Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-02-19 · Administracinė byla Nr. I-1449-394/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-02-19
Bylos Nr.
I-1449-394/2016
Teisminio proceso Nr.
3-64-3-00049-2015-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Jarūnė Sedalienė
Pareiškėjas
A. K.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1449-394/2016Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00049-2015-7Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. vasario 19 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėja Jarūnė Sedalienė,sekretoriaujant Janinai Morkūnienei,nedalyvaujant pareiškėjui A. K.,

nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. K. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (1 t., 2-6 b. l.) ir skundo papildymu (1 t., 65 b. l.), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Atsakovas, Šiaulių TI), 38 600 Lt (11 179,33 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas skunde ir skundo papildyme nurodė, kad ryšium su laisvės apribojimu buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo 2014-08-07 iki 2015-02-06, pažeidžiant galiojančius teisės aktus, perpildytose kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, asmens ir daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, jam nebuvo tinkamai suteikta medicininė pagalba. Kalinamas netinkamomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, t.y. dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (1 t., 6 b. l., 2 t., 3 b. l.).

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, atstovas į teismo posėdį neatvyko, pranešta tinkamai – teismo šaukimu (2 t., 4 b. l.), pateikė teismui atsiliepimus (1 t., 16-23 b. l., 2 t., 5-8 b. l.), kuriuose prašė skundą nagrinėti jam nedalyvaujant. Atsiliepimuose taip pat nurodė, kad su skundais nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstus. Paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo" 1.3 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas kamerose vienas arba su dar 3-8 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,28 iki 6,08 kv. m. Toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus, dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojamas į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje. Atsakovas pabrėžia, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis, Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv. m. ploto, bet tokia situacija nėra pastovi, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t.y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.

Atsiliepimas

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų nebuvo atlikta. Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 p. nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. LR Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 2 p. įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 patvirtinimo“ įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tik tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Atsakovas negali būti atsakingas už tai, kad įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas, susijusias su švaros ir tvarkos palaikymu kamerose. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus lėšų iš valstybės biudžeto.

Atsakovas nurodo, kad atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems visa asmens krata įstaigoje pareiškėjo buvimo ŠTI laikotarpiu buvo atliekama administracinės teritorijos pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpoje. Pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos normoms patikrinimų. Pareiškėjo teiginiai dėl šalčio ir purvo yra abstraktūs, netikslūs ir nepagrįsti objektyviais įrodymais, dėstomi remiantis subjektyviais pojūčiais, todėl jų teisingumo nėra galimybės įvertinti. Dėl šių priežasčių byloje negalima nustatyti neteisėtų atsakovo veiksmų ar neveikimo.

Atsakovas nurodo, kad Higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru (14 p.). Nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančiųjų asmenų. Nuo 2010 m. Šiaulių tardymo izoliatoriuje taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, pareigūnai išsiaiškina naujai atvykusios asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia nuteistojo (suimtojo) paskyrimo į gyvenamąją patalpą klausimą. Pareiškėjas jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis įstaigai nebuvo pateikęs, pats nenurodo galimai esąs nerūkantis, skundžiasi abstrakčiai – dėl tariamo rūkančiųjų ir nerūkančiųjų asmenų laikymo toje pačioje kameroje fakto. Pateikia asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI apklausos anketos kopiją, kurioje matyti, kad asmuo sutinka būti kameroje su rūkančiais asmenimis. Įstaiga teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė, nes pareiškėjas buvo laikomas nesant jokių jo pretenzijų dėl galiojančių tabako kontrolės įstatymo nuostatų įgyvendinimo.

Dėl Šiaulių TI veiksmų, pareiškėjui 2014-10-05 susižalojus, atsakovas nurodė, kad pastebėjus kameroje susižalojusį suimtąjį A. K. jis nedelsiant buvo nuvestas pas sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus, kurie po medicininės apžiūros nustatė suimtajam kairės pusės krūtinės priekinėje srityje bei kairio peties, kaklo ir veido nuplikimus. Paklausus, kokiomis aplinkybėmis jis patyrė šiuos kūno sužalojimus, A. K. atsakė, kad karštu vandeniu jį nuplikė suimtasis A. B.. Apie 14.44 val. į Šiaulių TI atvyko greitosios medicinos pagalbos ekipažas, kuris išvežė suimtąjį į Šiaulių ligoninę. Po medicinos darbuotojų apžiūros apie 16.00 val. suimtasis A. K. iš ligoninės buvo grąžintas į Šiaulių TI. Apie A. K. kūno sužalojimus buvo informuota prokuratūra bei Šiaulių TI Kriminalinės žvalgybos skyriuje pradėtas tyrimas. Tyrimo metu nustatytos šio nelaimingo atsitikimo aplinkybės, A. K. nurodė, kad jokių pretenzijų jį nuplikusiam asmeniui jis neturi, jam išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nenustačius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, buvo nutarta atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjo sužalojimų. Pareiškėjui buvo tinkamai suteikta pirmoji pagalba panaudojant turimas priemones ir iškviesta greitoji pagalba, pareiškėjas konvojuotas į ligoninę, jam paskirtas ambulatorinis gydymas. Pareiškėjas pageidavo būti nukreiptas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę tolimesniam gydymui, todėl 2014-10-07 jis buvo ten konvojuotas. Iš ligoninės pareiškėjas grįžo 2014-10-16, pareiškėjui buvo rekomenduotas gydymas – tęsti perrišimus ir tepti tepalu, kuris buvo duotas pareiškėjui į rankas. 2014-10-07 pareiškėjas pateikė prašymą leisti įsigyti iš laisvėje esančių asmenų gydančio gydytojo paskirtus ir rekomenduojamus vaistus bei medicinos prekes, prašymas patenkintas, pareiškėjas įsigijo tepalą „Sulfargin“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo suteikta tinkama medicininė pagalba, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą

Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Atsakovas prašo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas dalinai.

Pareiškėjas A. K. nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pažymi, kad ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, jog administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Vadovaujantis šio straipsnio 4 dalimi, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnio prasmę konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LR ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-1527/2012).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu siekia, jog jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, būtų priteistas 38 600 Lt (11 179,33 Eur) neturtinės žalos atlyginimas už laikotarpį nuo 2014-08-07 iki 2015-02-06, neturtinę žalą iš esmės grindžia tuo, kad kamerose buvo laikoma daugiau asmenų, nei yra galima pagal galiojančius teisės aktus, sąlygos kamerose neatitiko higienos normų reikalavimų, jam nebuvo tinkamai suteikta medicininė pagalba.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Iš byloje esančios 2016-02-03 pažymos Nr. 60/09-4288 (1 t., 153-158 b. l.) matyti, kad pareiškėjas A. K. Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2014-08-07 iki 2015-02-06 ir nuo 2015-06-30 iki 2015-08-04. Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014-08-07 iki 2015-02-06, ir taip nustato savo skundo ribas, todėl teismas vertina pareiškėjo laikymo sąlygas per pareiškėjo nurodytą laikotarpį.

Pareiškėjas per ginčo laikotarpį Šiaulių TI buvo laikomas viso 177 dienas. Pareiškėjas kameroje Nr. 93 buvo laikomas nuo 2014-08-07 iki 2014-10-08 ir nuo 2014-10-21 iki 2015-02-06 su dar 2-7 asmenimis ir vienam asmeniui teko nuo 2,27 iki 6,07 kv. m., ir kameroje Nr. 82 – nuo 2014-10-16 iki 2014-10-21 su dar 4 asmenimis ir jam teko 4,57 kv. m.

Taigi iš pateiktos pažymos matyti, kad 106 dienas pareiškėjui tenkanti gyvenamojo ploto norma atitiko minimalius reikalavimus, 60 dienų pareiškėjui pastoviai teko mažiau negu 3,6 kv. m. kameros ploto, o 11 dienų pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš pateiktos pažymos tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas šiomis dienomis nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, nėra galimybių, atsakovas pateikė duomenis tik apie kamerose buvusių asmenų skaičių ryte 7.30 val. ir vakare 19.30 val., todėl pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai (LVAT 2014-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1469/2014) ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu pareiškėjas 71 dieną (60+11) buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, sanitariniu mazgu (1 t., 26-27 b. l.), teismas sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas tam tikrais laikotarpiais buvo per mažas ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matosi, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014-12-16 patikrinimo metu (2015-01-13 patikrinimo aktas Nr. EP-5 – 1 t., 196-199 b. l.) patikrino ir kamerą Nr. 93, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014-08-07 iki 2014-10-08 ir nuo 2014-10-21 iki 2015-02-06. Patikrinimo metu atlikti santykinio drėgnumo, oro temperatūros, oro judėjimo greičio ir dirbtinio apšvietimo matavimai, kameroje Nr. 93 nustatyta per didelė santykinė oro drėgmė, per mažas oro judėjimo greitis, higienos normos reikalavimų neatitinkanti dirbtinė apšvieta (Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 22 p., 26 p. pažeidimai), kamera remontuotina, kameroje grindys betoninės (HN 76:2010 62 p. pažeidimas). Įvertinęs šiuos įrodymus, teismas daro išvadą, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių tardymo izoliatoriaus) pareigūnai laikė pareiškėją kameroje Nr. 93, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir dėl asmens apžiūros atvykstant ir išvykstant į / iš Šiaulių TI. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 145.1 p. numatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems visa krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos. Instrukcijos 146 punktas detaliai numato visą procedūros atlikimo tvarką: visa asmens krata atliekama atskiroje patalpoje, prieš kratą pasiūloma atiduoti daiktus, kuriuos suimtiesiems ir nuteistiesiems turėti draudžiama, po to nurodoma suimtajam (nuteistajam) paeiliui nusiimti kepurę (skarelę), nusiauti avalynę, nusirengti drabužius iki apatinių baltinių, šie daiktai įdėmiai apžiūrimi ir apčiupinėjami. Iš byloje esančio 2014-10-03 visuomenės sveikatos centro patikrinimo akto Nr. 406 (1 t., 29-32 b. l.) matosi, kad 2014 m. rugsėjo 25 d. patikrinimo metu nustatyta, jog išvykstančiųjų apžiūros patalpos tvarkingos, kitų duomenų apie kratų atlikimo patalpas ir sąlygas jose byloje nėra, taigi byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad kratos atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis, be to, pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, pareiškėjas nenurodė, kad būtent jo apžiūra buvo atlikta netinkamomis sąlygomis, kada tai buvo padaryta, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui atvykstant/išvykstant iš Šiaulių TI kratos buvo atliekamos pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūkantieji ir nerūkantieji asmenys laikomi kartu, tai žemina asmens orumą. Pažymėtina, kad nei Bausmių vykdymo kodekso, nei Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir nuteistųjų izoliavimą, nenumato, kad nerūkantys asmenys turi būti izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, taigi toks skirstymas į kameras Suėmimo vykdymo įstatyme ir Bausmių vykdymo kodekse neįtvirtintas. Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos Nr. HN76-2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, 14 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovas nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje, įgyvendinant Lietuvos higienos normos HN76-2010 nuostatas, asmenys jų raštišku pareiškimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų, Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai į tardymo izoliatorių atvykusio asmens žalingus įpročius (asmuo raštu nurodo, jei pageidauja būti paskirtas į rūkančiųjų kamerą) ir vadovaudamiesi gauta informacija sprendžia suimtojo (nuteistojo) paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Pakitus suimtojo (nuteistojo) įpročiams, jis rašytiniu prašymu administracijai perkeliamas į rūkančiųjų/nerūkančiųjų gyvenamąją patalpą. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2014-09-25 atlikęs periodinį visuomenės sveikatos saugos patikrinimą Šiaulių TI, taip pat nustatė, kad rūkantys ir nerūkantys asmenys apgyvendinami atskirose kamerose pagal užpildytus prašymus, kuriuos suimtieji pildo atvežus juos į laisvės atėmimo vietą (1 t., 29-32 b. l.). Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas, buvo rūkoma, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis pats yra nerūkantis, o 2014-08-08 užpildė Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių TI, apklausos anketą, kurioje nurodė, kad sutinka būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis (1 t., 28 b. l.). Iš byloje esančios asmens sveikatos istorijos kopijos taip pat matosi, kad pirminės gydytojų apžiūros metu 2014-08-08 pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė rūkymą (1 t., 44 b. l.). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjo įpročiai pasikeitė ir kad jiems pasikeitus jis būtų raštu prašęs perkelti jį į nerūkančiųjų kamerą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra jokio pagrindo konstatuoti neteisėtus Šiaulių TI pareigūnų veiksmus, ir kad pareiškėjas dėl rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymo kamerose galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas, tikslindamas savo skundą, nurodė, jog jam susižalojus nebuvo pilnai suteikta medicininė pagalba, jis tris paras buvo laikomas be Šiaulių ligoninės priėmimo skyriaus rekomenduojamų vaistų, kad galėtų gydytis žaizdas, vaistus buvo priversta atnešti jo giminaitė, dėl tokių veiksmų jis patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus dėl visam gyvenimui likusių randų (65 b. l.).

LR teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 102 p. nurodyta, kad pirmąją medicinos pagalbą suimtajam ūmios gyvybei pavojingos ligos arba nelaimingo atsitikimo atveju privalo nedelsdami suteikti tardymo izoliatoriaus darbuotojai. LR sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. Nr. V-208 įsakymu patvirtinto Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto (toliau – Tvarka) 1 p. numatyta, kad būtinajai medicinos pagalbai priskiriama pirmoji medicinos pagalba ir asmens sveikatos priežiūros įstaigose (teikiančiose ambulatorines ir/ar stacionarines paslaugas) teikiama skubi medicinos pagalba, o 7 p. nurodyta, kad pirmoji medicinos pagalba – tai svarbiausi tikslingi veiksmai, skirti padėti kitų ar savo sveikatai bei gyvybei, panaudojant turimas medicinos ir/ar kitokias priemones bei medžiagas, iki nukentėjusiajam/pacientui bus pradėta teikti skubioji institucinė medicinos pagalba arba paciento būklė taps normali, arba bus konstatuota jo mirtis.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad 2014-10-05 apie 14.30 val. kameroje Nr. 93 pareiškėjas A. K. nelaimingo atsitikimo metu buvo nuplikytas verdančiu vandeniu. Išgirdęs iš kameros sklindantį triukšmą, prižiūrėtojas pareiškėją nedelsiant nuvedė į Šiaulių TI Sveikatos priežiūros tarnybą, kur jis buvo apžiūrėtas, jam konstatuotas kairės pusės krūtinės, kairiojo peties, kaklo ir veido nuplikymas (1 t., 99, 100, 128-130, 135 b. l.). Pareiškėjui nedelsiant buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba (14.44 val.) ir jis išvežtas į Šiaulių ligoninę, kur jam 15.20 val. suteikta medicininė pagalba, paskirtas ambulatorinis gydymas ir vaistai, kuriais jis buvo gydomas (1 t., 134-135 b. l.). Pareiškėjui pageidaujant, 2014-10-07 jis buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kur buvo gydomas iki 2014-10-16 (1 t., 131-136 b. l.). Išrašant iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareiškėjui buvo skirti vaistai – tepalas „Sulfargin“, epikrizėje nurodyta, kad tepalas pareiškėjui įduotas „į rankas“ (1 t. 136 b. l.). 2014-10-07 pareiškėjas parašė prašymą leisti įsigyti iš laisvėje esančių asmenų gydančio gydytojo paskirtus ar rekomenduojamus vaistus, jam buvo leista tai padaryti ir jis vaistus gavo (1 t., 137 b. l.). Iš pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje padarytų įrašų matosi, kad pareiškėjas, grįžęs 2014-10-16 iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės nusiskundimų medikams dėl patirto nudegimo neturėjo (1 t. 56-58 b. l.). Įvertinęs išdėstytas aplinkybes, teismas laiko, kad pirmoji medicininė pagalba Šiaulių TI pareiškėjui buvo suteikta tinkamai, o dėl, jo nuomone, netinkamo ar nekokybiško gydymo (paskirtų ne tokių vaistų) pareiškėjas turėtų kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Atsižvelgus į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (71 diena), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, sukelia dvasines kančias, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą aukščiau aptartomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą. Tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, pareiškėjo laikymas kamerose, neatitinkančiose, higienos normų reikalavimų, sukėlė pareiškėjui nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Šiaulių TI administraciją su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau jos nebuvo pagerintos (1 t., 159-169 b. l.). Kita vertus, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą, kas sudarytų net po 157,45 Eur už kiekvieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma kito, pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taigi teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kuomet Šiaulių TI kalinamiems asmenims už vieną kalinimo netinkamomis sąlygomis dieną yra priteisiamas vidutiniškai apie 9 Eur neturtinės žalos atlyginimas (2015 m. gruodžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2474-520/2015, 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, 2016 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2588-624/2015), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 650 Eur. Todėl pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 650 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 5 p. teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 650,00 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Spendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.

Teisėja Jarūnė Sedalienė