- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-09-24
- Bylos Nr.
- I-4011-809/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02176-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- A. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
viešame teismo posėdyje (vaizdo konferencijos būdu) žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK), 300 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 20 d. buvo laikomas Vilniaus miesto areštinėje (toliau – ir Areštinė), kurioje nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Taip pat Areštinėje nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore. Kameroje sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamojo ploto, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Langai buvo nešvarūs, užkalti plokšte, todėl nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Kameroje nebuvo tiekiama elektra, todėl negalėjo išgerti arbatos. Paaiškino, kad kameroje nėra vykdoma dezinfekcija, todėl joje buvo tarakonų, blusų, utelių. Be to, vienoje kameroje turėjo būti kartu su asmenimis, sergančiais užkrečiamomis ligomis. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė dirglumą.
Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad buvo laikomas kamerose Nr. 303, 304, 195, 185. Pažymėjo, jog kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Kamerose buvo laikomi 2 asmenys, o įrengtos 2 dviaukštės lovos, todėl negalėjo prieiti prie lango bei jo išvalyti. Nurodė, kad kamerose nebuvo įrengta pakankamai lentynėlių. Taip pat visose kamerose lentynėlės pakabintos virš radiatoriaus prieš tualetą, todėl jose negalėjo laikyti maisto. Sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas, nes buvo matomas kitų, kameroje laikomų asmenų, bei pareigūnų. Kameroje Nr. 405 buvo laikomi 4 asmenys, todėl nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Taip pat langas esantys duryse buvo atviras, todėl visą dieną buvo stebimas, net ir naudojantis sanitariniu mazgu. Tame pačiame pastate kitoje kameroje buvo padarytos staliaus dirbtuvės, kur buvo dirbama nuo 7.00 val. iki 16.00 val., todėl buvo girdimas triukšmas. Nurodė, kad kameroje Nr. 405 oras buvo dulkėtas, kadangi korpuse buvo vykdomas remontas, o pačioje kameroje, kuri buvo avarinės būklės, remontas nebuvo atliekamas. Šioje kameroje buvo drėgna, sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu, tualetas tupimas, surudijęs, todėl tvyrojo nemalonus kvapas. Minėtoje kameroje sienos prie tualeto nepadengtos nei plytelėmis, nei laisvai valomais dažais, tinkas iškritęs, todėl negalėjo valyti sienų. Kameroje Nr. 318 nuo staliaus dirbtuvių sklido nemalonus garsas, visą dieną negalėjo atidaryti lango pravėdinti kamerą, kadangi nuo dirbtuvių sklido dulkės. Nurodė, kad kurį laiką buvo laikomas kameroje, kuri buvo rūsyje, todėl nepatekdavo natūrali šviesa, lova buvo surūdijusi, kameroje kaupėsi drėgmė, todėl nuolat sirgdavo. Ventiliacijos kameroje nebuvo. Paaiškino, kad kamerose nebuvo įrengta pareigūno iškvietimo sistema. Pasivaikščiojimas gryname ore buvo vykdomas be grafiko, būnant mokykloj ar išvežtam į teismą, ar išėjus pas advokatą, t. y. tuo metu, kai išeidavo iš kameros. Atsisakius pasivaikščiojimo dėl nepalankių oro sąlygų, vėliau pasivaikščioti nebuvo siūloma. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo avarinės būklės, šiferiuose buvo asbesto. Paaiškino, kad pasivaikščiojimo grafikas buvo sudarytas 2018 m. vasario 23 d., o iki tol, negalėjo susiplanuoti savo dienotvarkės. Nurodė, kad ne kartą žodžiu kreipėsi į pareigūnus, kontroliuojančius parduotuvės prekių pristatymą, kadangi pristatomi produktai buvo pasibaigusio galiojimo. Kameroje Nr. 255 buvo nekokybiškai padengtas stogas, todėl lyjant lietui, nuo lubų tekėjo vanduo. Perkėlus į kitą kamerą, joje buvo atliekami remonto darbai. Dušo patalpos poste Nr. 7 grindų plytelės buvo išdaužytos, todėl susižalojo koją. Tomis pačiomis dušo kabinomis naudojosi asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją ir sveikatos sutrikimus.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Vilniaus pataisos namai (iki reorganizacijos – Lukiškių TI-K) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–17).
Nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K laiotarpiu nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. Pateikė duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, jų plotus, numerius, laikomų asmenų skaičių, įskaitant patį pareiškėją. Lukiškių TI-K, skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnio nuostatų. Nuteistieji, sergantys aktyvia plaučių tuberkulioze laikomi izoliuotai. Kitų nuteistųjų, sergančių tokiomis užkrečiamomis ligomis, kaip gripas, ŽIV, izoliuoto laikymo pataisos įstaigose, reikalavimų įstatymas nenumato. Paaiškino, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymėjo, jog buvusio Lukiškių TI-K pastate dalis gyvenamųjų kamerų yra įrengta cokoliniame pastato aukšte. Pastato rūsyje gyvenamųjų kamerų nėra.
Lukiškių TI-K priežiūros posto pareigūnai nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Tvarkyti gyvenamąsias kameras bei kamerose esančius sanitarinius mazgus turi jose apgyvendinti asmenys (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas). Į visas gyvenamąsias kameras (išskyrus Nr. 104–125, kurias tvarko nuteistieji, įstaigoje atliekantys ūkio darbus ir paskirti į valytojo pareigas) yra išduotos švarios ir tvarkingos valymo priemonės, t. y. šepetys grindims, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, šluostė. Taip pat per mėnesį išduodama 100 g geriamosios sodos indų plovimui ir 100 g kalcionuotos sodos sanitarinių techninių įrenginių dezinfekavimui. Be to, į kameras išduodamas universalus ploviklis, skirtas plauti grindis, sienas, indus ir kitus vandeniui atsparius paviršius. Pažymėjo, kad į gyvenamąsias kameras indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonės išduodamos du kartus per mėnesį, t. y. mėnesio pradžioje ir mėnesio viduryje. Tačiau, gavus suimtųjų ir nuteistųjų prašymus, kad gyvenamosiose kamerose trūksta indų plovimo, kameros valymo ir sanitarinių techninių įrengimų dezinfekavimo priemonių, trūkstamos priemonės nedelsiant atnešamos.
Lovos matmenys yra apie 1,9 kv. m. x 0,7 (1,33 kv. m.). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 kv. m.), taburetės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 kv. m.), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m.). Sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Pažymėjo, kad visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, tiek higienos priemonėms susidėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, atitinkamai ir lentynos yra padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui susidėti, higienos reikmėms susidėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų. Kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 Lx. Kameros vėdinamos per langus. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai gadina šią signalizaciją.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Teigė, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužinėdami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, todėl Lukiškių TI-K dažnai tenka daryti pakartotinį remontą.
Informavo, kad pareiškėjas į įstaigos administraciją skundais arba prašymais dėl girdimo triukšmo stalių dirbtuvėse ir remonto darbų triukšmo nesikreipė. Pažymėjo, kad įstaigoje nėra atliekamas kasdieninis triukšmo lygio matavimas.
Paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visa kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, o siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros aukštis 1,6 m, plotis – 1,2 m.
Nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore, jiems suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Pasivaikščiojimai organizuojami griežtai laikantis nuteistųjų ir suimtųjų dienotvarkės.
Dėl pasivaikščiojimo kiemelių įrengimo akcentavo, kad ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 metro pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferinių kritulių vandens šalinimo sistema. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K išdėstyti I, II bei III korpusuose. Akcentavo, kad Vilniaus PN gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami.
Elektros instaliacija montuojama paslėptu būdu, gyvenamųjų kambarių sienose ir lubose. Kameroje ir koridoriuje prie gyvenamųjų kambarių įmontuojami elektros jungikliai, atliekantys ir saugiklių funkciją, kuriais galima būtų valdyti naktinio, dieninio apšvietimo veikimą ir elektros energijos tiekimą į patalpas.
Paaiškino, kad asmeniui pagrįstai (kai atnešama ne ta prekė, kuri užsakyta, pažeista pakuotė, produktų galiojimo terminas baigiasi pirkimo dieną) atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, galimas prekių grąžinimas. Prekės grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Pažymėjo, kad įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl netinkamos kokybės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės prekių.
Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, o žalos dydis nepagrįstas jokiais įrodymais. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas Vilniaus PN nedalyvavo. Apie posedžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas VPK atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 126–128).
Nurodė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 20 d., 11 kameroje, kurios plotas 17,4 kv. m. kartu su vienu arba dviem asmenimis. Pareiškėjas buvimo Areštinėje laikotarpiu, su skundais ar prašymais dėl laikymo sąlygų nesikreipė. Sanitariniai mazgai įrengti pagal higienos normą pagal kurią, sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėjo, jog visi į Areštinę patekę asmenys, kaip ir pats pareiškėjas, yra apžiūrimi medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų.
Paaiškino, kad pareiškėjas neturėjo galimybės naudoti elektros prietaisų, tačiau atkreipė dėmesį, kad Areštinės vidaus tvarkos taisyklės ir nenumato šios galimybės. Taip pat teisės aktai nenumato areštinės darbuotojų pareigos sudaryti sąlygas sulaikytiesiems naudotis elektros prietaisais. Policijos areštinėse asmenys yra laikomi trumpą laiką, tris kartus per dieną yra maitinami karštu maistu. Akcentavo, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – ir NVSC) atlikęs operatyviąją kontrolę, kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas, higienos normų pažeidimų nenustatė. Pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti, išskyrus tas dienas, kai būdavo išvykęs iš Areštinės procesinių veiksmų atlikimui. Nurodė, kad 2016 m. spalio 13 d. pareiškėjas nebuvo išvestas pasivaikščioti, tačiau pareiškėjas šią dieną atvyko į Areštinę ir tai buvo 18.40 val. laiku. Taip pat 2016 m. spalio 14 d. pareiškėjas nebuvo išvestas pasivaikščioti, kadangi šią dieną pareiškėjas buvo konvojuotas. Likusiomis dienomis pareiškėjas buvo išvestas pasivaikščioti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepagrindė savo teiginių dėl pareigūnų veiksmų neteisėtumo, žalos buvimo fakto ir jos dydžio, bei priežastinio ryšio egzistavimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas, paduodamas skundą, teismui turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Šiuo atveju nėra įrodymų, kad pareiškėjui dėl jo laikymo sąlygų, būtų sukeltos konkrečios pasekmės. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais įrodymais. Akcentavo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės, t. y. visų sąžiningų mokesčių mokėtojų, sąskaita.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovas VPK nedalyvavo. Apie posedžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 20 d. buvo laikomas Areštinėje, o laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. buvo laikomas Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje H. prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje D. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).
Dėl laikymo Areštinėje sąlygų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Areštinėje nebuvo užtikrintas minimalus plotas.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punkte nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Lietuvos higienos norma 134:2015), minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
Iš atsakovės atstovės pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 13 d. 18.18 val. atvyko į Areštinę ir buvo laikomas iki 2016 m. spalio 21 d. 13.30 val. Laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 20 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 11, kurios plotas 17,4 kv. m. su 1 arba 2 asmenimis (b. l. 129). Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde nurodo, kad Areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 20 d., todėl šis laikotarpis laikytinas ginčo laikotarpiu. Nustatyta, kad visu ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus Areštinės plotas, kadangi jam laisvo gyvenamojo ploto teko nuo 8,7 kv. m. iki 17,4 kv. m.
Pareiškėjas skunde teigė, kad Areštinėje nebuvo užtikrinta teisė pasivaikščioti gryname ore.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklių 38 punkte nustatyta, kad policijos areštinės vadovo (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojo) funkcijas atliekantis pareigūnas privalo užtikrinti, kad areštantai galėtų kasdien pasivaikščioti gryname ore. Apie areštanto išvedimą pasivaikščioti ar atsisakymą eiti pasivaikščioti pažymima policijos areštinių vidaus administravimo informacinėje sistemoje. Pagal šių taisyklių 39 punktą, pasivaikščioti į saugomoje policijos areštinės teritorijoje įrengtus specialius pasivaikščiojimo kiemus areštantai vedami laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų.
Žemesnės instancijos teismas
Minimalią pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įtvirtina Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš į bylą pateikto pareiškėjo kortelės išrašo matyti, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 13 d. 18.18 val. buvo uždarytas į Areštinę, 2016 m. spalio 14 d. pareiškėjas buvo konvojuotas (b. l. 131–135). Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad likusiomis dienomis pareiškėjas buvo išvestas pasivaikščioti (b. l. 126–128). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jog pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasivaikščioti gryname ore. Nors pareiškėjas nebuvo išvestas pasivaikščioti 2016 m. spalio 13 d. ir 2016 m. spalio 14 d., tačiau nustatyta, jog 2016 m. spalio 13 d. pareiškėjas buvo uždarytas į Areštinę vakare, o 2016 m. spalio 14 d. pareiškėjas buvo konvojuotas, todėl šiomis dienomis nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą. Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai dėl neužtikrintos teisės pasivaikščioti gryname ore atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamojo ploto, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigos įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo taisyklės), kurios nustato pataisos įstaigų, be kita ko, ir areštinių, nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus. Vadovaujantis Įrengimo taisyklių 16.5 punktu, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Šiuo atveju galiojantis teisinis reglamentavimas neįtvirtina reikalavimo areštinės kamerose esančius sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas (kabinas), tačiau yra numatyta galimybė sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto atitverti 1,5 metro aukščio pertvara.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), vadovaudamasis EŽTT išnagrinėtose bylose suformuota praktika, yra konstatavęs, kad nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normų reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonių išgyvenimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018 ir kt.). Atsakovė turi teisinę pareigą užtikrinti pareiškėjo teisę naudotis tinkamai įrengtu sanitariniu mazgu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017).
Atsakovės atstovė atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad sanitariniai mazgai Areštinėje yra įrengti pagal iki Lietuvos higienos normos 134:2015 priėmimo galiojusios higienos normos reikalavimus (b. l. 126–128).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma 76:2010), patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Areštinės kameroje, kurioje sanitarinis mazgas buvo atskirtas 120–130 cm aukščio pertvara (b. l. 126–128), tačiau jis nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas su 1 arba 2 asmenimis (b. l. 129), teismas daro išvadą, jog visu ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. spalio 13 d. iki 2016 m. spalio 20 d., iš viso 8 paras, pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad langai buvo nešvarūs, užkalti plokšte, todėl nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Taip pat kameroje nebuvo vykdoma dezinfekcija, todėl joje buvo tarakonų, blusų, utelių.
Nagrinėjamu atveju aktualios Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
Pažymėtina, jog kalinimo sąlygų atitikimą Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams yra kompetentingas tikrinti NVSC. Kaip minėta, pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 11 (b. l. 129). Į bylą pateiktame NVSC 2016 m. rugsėjo 16 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-899 (16.17.7. 10.12) nurodyta, jog buvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 11. Šioje kameroje yra langas, kurio dalis yra iš skaidraus stiklo, bendra dirbtinė apšvieta buvo 239 lx, taip pat šioje kameroje buvo vizualiai švaru, grindys buvo lygios, pelėsių požymių nenustatyta. Taip pat šioje kameroje skruzdėlių buvimo vizualiai nenustatyta. Areštinė yra sudariusi su UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ sutartį, kuri periodiškai ar esant poreikiui atlieka nariuotakojų ir graužikų stebėjimą ir naikinimą nustačius jų buvimo pėdsakus. Be to, pildomas atliktų profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo darbų registracijos žurnalas. Nustatyta, kad išdavimui paruošta patalynė buvo vizualiai švari ir tvarkinga, kameroje Nr. 11 veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema. NVSC Lietuvos higienos normos 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 136–138). Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog kameroje Nr. 11 netinkamo apšvietimo pažeidimai nenustatyti. Taip pat matyti, jog įstaigoje dezinfekcija yra vykdoma. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų būtų kreipęsis į Areštinę ar NVSC. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovės neteisėtus veiksmus.
Dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog kameroje nebuvo tiekiama elektra, todėl negalėjo išgerti arbatos, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2017 m. balandžio 3 d. įsakymu Nr. 1V-247 patvirtintose Teritorinių policijos įstaigų areštinių vidaus tvarkos taisyklėse nėra numatyta galimybė Areštinėse naudoti elektros prietaisus. Bylos duomenys patvirtina, kad policijos areštinėse asmenys laikomi trumpą laiką, tris kartus per dieną yra maitinami karštu maistu (b. l. 126–128), todėl teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog buvo laikomas netinkamomis sąlygomis šiuo aspektu.
Pareiškėjas skunde teigė, kad vienoje kameroje turėjo būti kartu su asmenimis, sergančiais užkrečiamomis ligomis.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad visi į Areštinę patekę asmenys, kaip ir pats pareiškėjas, yra apžiūrimi medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų (b. l. 126–128). Teismas neturi pagrindo abejoti, kad pareiškėjas, kaip ir kiti su juo laikyti asmenys, buvo patikrinti bendrosios praktikos slaugytojų. Teismo nuomone, pareiškėjas nepagrindė, kuo remdamasis teigė, kad buvo uždarytas į kamerą kartu su kitais asmenimis, kurie sirgo užkrečiamomis ligomis, šio nusiskundimo nekonkretizavo, nenurodė sergančių asmenų vardų ir pavardžių, todėl šis teiginys laikytinas visiškai deklaratyviu, todėl atmestinas kaip neįrodytas.
Dėl laikymo Vilniaus PN sąlygų
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas minimalus plotas.
Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) (redakcija, galiojanti iki 2019 m. kovo 6 d.) 1.3.1 punktas, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Lietuvos higienos norma 134:2015 minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.
EŽTT 2016 m. spalio 20 d. priimtame sprendime, spręsdamas dėl galimo Konvencijos straipsnio pažeidimo, padaryto neužtikrinus kalinamam asmeniui tinkamų sąlygų, taip pat ir minimalios asmeninės erdvės, paaiškino ir patikslino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, pasisakydamas, kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)).
Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis aukščiau aptartu EŽTT sprendimu, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, LVAT 2017 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m., – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimas byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2018 m. gegužės 30 d., tačiau vadovaujantis į bylą pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. balandžio 23 d. ir nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. (b. l. 9–17). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 20 d. ir laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 24 d. iki 2017 m. gegužės 11 d. Lukiškių TI-K nebuvo laikomas, todėl laikotarpis nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. balandžio 23 d. ir nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. laikytinas ginčo laikotarpiu. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo laikomas toliau nurodytose kamerose: 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 124 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 167 (2 asm.); 7,71 kv. m. ploto kameroje Nr. 335 (2 asm.); 8,09 kv. m. ploto kameroje Nr. 306 (2 asm.); 7,82 kv. m. ploto kameroje Nr. 280 (2 asm.); 17,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 405 (4 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 182 (2 asm.); 8,02 kv. m. ploto kameroje Nr. 303 (1–2 asm.); 7,48 kv. m. ploto kameroje Nr. 151 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 195 (2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 199 (2 asm.); 7,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 105 (1 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 177 (1–2 asm.); 7,94 kv. m. ploto kameroje Nr. 156 (1–2 asm.); 24,38 kv. m. ploto kameroje Nr. 255 (4–6 asm.); 7,31 kv. m. ploto kameroje Nr. 119 (1 asm.); 7,28 kv. m. ploto kameroje Nr. 362 (1–2 asm.); 7,81 kv. m. ploto kameroje Nr. 318 (1–2 asm.). Kameroje įrengta sanitarinio mazgo patalpa, kurios plotas 0,56 kv. m. (b. l. 9–17).
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas, neatskaičius sanitarinio mazgo užimamo ploto svyravo nuo 3,64 kv. m. iki 8,02 kv. m., atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą – nuo 3,36 kv. m. iki 7,46 kv. m. Vadinasi, Vilniaus PN administracija ginčui aktualiu laikotarpiu užtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatytą minimalų gyvenamųjų patalpų plotą ir pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose įrengtos 2 dviaukštės lovos, todėl negalėjo prieiti prie lango ir išvalyti.
Eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengtos pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad kameros yra įrengtos vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių III skirsnio normomis (b. l. 9–17). Pažymėtina, jog teisės aktai nenustato konkrečios vietos, kurioje turi būti įrengiamos lovos. Be to, pareiškėjas teigdamas, jog negalėjo prieiti prie lango ir jo išvalyti, nenurodė kamerų, kuriose lovų įrengimas buvo galimai netinkamas, taip pat laikotarpių. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti, nes neįrodyti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad kamerose nebuvo įrengta pakankamai lentynėlių. Taip pat visose kamerose lentynėlės pakabintos virš radiatoriaus prieš tualetą, todėl jose negalėjo laikyti maisto.
Eksploatavimo taisyklių 14.7–14.9 punktuose nustatyta, kad kamerose taip pat turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti bei viršutinių drabužių pakaba. Asmeniniams daiktams laikyti skirtų dėžių įrengimas pagal Eksploatavimo taisykles nėra privalomas, tuo tarpu pareiškėjas neindividualizavo, kurioje būtent kameroje jam trūko inventoriaus susidėti asmeniniams daiktams ir kuriuo laikotarpiu, todėl, įvertinus tai, jog ginčo laikotarpiu didžiąją laiko dalį pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, spręstina, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo pagrindu. Teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog teisės aktuose nėra nustatyta konkreti vieta, kurioje turi būti įrengta spintelė maistui susidėti. Šios spintelės įrengiamos priklausomai nuo kameroje esančios laisvos vietos, atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog atsakovės atstovas pažeidė pareiškėjo teises spintelę įrengdamas netoliese tualeto ir radiatoriaus.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas privatumas.
Lietuvos higienos norma 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu.
Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pažymėtina, kad byloje A. M. prieš Rusiją priimtame 2009 m. kovo 12 d. sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016).
Byloje pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. Pranešime ,,Dėl A. D. skundo“ nurodyta, kad Vilniaus PN gyvenamosiose kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7 (gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257), Nr. 23 (gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395), Nr. 25 (gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417) ir Nr. 26 (gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426) gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn. įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelių duryse. Eksploatavimo taisyklėse ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET) sanitarinio mazgo užuolaidų įrengimas nenumatytas, tačiau gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos sanitarinio mazgo užduolaidos (b. l. 104–107).
Nors Vilniaus PN kamerų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus, tačiau tai trikdo sanitariniais įrenginiais besinaudojančius asmenis, stebėjimas žemina asmenį, yra visuomeniškai nepriimtinas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92)3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusio kameros ploto neužtikrina asmens privatumo naudojantis sanitariniais mazgais.
Žemesnės instancijos teismas
Iš Vilniaus PN nurodytų duomenų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2017 m. sausio 18 d. iki 2017 m. sausio 20 d., 2017 m. kovo 7 d., nuo 2017 m. gegužės 12 d. iki 2017 m. gegužės 14 d., 2017 m. gegužės 24 d., 2017 m. birželio 9 d., 2017 m. birželio 12 d., 2017 m. liepos 11 d., 2017 m. liepos 19 d., 2017 m. rugpjūčio 24 d., 2017 m. rugpjūčio 31 d., 2017 m. rugsėjo 13 d., 2017 m. rugsėjo 21 d., 2017 m. rugsėjo 25 d., nuo 2017 m. spalio 2 d. iki 2017 m. spalio 3 d., 2017 m. spalio 11 d., 2017 m. spalio 19 d., 2018 m. sausio 30 d., 2018 m. vasario 22 d., 2018 m. balandžio 5 d., 2018 m. gegužės 9 d., iš viso 25 paras, pareiškėjas buvo laikomas vienas. Laikotarpiais nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2017 m. sausio 17 d., nuo 2017 m. sausio 21 d. iki 2017 m. kovo 6 d., nuo 2017 m. kovo 8 d. iki 2017 m. balandžio 23 d., nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. gegužės 23 d., nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2017 m. birželio 8 d., nuo 2017 m. birželio 10 d. iki 2017 m. birželio 11 d., nuo 2017 m. birželio 13 d. iki 2017 m. liepos 10 d., nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2017 m. liepos 18 d., nuo 2017 m. liepos 20 d. iki 2017 m. rugpjūčio 23 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 30 d., nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 12 d., nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. rugsėjo 20 d., nuo 2017 m. rugsėjo 22 d. iki 2017 m. rugsėjo 24 d., nuo 2017 m. rugsėjo 26 d. iki 2017 m. spalio 1 d., nuo 2017 m. spalio 4 d. iki 2017 m. spalio 10 d., nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. spalio 18 d., nuo 2017 m. spalio 20 d. iki 2018 m. sausio 29 d., nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 21 d., nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. balandžio 4 d., nuo 2018 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. gegužės 8 d., nuo 2018 m. gegužės 10 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. pusę paros, iš viso 544,5 parų, pareiškėjas buvo laikomas kartu su kitais asmenimis kameroje (b. l. 9–17). Taip pat byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, jog sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atskirti užuolaidomis arba įrengti kaip atskiros kabinos su durimis (b. l. 108–110). Remiantis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nustatyta, kad sanitarinio mazgo kabina buvo įrengta kameroje Nr. 255, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. sausio 29 d., iš viso 78 paras (b. l. 104–107). Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas 78 paras buvo laikomas kameroje, kurioje buvo įrengta sanitarinio mazgo kabina, darytina išvada, kad pareiškėjui 466,5 parų laikotarpį nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose Nr. 318 ir Nr. 405 tame pačiame pastate kitoje kameroje buvo padarytos staliaus dirbtuvės, kur buvo dirbama nuo 7.00 val. iki 16.00 val., todėl buvo girdimas triukšmas.
Iš Vilniaus PN atsiliepimo į pareiškėjo skundą matyti, jog kameroje Nr. 318 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 23 d. iki 2018 m. gegužės 29 d. Kameroje Nr. 405 pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 15 d. iki 2017 m. sausio 9 d. (b. l. 9–17). Byloje nėra duomenų apie tai, kad šiose kamerose būtų girdimas triukšmas. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl to būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Taip pat Vilniaus PN atsiliepime į skundą informavo, kad pareiškėjas į įstaigos administraciją skundais arba prašymais dėl girdimo triukšmo stalių dirbtuvėse ir remonto darbų triukšmo nesikreipė, o Vilniaus PN nėra atliekamas kasdienis triukšmo lygio matavimas (b. l. 9–17). Pažymėtina, jog pareiškėjas nedetalizavo, kokia konkrečiai žala pareiškėjui dėl to kilo, o vien tik abstraktaus pobūdžio teiginiai, Vilniaus PN veiksmų neteisėtumo, šiuo aspektu, neįrodo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje Nr. 405 oras buvo dulkėtas, taip pat joje buvo drėgna, sienos ir lubos buvo pasidengusios pelėsiu. Taip pat šioje kameroje nebuvo atliekamas remontas, o sienos prie tualeto nepadengtos nei plytelėmis, nei valomais dažais, tinkas iškritęs. Kameroje Nr. 318 dėl šalia esančių staliaus dirbtuvių sklido dulkės. Kameroje Nr. 255 buvo nekokybiškai padengtas stogas, todėl lyjant lietui, nuo lubų tekėjo vanduo.
Lietuvos higienos normos 134:2015 nuostatos, kurių 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, o santykinė oro drėgmė – nuo 35 iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).
Eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralią dienos šviesą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Taip pat turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas (14.3 papunktis).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo laikomas kamerose Nr. 185, 195, 255, 303, 304, 318, 405 (b. l. 1–4). Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose Nr. 105, 119, 124, 151, 156, 167, 177, 182, 195, 199, 255, 280, 303, 306, 318, 335, 362, 405 (b. l. 9–17). Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog Vilniaus PN kamerose nuolat atliekami patikrinimai dėl jų atitikimo Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams (b. l. 27–103).
Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Centras) 2016 m. kovo 18 d. Patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-433 nurodyta, kad kameroje Nr. 124, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2016 m. spalio 23 d., bendra dirbtinė apšvieta buvo mažesnė nei 200 lx (b. l. 33–35). Lukiškių TI-K 2016 m. balandžio 22 d. rašte Nr. 9-6256 nurodyta, kad kameroje Nr. 124 užtikrinta, jog bendra dirbtinė apšvieta būtų ne mažesnė 200 lx, nugramdytas nuo šviestuvo buvęs užklijuotas sluoksnis (b. l. 36).
NVSC 2018 m. spalio 30 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-7491 nurodyta, kad kameroje Nr. 362, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2018 m. vasario 22 d., ant sienos buvo vizualiai matomų pelėsių požymių (b. l. 95–97). Lukiškių TI-K 2018 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. 9-13504 nurodyta, kad šioje kameroje sienų vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, apdorotos antigrybeliniu skysčiu, nušlifuotos ir naujai užglaistytos (b. l. 98).
NVSC 2018 m. gruodžio 3 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-8693 nurodyta, kad kameroje Nr. 362 išmatuota bendra dirbtinė apšvieta buvo 170 lx. Taip pat už grotų aplink langą, sienų pakraščiuose buvo nešvarumų (b. l. 99–100). Lukiškių TI-K 2018 m. gruodžio 17 d. rašte Nr. 9-14617 nurodyta, kad kameroje Nr. 362 už grotų aplink langą, sienų pakraščiuose, buvę nešvarumai, išvalyti (b. l. 101). NVSC 2018 m. gruodžio 19 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-9422 nurodyta, kad atlikus pakartotinį patikrinimą kameroje Nr. 362 bendra dirbtinė apšvieta atitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 14 punkto reikalavimą. Taip pat šioje kameroje už grotų aplink langą, sienų pakraščiuose buvo vizualiai švaru (b. l. 102–103).
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad NVSC ir Centro nustatyti pažeidimai ir pašalinti laikotarpiu, kai pareiškėjas minėtose kamerose nebuvo laikomas, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą šiuo aspektu. Taip pat nustatyta, kad netinkamo oro judėjimo greičio, drėgmės ar pelėsio buvimo požymių kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, nenustatė. Nors pareiškėjas skunde reiškia nusiskundimus dėl kamerų Nr. 255, Nr. 318 ir Nr. 405 atitikimo higienos normų reikalavimams, tačiau ginčo laikotarpiu šios kameros tikrintos nebuvo. Taip pat šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją, Centrą ar NVSC dėl kamerų atitikimo higienos normų reikalavimams. Atsižvelgiant į tai, kad teismas nenustatė pareiškėjo skunde minimų pažeidimų, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Žemesnės instancijos teismas
Akcentuotina, kad smulkūs Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų remonto darbai atliekami nedelsiant. Kiti remonto darbai atliekami pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus bei gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto (b. l. 104–107). Teismo vertinimu, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad kameroje Nr. 405 nebuvo atliekamas remontas, tačiau šio nusiskundimo nedetalizavo ir nenurodė, kokie remonto darbai nebuvo atliekami. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad smulkūs remonto darbai buvo atliekami nedelsiant, tai patvirtina ir į bylą pateikti aukščiau minėti NVSC bei Centro patikrinimo aktai, taip pat Lukiškių TI-K raštai. Duomenų, kad šioje kameroje sienos prie tualeto nepadengtos plytelėmis ar valomais dažais, nėra. Dėl šių nusiskundimų pareiškėjas taip pat nesikreipė į įstaigos administraciją. Be to, kameroje Nr. 255, 2013 metais buvo atliktas remontas (b. l. 104–107). Taip pat teismas neturi pagrindo abejoti, kad ir šioje kameroje smulkūs remonto darbai buvo atliekami. Akcentuotina, jog pareiškėjas ir dėl šios kameros sąlygų atitikimo higienos normų reikalavimams, nesikreipė nei į NVSC, nei į Centrą, nei į įstaigos administraciją. Esant nurodytoms aplinkybėms, šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Pareiškėjas skunde teigė, kad kameroje Nr. 405 tualetas buvo tupimas, surudijęs, todėl tvyrojo nemalonus kvapas.
Teisės aktuose nėra numatyta ar tardymo izoliatoriuose turi būti įrengtas sėdimas, ar tupimas tualetas. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų 9.1 papunktį, sanitariniame mazge turi būti įrengtas klozetas, kuris gali būti ir tupimas, bei praustuvė, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus. Kaip minėta, NVSC ir Centras, atlikdamas kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimą, nenustatė, kad įrengti tualetai neatitiko Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimų.
Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas ir gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina ir prižiūri kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės (b. l. 9–17). Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. Pranešime ,,Dėl A. D. skundo“ nurodyta, jog Vilniaus PN nėra finansinių galimybių gyvenamosiose kamerose įrengti atskirą vėdinimo sistemą, todėl gyvenamosios kameros vėdinamos natūraliai, per langus. Visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 104–107). Kadangi atsakovės atstovo veiksmai atitinka galiojančius teisės aktų reikalavimus, t. y. Vilniaus PN neturi pareigos kamerose įrengti atskirą ventiliacijos sistemą, todėl šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėti veiksmai nekonstatuotini.
Pareiškėjas skunde teigė, kad buvo laikomas kameroje, kuri buvo rūsyje, todėl į ją nepatekdavo natūrali šviesa, šioje kameroje kaupėsi drėgmė, joje nebuvo ventiliacijos. Taip pat dėl drėgmės rūdijo lovos. Dėl šio pareiškėjo nusiskundimo teismas akcentuoja, jog buvusio Lukiškių TI-K pastate dalis gyvenamųjų kamerų yra įrengta cokoliniame pastato aukšte. Pastato rūsyje gyvenamųjų kamerų nėra (b. l. 9–17). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad dalį laiko buvo laikomas kameroje, kuri buvo rūsyje, tačiau šio nusiskundimo nedetalizavo, t. y. nenurodė konkretaus laikotarpio bei kamerų numerių. Be to, teismas neturi pagrindo abejoti, kad buvusiame Lukiškių TI-K kamerų, įrengtų pastato rūsyje, nėra, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad pasivaikščiojimas buvo vykdomas be grafiko iki 2018 m. vasario 23 d., o išėjus iš kameros į mokyklą, pas advokatą ar išvežus į teismą, buvo skaičiuojamas kaip pasivaikščiojimui skirtas laikas. Atsisakius pasivaikščiojimo, vėlesnis laikas nebuvo siūlomas.
Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti pusantros valandos, o ligoniai (pagal gydytojų išvadą) – dvi valandas. BVK 86 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti vieną valandą, o neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas.
BVK 103 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pasivaikščiojimai organizuojami griežtai laikantis nuteistųjų ir suimtųjų dienotvarkės (b. l. 9–17). Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 1-213 patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkė patvirtina, kad pasivaikščiojimas buvo įtrauktas į dienotvarkę tiek darbo dienomis, tiek poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 111–112). Iš Lukiškių TI-K direktoriaus 2017 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1-205 patvirtintos Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų dienotvarkės matyti, kad pasivaikščiojimas buvo organizuojamas pagal grafiką (b. l. 113–115). Kaip matyti, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pasivaikščiojimas Vilniaus PN buvo vykdomas pagal dienotvarkę, kuri Lukiškiu TI-K direktoriaus įsakymais buvo patvirtinta iki 2018 m. vasario 23 d. Duomenų byloje, kad išėjus iš kameros buvo skaičiuojamas kaip pasivaikščiojimui skirtas laikas, nėra. Akcentuotina, jog dienotvarkėje atskirai išskirtas išvedimas į bendrojo ugdymo mokyklą ar profesinę mokyklą, susitikimai su advokatu, todėl teismo vertinimu, šie pareiškėjo teiginiai laikytini nepagrįstais. Teismas pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra pareiškėjo teisė, bet ne pareiga, t. y. šiuo atveju pareiškėjui atsisakius pasivaikščioti gryname ore, Vilniaus PN administracija neprivalėjo siūlyti pareiškėjui tinkamesnio laiko pasivaikščiojimui. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo avarinės būklės, šiferiuose buvo asbesto.
Eksploatavimo taisyklių 21 punkte nustatyta, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Ant žemės režiminėje teritorijoje įrengti pasivaikščiojimo kiemai gali būti sujungti su gyvenamaisiais pastatais antžeminėmis arba požeminėmis perėjomis suimtiesiems lydėti.
Eksploatavimo taisyklių 22 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros. Kameros uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių). Vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.
Vilniaus PN nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai, esantys Vilniaus PN, įrengti vadovaujantis Eksploatavimo taisyklių reikalavimais (b. l. 104–107). Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo avarinės būklės. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyviais duomenimis pagrįstų neturtinės žalos, kilusios dėl, esą, netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių įrodymų. Nurodytais motyvais šis pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus PN 2001 metais buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose esančiame šiferyje. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad dėl asbesto jis būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją ar kitas atsakingas institucijas, kurios būtų vertinusios asbesto Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose buvimo faktą ir galimą pavojų asmenims. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, kad Vilniaus PN pasivaikščiojimo kiemeliuose esančio šiferio konstrukcijose buvo asbesto, darančio įtaką pareiškėjo sveikatai, todėl šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš to, kad pristatomos prekės iš parduotuvės buvo pasibaigusio galiojimo.
Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad nuteistųjų pretenzijos dėl prekių kokybės, kiekio, asortimento pasirinkimo ir pan., sprendžiamos Lukiškių TI-K laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu ,,Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 18 d. įsakymo Nr. 1-133 ,,Dėl Lukiškių TI-K laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo” pakeitimo” Nr. 1-357, nustatyta tvarka. Asmeniui pagrįstai (kai atnešama ne ta prekė, kuri užsakyta, pažeista pakuotė, produktų galiojimo terminas baigiasi pirkimo dieną) atsisakius paimti prekę ar visą užsakymą, suderinus su pareigūnais, galimas prekių grąžinimas. Prekės grąžinamos, pinigai nuo sąskaitos nenuskaičiuojami. Pažymėjo, kad įstaigos administracija nebuvo gavusi pareiškėjo prašymų, pareiškimų arba skundų dėl nepagrįstai nurašomų piniginių lėšų arba dėl netinkamos kokybės UAB ,,(duomenys neskelbtini)” parduotuvės prekių (b. l. 9–17). Teismas neturi pagrindo abejoti, jog pristačius maisto prekes iš parduotuvės, pareiškėjas turėjo galimybę, esant rimtam pagrindui, atsisakyti jam pristatytos prekės. Akcentuotina, jog tokių duomenų, kad pareiškėjas dėl pristatomų prekių kokybės kreiptųsi į įstaigos administraciją, nenustatyta, todėl šie pareiškėjo nusiskundimai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, kad dušo patalpos poste Nr. 7 grindų plytelės buvo išdaužytos, todėl susižalojo koją. Taip pat tomis pačiomis dušo kabinomis naudojosi asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis.
Pagal Lietuvos higienos normos 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad laikomiems asmenims yra sudaryta galimybė prausti visa kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę, o siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Pertvaros aukštis 1,6 m, plotis – 1,2 m (b. l. 9–17).
Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. birželio mėn. Pranešime ,,Dėl A. D. skundo” nurodyta, kad Vilniaus PN yra trylika dušinių patalpų, kurių įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimus. Dušinių patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lygūs, lengvai valomi. Grindys neslidžios, turi nuolydį į vandens nutekėjimo angą. Patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Jos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Į dušus nuolatos tiekiamas karštas vanduo. Asmens privatumui užtikrinti tarp dušų įrengtos pertvaros (b. l. 104–107).
NVSC 2018 m. balandžio 27 d. Patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-2358 nurodyta, kad 9-o posto dušinėje ant lubų ir sienų, pertvaros sienelės, 10-o posto dušinėje ant sienų bei pertvaros sienelės buvo vizualiai matomų pelėsių požymių (b. l. 90–92). Lukiškių TI-K 2018 m. gegužės 14 d. rašte Nr. 9-5836 nurodyta, kad 9-o posto dušinės patalpa apdorota antigrybeliniu skysčiu, lubų ir sienų vietos, kuriose buvo vizualiai matomi pelėsių požymiai, nušlifuotos ir naujai užglaistytos. 10-o posto dušinėje daromas pilnas remontas, planuojama sutvarkyti iki 2018 m. birželio 15 d. (b. l. 94).
Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo sudarytos galimybės pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Kaip matyti, NVSC, atlikdamas patikrinimą, nustatė Lukiškių TI-K 9-o ir 10-o postų dušinėse neatitikimus Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams, tačiau šie pažeidimai, teismo vertinimu, operatyviai pašalinti. Be to, NVSC, atslikdamas patalpų atitikimą Lietuvos higienos normos 134:2015 reikalavimams, nenustatė, kad dušo patalpos poste Nr. 7 būtų sudarytos netinkamos sąlygos pasinaudoti dušo patalpa. Nors pareiškėjas nurodo, kad šioje dušinėje grindų plytelės buvo išdaužytos, tačiau Vilniaus PN pateiktame paaiškinime nurodyta, kad dušinių patalpų grindys yra lygios, jos kiekvieną dieną valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Teismas neturi pagrindo abejoti, kad dušinių patalpų grindys buvo lygios. Taip pat byloje nenustatyta, kad pareiškėjas, susižalojęs koją dušinėje patalpoje Nr. 7 būtų kreipęsis į įstaigos administraciją ar priežiūros posto pareigūnus. Daugiau duomenų, patvirtinančių, kad dušo patalpos ginčo laikotarpiu neatitiko teisės aktų reikalavimų, byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus PN neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuotini.
Žemesnės instancijos teismas
Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis nustato, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis izoliavimo reikalavimų ir atsižvelgiant į jų amžių, sveikatos būklę ir kitas asmenines savybes. Šio straipsnio 1 dalies 9 punktas nustato specialius izoliavimo reikalavimus tik asmenims, sergantiems aktyvia plaučių tuberkulioze, – jie turi būti laikomi atskirai nuo kitų suimtųjų ir nuteistųjų. Šiuo atveju pareiškėjas ginčija aplinkybę, jog buvo vedamas į dušą, kuriame prausėsi žmonės, sergantys užkrečiamomis ligomis. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl šio nusiskundimo į įstaigos administraciją. Taip pat duomenų, jog asmenys, sergantys užkrečiamomis ligomis būtų laikomi ir / ar vedami į dušą kartu su suimtaisiais ir / ar nuteistaisiais, nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimu Vilniaus PN, todėl šiuo aspektu atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti ir iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo dirglumu, dvasiniais išgyvenimais, depresija ir sveikatos sutrikimais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių didesnį pareiškėjo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAVT 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją).
Pastebėtina, kad vertinant neturtinės žalos atlyginimo būdą ir dydį, privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu, vienais atvejais leidžia pažeidimą tik pripažinti, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1310-525/2017), kitais atvejais – sudaro pagrindą spręsti, jog pažeidimo pripažinimas nėra tinkama satisfakcija ir turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) ir Areštinės pažeidimų mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų neužtikrinant pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Areštinės, yra 10 Eur, o iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K), yra 450 Eur, neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. D. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 10 Eur (dešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjui A. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.