Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. V. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. balandžio 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 228 str. 1 d. laisvės atėmimu dvejiems metams; pagal LR BK 183 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; pagal LR BK 300 str. 1 d. laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d. paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir V. V. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. Pritaikius 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „ Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 str. 1 d., 2 p., V. V. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleistas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad būdamas valstybės pareigūnu- dirbdamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) Klaipėdos skyriaus vedėju, laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 20 d. iki 1999 m. vasario mėnesio pradžios, savanaudiškais tikslais - siekdamas pasisavinti svetimą turtą, tyčia pasinaudojo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai interesais ir nurodė sau pavaldžiam VSDFV Klaipėdos skyriaus vairuotojui A. K. išmontuoti VSDFV Klaipėdos skyriui priklausančią ir šio skyriaus rūsio patalpose, adresu Klaipėdoje, (duomenys neskelbtini), sumontuotą 17000 Lt vertės santechnikos įrengimų komplektą - masažinę dušo kabiną „Jacuzzi Whirlpool Bath“, modelis „J-Dream TT 100 Sx“, VSDFV Klaipėdos skyriaus įsigytą iš AB „Klaipėdos apdaila“ pagal 1998 m. birželio mėn. įvykdytų darbų aktą Nr. 94, ir įkrovus minėtą masažinę dušo kabiną į VSDFV Klaipėdos skyriaus tarnybinį automobilį „Ford Tranzit“, valstybinis Nr. XXXXXXXX A. K. įvykdžius šį neteisėtą nurodymą, V. V., piktnaudžiaudamas tarnyba, pasisavino jo žinioje esantį VSDFV Klaipėdos skyriui priklausantį turtą - 17000 Lt vertės masažinę dušo kabiną „Jacuzzi Whirpool Bath“, modelis „J-Dream TT 100 Sx“, ir laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio mėn. iki 1999 m. liepos mėn. pabaigos, tardymo nenustatytomis aplinkybėmis, nugabeno minėtą masažinę dušo kabiną į savo sesers A. V. vardu registruoto pastato, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), patalpas, kurias jis kartu su A. V. tvarkė ir valdė pagal 1999 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį. Tokiu būdu V. V. sukėlė didelę žalą valstybės interesams, t.y. sumenkino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, kaip valstybės institucijos prestižą, diskreditavo VSDFV Klaipėdos miesto skyriaus vedėjo, kaip valstybės pareigūno vardą, bei VSDFV Klaipėdos miesto skyriui padarė 28094,29 Lt materialinę žalą, kurią ši įstaiga patyrė netekusi masažinės dušo kabinos „Jacuzzi Wbirpool Bath“.

Be to, V. V. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2001 m. kovo 7 d. iki 2001 m. balandžio 30 d., tardymo nenustatytoje vietoje atgaline data – 1999 m. sausio 12 d., surašė suklastotą oficialų dokumentą - pasaugos sutartį tarp VSDFV Klaipėdos skyriaus, atstovaujamo skyriaus vedėjo V. V. , ir pastato, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), savininkės V. P. įgalioto asmens V. V. , dėl vieno 19300 Lt vertės santechnikos komplekto pasaugos ir naudojimo, šiame dokumente surašytus tikrovės neatitinkančius duomenis ir faktus patvirtino savo, kaip VSDFV Klaipėdos skyriaus vedėjo, parašu ir kaip V. P. įgalioto asmens parašu, ir taip suklastojo šį oficialų dokumentą.

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas apeliaciniu skundu prašo nuosprendį pakeisti: V. V. už piktnaudžiavimą tarnyba pripažinti kaltu pagal LR BK 228 str. 2 d. ir nuteisti 3 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimo. LR BK 63 str. 1 d., 4 d. nustatyta tvarka šią bausmę subendrinti su kitomis nuosprendžiu paskirtomis už nusikaltimus, numatytus LR BK 183 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., bausmėmis iš dalies jas sudedant, ir paskirti galutinę subendrintą bausmę laisvės atėmimą 4 metams. Taikyti jo atžvilgiu 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 str. 1 d. 1 p., ir neatliktąją paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį sumažinti 1/3. Bausmę skirti atlikti pataisos namuose. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Kitas būtinas šio nusikaltimo sudėties objektyviosios puses požymis - svetimo turto pasisavinimas. Byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo teigti, kad jis minėtą turtą norėjo paversti savo nuosavybe. Be to, teisme neapklausta pastatų Neringoje, (duomenys neskelbtini), savininkė A. V., nes tik pastato savininkas gali teismui paaiškinti apie jam nuosavybės teise priklausančiuose pastatuose priklausantį turtą, jo judėjimą, naudojimą ir pan. Teismo išvada, kad V. V. buvo pastatų Neringoje, (duomenys neskelbtini), faktinis valdytojas nuo 1999 m. pradžios yra nepagrįsta, nes įgaliojimo suteikimas dar nereiškia, kad asmuo turintis įgaliojimą faktiškai valdo pastatą. Tai galima nustatyti tik išsiaiškinus, kaip šis įgaliojimas buvo realizuotas. Liudytoja V. P. nurodė tik keletą nesvarbių faktų kaip V. V. įgaliojimu naudojosi, o liudytoja A. V. tuo klausimu iš viso nebuvo apklausta. Apeliantas nurodo, kad po įvykusio skandalo VSDFV Panevėžio skyriuje, kur spaudoje buvo plačiai aprašyta, jog įrengtos pirtys, masažinės kabinos, valdyboje buvo pasitarimas, kur skyrių vadovams, kad vėl nekiltų bereikalingas triukšmas, buvo patarta sutvarkyti dokumentus, kad laikinai minėtų įrenginių skyriuose nebūtų. Kadangi turto pardavimui buvo būtina skelbti aukcionus, kas privestų vėl prie paviešinimo, buvo nuspręsta sudaryti pasaugos sutartį, kas ir buvo padaryta 1999 m. sausio 12 d. su V. P., po ko minėtoji dušo kabina buvo nuvežta pasaugoti į Juodkrantę pas V. P. Liudytojas A. G. paaiškino, kad po kilusio skandalo Panevėžyje, buvo sukviesti skyrių vedėjai ir jiems buvo nurodyta, kad ne pagal veiklos paskirti įgytas inventorius turi būti parduotas, perduotas laikinam saugojimui ar kaip nors kitaip įformintas, tačiau neturi būti skyriuose. Tai rodo, kad VSDF valdyboje pasaugos sutarties sudarymo faktas jau 1999 m. pradžioje buvo žinomas. Liudytojas A. K. parodė, kad žurnalistams aptikus ir sukėlus triukšmą dėl VSDFV Panevėžio skyriuje aptiktos pirties, 1998 m. spalio ar lapkričio mėn. V. V. jam nurodė minėtą masažinę kabiną išmontuoti, ką jie su B. ir padarė. Minėta kabina su treniruokliais buvo sudėti į automobili „Ford Tranzit“, kur ir kas išvežė, jis nežino. Tačiau teismas šio liudytojo parodymais remiasi tik iš dalies (kad išmontavo ir pakrovė, tačiau neanalizuoja jo parodymų - kodėl tai buvo daroma). Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad liudytojo teigimu, jis iš darbo buvo atleistas ir apelianto už blogą darbą nubaustas. Liudytojas B. paaiškino, kad įvykio metu jis buvo Sodros ūkio dalies vairuotoju ir jo tiesioginis viršininkas buvo V. Ž. . Jis nepamena, ar tai V. Ž., ar tai V. V. nurodymu jam grįžus iš nedarbingumo atostogų, masažinė dušo kabina buvo pakrauta vežant į Nidos skyrių kitas prekes, buvo nuvežta į Juodkrantę. Teisėjo pakartotinai paklausus kieno tai buvo nurodymas, atsakė, kad tikriausiai V. Ž., nes šis faktas skyriuje buvo žinomas 1999 m. sausio mėn. Teismas minėto liudytojo parodymų niekaip nevertino ir dėl jų nepasisakė, tačiau konstatavo, kad „Ta aplinkybė, kad masažinė dušo kabina buvo išmontuota ir išvežta poilsio t.y. nedarbo dieną, nepranešus kitiems asmenims, patvirtina kaltinamojo V. V. tyčios kryptingumą pasisavinti nors ir jam patikėtą, bet svetimą - valstybei priklausantį turtą“. Apeliantas pažymi, kad pats teismas, aprašydamas nusikalstamą veiką nurodė, kad laikotarpiu nuo 1999 m. balandžio mėn. iki 1999 m. liepos mėn. pabaigos tardymo nenustatytomis aplinkybėmis minėta masažinė dušo kabina buvo nugabenta adresu (duomenys neskelbtini), Neringoje, o jau motyvuojamoje dalyje teigia, kad ji buvo išvežta poilsio, t.y. nedarbo dieną. Tai buvo padaryta iškart po Naujųjų metų ir darbo dienomis. Tai parodo ir užpildytas kelionės lapas. Liudytoja V. P. parodė, kad 1997 m. vasario 12 d. ji pirko poilsinius pastatus (duomenys neskelbtini), Neringoje. 1997 m. balandžio 3 d. ji parašė įgaliojimą, pagal kurį minėtas patalpas pavedė tvarkyti V. V. . Jai dar būnant patalpų savininke (iki 1999 m. balandžio 21 d.) buvo sudaryta pasaugos sutartis dėl masažinės kabinos pasaugos. V. V. jai paaiškino, kad kilus triukšmui dėl Sodros skyriuose esančių pirčių, būtina laikinai pasaugoti Klaipėdos Sodros skyriui priklausančią masažinę kabiną. Minėta sutartis jos buvo pasirašyta iki ją atvežant. Jai esant savininkei ji pajungta ir naudojama nebuvo, nors sutartis to ir nedraudė. Iš daiktinių įrodymų apžiūros protokolo matyti, kad minėta masažinė kabina apžiūros vietoje buvo nepajungta. Liudytojai B., UAB „Plienas“ generalinis direktorius bei liudytojas J. G., UAB „Plienas“ darbų vykdytojas parodė, kad jų vadovaujamai bendrovei neteko montuoti ar prijungti prie sistemos kokios tai masažinės dušo kabinos. Teismas minėtų liudytojų parodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Liudytoja L. S. parodė, kad 2001 m. balandžio 30 d. ji savo tarnybiniame kabinete tarp dokumentų rado 1999 m. sausio 12 d. pasaugos sutartį. Apie tokią sutartį ji ankščiau nėra girdėjusi ir mačiusi. Tai, kad minėtos sutarties anksčiau nėra mačiusi, parodė ir liudytoja A. K. Tačiau minėtų liudytojų tokie parodymai nėra pagrindas teigti, kad pasaugos sutartis buvo suklastota ir parašyta atgaline data. Pažymėtina, kad minėtos liudytojos buvo pavaldžios V. V., taip pat ir V. Ž., todėl teismo motyvai, kad apeliantas nederino veiksmų su kuriuo tai darbuotoju, yra nepagrįsti, nes pavaldūs darbuotojai privalo pagal pareigybinę instrukciją savo veiksmus derinti su vadovu, o ne atvirkščiai. Tokiu būdu iš pateiktų liudytojų parodymų bei bylos aplinkybių matyti, kad tai, jog masažinė kabina išvežama ir kur ji išvežama bei kokiu tikslu, buvo žinoma Klaipėdos skyriaus darbuotojams. Liudytoja V. Ž. parodė, kad jai buvo žinomas dušo kabinos išvežimo faktas ir ji tai suprato kaip teisėtą veiksmą. Visa tai patvirtina apelianto parodymus, kad ji buvo išvežta ryšium su kilusiu triukšmu Panevėžio skyriuje ir šio išvežimo tikslas buvo laikinai pasaugoti, o ne ją pasisavinti. Visuma minėtų įrodymų patvirtina, kad minėtas turtas buvo išvežtas ne tikslu jį pasisavinti, kas yra būtina inkriminuojamo straipsnio nusikaltimo sudėčiai.

Dėl oficialaus dokumento suklastojimo liudytoja V. P. parodė, kad 1999 m. sausio 12 d. pasaugos sutarties neklastojo ir ji buvo sudaryta iki atvežant masažinę kabiną pasaugai. Byloje yra 1997 m. balandžio 3 d. V. P. įgaliojimas V. V. tvarkyti pastatus, todėl keistas kaltinimas, kad jis sutartyje pasirašė už V. P. Tą jis daryti galėjo ir tai nėra sutarties suklastojimas. Bylos medžiaga nustatyta, kad minėtą sutartį patvirtino ir pati V. P. savo parašu, kas nustatyta ekspertizės aktais. Nors liudytojos L. S. ir A. K. ir parodė, kad tokios sutarties jos anksčiau nebuvo mačiusios, tačiau tai nereiškia, kad tokios sutarties nebuvo. Iš 2002 m. sausio 17 d. Klaipėdos skyriaus STT skyriui rašto matyti, kad 1998-1999 m. laikotarpiu VSDFV Klaipėdos miesto skyriuje nebuvo vedami sutarčių registracijos žurnalai. Įsakymu paskirto atsakingo asmens už sutarčių registravimą nebuvo. Tiek tardyme, tiek teisme nebuvo apklausta Ž. M. , kuri tuo metu dirbo raštinės vedėja ir buvo atsakinga už dokumentų judėjimą ir perdavimą kitiems skyriaus padaliniams. Teismas, perkvalifikuodamas apelianto veiką į LR BK 300 str. 1 d. nurodė, kad jis suklastojo tikrą dokumentą, t. y. teismas nuosprendžiu pripažino, kad minėtas dokumentas yra tikras. Todėl nuosprendyje buvo padarytos išvados neatitinkančios bylos aplinkybių, remiamasi nepatikrintais ir neištirtais įrodymais, įrodymai yra abejotini. Be to, nuosprendyje teismas nemotyvuotai atmetė gynybos argumentus ir rėmėsi vien kaltinimo įrodymais, neapklausė svarbių liudytojų, netyrė aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bylos ištyrimui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. kovo 22 d. nutartimi išnagrinėjusi šiuos Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo ir nuteistojo V. V. apeliacinius skundus juos atmetė.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. gruodžio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 22 d. nutartį panaikino dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis V. V. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroro skundą atmesti, o prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, prokuroro skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. V. apeliacinis skundas atmetamas, o Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Teisėjų kolegijos nuomone nuteistojo skundžiamoje nuosprendžio dalyje apygardos teismo V. V. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra teisėtas, nes yra pri­im­tas ir su­ra­šy­tas lai­kan­tis bau­džia­mo­jo ir bau­džia­mo­jo pro­ce­so įsta­ty­mų. Šis nuosp­ren­dis taip pat laikytinas pagrįstu, nes jame pa­da­ry­tos iš­va­dos dėl nuteistojo skunde ginčijamų nustatytų faktinių aplinkybių, nustatytų nu­si­kals­ta­mų veikų sudėčių buvimo, kal­ti­na­mo­jo kal­tu­mo yra pa­grįs­tos iš­sa­miai ir ne­ša­liš­kai iš­tir­tais ir tei­sin­gai įver­tin­tais įro­dy­mais.

Motyvai dėl nuteistojo V. V. veikos kvalifikavimo pagal 2000 m Lietuvos Respublikos BK 228 str. 2 d. ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo

V. V. teismo nustatyto piktnaudžiavimo tarnyba ir turto pasisavinimo metu dirbo VSDFV Klaipėdos skyriaus vedėju. Kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos darbuotojai nepaisant jų darbo ir finansavimo specifikos, yra nusikaltimų valstybės tarnybai, tame tarpe ir 1961 m. LR BK 285 str. numatyto nusikaltimo subjektai, yra išaiškinta dar Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2000 m. kovo 8 d. konsultacijoje Nr. B3-142. Čia nustatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos darbuotojų baudžiamosios atsakomybės klausimai dėl veikų, padarytų einant tarnybą, sprendžiami vadovaujantis ne Valstybės tarnybos įstatymu, o 1961 m. BK 290 str. nuostatomis. Būtent šiame straipsnyje pateikiamas valstybės pareigūno ir valstybės tarnautojo sąvokų išaiškinimas. Valstybinio socialinio draudimo fondo darbuotojai yra nusikaltimų valstybės tarnybai subjektai. Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas yra valstybės biudžetas, nes jį tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Aktuali nagrinėjamam atvejui valstybės pareigūno sąvoka yra apibrėžta 1961 m. BK 290 str. 2 d. (1996 07 17 įstatymo Nr. 67-1597 redakcija). Tai yra asmuo, kuris dirbdamas valstybės valdžios, valdymo, savivaldos, teisėsaugos, valstybės kontrolės bei priežiūros ir joms prilygintose institucijose vykdo valdžios atstovo funkcijas arba turi administracinius įgaliojimus.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas kaltu V. V. padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 228 str., prilygino V. V. pareigybę valstybės tarnybai ir priėjo teisingos išvados, jog nusikaltimą nuteistasis padarė būdamas valstybės pareigūnu. Nepagrįstas nuteistojo apeliacinio skundo teiginys, jog apeliantas nebuvo valstybės pareigūnas, neatliko 1961 m. BK 290 str. 2 d. numatytų funkcijų, neturėjo administracinių įgaliojimų.

Administraciniai įgaliojimai įstatymų leidėjo išskirti į atskirą kategoriją norint apibrėžti ne šiaip asmenį, dirbantį valstybės tarnyboje, o atsakingą asmenį, administruojantį instituciją, tvarkantį jos vidaus reikalus bei užtikrinantį veiklos įgyvendinimą ir jai keliamų tikslų siekimą. Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis V. V., nusikaltimo darymo metu, t.y. nuo 1998 m. spalio 20 d. iki 1999 m. vasario mėn., eidamas VSDFV Klaipėdos miesto skyriaus vedėjo pareigas, dirbo kaip savarankiško VSDFV padalinio vedėjas, turėjo administracinius įgaliojimus. Faktinės aplinkybės nustatytos byloje rodo, kad nuteistasis V. V. vadovavo VSDFV Klaipėdos skyriaus visų jam pavaldžių struktūrinių padalinių veiklai, t.y. organizavo, planavo ir koordinavo viso skyriaus veiklą, turėjo įgaliojimus disponuoti skyriaus finansinėmis lėšomis, užsakyti ir apmokėti darbus, duoti nurodymus pagal pareigas pavaldiems asmenims, sudarinėti sutartis ir priimti įsakymus. Duomenys apie tai, jog nuteistasis V. V. turėjo administracinius įgaliojimus, yra įtvirtinti ir nusikaltimo darymo metu galiojusio Valstybinio socialinio draudimo fondo įstaigų nuostatuose (V.ž. 1995, Nr. 16-378), o būtent 10.5. ir 10.6. punktuose, yra numatytos Fondo valdybos teritorinių skyrių vedėjų funkcijos.

Tos aplinkybės, kad su V. V. nebuvo sudaryta rašytinė darbo sutartis, byloje nėra valstybės tarnautojo priesaikos, nėra aplinkybės įrodančios, kad jis nebuvo valstybės pareigūnas. Iš VSDFV teismui pateiktų dokumentų (t. 5. b. l. 160-165; 244-253) akivaizdžiai matyti, kad V. V. nusikaltimo darymo metu, t.y. nuo 1998 m. spalio 20 d. iki 1999 m. vasario mėn., dirbo būtent VSDFV Klaipėdos miesto skyriaus vedėjo pareigose.

Į apelianto teiginį, jog pirmosios instancijos teismas turėjo nurodyti kokios valstybės tarnybos įstatymo ar valdininkų įstatymo normos buvo pažeistos atsakytina tuo, jog pagal savo juridinę išraišką 1961 m. BK 285 str. 2 d. įtvirtinta teisės norma nėra blanketinė, kadangi ši norma nenukreipia tam tikro elgesio taisyklės ieškoti kitame teisės akte. Teismas šiuo atveju neprivalėjo ir negalėjo nurodyti konkrečius reikalavimus ar draudimus nustatančių teisės normų, kurios dėl piktnaudžiavimo tarnyba, galimai buvo pažeistos. Todėl nepagrįstas apelianto teiginys, jog dėl šios priežasties buvo suvaržytos jo teisės gynybą.

Baudžiamoji atsakomybė dėl piktnaudžiavimo galima tik nustačius nusikalstamos veikos padarinius – didelės žalos padarymą valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Nuteistojo argumentas, jog nebuvo padaryta didelė žala valstybės interesams, nes turtinė žala (dušo kabinos vertė) neviršijo 250 MGL dydžio atremiamas tuo, jog BK 228 str. 1 d. numatyta didelė žala yra suprantama ne vien kaip turtinė žala, tačiau kaip ir neturtinė žala. Nuosprendyje didelės žalos padarymas grindžiamas nurodant, kad „...tokiais veiksmais jis sumenkino VSDFV prestižą, diskreditavo VSDFV Klaipėdos miesto skyriaus vedėjo, kaip valstybės pareigūno vardą...“ Iš tokios apkaltinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies yra akivaizdu, kad šiuo atveju nesiremiama vien turinės žalos padarymu, o yra kalbama apie neturtinę žalą. V. V. diskreditavo svarbaus pareigūno – VSDFV Klaipėdos miesto skyriaus vedėjo pareigas, sumenkino šios institucijos prestižą bei kartu padarė dar ir turtinę žalą VSDFV Klaipėdos miesto skyriui.

Apeliantas ginčija ir veikos, numatytos 1961 m. LR BK 285 str. 2 d. atitikimą 2000 m. LR BK 228 str., nurodo, kad pastarosios veikos dispozicijoje neliko 1961 m. BK 285 str. 2 d. kvalifikuojančio požymio – savanaudiškų tikslų, todėl mano, kad naujojo įstatymo dispozicija yra griežtesnė, nes nebereikalauja dviejų nusikalstamumą nustatančių požymių – savanaudiškų tikslų ir didelės žalos valstybės interesams visumos.Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu įstatymo aiškinimu ir laiko, kad V. V. padaryta nusikalstama veika piktnaudžiavimas, numatytas 1961 m. LR BK 285 str. 2 d., pilnai atitinka 2000 m. BK 228 str. 2 d. numatytą nusikaltimo sudėtį. V. V. piktnaudžiavimas tarnyba buvo padarytas savanaudiškais tikslais ir tai atitinka 2000 m. BK 228 str. 2 d. numatytam požymiui – siekimui turtinės naudos. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistojo veiksmai atitinka ir 2000 m. BK 228 str. 2 d. sudėtį.

Tačiau prokuroro skunde pagrįstai atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs jog V. V. piktnaudžiavo tarnyba savanaudiškais tikslais ir tokiais veiksmais sukėlė didelę žalą valstybės interesams, t. y padarė veiką, atitinkančią nusikaltimo, numatyto 2000 m. LR BK 228 str. 2 d. objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, kažkodėl V. V. veiką kvalifikavo pagal LR BK 228 str. 1 d. Būtent BK 228 str. 2 d. esančioje normoje yra atspindimas veikos nusikalstamumą nustatantis ir kartu kvalifikuojantis – savanaudiškumas (turtinės naudos siekimas). Todėl, pirmosios instancijos teismui padarius išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių ir dėl to netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, neteisingai kvalifikavus V. V. nusikalstamą veiką, nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Pagal LR BK 228 str. 2 d. V. V. skirtina laisvės atėmimo bausmė artima sankcijos vidurkiui, nes būtent tokia bausmė atitinka padarytos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę. Atsižvelgiama į tai, kad lengvinančių ir sunkinančių nuteistojo atsakomybę aplinkybių nėra. Alternatyvi LR BK 228 str. 2 d. sankcijoje esanti bausmė atėmimas teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tikra veikla šiuo atveju, kolegijos manymu, neatliktų bausmės paskirties, numatytos 2000 m. LR BK 41 str. 2 d. V. V. inkriminuoti nusikaltimai, tame tarpe ir apeliacinės instancijos teismo inkriminuotas kvalifikuotas piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi nepatenka į 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo “Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį” amnestijos akte esantį nusikaltimų sąrašą, už kuriuos nuteistiems asmenims amnestija netaikoma. Bylos duomenys patvirtina, kad V. V. atitinka aukščiau minimo amnestijos akto 1 str. 1 d., 2 punkte numatytą amnestijos taikymo sąlygas: jis pirmą kartą yra nuteistas ir yra antros grupės invalidas. Todėl, apeliacinės instancijos teismui pakeitus vienos iš jam inkriminuotų veikų kvalifikaciją, V. V. taikomas minėto įstatymo dėl amnestijos 1 str. 1 d., 2 punktas ir nuo neatliktosios laisvės atėmimo bausmės dalies jis atleistinas.

Nuteistojo skundo atmetimo motyvai dėl nusikaltimų kvalifikuotų pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d ir BK 300 str. 1 d. įrodytumo ir šių nusikaltimų sudėties buvimo

Ši nuosprendžio dalis nuteistojo apeliaciniame skunde kritikuojama dviem aspektais: apeliantas mano, kad nėra jokių įrodymų, jog VSDFV turtas, masažinė dušo kabina buvo jo žinioje ir jis neatliko jokių šio turto pasisavinimo veiksmų, o tik esant kilusiai iniciatyvai iš VSDFV vadovų, pasaugos sutarties su V. P. pagrindu pergabeno ir teisėtai sudarytos pasaugos sutarties pagrindu saugojo šią dušo kabiną Juodkrantėje esančiuose poilsio namuose, kuriuos vėliau iš V. P. nupirko jo sesuo liudytoja A. V. .

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo ir iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 10 p., išaiškindamas „esančio kaltininko žinioje“ sampratą nurodė, kad šis specialaus subjekto požymis yra tuomet, kai kaltininkas dėl jo einamų pareigų turi teisę duoti savo pavaldiniams nurodymus, kaip panaudoti jiems patikėtą turtą. Senato nuomone prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai ar asmenys atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už tą turtą. Bylos duomenys rodo, kad V. V., būdamas VSDFV Klaipėdos skyriaus vedėju turėjo aukščiau apibrėžto subjekto požymius ir skyriaus turtas bei pasisavinta dušo kabina buvo nuteistojo žinioje. Apeliantas VSDFV Klaipėdos miesto skyriaus vedėjo pareigų buvo atleistas tik 2001 m. gegužės 7 d. VSDFV direktoriaus įsakymu Nr. K-85 (t. 5, b.l. 165). Iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. nutarimu Nr. 249 patvirtintų VSDFV įstaigų nuostatų 11 p. matyti, kad fondo valdybos teritoriniai skyriai buvo juridiniai asmenys turėjo antspaudą su Lietuvos valstybės herbu ir sąskaitas bankuose. Taip pat šie skyriai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatyta tvarka pasitikėjimo teise naudojo, valdė VSDFV turtą bei juo disponavo. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad už materialines vertybes skyriuje buvo atsakinga V. Ž., jo kaltės pasisavinus skyriui priklausantį turtą – masažinę dušo kabiną, nepaneigia. Iš bylos duomenų matyti, jog nors apeliantas nebuvo tiesiogiai sutarties pagrindu materialiai atsakingas už pasisavintą turtą, tačiau davė nurodymus dėl turto: jam vadovaujant skyriui masažinė dušo kabina už skyriaus lėšas buvo įgyta ir sumontuota, būtent jis davė nurodymus išmontuoti it išvežti dušo kabiną į poilsio namus, esančius Juodkrantėje (duomenys neskelbtini). Visa tai leidžia tvirtinti, kad apeliantas V. V., būdamas Klaipėdos skyriaus vedėjo pareigose, turėjo savo žinioje ir VSDFV Klaipėdos miesto skyriui priklausantį turtą, tame tarpe ir masažinę dušo kabiną.

Nuteistasis tvirtina, kad byloje esantys įrodymai neduoda pagrindo teigti, kad jis dušo kabiną norėjo paversti savo nuosavybe. Tačiau viso šios bylos teisminio nagrinėjimo proceso metu ištirti bylos duomenys leidžia daryti išvadą, kad dušo kabina buvo V. V. ne saugota, o pasisavinta. Kabinos saugojimo aplinkybės Juodkrantėje (duomenys neskelbtini), kolegijos manymu, yra dirbtinai sukurtos, kad pateisinti įvykusį svetimo turto pasisavinimo faktą.

Nuteistojo minima pasaugos sutartis, kurioje nurodyta, kad ji sudaryta 1999-01-12, tik 2001-04-30 atsirado ūkio dalies vedėjos liudytojos L. S. kabinete esančiame segtuve. Pats nuteistasis apie tokią palankią jam ir paaiškinančią svetimo turto atsiradimo jo sesers poilsio namuose aplinkybes pasaugos sutartį ikiteisminio tyrimo metu neminėjo, atsisakė duoti parodymus dėl jos sudarymo ir atsiradimo skyriuje aplinkybių. Priešingai negu teisminio nagrinėjimo metu jis ikiteisminio tyrimo metu 2001-03-06 d. apklausoje jis teigė, kad masažinė dušo kabina yra nupirkta iš jo asmeninių lėšų, savo naudojimui, šios kabinos įsigijimas nebuvo susijęs su kokiu nors statybos – remontų darbų vykdymu VSDFV Klaipėdos skyriuje, ar tai kokios nors abipusiai naudingos sutarties pasirašymu (3 t. b. l. 67). Liudytoja L. S. teismui paaiškino, kad iki 2001-04-30 ji tokios dušo kabinos pasaugos sutarties segtuve nematė ir yra įsitikinusi, kad jos nebuvo ir negalėjo būti, nes visus dokumentus į šį segtuvą ji segė pati. Liudytojos V. Ž. , J. M., net liudytoja, vyr. finansininkė A. K., kurios žinioje buvo visos sudaromos sutartys dėl skyriaus turto, patvirtino, kad dušo pasaugos sutarties skyriaus dokumentuose nėra mačiusios ir apie ją nėra girdėjusios. Pagrįstai pirmosios instancijos teismas nuosprendyje atkreipė dėmesį ne tik į sutarties atsiradimo skyriuje aplinkybes, bet ir į byloje nustatytą dušo kabinos neįtraukimo į skyriaus materialinių vertybių apskaitą faktą, konkrečias jos išmontavimo ir išvežimo poilsio dieną ir be jokio dokumento į Juodkrantę aplinkybes, sumontavimo ir patalpinimo poilsio namuose į gyvenamojo kambario vonios patalpas aplinkybes, pasaugos sutarties formos ir turinio ypatumus, į dokumentais ir liudytojų parodymais nustatytą faktą, kad poilsio namus (duomenys neskelbtini) Juodkrantėje pagal V. P. įgaliojimą faktiškai valdė pats V. V. .

Teismo nustatytų dušo kabinos pasisavinimo ir pasaugos sutarties suklastojimo aplinkybių nepaneigia ir apeliacinio proceso metu gynybos prašymu apklaustos liudytojos L. R. ir Ž. M. Jų parodymai apie pasaugos sutarties atradimo skyriaus raštinėje aplinkybes ir nunešimo į ūkio skyrių aplinkybes nerodo kažkokių reikšmingų ir teisinančių nuteistąjį aplinkybių, kurios prieštarautų kaltinime esančioms ir paneigtų nuosprendyje nurodytus V. V. kaltinančius duomenis. Pastebėtina, kad šių dviejų liudytojų parodymai apie pasaugos sutarties atsiradimo laiką, saugojimo raštinėje aplinkybes yra nekonkretūs ir prieštarauja aukščiau minimų kitų skyriaus darbuotojų parodymams.

Skunde minimiems bei liudytojos V. P. parodymams apie pasaugos sutarties sudarymo aplinkybes nuosprendyje yra duotas tinkamas įvertinimas.

Liudytoja A. V., V. V. sesuo, buvo apklausta apeliacinio proceso metu (t. 5 b. l. 180-181). Jos parodymai apie masažinės kabinos atsiradimo poilsio namuose Juodkrantėje aplinkybes yra nenuoseklūs. Liudytoja teismui tvirtino, kad dušo kabina poilsio namuose nebuvo sumontuota, pastatyta kambario kampe tuo tarpu iš jos parodymų patikrinimo vietoje 2001-03-09 protokolo ir fotonuotraukos ( 1 t. b. l. 102) akivaizdžiai matosi, kad dušo kabina yra vonios patalpoje.

Nei iš pirmos instancijos teismo apklausto liudytojo A. G. (t. 5. b. l. 10-11), nei iš apeliacinės instancijos teisme apklausto liudytojo V. K. parodymų neišplaukia nuteistojo skunde minimų aplinkybių, kad dušo kabina buvo iš Klaipėdos skyriaus išvežta vien tik dėl to, kad buvo VSDFV vadovybės nuspręsta, jog siekiant išvengti triukšmo, susijusio su Sodros skyriuose esančiomis pirtimis, buvo būtina laikinai pasaugoti Klaipėdos skyriui priklausančią masažinę kabiną kitoje vietoje. A. G. apklaustas teisme nurodė, kad kaip su ne darbui skirtu inventoriumi elgtis konkrečiai skyriams nebuvo davęs nurodymo, apie masažinę dušo kabiną, jos vežimą į poilsio namus Juodkrantėje jis nėra girdėjęs. Tokios pat skunde minimos aplinkybės apie būtinąjį dušo kabinos išvežimą neišplaukia ir iš liudytojo V. K. parodymų apeliacinės instancijos teisme.

Apygardos teismas tai pat pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis laikotarpiu nuo 2001 m. kovo 7 d. iki 2001 m. balandžio 30 d., tardymo nenustatytoje vietoje atgaline data – 1999 m. sausio 12 d., surašė suklastotą oficialų dokumentą - pasaugos sutartį tarp VSDFV Klaipėdos skyriaus, atstovaujamo skyriaus vedėjo V. V. , ir pastato, esančio Neringoje, (duomenys neskelbtini), savininkės V. P. įgalioto asmens V. V., dėl vieno 19300 Lt vertės santechnikos komplekto pasaugos ir naudojimo, šiame dokumente surašytus tikrovės neatitinkančius duomenis ir faktus patvirtino savo, kaip VSDFV Klaipėdos skyriaus vedėjo, parašu ir kaip V. P. įgalioto asmens parašu, ir taip suklastojo šį oficialų dokumentą. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad tai nebuvo vien sutartis sudaryta su pačiu savimi, o ant šios sutarties tikrai pasirašė ir V. P., nepaneigia šio oficialaus dokumento fiktyvių duomenų surašymo ir tokiu būdu jo suklastojimo. Suklastota sutartis, šiuo atveju laikytina svarbiu dokumentu, nes talpino reikšmingą faktą, klaidingai įrodantį faktiškai neįvykusią pasaugos sutartį, kuri buvo reikalinga nuslėpti padarytam turto pasisavinimui. Todėl kolegija laiko, jog V. V. veika šioje dalyje pagrįstai ir tinkamai kvalifikuota pagal 2000 m. LR BK 300 str. 1 d.

Motyvai dėl nuteistojo apeliaciniame skunde minimų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų

Kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui dėl apelianto minimos priežasties, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės 2000 m. BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas.

Iš V. V. 1961 m. BPK tvarka pareikšto kaltinimo neseka, kad apeliantas pasisavino turtą (dušo kabiną) dar turtui esant VSDFV Klaipėdos skyriuje, o ne kitur, nuvežus ją į poilsio namus Juodkrantėje. Kaltinimai dėl nusikaltimų, numatytų 1961 m. LR BK 285 str. 2 d. ir 275 str. 1 d. V. V. yra pateikti susietai, bendrai nurodant šių nusikaltimų požymius, aprašant veikų juridinius ir faktinius požymius kaip realiąją šių nusikaltimų sutaptį. Ir iš tokio kaltinimo formuluotės galima pilnai suprasti, kad dušo kabinos pasisavinimas buvo baigtas V. V. galint disponuoti pasisavintu turtu, o ne tam turtui dar esant VSDFV Klaipėdos skyriaus patalpose.

Nuteistojo baudžiamoji byla buvo tiriama pagal tuo metu galiojusio 1961 m. BPK reikalavimus ir baigus parengtinį tyrimą buvo surašyta kaltinamoji išvada. Ji atitiko 1961 m. BPK 230 str. numatytus reikalavimus. Aprašomojoje dalyje buvo išdėstyta bylos esmė, kaltinamojo padarytų nusikaltimų vieta, laikas, būdas, pasekmės ir kitos esminės aplinkybės bei įrodymai, kurie patvirtina nusikaltimų buvimą ir kaltinamojo kaltumą. Kaltinamosios išvados rezoliucinėje dalyje išdėstyta kaltinimo formulavimo esmė bei nurodyti baudžiamieji įstatymai, numatantys inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Skundo argumentai, jog 2002 m. birželio 20 d. surašyta kaltinamojo išvada (T. 3, b.l. 270-277) neatitinka tuo metu galiojusio 1961 m. redakcijos BPK 230 str. nuostatoms, yra paneigiami tuo, jog išties šiame dokumente, formuluojančiame V. V. kaltinimą ir jo ribas, yra išdėstyti visi tokio pobūdžio procesiniams dokumentams reikalaujami duomenys. Kaltinamosios išvados aprašomojoje dalyje išdėstyta bylos esmė, kaltinamojo padarytų nusikaltimų vieta, laikas, būdas, pasekmės ir kitos esminės aplinkybės bei įrodymai, kurie patvirtina nusikaltimų buvimą ir kaltinamojo kaltumą. Darytina išvada, jog ši kaltinamosios išvados dalis neprieštarauja 1961 m. redakcijos BPK 230 str. 3 d. nuostatoms. Kaltinamosios išvados rezoliucinėje dalyje, po anketiniais kaltinamojo duomenimis, išdėstyta kaltinimo formulavimo esmė bei nurodyti baudžiamieji įstatymai, numatantys tas nusikalstamas veikas. Kolegija, išanalizavusi surašytą kaltinamąjį aktą neranda priežasčių suabejoti šio dokumento neteisingumu, taip pat nenustatyta šio dokumento surašymo procedūrinių pažeidimų, kas žinomai galėjo suvaržyti kaltinamajam garantuotas teises.

Be to, apeliantas teigia, jog ir teismas suvaržė jo įstatymu garantuotas teises į gynybą, nes nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodė jam pareikštus kaltinimus pagal 1961 m. BK. Kolegijos nuomone apelianto šis teiginys taip pat nepagrįstas. Apeliantas parengtinio tyrimo metu buvo kaltinamas pagal 1961 m. BK 275 str. 1 d., 1961 m. BK 285 str. 2 d. ir 1961 m. BK 207 str. 1 d. Iš apygardos teismo 2002 m. rugpjūčio 27 d. nutarties matyti, kad apeliantas V. V. buvo atiduotas teismui pagal 1961 m. BK 275 str. 1 d., 285 str. 2 d. ir 207 str. 1 d. Kadangi pasikeitė baudžiamasis kodeksas, V. V. veikos nuosprendyje motyvuotai buvo perkvalifikuotos pagal naujuosius baudžiamumo prasme palankesnius nuteistajam baudžiamuosius įstatymus, atitinkančius jam pareikštus kaltinimus. Pirmosios instancijos teismas nei 1961 m. BPK 279 str., nei 2000 m. BPK 255 str. numatytų nagrinėjimo teisme ribų, nepažeidė.

Byloje yra Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo reikalavimas reikalaujantis tęsti procesą dėl svetimo turto pasisavinimo (T. 5, b.l. 3). Toks reikalavimas atitinka 2002-10-29 įstatymo Nr. IX-1162 44 str. reikalavimus ir buvo būtinas procesinis dokumentas, leidžiantis tęsti procesą. Teismas priimdamas tokį dokumentą ir atmesdamas V. V. reikalavimą suformuluoti naują kaltinimą pagal 2000 m. BK 183 str. 1 d., kolegijos manymu BPK reikalavimų nepažeidė.

Kolegija taip pat konstatuoja, kad nėra pagrindo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo, kadangi bylą išnagrinėjo šališkas pirmos instancijos teismas.

Apeliantas skunde nurodo, kad teismas buvo šališkas, nes jam be pagrindo teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pakeista kardomoji priemonė griežtesne, teismas pakeitė vieno posėdžio datą ir pakeitė jo pasirinktą gynėją, be to jam buvo neleista tinkamai pasinaudoti paskutinio žodžio teise, proceso pabaigoje teismas vilkino bylos nagrinėjimą.

Kolegijos manymu, nelaikytinas esminiu BPK pažeidimu ir nerodo teismo šališkumo teisminio nagrinėjimo pabaigoje byloje įvykęs kardomosios priemonės keitimas, kito gynėjo dalyvavimas keičiant V. V. kardomąją priemonę į griežtesnę (2004-03-19 teismo posėdis), skelbiant jo paiešką ( 2004-03-22 teismo posėdis) ir svarstant kardomosios priemonės pakeitimo pagrįstumo klausimą ( 2004-03-23 teismo posėdis). Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti V. V. buvo pakeista į suėmimą teismui padarius išvadą, kad V. V. pažeidė švelnesnės kardomosios priemonės - rašytinio pasižadėjimo neišvykti sąlygas. Šis klausimas teismo buvo svarstytas ir tokio sprendimo motyvai nurodyti byloje esančiose nutartyse. Byloje esantys dokumentai ir teismo priimtos nutartys atspindi, kad nuteistasis be teismo leidimo teisiamojo posėdžio išvakarėse išvyko iš savo gyvenamosios vietos į kitą vietovę sanatorinio gydymo tikslais. Pabaigęs anksčiau sanatorinį gydymą neinformavo teismo apie savo buvimo vietą, deklaruotoje vietoje nebuvo rastas. Teismas siekdamas BPK 119 str. numatytų tikslų – kaltinamojo dalyvavimo ir netrukdomo bylos nagrinėjimo teisme, įvertinęs bylos aplinkybes ir V. V. elgesį, pagrįstai ėmėsi baudžiamojo procesų įstatymų leistinų veiksmų. Nėra jokių duomenų, kad aukščiau minimų posėdžių metu teismo priimti procesiniai sprendimai, sąlygoti konkrečių bylos aplinkybių bei noro per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėti bylą, rodo pirmosios instancijos teismo šališkumą.

Neįžvelgiama ir tai, kad pats teismas vilkino bylos nagrinėjimą. Išties byla buvo nagrinėjama ilgą laiką: nuo 2002-09-26 iki 2004-04-02. Tačiau iš 19 teismo posėdžių, net 10 posėdžių neįvyko ne dėl teismo neveiklumo ar kitų priežasčių, o dėl V. V. ligos, jo prašymų tenkinimo bei jo gynėjo užimtumo. Pastebėtina, kad V. V. gydydavosi būtent teismo posėdžiui paskirtomis dienomis. Pavyzdžiui teismo posėdis buvo paskirtas 2002-10-30, o V. V. gydėsi nuo 2002-10-28 (t.4 b.l. 44), kitais metais teismo posėdis buvo paskirtas 2003-03-07, V. V. gydėsi 2003-03-03 iki 2003-03-10, (t. 4 b.l. 114), vėliau posėdis buvo paskirtas 2003-10-01, nuteistasis gydėsi nuo 2003-09-30 d. (t. 4 b.l. 173), posėdis buvo paskirtas 2004-03-09, V. V. nuo 2004-03-08 išvyko į sanatoriją. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad pats kaltinamasis V. V. vengė bylos teisminio bylos nagrinėjimo ir dirbtinai artino galimo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį šioje byloje. Kolegija pastebi, kad apeliacinio proceso metu, kai senatis yra jau neaktuali, V. V. nepraleido nei vieno teismo posėdžio.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismui paskyrus posėdį 2004-03-09 kaltinamasis V. V. į šį posėdį neatvyko, o jo gynėjas atsiuntė prašymą atidėti teismo posėdį dėl V. V. ligos ir pridėjo pažymą apie ginamojo gydymą ,,Pušyno kelias“ sanatorijoje Vilniuje laikotarpiu nuo 2004-03-08 iki 2004-03-27 (t. 5 b.l. 45-51, 59-62). Teismas 2004-03-09 posėdyje išties buvo numatęs surengti sekantį posėdį 2004-04-02, tačiau gavęs gydymo įstaigos dokumentus, kad V. V. iš sanatorijos išvyko anksčiau, pranešė jam ir jo gynėjui, kad posėdžio data pakeista ir byla paskirta nagrinėti 2004-03-19 (t. 5 b.l. 57). Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismo posėdžio data buvo pakeista nuteistajam nežinant.

Apeliantas skunde nurodo, kad dėl savo sveikatos būklės jis negalėjo tinkamai pasinaudoti paskutiniuoju žodžiu. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 5 b.l. 115) matyti, kad kaltinamasis 2004-04-02 posėdyje buvo ginamas jo pasirinkto gynėjo, jokių pretenzijų dėl savo sveikatos būklės nereiškė, išsakė savo nuomonę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, bei motyvuotai prašė jį išteisinti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad jis negalėjo pasinaudoti paskutinio žodžio teise.

Todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. balandžio 2 d. nuosprendį pakeisti.

V. V. nusikalstamą veiką iš 2000 m. LR BK 228 str. 1 d. perkvalifikuoti į 2000 m. LR BK 228 str. 2 d. ir paskirti jam bausmę, laisvės atėmimą 2 metams ir 6 mėnesiams.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo V. V. BK 63 str. tvarka.

Bausmę, paskirtą pagal 2000 m. LR BK 228 str. 2 d., vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d. ir 4 d., subendrinti su Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis pagal pagal LR BK 183 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. ir galutinę subendrintą bausmę V. V. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams.

Taikyti 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „ Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 1 str. 1 d., 2 p. ir V. V. nuo neatliktos laisvės atėmimo bausmės dalies atleisti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuteistojo V. V. apeliacinį skundą atmesti.