- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-25
- Bylos Nr.
- 1A-428-64-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-50-9-0002-2011-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Klavdija Kruminienė (pirm.), Vaclovas Iždonas, Bronius Zalaga
- Nuteistasis
- R. M.
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Klavdijos Kruminienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šią bausmę subendrinus su Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirta bausme dalinio bausmių sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė R. M. paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis ne vėliau kaip 2011 metų sausio 3 dieną, tikslus laikas tyrimo metu nenustatytas, būdamas suimtas ir laikomas (duomenys neskelbtini) tardymo izoliatoriuje (duomenys neskelbtini), savo vardu parašė laišką, adresuotą (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) N. G., kuriame tiesiogiai, žadėdamas nupjauti galvą, ištraukti vidaus organus, grasino ją nužudyti už tai, kad ji palaikė valstybinį kaltinimą baudžiamojoje byloje, kurioje teismo nuosprendžiu kaltu buvo pripažintas jo neįvardintas asmuo, ir šį laišką 2011 m. sausio 3 d. išsiuntė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo peržiūrėti bylą ir skirti jam mažesnę bausmę. Nurodo, kad yra nuteistas už nesunkų nusikaltimą, kurį padarė neapgalvotai, per griežta bausme. Teigia, kad nesuvokė kodėl parašė grasinantį laišką prokurorei, nenorėjo prokurorei grasinti, bet tą minutę buvo labai sukrėstas, rašydamas laišką visai savęs nekontroliavo, o kai laiškas jau buvo išsiųstas, buvo per vėlu. Pripažįsta, kad yra kaltas, bet mano, kad buvo nuteistas per griežtai, nes kaltę pripažino, davė nuoširdžius parodymus. Tvirtina, kad tikrai nesuvokė ką daro, nenorėjo nieko blogo. Tyrimo metu buvo pasimetęs supratęs ką yra padaręs. Taip pat nurodo, kad jam gali būti taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos namų prieš terminą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. M. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalį, teisingai kvalifikavo jo nusikalstamą veiką. Nors nuteistasis apeliaciniu skundu prašo sumažinti jam paskirtą bausmę, tačiau skundo argumentai liudija, kad nuteistasis tvirtina, jog rašydamas grasinantį laišką nukentėjusiajai, nesuvokė ką daro, kad nekontroliavo savo veiksmų, nes buvo sukrėstas, t. y. neigia nusikalstamos veikos būtinuosius požymius – tyčią ir pakaltinamumą. Dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija patikrino bylą nuteistosios nuteisimo dalyje, neviršydama apeliacinio skundo ribų.
Lietuvos Respublikos BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šio nusikaltimo objektyvieji požymiai pasireiškia žodžiu, raštu, telefonu ar kitokia forma pranešant žmogui, kad jis gali būti nužudytas ar sunkiai sutrikdyta sveikata. Grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Grasinimas turi būti konkretus ir realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Pagal konstrukciją nusikaltimo sudėtis formalioji – baigtumo momentas siejamas su grasinimo pareiškimo paskelbimu apie kurį sužino nukentėjusysis. Subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia, kurios esmė tokia: grasinantysis supranta, kad pavojingai psichiškai veikia kitą žmogų, keldamas jam baimę, kad priverstų jį paklusti savo valiai, ir nori taip elgtis. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo sudėčiai pakanka, kad kaltininkas siekia sudaryti įspūdį nukentėjusiajam, jog grasinimas bus įvykdytas.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog nuteistasis nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, t. y. rašydamas grasinantį laišką nukentėjusiajai, suprato, kad grasina kitam asmeniui atimti gyvybę, baugina jį, kad grasinimas bus įvykdytas. Grasinimą nužudyti nukentėjusiąją nuteistasis patvirtino ne tik apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, bet ir teisme. R. M. apklausų metu nurodė, kad kai rašė laišką, tikrai buvo pasiryžęs įvykdyti savo laiške nurodytus grasinimus. Pats apeliantas tokį savo grasinimą vertino kaip realų (1 t. 15-16, 77-78 b. l.). Dėl laiške nurodytų grasinimų R. M. nesigailėjo, nukentėjusiosios neatsiprašė, teigdamas, kad nenori ir nemato prasmės. Įvertinus šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad rašydamas grasinantį laišką nukentėjusiajai nuteistasis suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį ir norėjo taip veikti, nes tą laišką išsiuntė adresatui.
Nors nuteistasis teigia, kad rašydamas laišką nukentėjusiajai nesuvokė ką daro, nekontroliavo savo veiksmų, nes buvo sukrėstas, tačiau paties nuteistojo išsakyti teiginiai neabejotinai patvirtina, jog R. M. suprato savo veiksmų esmę ir galėjo juos valdyti. Apklausos metu R. M. nurodė, kad jo 2003 m. patirta galvos trauma neturėjo įtakos jo veiksmų suvokimui ir valdymui. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje, taip pat jis nėra įrašytas į psichiatrijos ir priklausomybės ligų dispanserinę įskaitą. Duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis tikrai nesuvokia savo veiksmų ir negali jų valdyti, pats apeliantas nepateikė. Be to, pats nuteistasis nurodė, kad jo atžvilgiu dar yra atliekami du ikiteisminiai tyrimai dėl grasinimų nužudyti teisėjus.
Įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad R. M. nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas), t. y. suvokdamas savo atliekamus neteisėtus veiksmus ir norėdamas nukentėjusiąją įbauginti, sukelti jai baimę bei leido suprasti, kad laiške išsakyti grasinimai gali būti įvykdyti. Taigi, pagrįstai R. M. pripažintas kaltu padaręs BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nuteistas skundžiamu nuosprendžiu.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje, nepažeidė. Atsižvelgė į nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas), kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia), nuteistojo asmenybę (iš viso teistas 13 kartų už tyčinius nusikaltimus, tame trape ir už analogišką nusikaltimą, nusikalto atlikdamas paskirtas laisvės atėmimo bausmes, neišnykus ankstesniam teistumui), atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, pagrįstai padarė išvadą, jog išvadų iš ankstesnių teistumų R. M. nepadarė, neigiamai savo veiksmų nevertino, nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, nukentėjusiosios neatsiprašė, nors tokią galimybę turėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog R. M. yra recidyvistas, todėl atsižvelgus į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir į BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam skyrė griežčiausią BK 145 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. Įvertinus padarytos veikos pavojingumą, aplinkybes, kaltės formą, nuteistojo asmenybę, teisėjų kolegijos manymu, paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės tikslus. Be to, subendrindamas apeliantui bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, apylinkės teismas BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Pastebėtina, kad į subendrintos bausmės laiką įskaičius pagal kelis ankstesnius nuosprendžius įskaitytas iš dalies atliktas bausmes, matyti, kad nuteistasis skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį (1 metus), kuri iš dalies pridėta prie Anykščių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 23 d. nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės, yra atlikęs. Taigi, įvertinus visas paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad apeliantui paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, todėl nėra pagrindo mažinti nuteistajam paskirtos ir subendrintos bausmės dydžio.
Nuteistojo skundo argumentai, jog jam gali būti taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos negali būti pagrindu R. M. mažinti už jo padarytą nusikaltimą paskirtą bausmę.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o nuteistajam paskirta bausmė yra teisinga, todėl R. M. apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo nuosprendžio keisti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
atmesti nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 25 d. nuosprendžio.