- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-02
- Bylos Nr.
- 1A-299/2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aloyzas Kruopys (pirm.), Valdimaras Bavėjanas, Laima Garnelienė
- Nuteistasis
- L. P.
- Nukentėjusysis
- T. A., R. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo L. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BK) 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus, 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:
- pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus – aštuonerių metų laisvės atėmimo bausme;
- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme;
vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė subendrinta aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė;
vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. vasario 7 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir L. P. nustatyta galutinė subendrinta aštuonerių metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri paskirta atlikti pataisos namuose.
Iš L. P. priteista: 59 000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo T. A. naudai; 59 000 Lt neturtinei žalai ir 1827, 19 Lt turtinei žalai (turėtoms gydymo išlaidoms) atlyginti nukentėjusiojo R. R. naudai; 1405, 84 Lt gydymo išlaidoms atlyginti Valstybinės ligonių kasos naudai.
Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu J. U. atžvilgiu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Lietuvos Respublikos BPK) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, baudžiamasis procesas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, nutrauktas; ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neskundžiama.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 1 d., apie 08.25 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Kaune, dėl chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties, tyčia sunkiai sužalojo du žmones – T. A. ir R. R., tai yra užpuolė T. A., kuriam tyčia sudavė 8 smūgius peiliu į kairę krūtinės ląstos sritį bei kairį žastą, tuo jam padarė kairės krūtinės ląstos pusės sužalojimus su kairio plaučio viršutinės ir apatinės skilties pažeidimais, kraujo susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje - sunkų sveikatos sutrikdymą, po ko, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, tame pačiame bute, dėl chuliganiškų paskatų, be jokios dingsties, užpuolė R. R., kurį pargriovė ant grindų ir tyčia įspyrė nenustatytą kiekį kartų į galvos sritį bei tyčia sudavė 11 smūgių peiliu į nugaros kairę pusę, dešinį žastą, dešinę šlaunį, abi plaštakas, tuo padarė poodines kraujosruvas dešinės akie vokuose, kaklo dešinėje, kraujosruvą po dešinės akies jungine, odos nubrozdinimus dešiniame žande, dešinės ausies kaušelyje, nosies kaulų lūžį, kiaurymines- durtines žaizdas nugaros kairėje su kairio plaučio apatinės skilties pažeidimu, lydimas kraujo ir oro susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje, durtines- pjautines žaizdas nugaros kairėje, dešiniame žaste dešinėje šlaunyje, abiejose plaštakose - sunkų sveikatos sutrikdymą. R. R. išbėgus iš 54 buto, jį pasivijo prie Pašilės g. 56 namo ketvirtos laiptinės, kur apie 08.35 val., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pastarajam įspyrė į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmais tyčia, dėl chuliganiškų paskatų, sunkiai sužalojo du žmones – T. A. ir R. R..
L. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2013 m. sausio 1 d., tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bute, esančiame (duomenys neskelbtini) Kaune, tyčia delnu vieną kartą sudavė per veidą I. Z., ir, toliau tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, apie 08.30 val., tame pačiame bute, tyčia kumščiu vieną kartą sudavė I. Z. į galvą ir tokiais veiksmais jai padarė nežymų sveikatos sutrikdymą - poodinę kraujosruvą kairio smilkinio srityje.
Šalies argumentai
Nuteistasis L. P. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendį pakeisti ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio arba 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis nesutinka ir su nuteisimu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį. Tvirtina kieme nukentėjusiojo R. R. nespardęs, o liudytojai, tvirtinantys priešingai, jį apkalba, kadangi pro buto langus negalėjo matyti, kas vyksta namo kieme. Pats nukentėjusysis R. R. parodė, kad kieme jį mušė vienas asmuo. Tuo tarpu J. U. atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl R. R. nežymaus sveikatos sutrikdymo skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo nutrauktas J. U. ir nukentėjusiajam susitaikius. Todėl apeliantas daro išvadą, kad tokiu būdu J. U. pripažino kieme smurtavęs prieš R. R., o tai, įvertinus pastarojo parodymus, reiškia, kad apeliantas jam smūgių namo kieme nesudavė.
Šalies argumentai
L. P. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo išvada, kad jis prieš nukentėjusiuosius T. A., R. R. ir I. Z. smurtavo dėl chuliganiškų paskatų. Tvirtina, kad jis pats buvo užpultas jam prieš tai nepažįstamų nukentėjusiųjų ir šiems smūgius peiliu sudavė gindamasis. Tuo tarpu I. Z. jis tyčia nežalojo, tiesiog ją pastūmė ir ji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nugriuvo.
Nuteistasis taip pat nurodo, kad jam paskirta laisvės atėmimo bausmė yra akivaizdžiai per griežta, prieštaraujanti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Prašymą sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę L. P. motyvuoja tuo, kad jis yra užaugęs be tėvų, todėl lengvai pasiduoda neigiamai draugų įtakai. Be to, jo smurtinius veiksmus iš dalies lėmė tai, kad jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistasis tvirtina suprantantis, jog savo veiksmais padarė sunkius nusikaltimus ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Tai, anot apelianto, turėtų būti pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliaciniame skunde pažymima, kad, būdamas laisvėje, L. P. ir toliau galėtų rūpintis savo senyvo amžiaus seneliais, kurie jokių kitų artimų giminaičių neturi. Nurodytos aplinkybės, nuteistojo teigimu, sudaro pagrindą jo atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį arba 54 straipsnio 3 dalį ir sušvelninti paskirtą bausmę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.
Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų padaręs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie turėtų įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.
Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad jis jau sužalotam R. R. išbėgus iš 54 buto, jį pasivijo prie (duomenys neskelbtini) namo ketvirtos laiptinės, kur apie 08.35 val., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, pastarajam įspyrė į įvairias kūno vietas. Nuteistasis teigia, kad kieme nukentėjusiojo R. R. nespardė, o liudytojai, tvirtinantys priešingai, jį apkalba, kadangi pro buto langus negalėjo matyti, kas vyksta namo kieme. Pats nukentėjusysis R. R. parodė, kad kieme jį mušė vienas asmuo. Tuo tarpu J. U. atžvilgiu baudžiamasis procesas dėl R. R. nežymaus sveikatos sutrikdymo skundžiamu teismo nuosprendžiu buvo nutrauktas J. U. ir nukentėjusiajam susitaikius. Todėl apeliantas daro išvadą, kad tokiu būdu J. U. pripažino kieme smurtavęs prieš R. R., o tai, įvertinus pastarojo parodymus, reiškia, kad apeliantas jam smūgių namo kieme nesudavė.
Šie nuteistojo argumentai nėra pagrįsti. Nukentėjusysis R. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad išbėgęs iš buto į lauką suklupo. Į lauką išėjo L. P. ir jam (nukentėjusiajam) sudavė smūgius kumščiu ar koja, ar jį mušė ir J. U. - negali tiksliai pasakyti, ar buvo spardomas vieno, ar dviejų asmenų – nežino (b. l. 86-87, 103, t. 3). Ikiteisminio tyrimo metu R. R. parodė panašiai, tačiau teigė, kad nematė, kuris jį spardė išbėgusį iš buto (b. l. 47-48, t. 1). Taigi, nukentėjusysis, priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia L. P., netvirtino, kad jį spardė tik vienas asmuo, kuriuo L. P. laiko J. U.. Kas lauke vartojo smurtą prieš nukentėjusįjį R. R. galima nustatyti vadovaujantis liudytojo R. Z. parodymais, kuriais abejoti nėra pagrindo. Šis policijos pareigūnas parodė, jog pats tiesiogiai matė kaip 2013-01-01 ryte iš Pašilės 56 namo, kuris yra sujungtas su 54 namu, paskutinės laiptinės, išbėgo vyriškis, o jam iš paskos išbėgo dar du vyriškiai, iš kurių vienas buvo aukštesnis, kaip vėliau nustatė - L. P., o kitas žemesnis, kaip vėliau nustatė - J. U.. L. P. pargriovė ant žemės pirmą iš laiptinės išbėgusį vyriškį, t. y. R. R.. Tada L. P. ir J. U. abu kojomis pradėjo spardyti gulintį ant žemės R. R. į įvairias kūno vietas, įspirdami jam po du - tris kartus ir po to apsisukę, nuėjo į paskutinę namo laiptinę, palikę nukentėjusįjį gulėti ant žemės. Abiejų kaltinamųjų veiksmus, būdamas 100-150 metrų atstumu nuo jų, matė gerai, vaizdo niekas neužstojo, buvo jau šviesu (b. l. 99-100, t. 3). Šiuos parodymus patvirtina ir liudytojo N. V. parodymais, kad iš savo kolegos R. Z., su kuriuo kartu patruliavo, žodžių žino, jog nukentėjusįjį spardė abu sulaikytieji, t. y. ir L. P., ir J. U. (b. l.100, t. 3).
Dėl nurodytų motyvų mažinti L. P. prieš nukentėjusįjį R. R. atliktų nusikalstamų veikų apimtį, kuri nustatyta nukentėjusiojo bei tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo, o ne apeliaciniame skunde neįvardintų tariamai pro langą įvykio negalėjusių matyti ir nuteistąjį apkalbėjusių liudytojų parodymais, parodymais, nėra pagrindo.
Teisingas išvadas pirmosios instancijos teismas padarė ir nustatydamas L. P. veiksmų paskatas. L. P. neigia, kad jis prieš nukentėjusiuosius T. A., R. R. ir I. Z. smurtavo dėl chuliganiškų paskatų. L. P. apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis pats buvo užpultas jam prieš tai nepažįstamų nukentėjusiųjų ir šiems smūgius peiliu sudavė gindamasis. I. Z. jis tyčia nežalojo, tiesiog ją pastūmė ir ji, būdama apsvaigusi nuo alkoholio, nugriuvo.
Iš nukentėjusiojo T. A. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad į butą, kuriame po to buvo sužalotas, jis kartu su R. R. atvažiavo paprašytas A. N.. Jam ir L. P. likus virtuvėje, L. P. staiga išsitraukė peilį ir ėmė jį badyti. Prieš tai jis L. P. neįžeidė, niekaip jo nepavadino ir jokio kitokio preteksto tokiems nuteistojo veiksmams nedavė (b. l.85-86, t. 3). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu šis nukentėjusysis parodė ir tai, kad atvykęs į butą paklausė kodėl rėkauja, o L. P. atšovė, kad ne jo reikalas ir išsitraukęs peilį jį sužalojo (b. l. 25-26, t. 1). Taigi, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis T. A. paneigė davęs pretekstą bet kokiems L. P. smurto veiksmams, nes paklausimas apie tai, kodėl triukšmauja, nelaikytinas nei įžeidžiančiu, nei kitokiu netinkamu elgesiu. O kad toks klausimas duotojoje situacijoje buvo tinkamas, matyti ne tik iš T. A., bet ir iš kitų asmenų parodymų. Nukentėjusioji I. Z. parodė, kad L. P. per Naujų Metų sutikimo vakarą buvo agresyvus, kabinėjosi prie A. N., pastarąją apstumdė, keikėsi. Jai (I. Z.) bandant L. P. raminti, keikėsi, sakė, kad tai ne jos reikalas. Todėl A. N. paprašė T. A. ir R. R. atvažiuoti padėti. Šiems atvykus, T. A. paklausė, kas vyksta, o J. U. ir L. P. atsakė, kad viskas gerai, problemų nėra. Tačiau netrukus buvo sužaloti tiek nukentėjusioji, tiek ji pati (b. l.77-78, t. 3). Liudytoja A. N. taip pat patvirtino, kad atvykus nukentėjusiesiems R. R. ir T. A., pastarasis tik pasakė, kad negalima taip elgtis su panom, o L. P. „pasiuto ir puolė Tautvydą“ (A.). Liudytoja patvirtino ir tai, kad L. P. tyčia sudavė į veidą I. Z. (b. l.88-89, t. 3). Nukentėjusysis R. R. taip pat patvirtino, kad atvykę su T. A. į butą, jie tik klausė, kas čia vyksta, tačiau pokalbis vyko neagresyviai (b. l.86-87, t. 3). Visuma šių vieni kitus patvirtinančių parodymų paneigia L. P. aiškinimą, kad jis buvo užpultas ir gynėsi. Net ir J. U., kuris Naujųjų sutikimą šventė kartu su L. P., pirmosios instancijos teisme parodė, kad nukentėjusiojo T. A. priekaištai L. P. buvo pagrįsti. J. U. parodė ir tai, kad po to, kai sužalojo T. A., L. P. pareiškė: „subadysiu ir antrą“. Į kambarį pas R. R. L. P. įsiveržė išmušęs durų stiklą (b. l.102-103, t. 3). Tai aiškiai paneigia L. P. teiginius, apie jam pačiam keltą grėsmę iš nukentėjusiųjų pusės. Net jei įtakos L. P. veiksmams ir turėjo nukentėjusiojo T. A. išsakyti L. P. priekaištai dėl netinkamo jo elgesio, atsižvelgiant į tokių priekaištų pagrįstumą, jie nelaikytini kaip nors pateisinantys L. P. smurto veiksmus, o šie veiksmai, kaip padaryti panaudojus menkavertę dingstį, pagrįstai laikyti padarytais dėl chuliganiškų paskatų. Tokios paskatos dėl I. Z. sužalojimo neinkriminuotos, todėl jų ginčyti ar šalinti nėra prasmės. L. P. veika prieš šią nukentėjusiąją įrodyti jos pačios, liudytojos A. N. parodymais. Ši veika tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį. Taigi, konstatuotina, kad visas nuteistojo padarytas veikas pirmosios instancijos teismas kvalifikavo tinkamai.
Nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais dėl paskirtų bausmių dydžio. Tai, kad įtaką L. P. nusikalstamiems veiksmams turėjo jo apsvaigimas nuo alkoholio, jo atsakomybės nelengvina, atvirkščiai – tai pagrįstai pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kurią numato Lietuvos Respublikos BK 60 straipsnio 9 punktas. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir L. P. atsakomybę lengvinančias aplinkybes – tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi ir iš dalies atlygino nukentėjusiesiems T. A. ir R. R. padarytą žalą. Todėl dar kartą į tas aplinkybes atsižvelgti ir dėl to mažinti bausmes, nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dvylikos metų. Atsižvelgiant į tai, kad padarytas labai sunkus nusikaltimas, tyčia, dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sužaloti du žmonės, į tai, kad L. P. nusikalto praėjus palyginti nedaug laiko, kai buvo nuteistas už kitų tyčinių nusikaltimų padarymą ir būdamas neatlikęs paskirtos bausmės, į jo atsakomybę sunkinančią ir švelninančias aplinkybes, paskirtoji aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra vieneriais metais didesnė už sankcijos vidurkį, nėra aiškiai per griežta, todėl ir nešvelnintina. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio ar Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo ir bausmės švelninimo. Šios teisės normos numato sąlygas, kurioms esant gali būti paskirta švelnesnė už minimalią bausmė arba išvis kita, švelnesnė bausmės rūšis. Tačiau šiuo atveju, konstatavus, kad paskirtoji aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė nešvelnintina net ir sankcijos ribose (kaip minėta, minimali bausmė už Lietuvos Respublikos BK 135 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą yra dveji metai laisvės atėmimo), taikyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalį arba 62 straipsnį, nėra pagrindo. Tas pats pasakytina ir apie 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, L. P. paskirtą pagal 140 straipsnio 1 dalį. Ši bausmė yra švelnesnė už sankcijos vidurkį, atsižvelgiant į nuteistojo atsakomybę švelninančias ir sunkinančią aplinkybes, ankstesnį teistumą, nėra aiškiai per griežta. Paskirtos bausmės teisingai subendrintos apėmimo būdu, prie subendrintos bausmės tinkamai pridėta dalis neatliktos bausmės, paskirtos Kauno m. apylinkės teismo 2012-02-07 nuosprendžiu. Lietuvos Respublikos įstatymai numato priemones, užtikrinančias, kad atitinkamos institucijos suteiktų būtinąją pagalbą paramos reikalingiems asmenims. Todėl tai, kad L. P. turi paramos reikalingus senelius, nelaikytina ta priežastimi, dėl kurios jis liktų tinkamai nenubaustas ir toliau keltų grėsmę visuomenei. L. P. argumentai, kad augo be tėvų ir jis lengvai pasiduoda neigiamai kitų įtakai taip pat neduoda pagrindo bausmei švelninti, nes šioje byloje nėra duomenų, kad L. P. būtų nusikaltęs dėl to, kad kas nors būtų jį veikęs taip elgtis ir jis būtų pasidavęs tokiai neigiamai įtakai. Jam paskirta bausmė yra adekvati padarytoms nusikalstamoms veikoms, kitoms reikšmingoms bausmės paskyrimui aplinkybėms bei neprieštarauja teisingumo principui.
Esant išdėstytoms aplinkybėms, naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. P. apeliacinį skundą atmesti.