Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Artūro Ridiko, spręsdama nuteistojo D. R. gynėjo advokato Žilvino Kalinausko kasacinio skundo dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 21 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. gruodžio 11 d. nuosprendžių priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad tiek pirmos, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, priimdami nuosprendžius ir konstatuodami, kad D. R. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 4 dalyje, ir 182 straipsnio 1 dalyje, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 331 straipsnio 2 dalies, 255 straipsnio, 256 straipsnio pažeidimus, nukrypo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Teismas neteisėtai kriminalizavo susiklosčiusius civilinius teisinius santykius ir netinkamai pritaikė BK 182 straipsnio nuostatas. Kasatorius pažymi, kad D. R. negalėjo pats įvykdyti vagystės, nes kaltinime nurodytu metu buvo išvykęs atostogų į užsienį ir tai buvo nustatyta tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir bylos nagrinėjimo metu. Pirmosios instancijos teismas neteisėtai pakeitė kaltinimą D. R., nurodė faktines aplinkybes, kurių kaltinime net nebuvo nurodyta ir inkriminuota, apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė. D. R. buvo nuteistas už tai, kuo jis net nebuvo kaltinamas-tai vagystės imitavimu ir melagingu pranešimu apie vagystę. Nei jam, nei gynybai nebuvo suteikta galimybė pasiruošti, pasisakyti dėl pakeisto kaltinimo taip pažeidžiant jo teisę į gynybą. Taip pat teismai deklaratyviai pasisakė, kad D. R. veiksmuose nustatyta tyčia siekti savo naudai įgyti svetimą turtą - AB „Lietuvos draudimas“ 349,89 Eur dydžio išmoką. Ši išvada nėra pagrįsta visais byloje surinktais įrodymais, todėl yra neteisėta. Apie įvykį R. R. pranešė suklydimo įtakoje ir, vėliau pats išsiaiškinęs savo suklydimo priežastį, nuo jos savanoriškai atsisakė. D. R. veiksmuose nėra ir nebuvo jokių sukčiavimo ar apgaulės požymių parduodant pavarų dėžę pirkėjui B. S.. Tarp jų buvo susiklostę tik civiliniai teisiniai santykiai. D. R. neturėjo jokios tyčios apgauti pirkėjo, nes pirkėjas žinojo jo kontaktinius duomenis ir bet kada galėjo jį susirasti ir kreiptis į teismą dėl kilusio civilinio ginčo išsprendimo. B. S. iš D. R. be pagrindo priteista atlyginti 1100 Eur žalą, nes 1000 Eur vertės pavarų dėžė liko pas B. S..