Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam kalint netinkamomis sąlygomis Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau- Kauno TI) laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. birželio 19 d.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Atsakovo atstovo pateiktos 2017 m. birželio 15 d. pažymos Nr. 11-2660 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI (b. l. 43-46) patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 162 ir Nr. 234, kuriose reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas ginčo laikotarpiu. Pareiškėjas skunde nurodo, jog kamerose buvo laikoma po keturis- šešis asmenis, tačiau neįvardina tiksliai nei kameros numerio nei laikotarpio. Atsižvelgiant į tai, teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, vadovaujasi atsakovo pateiktais oficialiais duomenis, kurie kitais objektyviais duomenimis nepaneigti. Taigi vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose, priešingai nei nurodo pareiškėjas, jo kalinimo sąlygos atitiko reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus kameroje, pareiškėjui netgi teko daugiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Taigi, jis buvo laikomas sąlygomis, kurios užtikrino, kad jo orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų jam didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Todėl nėra jokio pagrindo šiuo aspektu konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų (ABTĮ 56 str.).

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Pagal Higienos norma HN 76:2010 24 punktą laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo į bylą pateiktos foto lentelės (b. l. 51-59) patvirtina, kad kamerose yra įrengti plačiai atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa turinti atskirą ventiliaciją. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, jog grynas oras į kameras patenka. Nustačius, kad atsakovas teisės aktų reglamentuojančių kamerų vėdinimą nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, atsakovas nurodė, jog kamera Nr. 162 vėdinama per langą, o kamera Nr. 234, kurioje įrengtas neatidaromas langas veikia mechaninė įpučiamoji- ištraukiamoji ventiliacija. Jos lange įmontuota ir orlaidė.

Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip pat ir dėl to, kad Kauno TI kamerose buvo netinkamas natūralus apšvietimas (langai neskaidraus stiklo), kameros neremontuotos, buvo pelėsis, grybelis čiužiniai nedezinfekuoti, supuvę, buvo netinkama temperatūra ir ventiliacija, patalpose buvo drėgna, dušo patalpos nešvarios, praustuvai sulaužyti, pasivaikščiojimo kiemeliai nešvarūs. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Iš atsakovo į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 51-59, 62-64) matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių pritvirtintų prie lubų, kameros sienos ir joje esantys baldai tvarkingi, dušo patalpos tvarkingos, sanitarinis mazgas turi atskirą nuo likusios patalpos šalinimo sistemą. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau- Taisyklės) 14.1 punktą, kamerų langai gali būti aptraukti metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele, todėl Kauno TI nepažeidė teisės aktais nustatytų apšvietos kalinimo įstaigose reikalavimų. Byloje nepateikta įrodymų - t.y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu Reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl aukščiau nurodytų sąlygų galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, sienų ir baldų būklę informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų apšvietimo, sienų ir baldų būklės, netinkamos temperatūros ir ventiliacijos, drėgmės, nešvarių pasivaikščiojimo kiemelių laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą nurodo patyręs dėl per stiprios dirbtinės šviesos. Higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Taigi, didžiausios leistinos dirbtinės apšvietos higienos normos nereglamentavo – nustatė tik mažiausią galimą dirbtinę apšvietą (ne mažiau kaip 200 lx), todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad dirbtinis apšvietimas galėjo būti per stiprus ir šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Pastebėtina, kad pagal į bylą pateikto Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 (b. l. 65), 4 ir 6 punktus, pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą, kartą per mėnesį, atlieka visi toje gyvenamojoje patalpoje esantys suimtieji ir nuteistieji. Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 (b. l. 66), nustato pareigą atsakingam už kameros tvarkymą asmeniui tvarkyti kamerą, vėdinti patalpas, palaikyti kameroje švarą bei tvarką, apie sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoti įstaigos pareigūnus. Šių pareigų tinkamas vykdymas, kuris priklauso nuo pačių nuteistųjų ir suimtųjų valios, yra viena iš priemonių aplinkos ir gyvenimo sąlygų kamerose gerinimui.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad lauko apšvietimas buvo nepakankamas, švaraus oro kiekis neatitiko norminio oro švarumo. Pastebėtina, kad galiojantys teisės aktai nenustato reikalavimų lauko apšvietimui, nereglamentuoja oro švaros pataisos įstaigoje normatyvų, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjo teiginius dėl to, jog būdamas Kauno TI negalėjo nuošaliai pasinaudoti tualetu paneigia atsakovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 55-57), iš kurių matyti, jog sanitariniai mazgai Kauno TI yra su durimis. Taip pat atsakovas nurodė, jog sanitarinis mazgas nuo kameros atskirtas sienele, kurios aukštis 2,1 m.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Kauno TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į veiklas įtraukti suimtuosius, negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, negalėjo dirbti ir pan. Atsakovo į bylą pateikti dokumentai: Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 (b. l. 72-74), Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo į sporto kambarį, kompiuterių klasę ir pasivaikščiojimo kiemus su sportine įranga tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 1-29 (b. l. 76-77), Naudojimosi biblioteka taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-85 (b. l. 79-80), Naudojimosi skaitykla taisyklės, patvirtintos Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 1-30 (b. l. 81-82), Suimtųjų ir laikinai atvežtų nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.1-34 (b. l. 83-84), Naujai atvykusių į Kauno tardymo izoliatorių suimtųjų ir nuteistųjų adaptacijos programa, patvirtinta Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-86 (b. l. 85-88), patvirtina aplinkybę, kad pareiškėjas Kauno TI direktoriaus nustatyta tvarka turėjo galimybę naudotis sportine įranga, lankytis bibliotekoje, skaitykloje, sporto kambaryje, kompiuterių klasėje, t. y. užsiimti veikla už kameros ribų, jam buvo sudaryta galimybė realizuoti savo gebėjimus ir sumanymus, gerinti bendrąjį išsilavinimą.

Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis reglamentuoja, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Pažymėtina, kad užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Be to, suimtųjų (nuteistųjų) dalyvavimas renginiuose yra ne jų pareiga, o jų teisė, kuria gali pasinaudoti visi norintys. Nenorėjimas dėl kokių nors priežasčių pasinaudoti šia tvarka yra asmens pasirinkimas ir nepriklauso nuo atsakovo valios.

Skunde pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė bei išvardino, jog nebuvo užtikrintas jam suimtųjų socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, nepakankamai buvo užtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių, siekiant į nustatytas veiklas įtraukti suimtuosius.

Spręstina, jog pareiškėjas įvairiose programose galėjo dalyvauti savo noru, tačiau teismui nepateikė jokių duomenų apie tai į kokias programas pareiškėjas užsirašė, nepateikė duomenų ar kreipėsi į administraciją dėl dalyvavimo programoje ar kitame užsiėmime, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti rūbų ir juos išsidžiovinti, viršutiniai rūbai nemokamai skalbiami tik 1 kartą per du mėnesius. Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normose, patvirtintose teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr.1R-139, nurodyta, kad tardymo izoliatorių kamerų tipo patalpose turi būti sanitarinis mazgas, metalinė lova, spintelė, stalas, 2 taburetės arba stalo ilgio suoliukai, maisto produktų spintelė arba lentyna, sieninė viršutinių drabužių pakaba, šiukšlių dėžė, valymo inventorius ir elektrinis virdulys. Skalbinių džiovyklos įrengimas nėra nustatytas. Drabužių džiovinimo įranga pagal reikmę turi būti įrengiama džiovykloje. Cituojamas teisės aktas nenumato galimybės įrengti viršutinių rūbų džiovinimo vietos kameroje, tačiau įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją įvertinti reikmę ir džiovinimo įrangą įrengti atskiroje patalpoje – džiovykloje. Kamerose išsiskalbtus rūbus kalintys asmenys gali džiovintis sanitariniuose mazguose, kuriuose veikia ištraukiamoji ventiliacija. Į bylą pateiktas Kauno TI direktoriaus 2009 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1-117 (2012 m. sausio 31 d. įsakymo Nr. 1-17 redakcija) patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašas (b. l. 70-71) patvirtina, kad asmeniniai rūbai yra skalbiami. Pagal aprašo 3 punktą suimtieji ir nuteistieji šia paslauga gali pasinaudoti kartą per savaitę. Iš suimtojo ar nuteistojo asmeninės sąskaitos rezervuojama pinigų suma, kuri atlikus paslaugą, bus išskaičiuota (Aprašo 10 p.). Minėto aprašo 11 punktas reglamentuota, jog suimtasis ar nuteistasis, negaunantis piniginių įplaukų ir kurio nelanko giminės bei artimieji, raštu kreipiasi į Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininką dėl galimybės išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių rūbų (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) įstaigos skalbykloje, bet ne dažniau kaip kartą per mėnesį, o striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną. Byloje nepateikta įrodymų (jų nepateikė ir pareiškėjas), jog neturėdamas asmeninių lėšų, būtų kreipęsis dėl viršutinių rūbų skalbimo. Todėl atmestini pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytų sąlygų rūbų skalbimui ir džiovinimui.

Pareiškėjas teismui nurodė, kad į pasivaikščiojimo kiemelius buvo išvedamas tik vienai valandai per dieną. Suimtųjų pasivaikščiojimo gryname ore tvarką nustato Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, įtvirtinantis nuostatą, jog suimtųjų teisė kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas neneigia, kad 1 valandos trukmės pasivaikščiojimai buvo užtikrinti, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamos pasivaikščiojimų trukmės taip pat atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT ) yra nurodęs, jog nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo ( b. l. 60-61) 13, 14 punktus, kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, t. y. kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas 10 min. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs paminėtą teisinį reglamentavimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maistas buvo neskanus, jo mažai, maistas atšalęs.

Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2298 kcal.

Pareiškėjas skundžiasi, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Pareiškėjo teiginiai nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais apie pareiškėjui realiai kilusią žalą dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo aplinkybės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl iškvietimo mygtuko nebuvimo.

Pareiškėjas nurodo aplinkybes dėl mažo stalo, prie kurio netilpdavo susėsti visi kameroje esantys asmenys, todėl teko laukti ir valgyti atšalusį maistą.

Taisyklių 14.6 punkte nurodoma, kad tardymo izoliatorių kameroje, be kita ko, turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atsakovo į bylą pateiktos fotolentelės (b. l. 51,52) patvirtina, kad kameroje yra stalas ir du suolai, kurie yra pakankami susėsti nemažiau kaip keturiems asmenims. Kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu kamerose buvo laikoma ne daugiau kaip keturi asmenys, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad prie staliuko nesusėsdavo visi kameroje esantys asmenys ir dėl to atšaldavo maistas, laikytinos nepagrįstomis.

Iš pateiktos kameros kortelės (b. l. 42) matyti, kad pareiškėjui Kauno TI buvo išduodamas čiužinys, antklodė, pagalvė, paklodė, užvalkalas pagalvei, užvalkalas antklodei, rankšluostis. Tai paneigia pareiškėjo argumentus dėl nepakankamo patalynės kiekio išdavimo.