Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Edvardo Sinkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuotais 137 680 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčiu, 44 456,87 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio delspinigiais ir 41 304 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio bauda, nurodė, kad iš jo nepagrįstai reikalaujama įrodyti, jog jam 2001 m. pinigus pervedusios užsienio kompanijos buvo susijusios su D. I., nes tai viršija jo kaip fizinio asmens galimybių ribas. Atsakovas, laikydamas, kad teisingam ir objektyviam sprendimui priimti būtina nustatyti pinigus pervedusių užsienio kompanijų ryšius su paminėtu asmeniu, turėjo priimti Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodytą sprendimą – pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Teigė, kad įrodyti mokesčių įstatymų pažeidimą yra mokesčių administratoriaus pareiga, todėl mokesčių įstatymų pažeidimas galėjo būti konstatuotas tik atsakovui įrodžius, kad Ž. B. išduoti 2001 m. gruodžio 12 d. pakvitavimas ir 2001 m. gruodžio 4 d. įgaliojimas paimti pinigus yra negaliojantys, o nenuginčijus šių sandorių teismine tvarka atsakovas negali laikyti, jog mokesčių įstatymų pažeidimas yra įrodytas. Pažymėjo, kad motyvas, jog D. I. pats galėjo atsiimti pinigus, grindžiamas prielaida, kuri neturi jokios įrodomosios vertės. Pareiškėjas paaiškino, kad su D. I. susipažino 2001 m., dirbdamas tarptautiniuose pervežimuose, jis atstovavo Sankt Peterburge registruotai firmai ,,Kalevala“. 2001 m. kovo 4 d. su D. I. sudarė sutartį, pagal kurią jis įsipareigojo nupirkti Lietuvos nacionalinės vežėjų asociacijos ,,Linava“ nare esančią veikiančią transporto įmonę bei krovininius automobilius, o D. I. įsipareigojo avansu pervesti 190 000 JAV dolerių į jo nurodytas banko sąskaitas. Vykdant sutarties įsipareigojimus nuo 2001 m. kovo 13 d. iki 2001 m. lapkričio 14 d. iš užsienio kompanijų jam buvo pervesta 70 400 JAV dolerių, arba 281 600 Lt, be to, ir į I. K. sąskaitą iš užsienio kompanijų buvo pervesta 101 700 JAV dolerių, arba 406 800 Lt, kuriuos šis jam atidavė. Tačiau dar nepasibaigus 2001 m. kovo 4 d. sudarytos sutarties terminui D. I. pareikalavo, kad visi pinigai būtų jam grąžinti, ir 2001 m. gruodžio 12 d. jis tuos pinigus perdavė Ž. B. Pastarasis yra D. I. įgaliotas atstovas, todėl atsižvelgiant į Civilinio kodekso (CK) 2.133 straipsnio 2 dalį civilinės teisės požiūriu Ž. B. jam išduotas pakvitavimas prilygsta kreditoriaus pareiškimui, jog prievolė nebeegzistuoja (CK 6.129 str.). Šis pakvitavimas vertintinas kaip vienašalis sandoris (CK 1.63 str. 3 d.), todėl turi būti laikomas galiojančiu, kol nėra nuginčytas. Teigė, jog tai, kad įgaliojimą išdavė ne D. I. asmeniškai, o OOO ,,Kalevala“, kurios savininkas ir direktorius 2001 m. buvo D. I., byloje neturi esminės reikšmės. Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis mokestį administruojančias institucijas įpareigoja vadovautis turinio viršenybės prieš formą principu, kuris galioja ir atgal, todėl Mokestinių ginčų komisija turėjo pripažinti, kad 172 100 JAV dolerių grąžinimas D. I. yra įrodytas. Pareiškėjas pažymėjo, kad nesuprantama, kodėl Ž. B. nepripažįstamas realiai egzistuojančiu asmeniu, nors tai įrodo 2001 m. gruodžio 12 d. pakvitavimas, nes jame nurodyti paso duomenys ir yra jo parašas, o tai, ar jis nurodytą dieną atvyko į Lietuvą, ar Lietuvoje buvo ilgesnį laiką, teisėtai ar neteisėtai kirto Lietuvos sieną, jam nežinoma. Teigė, jog Mokestinių ginčų komisija nepagrįstai pasitenkino atsakovo atliktu paviršutinišku D. I. ir Ž. B. buvimo vietos tyrimu ir Rusijos Federacijos federalinės ekonominių ir mokestinių nusikaltimų tarnybos Vyriausiosios mokestinių nusikaltimų valdybos atsakymu, nes tai, kad šių asmenų buvimo vietos nepavyko nustatyti, nereiškia, jog jie realiai neegzistuoja. Pabrėžė, kad nurodytų aplinkybių pagrindu Mokestinių ginčų komisija turėjo pagrindą atleisti jį nuo baudos ir delspinigių pagal Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Iš bylos matyti, kad dėl pareiškėjui 2001 m. pervestų į banko sąskaitą pinigų gavimo fakto buvo atlikti du jo mokestinės veiklos patikrinimai: 2003 m. lapkričio 3-7 d., kurio pagrindu buvo surašytas 2003 m. lapkričio 7 d. patikrinimo aktas Nr. 35-03-45-33, ir 2004 m. vasario 19 d. – rugpjūčio 6 d. (įskaitant sustabdymo laikotarpį), dėl kurio buvo surašytas šioje byloje nagrinėjamas 2004 m. rugpjūčio 6 d. patikrinimo aktas Nr. 35-04-31-15. Kolegija pažymi, kad abiejų šių patikrinimų metu neginčijamai buvo nustatytas faktas, jog pareiškėjo bei I. K. vardu įvairių užsienio kompanijų nuo 2001 m. kovo 13 d. iki 2001 m. gruodžio 6 d. parvesti pinigai – iš viso 172 100 JAV dolerių - tiesiogiai iš pareiškėjo banko sąskaitos bei per minėtą I. K. buvo gauti pareiškėjo. Ši bylai reikšminga aplinkybė nebuvo ir nėra ginčijama viso šios mokestinės bylos nagrinėjimo metu, todėl ABTĮ 86 straipsnio taikymo požiūriu laikytina nustatyta.

Iš bylos taip pat matyti, kad nagrinėjamo mokestinio ginčo esmė yra aplinkybė, ar šie pinigai (172 100 JAV dolerių, arba 688 400 Lt) laikytini pareiškėjo pajamomis jų gavimo metu galiojusio Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo (2000 m. liepos 11 d. įstatymo Nr. VIII-1813 redakcija ir 2001 m. liepos 10 d. įstatymo Nr. IX-438 redakcija) taikymo prasme. Šios bylai reikšmingos aplinkybės aiškinimas sietinas su įrodinėjimo taisyklių mokestiniame ginče, nustatytų Mokesčių administravimo įstatyme, taikymu. Todėl nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka yra būtina patikrinti ją šių taisyklių laikymosi aspektu.

Kolegija pažymi, jog minėtų pinigų gavimo faktinės aplinkybės: tai, kad pinigai buvo siunčiami į nurodytas banko sąskaitas ne pareiškėjo kontrahento pagal aukščiau nurodytą 2001 m. kovo 4 d. sutartį Nr. 1 (kurią vykdant, pareiškėjo teigimu, buvo atlikti nurodyti pervedimai), o šioje sutartyje nenurodytų užsienio kompanijų; tai, kad nurodytuose pervedimuose nėra nurodytas jų atlikimo pagrindas (minėta 2001-03-04 sutartis), Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo nuostatų dėl pajamų deklaravimo ir jų apmokestinimo taikymo prasme yra pakankamos daryti pagrįstą prielaidą, jog nurodyta suma yra pareiškėjo apmokestinamos pajamos. Todėl atlikęs patikrinimą mokesčių administratorius turėjo pakankamą pagrindą apskaičiuoti pareiškėjui atitinkamą fizinių asmenų pajamų mokestį bei su šiuo mokesčiu susijusias delspinigių ir baudos sumas, o, mokestiniam ginčui atsiradus, (vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 67 str. 2 d.) įrodinėjimo našta (įrodyti, kad gauta suma nėra pareiškėjo apmokestinamos pajamos) atitenka pareiškėjui.

Kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas, įrodinėdamas, jog minėta suma nėra jo apmokestinamos pajamos, pateikė mokesčių administratoriui minėtą 2001 m. kovo 4 d. sudarytą tarp jo ir Rusijos piliečio D. I. sutartį (pagal kurią pareiškėjas už D. I. avansu pervestą 190 000 JAV dolerių sumą įsipareigojo nupirkti pastarajam veikiančią transporto įmonę ir krovininius automobilius-vilkikus su priekabomis); taip pat Rusijos piliečio Ž. B. jam (pareiškėjui) 2001 m. gruodžio 12 d. išduotą pakvitavimą (pagal kurį Ž. B., nurodydamas, kad veikia D. I. pavedimu, patvirtino, jog gavo iš pareiškėjo 172 100 JAV dolerių sumą), bei kitus jo teiginius apie minėtų Rusijos piliečių sąsają su ginčo pinigais patvirtinančius įrodymus. Šioje situacijoje būtina pažymėti, kad išvardintų aplinkybių reikšmę mokestiniam ginčui pripažino ir mokesčių administratorius (trečiasis suinteresuotas asmuo). Tai matyti iš pastarojo 2004 m. sausio 19 d. sprendimo Nr. 17-2-19, kuriame tai buvo konstatuota ir kuriuo Gyventojų aptarnavimo tarnybai buvo pavesta atlikti papildomą tikrinimą (Mokestinių ginčų komisijos byla, b. l. 118-119).

Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių administratoriui visus dokumentus (ne valstybine kalba įformintų dokumentų autentikuotus vertimus į valstybinę kalbą) ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą; nurodytų dokumentų ir įrodymų nepateikęs mokesčių mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti (nurodant svarbias priežastis) buvo nurodyta pateiktame mokesčių mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo pateiktus dokumentus ir įrodymus. Šioje normoje mokesčių mokėtojui nustatyta pareiga pateikti turimus įrodymus centriniam mokesčių administratoriui (vertinant ją iš mokesčių mokėtojo pozicijos) reiškia, kad mokesčių mokėtojas turi teisę pateikti papildomus įrodymus mokestinį ginčą nagrinėjančiam centriniam mokesčių administratoriui, o pastarasis privalo priimti bei įvertinti šiuos naujai (papildomai) pateiktus įrodymus.

Iš pridėtos Mokestinių ginčų komisijos bylos matyti, kad šio mokestinio ginčo nagrinėjimo metu atsakovas pranešė pareiškėjui, jog 2004 m. lapkričio 29 d. sprendimu jo skundo nagrinėjimas yra „pratęsiamas iki 60 dienų, t. y. iki 2005-01-01“ (b. l. 13-14). Vertinant šį pranešimą aukščiau nurodytos teisės pateikti papildomus įrodymus požiūriu, darytina išvada, kad pareiškėjas (preziumuojant, kad jam yra žinomos Mokesčių administravimo įstatymo jam suteiktos teisės) galėjo suvokti, jog gali pateikti naujus (papildomus) įrodymus iki minėtame pranešime (2004-11-29 sprendime) nurodytos datos, t. y. iki 2005 m. sausio 1 d. Iš šios bylos taip pat matyti, kad pareiškėjo skundą atsakovas (centrinis mokesčių administratorius) išnagrinėjo 2004 m. gruodžio 23 d. Tą pačią dieną (t. y. iki 2005-01-01) pareiškėjas pateikė atsakovui papildomą įrodymą (UAB „Kalevala“ 2001-12-04 įgaliojimą minėtam Ž. B. gauti 172 100 JAV dolerių iš pareiškėjo). Kaip matyti iš atsakovo 2004 m. gruodžio 31 d. adresuoto pareiškėjui rašto, šis įrodymas buvo atsakovo gautas po skundo išnagrinėjimo ir todėl atsakovo nebuvo įvertintas (b. l. 22). Esant išvardintoms aplinkybėms bei atsižvelgiant į aukščiau nurodytą mokesčių administratoriaus (trečiojo suinteresuoto asmens) pripažinimą, jog šiuo naujai pateiktu įrodymu įrodinėjama aplinkybė yra reikšminga mokestinei bylai, ir minėtą pareiškėjo suvokimą, kad jis gali pateikti naujus (papildomus) įrodymus iki 2005 m. sausio 1 d., bei su šiuo suvokimu susijusius teisėtus ir pagrįstus lūkesčius, kad jo 2004 m. gruodžio 23 d. pateiktas įrodymas bus atsakovo įvertintas, galima daryti išvadą ir konstatuoti, kad nagrinėjant šį mokestinį ginčą buvo pažeista Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalies nuostata dėl mokesčių mokėtojo teisės pateikti naujus įrodymus centriniam mokesčių administratoriui, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė „būti išklausytam“. ABTĮ taikymo požiūriu toks pažeidimas laikytinas turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą taisyklių pažeidimu. O tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą atsakovo sprendimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pažymėtina, kad išnagrinėjusi šį mokestinį ginčą Mokestinių ginčų komisija, pažeisdama Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalies nuostatą apie negalimumą tirti centrinio mokesčių administratoriaus neištirtus įrodymus, savo 2005 m. kovo 4 d. sprendime įvertino šį įrodymą. Esant šiam pažeidimui kolegija nepasisako dėl Mokestinių ginčų komisijos šio įrodymo įvertinimo klausimu padarytos išvados pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas neįvertino minėto atsakovo padaryto aplinkybių tyrimo procedūros pažeidimo, todėl jo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu (ABTĮ 86 str.)

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas ir pareiškėjo skundžiami atsakovo bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimai naikintini, o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl trečiojo suinteresuoto asmens 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 17-2-250.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 27 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos 2005 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. S-99-(7-55/2005) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-500. Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2004 m. rugsėjo 27 d. sprendimo Nr. 17-2-250.

Sprendimas neskundžiamas.