelius kiekius psichotropinės medžiagos alprazolamo, kurią neteisėtai gabendavo asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, tolesnio platinimo tikslu;

tęsdamas nusikalstamą veiką su L. B., ne vėliau kaip nuo 2016 m. vasario mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos, vyko į įvairiuose Lietuvos miestuose esančias vaistines, kur L. B., panaudodama žinomai suklastotus receptus, neteisėtai įgydavo vaistinį preparatą „X“, turintį savyje psichotropinės medžiagos alprazolamo. Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2016 m. vasario, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos, iki 2019 m. balandžio 29 d. neteisėtai įgijo nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos alprazolamo, o 2016 m. balandžio 29 d., nuo 12.08 val. iki 13.18 val., P., B., A. vaistinėse per šešis kartus neteisėtai įgijo 360 tablečių po 1 mg vaistinio preparato „X“, kurio sudėtyje yra didelis kiekis –0,36 g. alprazolamo, įgytas psichotropines medžiagas perdavė jam, tolesnio jų platinimo tikslu. Tą pačią dieną, apie 14.00 val., UAB „Y“, (duomenys neskelbtini), L. B., vaistininkei pateikdama žinomai suklastotą receptą, pasikėsino įsigyti dar 60 tablečių vaistinio preparato „X“, kurio sudėtyje yra 0,06 g. alprazolamo, tačiau psichotropinės medžiagos neįgijo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios, nes vaistininkė pastebėjo, jog receptas suklastotas ir apie tai pranešė policijos pareigūnams;

toliau tęsdamas nusikalstamą veiką su R. V., ne vėliau kaip nuo 2016 m. gegužės mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos, vyko į įvairiuose Lietuvos miestuose esančias vaistines, kur R. V., panaudodamas žinomai suklastotus receptus, neteisėtai įgydavo vaistinį preparatą „X“, turintį savyje psichotropinės medžiagos alprazolamo. Tokiu būdu laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos datos, iki 2016 m. liepos 12 d. neteisėtai įgijo nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos alprazolamo, o 2016 m. liepos 12 d., laikotarpiu nuo 10.45 val. iki 16.35 val., kartu su R. V. įvairiose K. miesto vaistinėse, panaudodamas suklastotus receptus, neteisėtai įgijo 840 vnt. tablečių „X“ (alprazolami 1 mg), turinčių savo sudėtyje labai didelį kiekį 0,84 g psichotropinės medžiagos alprazolamo. Įgytas psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti, neteisėtai laikė su savimi ir gabeno iki 16 val. 35 min, kai (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o neteisėtai įgyta, gabenta ir laikyta psichotropinė medžiaga buvo išimta.

Taip D. D., veikdamas organizuotoje grupėje, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį, ne mažiau kaip 0,84 g psichotropinės medžiagos alprazolamo ir tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje.

1.1. Be to, D. D., veikdamas kaip organizuotos grupės narys ir vykdydamas savo atskirą vaidmenį, susijusį su suklastotų dokumentų – receptų, skirtų įgyti medikamentus, turinčius savo sudėtyje psichotropinių medžiagų, gaminimu, gabenimu ir laikymu, nuo 2015 m. kovo mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytos datos, iki 2016 m. liepos 12 d. iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, priėmė ne mažiau kaip 636 neužpildytus receptų blankus, juose įrašydavo išgalvotų pacientų asmens duomenis, adresus, pasirašydavo už gydytojus (R. L., I. Š., A. S., L. B., O. Š., L. B., L. Ž., Ž. Š., D. K., L. K., R. A., I. B., V. A., D. K., G. Z., R. N., V. G., Ž. N., M. Ž., I. B., D. M., Z. J., V. B.) ir nurodydavo, kad receptas skirtas įsigyti veikliajai medžiagai – alprazolamui, maksimaliai leistinam 60 tablečių po 1 mg kiekiui įsigyti, tokiu būdu jis suklastojo ne mažiau kaip 636 receptus, kurie organizuotos grupės narių buvo panaudoti neteisėtai įgyjant vaistus, turinčius savo sudėtyje psichotropinių medžiagų;

be to, nuo 2016 m. gegužės mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytos datos iki 2016 m. liepos 12 d., perdavė asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, jam duotus ne mažiau kaip 242 neužpildytus receptų blankus nepilnametei E. J. (gim. X), kuri pagal jo duotus nurodymus į blankus įrašydavo išgalvotų pacientų asmens duomenis, adresus, pasirašydavo už gydytojus (A. G., J. P., V. A., R. N., R. D., I. B., I. B., M. L., V. A., V. K., J. F., L. A., G. G.) ir nurodydavo, kad receptas skirtas įsigyti veikliajai medžiagai– alprazolamui, maksimaliai leistinam 60 tablečių po 1 mg kiekiui įsigyti, tokiu būdu ji suklastojo ne mažiau, kaip 242 receptus, iš kurių 189 receptai organizuotos grupės narių buvo panaudoti neteisėtai įgyjant vaistus, turinčius savo sudėtyje psichotropinių medžiagų, o 53 receptus E. J. iki 2016 m. liepos 15 d. laikė savo namuose adresu (duomenys neskelbtini);

be to, 2016 m. liepos 12 d., iki 16.35 val., kai (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas policijos pareigūnų, automobilyje „X“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), R. V. rankinėje ir automobilio daiktadėžėje bei krepšyje ant galines automobilio sėdynės kartu su R. V. laikė ir gabeno žinomai netikrus dokumentus – 36 receptus, o iki 2016 m. liepos 13 d., 11.37 val., kai jo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini) buvo daroma krata, laikė žinomai netikrus dokumentus – 181 receptą, kurių kiekvienas skirtas įsigyti maksimaliai leistinam psichotropinės medžiagos alprazolamo kiekiui, 60 tablečių po 1 mg. D. D. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje.

1.2. Be to, D. D. laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės mėnesio, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytos datos iki 2016 m. liepos 15 d., žinodamas, kad E. J. (gim. X) yra nepilnametė, įkalbėjo ją padėti jam – į jo duotus receptų blankus įrašyti išgalvotų pacientų asmens duomenis, adresus, parašyti jo nurodytą tekstą, kad receptas skirtas įsigyti veikliajai medžiagai – alprazolamui, maksimaliai leistinam 60 tablečių po 1 mg kiekiui įsigyti ir pasirašyti už gydytojus ir tokiu būdu įtraukė vaiką į organizuotos grupės vykdomą nusikalstamą veiką – dokumentų (receptų), skirtų įgyti medikamentus, turinčius savo sudėtyje psichotropinių medžiagų, klastojimą ir laikymą. D. D. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 159 straipsnyje.

1.3. Be to, D. D. neteisėtai laikė šaunamąjį ginklą, o būtent: nuo ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto laiko, savo gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo kambaryje neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė šaunamąjį ginklą pramoninės gamybos dujinį pistoletą „Y“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti X mm kalibro dujiniais bei garsiniais šoviniais, kol šis C kategorijos šaunamasis ginklas 2016 m. liepos 12 d. kratos metu buvo surastas ir paimtas. D. D. tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Nuteistasis D. D. ir jo gynėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti arba pakeisti ir paskirti D. D. bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

2.1. Apeliantai dėsto argumentus apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, tyčios turinį.

2.1.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teisme ištyrus bylos duomenis, D. D. suprato, kad juo ir kitais nuteistaisiais pasinaudojo V. P., kuris pasislėpė ir jo atžvilgiu byla išskirta, siekiant įsigyti psichotropines medžiagas. D. D. nesuprato, kad tai buvo psichotropinės medžiagos, vaistinį preparatą vertino kaip raminamuosius vaistus. Jis lotyniškai nesuprato, o visuomenėje šie vaistai žinomi kaip raminamieji, pardavinėjami vaistinėse. Šias aplinkybes patvirtina kiti nuteistieji. Paties D. D. ir kitų nuteistųjų parodymai ir užfiksuoti jų pokalbiai bei žinutės, pasak apeliantų, patvirtina, kad „darbą“ jis suvokė kaip pagalbą V. P. įsigyjant vaistus, kuriems nustatyta speciali pardavimo tvarka. Jis suprato, kad pažeidžia nustatytą tvarką, tačiau nežinodamas apie psichotropines medžiagas nesitikėjo, jog už tai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. D. D. „darbą“, už kurį gavo atlyginimą, suprato kaip vairuotojo darbą vežiojant V. P. ir kitus asmenis po vaistines siekiant įsigyti minėtus vaistus. Jokių susitarimų apie psichotropinių medžiagų įsigijimą ir platinimą bei pajamas iš jų platinimo tarp D. D. ir V. P. nebuvo. Pasak apeliantų, D. D. netapo šių vaistų savininku, jis neturėjo teisės tais vaistais disponuoti, išskyrus jų perdavimą V. P.. Tai, kad D. D. buvo pasinaudota neatskleidžiant tikrosios nusikalstamos veikos turinio, patvirtina ir V. P. parodymai, kad už tabletę „X“, kainavusią apie 25 cnt, jam pirkėjas mokėdavo po 3,40 Eur (už lapelį, turintį 10 tablečių – 34 Eur), o iš nuteistųjų parodymų ir bylos duomenų matosi, kad D. D., kaip ir kitiems nuteistiesiems, buvo mokama už vienos tabletės nupirkimą po 15-20 cnt. Skunde dėstomi nuteistųjų L. B., E. P., R. V., J. A., D. D. ir atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės E. J. parodymai. Pasak apeliantų, atsižvelgiant į tai, kad D. D. ir kiti nuteistieji tinkamai nesuvokė, kokius vaistus jie padeda įsigyti V. P., akivaizdu, kad nuteistųjų ir V. P. tyčios suvokimas apie daromą nusikalstamą veiką buvo skirtingas. Skundžiamame nuosprendyje teismas apie tyčios turinį nurodė prielaidas, kad nuteistasis galėjo suprasti ir suvokti. D. D. kurį laiką su V. P. buvo saistomi tam tikrų ryšių, nes pastarasis samdė D. D. vairuotojo darbui. Pasak apeliantų, D. D., norėdamas užsidirbti, siekdamas pajamų, tik vykdė V. P. nurodymus, suvokdamas, kad pastarojo sąskaita padeda jam įsigyti vaistus, pažeisdamas šių vaistų įsigijimo tvarką. Jis negalėjo disponuoti šiais vaistais, nes nebuvo vaistų savininkas.

2.2. Apeliantai dėsto argumentus dėl bendrininkavimo organizuota grupe (BK 25 straipsnio 3 dalis).

2.2.1. Skunde nurodoma, kad D. D. sutiko su V. P. pasiūlymu užsidirbti ir savo veiklą vertino kaip neįteisintą darbą. Todėl, apeliantų nuomone, teismas neteisingai nurodo, kad dėl savanaudiškų paskatų D. D. dalyvavo organizuotos grupės, užsiimančios neteisėtu psichotropinių medžiagų įgijimu, gabenimu, laikymu ir platinimu, veikloje. Pasak apeliantų, byloje nenustatytas D. D. susitarimas veikti su kitais asmenimis. Priešingai, paties D. D. ir kitų nuteistųjų parodymai patvirtina, kad juo buvo pasinaudota, jis buvo samdomas tam, jog padėtų V. P. įsigyti vaistus, pažeidžiant nustatytą šių vaistų įsigijimo tvarką, aprūpinant šių vaistų receptais. Aplinkybės, kad šie receptai yra neteisėti, D. D. taip pat nežinojo, užpildydamas receptus neegzistuojančių pacientų duomenimis jis nesuvokė darantis nusikalstamą veiką. Skunde dėstomi nuteistųjų E. P., L. B., R. V., J. A., atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės E. J. ir paties D. D. parodymai. Apeliantų nuomone, iš šių parodymų ir telefoninių pokalbių bei žinučių išklotinių nėra pagrindo daryti išvados, jog D. D. buvo susitaręs daryti nusikalstamą veiką. Nebuvo jokio išankstinio susitarimo dėl tokios nusikalstamos veikos, nebuvo aptariamos, derinamos svarbiausios nusikalstamos veikos aplinkybės, nebuvo bendro tikslo. D. D. buvo įtrauktas į šią nusikalstamą veiką apgaulės būdu pasinaudojant jo finansine padėtimi, pavedant jam užduotis ir pateikiant tai kaip neįteisintus darbinius santykius. Pasak apeliantų, tai patvirtina ir patį D. D. charakterizuojantys duomenys, iš kurių matosi, kad jis nėra linkęs daryti nusikaltimus.

2.3. Apeliantai dėsto ir argumentus dėl D. D. paskirtos bausmės.

2.3.1. Skunde nurodoma, kad D. D. nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamų veikų, kritiškai vertina savo elgesį. Nusikalstamai buvo padaryti 2015-2016 metais, jokių duomenų, kad po šių nusikaltimų jis užsiimtų kokia nors neteisėta veikla, nėra, jis pakeitė gyvenimo būdą, įsidarbino, susižadėjo ir planuota kurti šeimą. D. D. gyvena kartu su sužadėtine, planuoja vaikų gimimą, taip pat jis prižiūri neįgalią savo močiutę. Jis turi stiprius socialinius ryšius su savo tėvais, broliais ir seserimis. Darbovietė yra patenkinta jo darbu, žmogiškomis savybėmis, be to, yra pasiruošusi už jį laiduoti. Apeliantai nurodo, kad kitiems nuteistiesiems teismas paskyrė bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu. Pasak apeliantų, D. D. aktyvumas pasireiškė tik tuo, kad jam buvo pavesta vežti kitus asmenis į įvairias vaistines, tačiau jis, kaip ir kiti, buvo suklaidintas dėl tikrosios veiklos, kiti nuteistieji paaiškino, kad jis buvo toks pats samdomas asmuo ir vykdytojas.

2.3.2. Skunde nurodoma, kad nors teismas ir taikė D. D. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau sprendė, jog kitos bausmės rūšies (ne realaus laisvės atėmimo) paskyrimas būtų aiškiai per švelni bausmė, prieštarautų teisingumo principui, nes jis anksčiau teistas, o už jo naują padarytą nusikaltimą įstatyme numatyta minimali bausmė – laisvės atėmimas 10 metų. Su tokiais teismo motyvais apeliantai nesutinka. Jie nurodo, kad ankstesnis D. D. nusikaltimas pasireiškė tuo, jog be lizingo davėjo žinios jis lizingu nupirktą automobilį, kuris buvo apgadintas ir sulūžęs, pridavė į naudotų automobilių ir dalių aikštelę ir dar kurį laiką mokėjo lizingo įmokas. Tik neišgalint mokėti įmokų jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Tačiau, net ir būdamas sunkioje finansinėje padėtyje, D. D. iki 2020 m. vasaros sumokėjo teismo paskirtą baudą, t.y. pilnai atliko bausmę. Apeliantai pažymi, kad nors D. D. padaryto nusikaltimo sankcija numato laisvės atėmimą nuo 10 metų, tačiau jau nurodyti skundo argumentai patvirtina, jog D. D. veiksmai neatitinka to nusikaltimo subjektyviosios pusės (tyčios).

2.4. Apeliantų nuomone, bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, gali būti pasiekti ir netaikant D. D. realios laisvės atėmimo bausmės, o atidedant jos vykdymą ir taikant jam apribojimus.

Teismo posėdyje nuteistasis D. D. ir jo gynėjas prašo jų apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistojo D. D. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau – BPK ) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė tik nuteistasis D. D. ir jo gynėjas. Apeliaciniame skunde neginčijami D. D. atlikti neteisėti veiksmai ir faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės. Apeliantai nesutinka su tuo, kad BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką D. D. padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nesutinka ir su tuo, jog šią veiką ir BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką jis padarė veikdamas organizuota grupe, taip pat nesutinka ir su paskirta bausme. Teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde.

5. Kad nuteistasis D. D., veikdamas organizuota grupe, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – alprazolamo, turėdamas tikslą šias medžiagas platinti, suklastojo žinomai netikrus dokumentus – receptus, juos laikė ir gabeno, kad jis įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką bei neturėdamas leidimo laikė šaunamąjį ginklą, patvirtina paties nuteistojo D. D. ir kitų nuteistųjų L. B., R. V. parodymai, taip pat nuo baudžiamosios atsakomybės atleistos E. J. parodymai bei ikiteisminio tyrimo metu duoti asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta jam pasislėpus, V. P. parodymai, patvirtina ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo protokolas, slapto sekimo protokolai, reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo ir daiktų apžiūros protokolai, kratos protokolai, daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolai, specialisto išvados ir kiti rašytiniai įrodymai.

6. Kaip jau buvo nurodyta, apeliaciniame skunde neginčijamos šių nusikalstamos veikų padarymo aplinkybės ir nuteistojo D. D. atlikti neteisėti veiksmai. Skunde nurodoma apie tai, kad D. D. nesuprato, jog jis disponavo vaistais, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos. Pasak apeliantų, nuteistasis šiuos vaistus vertino tik kaip raminamuosius. Jis suvokė, jog asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, padeda įsigyti vaistus, pažeisdamas šių vaistų įsigijimo tvarką.

7. Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako asmuo, padaręs nusikalstamą veiką tiesiogine tyčia – kai ją darydamas jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip veikti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tai reiškia, kad kaltininkas bent bendrais bruožais turi suvokti, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį ir pan. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį ir koncentraciją, o pakanka nustatyti suvokimą, kad tai yra narkotinės arba psichotropinės medžiagos ir tai, kad jis disponuoja dideliu arba labai dideliu šių medžiagų kiekiu.

8. Nuteistasis D. D. teisme kaltu prisipažino ir parodė, kad V. P. nurodymu vežiodavo asmenis į įvairiuose Lietuvos miestuose esančias vaistines. V. P. nurodydavo maršrutus, pripildavo degalų į automobilį arba duodavo pinigų degalams. Šie asmenys eidavo į vaistines ir pirkdavo vaistus pagal V. P. paduotus receptus, o po kurio laiko pagal jo paduotus receptus. Šie receptai būdavo užpildyti, o vėliau jis pats šiuos receptus užpildydavo pagal V. P. duotus duomenis, kurie, kaip supranta, būdavo išgalvoti. To paprašė V. P. tam, kad receptuose skirtųsi raštas. Į tuos receptus jis įrašydavo vaistą – alprazolami. Tie asmenys grįžę iš vaistinės automobilyje palikdavo vaistus ir vėl eidavo į vaistinę. Dienos pabaigoje V. P. suskaičiuodavo nupirktus vaistus ir paduodavo pinigus. Kartais ir jis tiems žmonėms perduodavo šiuos pinigus. Kuo daugiau pravažiuodavo vaistinių, tuo daugiau jis uždirbdavo. Pradžioje jis nežinojo, kad tuose vaistuose yra psichotropinių medžiagų, tik po kurio laiko apie tai sužinojo.

8.1. Teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti nuteistojo D. D. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Iš karto po sulaikymo, pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos metu kaltu prisipažinęs D. D. parodė, kad R. V. vežiojo po vaistines K. ir Š.. Vaistinėse panaudodamas netikrus receptus R. V. pirko psichotropinius vaistus – alprazolami. Kitos ikiteisminio tyrimo apklausos metu D. D. parodė, kad iš pradžių nežinojo, o vėliau (maždaug po pusmečio) sužinojo, jog receptuose būdavo nurodytas alprazolami, tai „X“ migdomieji vaistai. Jo vežiojami asmenys pirko tik šį vaistą panaudodami suklastotus receptus. Jis pats irgi užpildydavo receptus, visuose įrašydavo tą patį vaistų pavadinimą – alprazolami. Perskaičius šiuos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nuteistasis D. D. teisme patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi.

9. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš paties D. D. parodymų matosi, kad jis suprato, jog po įvairias Lietuvos vaistines automobiliu vežioja asmenis, kurie pagal suklastotus receptus įgyja vaistinį preparatą, kurio sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – alprazolamo. Pats nuteistasis apklausų metu nurodė ne vaistinio preparato pavadinimą, o būtent psichotropinę medžiagą – alprazolami. Todėl nėra pagrindo teigti, jog D. D. buvo pasinaudota neatskleidžiant to, jog šie vaistiniai preparatai buvo perkami siekiant įgyti psichotropines medžiagas. Be to, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš paties nuteistojo parodymų matosi, kad atlyginimą iš asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, nuteistasis gaudavo ne už vairuotojo darbą, o už nupirktų vaistų, turinčių savyje psichotropinės medžiagos, kiekį.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kiti nuteistieji E. P., R. V., J. A., ir L. B. bei nuo baudžiamosios atsakomybės atleista E. J. nesuprato, jog įgyja psichotropines medžiagas, tačiau iš jau aptartų paties D. D. parodymų matosi, kad jis suvokė, jog jo veiksmai susiję su psichotropinėmis medžiagomis. Tokį jo suvokimą patvirtina ir kitos nuteistosios parodymai. Nuteistoji L. B. teisme parodė, kad D. D. sakė, jog pats neina į vaistinę, nes iš jo veido matosi, kad jis yra narkomanas, o tokiems šių vaistų neparduodavo, vaistinėse jais suabejodavo. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji taip pat parodė, kad D. D. į vaistines neidavo, nes, kaip sakė, jis iš karto atrodytų įtartinas.

11. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal galiojančią teismų praktiką, jog asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko parodymus apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, bet ir tiriant bei įvertinant išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant tie veiksmai buvo padaryti, ir pan.

12. Tai, kad nuteistasis D. D. suvokė, jog neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos – alprazolamo, patvirtina ne tik paties nuteistojo ir kitos nuteistosios L. B. parodymai, bet ir kiti objektyvūs duomenys.

13. Išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, nurodymu nuteistasis D. D. vyko į įvairias vaistines Lietuvoje su L. B., R. V. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, kurie, panaudodami žinomai suklastotus receptus, neteisėtai įgydavo vaistinį preparatą „X“, kurio sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – alprazolamo. Siekiant neteisėtai įgyti šią psichotropinę medžiagą buvo naudojami suklastoti receptai. Nuteistasis D. D. parodė, kad jis pats savo ranka pildydavo receptus, kuriuose įrašydavo, jog šie receptai skirti įgyti veikliąją medžiagą – alprazolami. Iš daiktų (receptų, kuriuos pateikė vaistinės) apžiūros bei daiktų ir kitų objektų parodymo atpažinti protokolų matosi, kad tokių receptų D. D. užpildė 636. Iš kratos (automobilio) ir daiktų apžiūros protokolų matosi, kad jo automobilyje rasti dar 36 receptai. Be to, kratos ir daiktų apžiūros protokolai patvirtina, kad nuteistojo gyvenamojoje vietoje buvo rasti dar ir 181 receptai. Visuose šiuose receptuose nurodyta, kad jie skirti įsigyti psichotropinę medžiagą – alprazolami maksimaliam leistinam kiekiui. Iš daiktų apžiūros (L. B., V. P., E. P. mobiliojo ryšio telefonų bei D. D. automobilyje rasto mobiliojo ryšio telefono) protokolų, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų, tarnybinių pranešimų dėl informacijos analizės matosi, kad nuteistasis D. D. intensyviai bendravo su kitais nuteistaisiais ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, apie vaistų, turinčių psichotropinės medžiagos – alprazolamo, pirkimą, suklastotus receptus bei apie maršrutus į vaistines siekiant įgyti šias medžiagas. Tarpusavyje jie bendravo konspiruotai. Iš šių pokalbių matosi, kad D. D. receptus įvardina kaip lapus, o įgytų vaistų, turinčių psichotropinės medžiagos – alprazolamo, kiekį asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, įvardina kaip stebuklingą skaičių.

14. Taigi nuteistasis D. D. ne tik atliko vairuotojo funkciją, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, ne tik kartu su asmenimis, kurie panaudodami suklastotus receptus pirkdavo vaistus, turinčius psichotropinės medžiagos, vykdavo į vaistines, bet atliko ir kitus veiksmus – tam, jog galėtų įgyti šiuos vaistus, pats D. D. dideliu mastu klastojo receptus, juose įrašydamas psichotropinę medžiagą – alprazolami, su kitais asmenimis derino šių receptų klastojimo aplinkybes ir jų kiekį, derino ir maršrutus siekiant pagal šiuos receptus įgyti psichotropines medžiagas, o pagal suklastotus receptus įgytas psichotropines medžiagas jis perduodavo asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, bei už tai gaudavo atlygį. Šie atlikti D. D. veiksmai, jų pobūdis ir intensyvumas, jo pastangos patvirtina, kad nuteistasis bent bendrais bruožais tikrai suprato, kad panaudojant suklastotus receptus įgytuose vaistuose yra psichotropinių medžiagų. Tai, kad pats D. D. klastojo receptus siekiant įgyti psichotropinę medžiagą, tą darė intensyviai ir dideliu mastu, patvirtina, jog jis suvokė ir šių medžiagų labai didelį kiekį. Nuteistojo D. D. supratimą, jog pagal suklastotus receptus perkami ne bet kokie vaistai, o tokie, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, patvirtina dar ir tokios aplinkybės, kad pats D. D. matė, jog pateikusi suklastotą receptą L. B. buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Todėl natūralu, jog jis suprato, už kokius neteisėtus veiksmus ši nuteistoji buvo sulaikyta policijos pareigūnų. Bet, nepaisant to, jis toliau tęsė nusikalstamą veiką kartu su kitu bendrininku R. V.. Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolo matosi, kad nuteistasis liepdavo R. V. eiti į kitą vaistinę, jeigu joje būdavo didesnis skaičius pirkėjų. Ši aplinkybė taip pat patvirtina nuteistojo D. D. suvokimą, jog jo neteisėti veiksmai yra susiję ne su bet kokiais vaistais, o su tokiais, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nurodė, kad nuteistasis D. D. yra suaugęs, normalaus protinio išsivystymo, turintis vidurinį išsilavinimą, todėl jis žinojo ir suprato, jog disponavimas psichotropinėmis medžiagomis Lietuvos Respublikoje yra arba išvis draudžiamas, arba griežtai ribojamas, nes Lietuvoje alprazolamą leidžiama vartoti tik gydymo tikslais, turint gydytojo išrašytą receptą, o būtent dėl to jis ir darė kitą nusikalstamą veiką, t. y. klastojo receptus šiam vaistui įsigyti, todėl jis neabejotinai suprato, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia laisvą vaisto „X“ apyvartą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuteistasis D. D. nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje, padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Bent bendrais bruožais nuteistasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti. Tokio jo suvokimo tikrai nepaneigia apeliaciniame skunde nurodomi V. P. ir kitų nuteistųjų parodymai apie neteisėtai įgytų vaistų pardavimo kainą ir nuteistiesiems mokėtą atlyginimą.

15. Pažymėtina, kad nuteistojo D. D. parodymai, ypač didelis jo paties ranka suklastotų receptų skaičius, aptarti neteisėti jo veiksmai, suklastotų receptų panaudojimas, siekiant įgyti psichotropines medžiagas, suklastotų receptų laikymas ir gabenimas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, patvirtina ir tai, kad jis suvokė BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. jis veikė tiesiogine tyčia. Juk būtent suklastotų receptų ir reikėjo norint neteisėtai įgyti psichotropines medžiagas, šiuos receptus jis pildė pagal asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, pateiktus duomenis ir tai jis darė dėl įvairesnio rašto receptuose, todėl nėra abejonių, kad D. D. suvokė savo neteisėtus veiksmus klastojant šiuos receptus.

16. Nuteistasis D. D. šias nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarė veikdamas organizuota grupe. Su tuo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama. Apeliantai nurodo, kad byloje nenustatytas D. D. susitarimas veikti su kitais asmenimis bei jų bendras nusikalstamas sumanymas. Tačiau šie argumentai irgi nepagrįsti ir atmetami.

17. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, į kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo. Organizuotos grupės subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiškia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali būti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali būti išankstinis ar staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales.

18. Iš nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė kiekvieno nuteistojo veiksmus, įvertino ir D. D. veiksmus siekiant bendro tikslo – suklastoti kuo daugiau receptų ir juos panaudojant įgyti kuo didesnį kiekį vaistinio preparato „X“, turinčio savyje psichotropinės medžiagos – alprazolamo. Teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistieji įgyvendino bendrai suderintą nusikalstamų veikų planą, t. y. kad nusikaltimų organizatoriaus, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, pavedimu kiti nuteistieji vykdė savo atskirus vaidmenis, susijusius su suklastotų dokumentų – receptų, skirtų įgyti vaistus, turinčius savo sudėtyje psichotropinių medžiagų, gaminimu, gabenimu ir laikymu, taip pat vykdė savo atskirus vaidmenis, susijusius su psichotropinių medžiagų įgijimu, laikymu ir gabenimu.

19. Paties nuteistojo D. D. jau išdėstyti parodymai, V. P. (asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta jam pasislėpus) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, apie tai, kad D. D. padėdavo pirkti vaistus, taip pat ir kitų nuteistųjų ir asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai: L. B. ir R. V. parodė, kad po vaistines juos vežiodavo D. D., kuris paduodavo ir receptus, ir pinigus vaistams pirkti, E. J. parodė, kad receptus pildydavo pats D. D., bei nuteistojo D. D. slapto sekimo protokolai, iš kurių matosi, kad nuteistasis vežioja R. V. po vaistines, ir kiti taip pat jau aptarti įrodymai (kratų ir daiktų apžiūros protokolai, kitų objektų parodymo atpažinti protokolas, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai) patvirtina jo vaidmenį organizuotoje grupėje siekiant bendro tikslo. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad D. D., nusikaltimų organizatoriaus, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, parūpintu automobiliu ar pagal organizatoriaus nurodymą savu automobiliu, pildamas degalus iš organizatoriaus duotų pinigų, vežiojo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytus asmenis ir L. B. bei R. V. į įvairias Lietuvos vaistines pagal žinomai suklastotus receptus įgyti vaistus, kurių sudėtyje yra psichotropinės medžiagos, aprūpindavo šiuos asmenis iš organizatoriaus gautais žinomai suklastotais receptais ir pinigais vaisto pirkimui, pristatydavo įgytus vaistus, turinčius psichotropinės medžiagos, organizatoriui tolimesnio neteisėto psichotropinių medžiagų platinimo tikslu, be to, organizatoriaus pavedimu D. D. klastojo iš jo gautus receptų blankus ir pateikdavo juos tiek organizatoriui, tiek organizatoriaus pavedimu kitiems asmenims, kurie vykdė savo funkciją – suklastotus receptus panaudoti įgyjant vaistą, turintį psichotropinės medžiagos. Kiti nuteistieji, siekiant bendro tikslo, atliko kitas užduotis – organizatoriaus pavedimu L. B., R. V., E. P. ir J. A. vykdavo į vaistines ir panaudodami suklastotus receptus įgydavo vaistus, turinčius psichotropinės medžiagos, juos perduodavo organizatoriaus nurodytam asmeniui arba tiesiogiai jam, o E. P. ir J. A. dar ir klastojo receptus.

20. Jau aptarti kratų ir daiktų apžiūros protokolai, kitų objektų parodymo atpažinti protokolas, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolai patvirtina nuteistojo D. D. ir kitų nuteistųjų bei asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, nuolatinį ir intensyvų tarpusavio bendravimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad L. B. per du mėnesius su D. D. kontaktavo 69 kartus, o kitu D. D. telefonu per mėnesį jie kontaktavo 75 kartus. V. P. su D. D. per mažiau nei tris mėnesius kontaktavo net 687 kartus, o kitu jo telefonu per keturis mėnesiu jie kontaktavo 466 kartus. Jie bendravo dėl vykimų į kitus miestus, vaistų, turinčių psichotropinių medžiagų, pirkimo bei suklastotų receptų, jų skaičių. Nuteitasis D. D. su kitais nuteistaisiais ir asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, bendravo konspiruotai, tik nurodydami miestų pavadinimus ir skaičius. Kaip minėta, suklastotus receptus įvardino kaip lapus, o įgytų vaistų, turinčių psichotropinės medžiagos, kiekį asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, D. D. įvardino kaip stebuklingą skaičių. Be to, iš bylos matosi, kad nuteistasis D. D. naudojosi ne vienu telefonu, o net keliais mobiliaisiais telefonais. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuteistieji vienas kitą gerai pažinojo, juos siejo ne trumpalaikiai ryšiai, nuteistasis D. D. nusikalstamoje veikoje dalyvavo apie pusantrų metų, jo nusikalstami veiksmai buvo ne vienkartiniai.

21. Šių vaidmenų pasiskirstymas ir atlikti veiksmai patvirtina, kad D. D. ir kiti nuteistieji veikė pagal aptartą nusikalstamų veikų planą. Nors tarpusavyje jie bendravo konspiruotai, tačiau visi suprato savo konkrečias užduotis ir atliko organizatoriaus jiems paskirtus vaidmenis siekiant bendro tikslo. Aptarti nuteistojo D. D. ir kitų nuteistųjų bei asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, atlikti veiksmai, pasiskirsčius vaidmenimis ir užduotimis, šių veiksmų bendrumas patvirtina jų visų, taip pat ir D. D. susitarimą panaudojant suklastotus receptus įgyti didelį kiekį vaistinio preparato „X“, turinčio savyje psichotropinės medžiagos – alprazolamo. Nėra abejonių, kad D. D. suprato priklausantis organizuotai grupei ir savo veiksmais įgyvendina bendrą nusikalstamą tikslą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad be visų organizuotos grupės narių pastangų ir indėlio į bendrą nusikalstamą sumanymą jis nebūtų įgyvendintas arba bent jau gerokai būtų apsunkintas, nes iš bylos duomenų matosi, jog vieniems iš jų vaistų, turinčių psichotropinės medžiagos, vaistininkai neparduodavo dėl nepasitikėjimo, kitų narių reikėdavo dėl rašto paįvairinimo klastojant receptus, kito nario reikėjo dėl to, kad kiti grupės nariai būtų nugabenti į kuo įvairesnes ir į kuo daugiau vaistinių.

22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nustatytas nuteistojo D. D. susitarimas veikti su asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta jam pasislėpus, ir kitais nuteistaisiais, taip pat ir jų bendras veikimas siekiant to paties nusikalstamo tikslo. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 3 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, nuteistasis D. D. padarė veikdamas organizuota grupe. To nepaneigia D. D. charakterizuojantys duomenys. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, šie duomenys, kiti neišnykę teistumai suteikia pagrindą manyti, jog jis linkęs nusikalsti.

23. Skirdamas bausmes teismas vadovaujasi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnio 2 dalis) ir kitomis baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintomis bausmių skyrimo taisyklėmis. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė savo rūšimi arba dydžiu yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

23.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. D. nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamų veikų ir kritiškai vertina savo elgesį. Šios aplinkybės jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo. Teismas nustatė nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas nustatė ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes. Jo atsakomybę pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 300 straipsnio 1 dalį sunkinančiomis aplinkybėmis teismas pripažino tai, kad šias veikas padarė veikdamas organizuota grupe ir dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 punktas). Skirdamas bausmes teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes. D. D., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtas nusikalstamas veikas. Jis padarė keturias nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos nesunkių (BK 159 straipsnis, BK 300 straipsnio 1 dalis), apysunkių (BK 253 straipsnio 1 dalis) ir labai sunkių (BK 260 straipsnio 3 dalis) nusikaltimų kategorijoms. Teismas įvertino D. D. aktyvų vaidmenį padarant nusikalstamas veikas ir veikiant organizuotoje grupėje. Organizuotoje grupėje jis dalyvavo ilgą laiką ir atliko ne tik vairuotojo funkcijas, bet ir kitas reikšmingas funkcijas. Plačiau apie D. D. neteisėtus veiksmus šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Be to, teismas įvertino, kad psichotropinės medžiagos buvo įgyjamos, laikomos ir gabenamos turint tikslą jas platinti. Teismas įvertino ir nuteistojo D. D. asmenybę. Nors nuteistasis yra jauno amžiaus, sveikas, tačiau iki nusikalstamų veikų padarymo nedirbo, legalaus pragyvenimo šaltinio ir lėšų neturėjo. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, prie skundo pridėti dokumentai patvirtina, kad šiuo metu D. D. jau dirba, darbovietė jį charakterizuoja teigiamai, nurodo, jog galėtų už jį ir laiduoti. Skunde nurodoma, kad nuteistasis ne tik įsidarbino, bet ir susižadėjo, planuoja kurti šeimą. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo pateiktas jau ir santuokos sudarymo įrašą, kuriame nurodyta, kad D. D. (duomenys neskelbtini) susituokė su E. J.. Apeliaciniame skunde nurodoma ir apie nuteistojo tvirtus socialinius ryšius su savo tėvais, broliais ir seserimis bei apie tai, jog D. D. prižiūri neįgalią savo močiutę, kurios neįgalumą patvirtina prie skundo pridėti dokumentai. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės D. D. apibūdina palankiai, nors ir nepateikta duomenų, kad neįgalia močiute negali pasirūpinti niekas kitas ir jos artimų giminaičių, taip pat atkreipiant dėmesį į tai, kad D. D. susituokė su asmeniu, kurį, dar vaiką, prieš tai įtraukė į nusikalstamą veiką ir už tai tuo pačiu skundžiamu nuosprendžiu buvo nuteistas pagal BK 159 straipsnį. Tačiau būtina įvertinti ir kitas aplinkybes – jis anksčiau teistas, turi neišnykusį teistumą, baustas ir administracinėmis nuobaudomis, kurios jį apibūdina neigiamai. Apeliaciniame skunde nurodoma apie tai, kad D. D. teistas už tai, kad be lizingo davėjo žinios lizingu nupirktą automobilį pridavė į naudotų automobilių ir dalių aikštelę, dar kurį laiką mokėjo lizingo įmokas, o vėliau tik neišgalint jų mokėti jam buvo iškelta baudžiamoji byla. Iš bylos matosi, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu D. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už turto pasisavinimą. Jis nuteistas už tai, kad šį automobilį pardavė, gautus pinigus už jį panaudojo savo reikmėms, o lizingo davėjui likusios pinigų sumos nesumokėjo ir tokiu būdu pasisavino svetimą turtą. Šiuo teismo nuosprendžiu nuteistajam buvo paskirti 6 mėn. viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 10 valandų per mėnesį visuomenės labui. Ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu, o tada subendrinta su Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, pakeistu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi. Šiuo baudžiamuoju įsakymu jis pripažintas kaltu sutrikdęs visuomenės rimtį ir tvarką bei jam buvo paskirti 5 mėn. viešųjų darbų, įpareigojant jį per nurodytą laiką neatlygintinai išdirbti po 30 valandų per mėnesį visuomenės labui. Iš bylos matosi, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi ši bausmė buvo pakeista kita bausme – 25 MGL dydžio bauda. Kaip nurodoma apeliaciniame skunde, baudą nuteistasis D. D. sumokėjo, tačiau ją sumokėjo jau prasidėjus šios baudžiamosios bylos procesui, kai ši byla buvo perduoda nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

23.2. BK 159 straipsnio sankcija numato baudą arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų, BK 253 straipsnio 1 dalies sankcija numato areštą arba laisvės atėmimą iki penkerių metų, BK 300 straipsnio sankcija numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki trejų metų. Teismas, įvertinęs jau aptartas aplinkybes, jo asmenybę ir teistumą, už šiuos nusikaltimus D. D. paskyrė griežčiausios rūšies sankcijose numatytas – laisvės atėmimo bausmes, tačiau mažesnes už nurodytų BK straipsnių sankcijų vidurkius. Tuo tarpu BK 260 straipsnio 3 dalies sankcija numato tik labai griežtą laisvės atėmimo nuo dešimties iki penkiolikos metų bausmę. Teismas, įvertinęs aptartas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo D. D. asmenybę ir padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, motyvus, padarė išvadą, kad D. D. padarytos BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos pavojingumas mažesnis negu rūšinis tokių veikų pavojingumas. Įvertino ir aplinkybę, kad D. D. neteisėtai disponavo ne pačia psichotropine medžiaga, o vaistais, kurie savo sudėtyje turi šių psichotropinių medžiagų, tai, jog šie vaistai leidžiami vartoti medicinos tikslams. Be to, įvertinęs dar ir tai, jog nusikaltimai padaryti 2015-2016 metais ir, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, jokių duomenų apie tai, kad po šių nusikaltimų jis užsiimtų kokia nors neteisėta veikla, nėra, priešingai, kaip jau aptarta, jis keičia gyvenimo būdą, įsidarbino, susituokė, teismas padarė išvadą, kad BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytos bausmės D. D. paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principams bei bausmės paskirčiai. Todėl teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir D. D. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė ne kitos rūšies bausmę, tačiau laisvės atėmimo bausmę, ženkliai mažesnę už minėto BK straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą minimalią bausmę. Teisėjų kolegija pritaria tokiam teismo sprendimui. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad kitos bausmės rūšies paskyrimas D. D., kuris anksčiau jau teistas, o baudžiamajame įstatyme už jo naujai padarytą nusikaltimą (BK 260 straipsnio 3 dalis) numatyta minimali bausmė – 10 metų laisvės atėmimo, būtų aiškiai per švelni bausmė, kuri gali būti taikoma tik esant ypatingoms, išskirtinėms aplinkybėms, dėl kurių įstatymo sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šioje byloje nėra jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam būtų pagrindas skirti kitos, ne BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos, rūšies bausmę. Apeliaciniame skunde pats nuteistasis D. D. ir jo gynėjas jokių išimtinių aplinkybių irgi nenurodo. Aplinkybės, kad nuteistasis neužsiima neteisėta veikla, o įsidarbino, tai, jog jis susituokė, prižiūri neįgalią močiutę, turi tvirtus ryšius su šeimos nariais, teisėjų kolegijos yra labiau įprastos, o ne išimtinės aplinkybės.

23.3. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai už visas nusikalstamas veikas D. D. paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Šias bausmes teismas subendrino bausmių apėmimo būdu, t. y. griežtesne bausme apėmė švelnesnes, ir nuteistajam galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Nuteistajam D. D. paskirtos bausmės, tiek už atskirus nusikaltimus, tiek galutinė subendrinta bausmė, nėra aiškiai per griežtos ir jas švelninti nėra pagrindo.

23.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad kitiems nuteistiesiems teismas paskyrė bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu, ir tuo irgi grindžiamas prašymas neskirti realios laisvės atėmimo bausmės D. D.. Iš nuosprendžio matosi, kad nuteistajam R. V. teismas taikė BK 54 straipsnio 3 dalį ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį paskyrė kitos rūšies bausmę – laisvės apribojimą. Paskirdamas tokios rūšies bausmę teismas įvertino, kad R. V. neteistas, jo antraeilį vaidmenį organizuotoje grupėje, tai, jog šioje grupėje jis dalyvavo trumpą laiką, kad į nusikalstamų veikų darymą jis įsitraukė dėl tam tikro priklausomumo nuo organizatoriaus, įvertino ir jo sveikatos būklę, kad jis netekęs 90 proc. darbingumo, jo sveikata blogėja, taip pat ir kitas reikšmingas aplinkybes. Pagal BK 300 straipsnį 1 dalį teismas, įvertinęs, kad R. V. teisiamas pirmą kartą, jog jis pats dokumentų neklastojo, paskyrė nuteistajam švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą. Tuo tarpu taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį nuteistajai L. B., pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o nuteistosioms E. P. ir J. A. pagal BK 260 straipsnio 1 dalį teismas paskyrė ne kitos rūšies bausmes, tačiau, kaip ir D. D., laisvės atėmimo bausmes, mažesnes už minėtų BK straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose numatytas minimalias bausmes. Šioms nuteistosioms teismas, padaręs išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, taikė BK 75 straipsnį ir atidėjo bausmių vykdymus bei paskyrė įpareigojimus. Pažymėtina, kad šios nuteistosios, be kitų nesunkių nusikaltimų, padarė sunkius nusikaltimus, kaip jau nurodyta, L. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, o E. P. ir J. A. nusikaltimus, numatytus BK 260 straipsnio 1 dalyje. Šių nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusios redakcijos BK 75 straipsnis numatė bausmės vykdymo atidėjimo galimybę asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, išskyrus labai sunkius nusikaltimus. Tuo tarpu nuteistasis D. D. nuteistas ne tik už dviejų tyčinių nesunkių ir apysunkio nusikaltimų padarymą, tačiau ir už tyčinio labai sunkaus nusikaltimo (BK 260 straipsnio 3 dalis) padarymą. Taigi, skirtingai nei nurodytoms nuteistosioms, baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 75 straipsnis, galimybės atidėti bausmės vykdymą nenumatė ir šiuo metu nenumato.

23.5. Atsakant į apeliantų argumentą dėl to, kodėl teismas skirtingai, negu kitiems nuteistiesiems, paskyrė realaus laisvės atėmimo bausmę D. D., teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad tai nulėmė jau išvardintų bylos aplinkybių visuma, tačiau pirmiausia – D. D. vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme ir duomenys apie jo asmenybę. Galima sutikti, kad pagrindinis BK 260 straipsnio 3 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų organizatorius buvo asmuo, prieš kurį byla buvo išskirta jam pasislėpus. Šis asmuo iš tų nusikalstamų veikų gavo ir didžiausią naudą. Tačiau negalima sutikti su apeliacinio skundo argumentais apie tai, kad D. D. buvo tiesiog pasinaudota ir kad šio nuteistojo vaidmuo nusikaltimų padaryme buvo vos ne antraeilis. Jau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad D. D. vaidmuo nusikalstamų veikų padaryme buvo svarbus, pagal svarbumą jis nusileido tik asmens, prieš kurį byla išskirta, vaidmeniui ir buvo daug svarbesnis už kitų nuteistųjų šioje byloje vaidmenį. Lyginant D. D. ir kitų nuteistųjų vaidmenis, pažymėtina, kad D. D. buvo ne tik nusikaltimo vykdytoju, tačiau jo veikose yra ir nusikalstamų veikų organizavimo požymių. Tuo, o taip pat ir duomenimis apie kitus D. D. teistumus, ir paaiškinamas teismo sprendimas skirti D. D. mažesnę negu sankcijoje numatyta, tačiau būtent realaus laisvės atėmimo bausmę. Teismas jau įvertino visas apeliaciniame skunde nurodomas D. D. palankias bylos aplinkybes, teisėjų kolegija įvertina ir papildomai pateiktus duomenis apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Tačiau daroma išvada, kad kitos rūšies bausmės paskyrimas D. D. neatitiktų jo padarytų nusikaltimų ir jo asmenybės pavojingumo, tai prieštarautų bausmės paskirčiai ir neužtikrintų teisingumo principo įgyvendinimo (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, teismas pagrįstai paskyrė D. D. už atskiras nusikalstamas veikas ir galutinę subendrintą realaus laisvės atėmimo bausmę. Ši 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmė net penkis kartus mažesnė už BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijos minimumą, todėl dar labiau švelninti šią bausmę nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutar i a:

nuteistojo D. D. ir jo gynėjo advokato Aleksandro Doroševo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas BielskisVirginija LiudvinavičienėLinas Šiukšta