- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-23
- Bylos Nr.
- N-502-2060-09
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Kategorijos
- 42.22pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 28 d. nutarties V. K. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
2008 m. gegužės 23 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas; Institucija) įgaliotas pareigūnas V. K. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. ATV-6 (toliau – ir Protokolas) dėl administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 91 straipsnyje, padarymo.
Protokole nurodoma, kad V. K. 2008 m. gegužės 22 d. vadovavo kultūros paveldo objekto – Bernardinų vienuolyno ansamblio (vertybės kodas – G204KP) tvarkybos darbams (vienuolyno namo vidinio kiemelio fasadų kontraforsų restauravimo darbams), neturėdamas Departamento Vilniaus teritorinio padalinio išduoto leidimo restauravimo darbams.
Protokole pažymima, kad tokia veika V. K. pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 23 straipsnio 1 dalies 3 punktą (restauravimo darbai buvo vykdomi nesilaikant Lietuvos Respublikos kultūros ministro patvirtinto paveldo tvarkymo reglamento).
Žemesnės instancijos teismas
Institucija 2008 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. ATV-6 (toliau – ir Nutarimas) V. K. už administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 91 straipsnyje, padarymą skyrė administracinę nuobaudą – 3 000 Lt baudą.
Šalies argumentai
V. K. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas Nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Skunde V. K. paaiškino, kad nėra šio objekto statybos vadovas: jis yra darbų vykdytojas ir vykdė statybos vadovo nurodymus. Vertino, kad nepažeidė nei Lietuvos Respublikos statybos įstatymo, nei Lietuvos Respublikos paminklotvarkos įstatymo, nei poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Pažymėjo, kad vienuolyno vidiniame kiemelyje vykdė natūrinių tyrimų darbus, kuriems buvo išduotas leidimas, o ne tvarkybos darbus, kaip nurodoma Nutarime.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 28 d. nutartimi V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą ir Nutarimą paliko nepakeistą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Departamento įgaliotas pareigūnas 2008 m. gegužės 22 d. surašė faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktą (toliau – ir Aktas), kuriame konstatavo, jog uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė), neturėdama tam leidimo, vykdo kontraforsų griovimo darbus.
Šalies argumentai
Nustatė, kad viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) „Pranciškonų namai“ 2007 m. gegužės 28 d. vadovas su prašymu kreipėsi į Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėją prašydamas išduoti leidimą Bernardinų vienuolyno amsamblio bažnyčios ir choro patalpų palėpės su pietvakarių, šiaurės vakarų ir pietryčių bokštais, administracinių patalpų palėpės (vienuolyno pastato), bažnyčios rūsio, vidinio kiemelio ir vartų architektūros, konstrukcijų ir skiedinių tyrimams atlikti. Departamento Vilniaus teritorinio padalinio vedėjas 2007 m. gegužės 28 d. savo rezoliucija ant minėto prašymo patvirtino, kad tyrimų darbams Departamento Vilniaus teritorinis padalinys neprieštarauja.
Pažymėjo, kad ATPK 91 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, todėl būtina vadovautis Įstatymu, kultūros ministro 2007 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330 patvirtintu Paveldo tvarkybos reglamentu PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro paveldo tvarkyba“ (toliau – ir Reglamentas) ir kitais teisės aktais, kurių privalu laikytis atliekant tvarkybos darbus kultūros paveldo objekte.
Rėmėsi Įstatymo 2 straipsnio 4, 10, 29, 33, 34 ir 36 dalimis. Nukreipė į Reglamento III – ąjį skyrių. Rėmesi kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-259 patvirtintu Nekilnojamųjų kultūros vertybių atskleidimui reikalingų tyrimų duomenų apimties aprašu (toliau – ir Aprašas) ir pažymėjo, kad, pagal metodų poveikį nekilnojamosioms kultūros vertybėms, tyrimai skirstomi į neardomuosius ir ardomuosius tyrimus. Nukreipė į Įstatymo 18 straipsnio 1 ir 6 dalis ir akcentavo, jog tyrimai yra nekilnojamojo kultūros paveldo apskaitos, tvarkybos, pažinimo ir jo sklaidos pagrindas ir jog ardomieji tyrimai atliekami paveldo tvarkybos reglamentų nustatyta tvarka. Rėmėsi kultūros ministro 2005 m. balandžio 19 d. Nr. įsakymu ĮV-155 patvirtinto paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.04.01:2005 „Leidimų atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo taisyklės” (toliau – ir Taisyklės) 2 punktu.
Padarė išvadą, kad VšĮ „Pranciškonų namai”, Vilniaus Bernardinų istorinio-architektūrinio ansamblio valdytojui, buvo išduotas leidimas istorinės-meninės (architektūros), inžinieriniams-techniniams (konstrukcijų, statybinių medžiagų), neardomiesiems, t. y. taikomiesiems (teoriniams pažinimo) darbams atlikti; tyrimo stadija – žvalgomieji tyrimai. Konstatavo, jog nagrinėjamu atveju buvo viršyta tyrimų, kuriems buvo išduotas leidimas, apimtis. Laikėsi nuomonės, kad atlikti ardomieji (atidengimo) darbai patenka į Įstatyme pateikiamą restauravimo definiciją, nes nekilnojamosioms vertybėms atskleisti reikia atlikti ne tik istorinius, bet ir fizinius tyrimus. Nurodė, kad tokiems darbams atlikti, pagal Įstatymą ir Taisykles (2 priedas), yra būtina gauti atskirą leidimą, kuriame konkrečiai nurodoma, kokius tvarkomuosius paveldosaugos darbus leidžiama atlikti.
Laikėsi pozicijos, kad V. K. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 91 straipsnį buvo patrauktas teisėtai ir pagrįstai. Akcentavo, jog jis nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Institucijos nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus. Vertino, jog tai, kad V. K. vykdė Bendrovės direktoriaus J. M. nurodymus, neatleidžia jo nuo pareigos vykdyti teisės aktų reikalavimus. V. K. teismo posėdžio metu duotus parodymus vertino kritiškai, kaip gynybinę poziciją. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ir J. M., kuris yra administracinėn atsakomybėn patraukto asmens darbdavys, parodymus. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N17-1662/2006 ir 2007 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N1-702/2007) ir konstatavo, jog V. K. yra tinkamas subjektas ATPK 91 straipsnio prasme. Nukreipė į ATPK 14 straipsnio 1 dalį ir padarė išvadą, jog V. K. laikytinas pareigūnu. Tai patvirtina paskutinieji 2007 m. lapkričio 8 d. jo darbo sutarties pakeitimai, pagal kuriuos V. K. pareigos – statybos aikštelės statybos vadovas-viršininko pavaduotojas. Pirmosios instancijos teismas nenustatė V. K. administracinę atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Vertino, kad administracinė nuobauda V. K. buvo paskirta laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių.
III.
V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 28 d. nutartį ir administracinio teisės pažeidimo bylą jo atžvilgiu nutraukti.
Apeliaciniame skunde V. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį traktavo kaip pareigūną ATPK 14 straipsnio prasme. Pažymi, jog, kaip nurodoma statybos aikštelės vadovo pavaduotojo pareiginės instrukcijos Nr. 4 1 punkte, jis yra tiesiogiai pavaldus statybos aikštelės vadovui, direktoriui, kokybės klausimais – vadovybės atstovui kokybei, darbų saugos klausimais – darbų saugos inžinieriui. Teigia, kad nagrinėjamu atveju jis buvo paskirtas tik darbų vykdytoju ir jokių savarankiškų sprendimų nepriiminėjo. Nukreipia į Įstatymo 23 straipsnio 7 dalį ir pažymi, jog jis negali būti laikomas atsakingu už Bernardinų ansamblio tvarkomuosius statybos darbus, kadangi neturi tam reikalingo atestato. Tokį atestatą turi tik Bendrovės direktorius J. M.. Akcentuoja, jog jokiuose Bendrovės vidaus dokumentuose jam nėra nustatyta atsakomybė už Įstatymo nesilaikymą. Atkreipė dėmesį į tai, kad Institucijos atstovei atvykus į įvykio vietą, V. K. nebuvo, todėl tas faktas, jog jis vadovauja atliekamiems darbams, nebuvo ir negalėjo būti užfiksuotas. Taip pat nebuvo išreikalauta atitinkama pareiginė instrukcija. Taigi jokių duomenų, kad jis vadovavo darbams Bernardinų ansamblyje, nebuvo surinkta. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis non bis in idem principu. Vertina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės klausimo. Pažymi, kad Bendrovei buvo išduotas leidimas Bernardinų vienuolyno vidinio kiemelio natūriniams tyrimams atlikti. Taigi būtent tokie tyrimai, o ne į tvarkybos apibrėžimą įeinantys taikomieji tyrimai, ir buvo atliekami. Dėl šios priežasties papildomas leidimas nebuvo reikalingas. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar buvo pažeista saugoma (gotikinė) kontraforsų dalis. Teigė, kad Departamentas sudarė komisiją atliktos veikos pasekmėms įvertinti ir žalos buvimo ar nebuvimo faktui nustatyti, kuri priėjo prie išvados, jog žala aptariamam paminklui nebuvo padaryta, tačiau Institucija šią aplinkybę nuo teismo nuslėpė.
Atsiliepimas
Institucija atsiliepime į V. K. apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
Atsiliepime Institucija pažymi, kad V. K. į aptariamą objektą buvo paskirtas statybos darbų vadovu žodiniu pavedimu. Vertina, jog tai, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo yra atestuotas kaip statybos darbų vadovas ir dirbo minėtame objekte kaip statybos aikštelės vadovo pavaduotojas, reiškia, kad jam buvo paskirtos vykdyti organizacinės-tvarkymo pareigos ir jis turėjo pareigą užtikrinti, kad visi darbai būtų vykdomi laikantis teisės aktų reikalavimų. Taigi jis yra pareigūnas ATPK 14 straipsnio prasme. Laikosi pozicijos, jog apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis neturi Įstatymo 23 straipsnio 7 dalyje numatyto atestato, nepaneigia jo kaltės, netgi atvirkščiai, laikytina sunkinančia aplinkybe, nes jis, neturėdamas reikiamo atestato ir apie tai žinodamas, vykdė atitinkamas funkcijas. Teigia, kad V. K. kaltės forma yra tyčia. Pabrėžia, kad buvo atlikti ne tyrimo, bet mūro paruošimo restauravimo darbams darbai, kuriems, kaip numatyta Taisyklėse, yra būtinas leidimas. Akcentuoja, jog ATPK 91 straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra formali, todėl nėra svarbu, ar kilo kokios nors pasekmės, ar ne.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
V. K. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 91 straipsnį, kuriame numatyta, kad Įstatymo ar Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pažeidimas užtraukia įspėjimą arba baudą piliečiams nuo 500 iki 3 000 Lt ir baudą pareigūnams – nuo 3 000 iki 5 000 Lt.
Apeliantas nurodo, kad administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas nepagrįstai, nes tokio administracinio teisės pažeidimo jis nepadarė, be to, jo nuomone, ATPK 14 straipsnio 1 dalies prasme jis negali būti laikomas pareigūnu.
ATPK 91 straipsnio norma yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus. Nagrinėjamu atveju V. K. buvo pripažintas kaltu pažeidęs Įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 3 punkto, įtvirtinančio, jog kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams, reikalavimus.
Pacituota Įstatymo nuostata taip pat yra blanketinė, nukreipianti į kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus. Nagrinėjamu atveju yra aktualūs Reglamentas ir – tiek, kiek tai yra susiję su vykdytų tyrimų apimtimi, – Aprašas.
Įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje inter alia numatyta, kad ardomieji tyrimai atliekami paveldo tvarkybos reglamentų nustatyta tvarka bei kad leidimus ardomiesiems tyrimams išduoda Departamentas ir ir praneša apie tai savivaldybės paveldosaugos padaliniams.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007m. gegužės 28 d. Departamento Vilniaus teritorinis padalinys išdavė leidimą VšĮ „Pranciškonų namai” Bernardinų vienuolyno ansamblio architektūros, konstrukcijų ir skiedinių tyrimams atlikti (b. l. 4). Kaip nurodoma Aprašo 7.2 punkte, architektūros tyrimas priklauso istorinės-meninės raidos tyrimų grupei, o pagal to paties aprašo 7.3 punktą, konstrukcijų ir skiedinių tyrimas – inžinerinių-techninių tyrimų grupei. Kaip nurodo Aprašo 8.1 punktas, inter alia istorinės, meninės raidos ir inžineriniai tyrimai, atliekami taikant vizualinius, ultragarso ir kitokius medžiagos neardančius metodus, įvairių archyvinių dokumentų ir ikonografinės medžiagos bei nekilnojamųjų kultūros vertybių struktūrų (planinių, erdvinių, tūrinių irk t.), priskiriami neardomiesiems tyrimams, tačiau, pagal to paties aprašo 8.2 punktą, inžineriniai-techniniai tyrimai, kurių metu šurfais, perkasomis, gręžiniais, zondažais, atidengimais, mėginiais ir kitokiais būdais ardoma fizinė medžiaga, priskiriami ardomiesiems tyrimams.
Institucijos atstovė, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausa liudytoja (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 16 d. posėdžio protokolas (b. l. 22-24) laikėsi pozicijos, jog faktiškai atlikti darbai viršija pirmiau minėtame leidime numatytas tyrimo apimtis, tačiau, kaip matyti iš pirmiau pacituoto teisinio reguliavimo, konstrukcijų ir skiedinių tyrimai gali būti tiek ardomieji, tiek ir neardomieji, o minėtame leidime nėra detalizuojama atliktinų tyrimų apimtis, dėl ko negalima teigti, kad darbai buvo atliekami neturint tam reikalingo leidimo.
Kaip turi būti atliekami ardomieji mūro tyrimai, detalizuoja atitinkamos Reglamento nuostatos, inter alia 13 punktas, kuriame numatyta, kad nustatant konstrukcijų ir medžiagų fizines–mechanines charakteristikas, pirmiausia naudojami neardomieji tyrimo metodai; jeigu jų nepakanka – imami medžiagų bandiniai, kaip tai numatyta to paties reglamento 14-15.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, prie Akto pridėtų fotonuotraukų (b. l. 9-10) nepakanka, idant būtų galima konstatuoti, jog Bendrovės atlikti darbai neatitiko pirmiau nurodytų Reglamento nuostatų, o daugiau jokių įrodymų, kurie leistų daryti atitinkamas išvadas, nagrinėjamoje byloje nėra.
Pagal ATPK 256 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 256 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog įrodymai nustatomi inter alia eksperto išvada ir specialisto paaiškinimais, o to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad įrodymus renka, prireikus ekspertą ar spacialistą skiria pareigūnai, turintys teisę surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą, taip pat administracinio teisės pažeidimo bylą nagrinėjantis organas (pareigūnas).
Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad, siekiant bylą išspręsti teisingai, nagrinėjamu atveju yra tikslinga remtis specialiosiomis žiniomis ir, vadovaujantis ATPK 277 straipsnio nuostatomis, sužinoti paveldosaugos eksperto nuomonę, ar Bendrovės atlikti darbai atitiko atitinkamas Reglamento nuostatas. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino visų abejonių dėl to, ar apeliantas iš tiesų turi būti traktuojamas kaip pareigūnas ATPK 14 straipsnio 1 dalies prasme. Kaip matyti iš Departamento Vilniaus teritorinio padalinio leidimo atlikti tiriamuosius darbus Bernardinų vienuolyno ansamblyje, Bendrovėje tam įgaliotas buvo jos direktorius J. M., kuris, kaip galima spręsti iš į bylą pateiktų dokumentų (b. l. 49-51), tam atlikti turi ir reikiamą kvalifikaciją. Apeliantas tokios kvalifikacijos neturi (b. l. 52), taigi, pagal Įstatymo 23 straipsnio 7 dalį, neturi teisės vadovauti kultūros paveldo statinių tvarkomųjų statybos darbų projektams, tokiems darbams, projekto vykdymo priežiūrai, tokio statinio projekto ekspertizei, statinio statybos techninei priežiūrai. Be to, V. K. versija, kad jis nagrinėjamu atveju atliko ne statybos vadovo, o darbų vykdytojo pareigas, nagrinėjamoje byloje nebuvo galutinai paneigta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
V. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. liepos 28 d. nutartį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.