Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Donato Jatužio ir Evaldo Vanago, sekretoriaujant Ritai Padvilikienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-11-08 nuosprendžio, kuriuo K. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 str. 2 d. ir jam paskirta 40 parų arešto bausmė. Vadovaujantis BK 67 str. 3 d., 72¹ str., K. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta dvejus metus artintis prie nukentėjusiosios B. Š. 50 metrų atstumu, bendrauti, ieškoti ryšių su ja, lankytis jos namuose Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k. Priteista iš K. G. B. Š. 300 Eur turtinės ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. nuteistas už tai, kad 2015 m. liepos 2 d., nuo 12 iki 15 val., pasinaudodamas kaip nusikaltimo padarymo įrankiu asmeniu, negalėjusiu suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir negalėjusiu valdyti savo veiksmų, t. y. O. N., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą O. N. tariamą teisę atgauti skolą, nukentėjusiajai B. Š., gim. (duomenys neskelbtini) m., priklausančio gyvenamojo namo, esančio Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., virtuvėje, vartodamas prieš nukentėjusiąją psichinį smurtą, t. y. šaukdamas ant jos, kad ji yra skolinga, reikalaudamas atiduoti pinigus, grasindamas tuoj jai trenkti taip, jog ji nugrius nuo suolo, ją privertė pasirašyti skolos 15 000 litų raštelį, taip padarydamas didelę žalą jos teisėms;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2015 m. rugpjūčio 31 d., apie 9.50 val., pasinaudodamas kaip nusikaltimo padarymo įrankiu asmeniu, negalėjusiu suvokti nusikalstamos veikos pavojingumo ir negalėjusiu valdyti savo veiksmų – O. N., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą O. N. tariamą teisę atgauti skolą, nukentėjusiajai B. Š. priklausančio gyvenamojo namo, esančio Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k., virtuvėje, pavartodamas prieš nukentėjusiąją psichinį smurtą, t. y. šaukdamas ant jos, kad ji yra skolinga, reikalaudamas atiduoti pinigus, O. N. užsimojus prieš B. Š. taip, lyg norėtų tuoj suduoti jai smūgius, užvaldė nukentėjusiosios 300 eurų, taip padarydami didelę žalą jos teisėms.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Tenkinama apeliacinio skundo dalis.

Nuteistasis K. G. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 294 str. 2 d., teigia, kad jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, nors pripažįsta kaltinime nurodytomis dienomis kartu su sugyventine O. N. nuvykęs į nukentėjusiosios B. Š. (sugyventinės tetos) namus, kur O. N. reikalavo B. Š. grąžinti jai skolą, taip pat pripažįsta B. Š. vardu surašęs skolos raštelį, kurį B. Š. pasirašė, kad vėliau galėtų įrodyti nukentėjusiosios pažadą atiduoti pinigus. Teigia, jog jis tik pritarė O. N. reikalavimui, nes manė, jog B. Š. iš tiesų O. N. yra skolinga, B. Š. negrasino, jokių smurtinių veiksmų neatliko, jis garsiai kalba, todėl B. Š. galėjo pamanyti, jog jis ant jos šaukė, grasino jai.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina tai, kad įrodinėjimo procese gali būti remiamasi tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais įrodymais ir jie neturi pranašumo vieni prieš kitus. Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas privalo grįsti patikimais įrodymais, įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. jo aprašomojoje dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių normų, įtvirtintų BPK 20 str., nepažeidė. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, atliko visapusišką įrodymų tyrimą, įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą ir jų pagrindu nuosprendyje pateikė išsamius ir aiškius motyvus, kuo vadovaudamasis padarė išvadas dėl K. G. kaltumo padarius jam inkriminuotą BK 294 str. 2 d. numatytą veiką. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai konstatavo, jog K. G., veikdamas sugyventinės O. N. interesais, šaukdamas ant nukentėjusiosios, kad ji yra skolinga, reikalaudamas atiduoti pinigus, grasindamas tuoj jai trenkti taip, jog ji nugrius nuo suolo, priversdamas ją pasirašyti skolos 15 000 Lt raštelį, taip savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens – sugyventinės tariamą teisę atgauti iš jos tetos B. Š. skolą – 4347 Eur (15 000 Lt), pavartodamas prieš nukentėjusiąją psichinį smurtą. Nėra pagrindo keisti ar naikinti teismo priimto sprendimo dėl to, kad nuteistasis ir teismas skirtingai vertino įrodymus.

Pagal BK 294 str. 2 d. atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, pavartodamas fizinę ar psichinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui, ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Remiantis aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, 2K-594/2013 ir kt.), kvalifikuojant veiką pagal BK 294 str. 2 d. turi būti nustatytas ne tik faktas, kad prieš nukentėjusįjį ar jo artimą asmenį buvo pavartota psichinė ar fizinė prievarta, bet ir tokia prievarta padaryta didelė žala nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui, atskleistas ir tokios prievartos padarinių pobūdis, turinys. Pavartotos prievartos (psichinės ar fizinės) pobūdis nulemia ir atsiradusių padarinių rūšį – fizinę ar psichinę žalą. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir tai, kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-267/2011). Kartu pabrėžtina, kad savavaldžiavimo bylose ypatingą reikšmę turi didelės žalos požymio motyvavimas, taip atskleidžiant padarytos veikos pavojingumą bei atribojant baudžiamąją ir kitų rūšių teisines (civilinė, administracinė, drausminė) atsakomybes.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pagrindė savo išvadas dėl apelianto kaltės įvykdžius savavaldžiavimą, pavartojant prieš nukentėjusiąją B. Š. psichinę prievartą, su kuriomis visiškai sutinka ir teisėjų kolegija. Iš K. G. parodymų matyti, kad nukentėjusiosios skolą jis argumentuoja tuo, jog teismas sprendimu padalijo turtą: jo sugyventinei O. N. priteisė namą, o jos šiuo metu jau mirusiai tetai A. B. (nukentėjusiosios B. Š. sesei) pinigus – 4347 Eur, kurie atiteko nukentėjusiajai B. Š., tačiau namo vertė yra tik 1077 Eur, todėl nukentėjusioji jo sugyventinei privalo grąžinti ir visus paveldėtus pinigus. Biržų rajono apylinkės teismo 2010-07-21 nutartyje konstatuota, kad ieškovė O. N. ir atsakovė A. B. sudarė taikos sutartį, kuria O. N., atstovaujama advokatės, atsisakė ieškinio reikalavimo grąžinti 4347 Eur sumą ir ateityje pažadėjo teismuose nekelti pretenzijų dėl pinigų grąžinimo, o A. B. perleido O. N. nuosavybėn gyvenamąjį namą ir žemės sklypą, esančius Biržų r., Vabalninko mstl. Taigi, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo išspręstas turtintis ginčas tarp nuteistojo K. G. sugyventinės O. N. ir jos tetos A. B., byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusioji, kurios globotinis Ž. S. 2009 m. gavo iš A. B. 4927 Eur, turėtų prievolę grąžinti kokią nors pinigų sumą O. N., apelianto parodymai dėl tariamos nukentėjusiosios skolos nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Be to, iš paties K. G. parodymų matyti, kad jis informaciją apie turtinius santykius, susiklosčiusius tarp jo neįgalios sugyventinės O. N. ir jos artimųjų giminaičių, gavo tik iš pačios sugyventinės, kuri dėl savo sveikatos būklės šių santykių negali tiksliai apibūdinti. Taigi K. G., pats nedalyvavęs šiuose ilgamečiuose santykiuose, su teisiniais ir finansiniais dokumentais susipažinęs tik iš nuogirdų, o ne tiesiogiai juos analizuodamas ar konsultuodamasis su specialistais, nesugebėjo jų įvertinti ir padaryti faktinę situaciją atitinkančių išvadų, t. y. pasitikėdamas sugyventine negalėjo suprasti, jog nukentėjusioji B. Š. jo sugyventinei nėra skolinga jokios pinigų sumos, todėl vykdė tariamą sugyventinės teisę atgauti skolą, klysdamas dėl tokios teisės buvimo (tariama teisė reiškia, kad jos realiai nėra, bet kaltininkas sąžiningai klysta dėl jos buvimo). Nuteistasis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas, vartodamas psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją B. Š. – šaukdamas ant jos, kad ji yra skolinga, reikalaudamas atiduoti pinigus, grasindamas tuoj jai trenkti taip, jog ji nugrius nuo suolo, priversdamas nukentėjusiąją pasirašyti skolos raštelį ir atiduoti dalį tariamos skolos – 300 Eur, sugyventinės O. N. tariamą teisę atgauti skolą vykdė pats, todėl tas vykdymas buvo savavališkas, o savavališkumas pasireiškė tuo, kad nuteistasis K. G. pasirinko tokį teisių įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų. Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodė, kad K. G. nusikalstamais veiksmais, pavartojant psichinę prievartą, nukentėjusiajai B. Š. buvo padaryta didelė žala jos teisėms ir teisėtiems interesams, t. y. nukentėjusioji buvo išgąsdinta, įbauginta, patyrė stresą, baimę, kad K. G. gali sugrįžti ir vėl reikalauti pinigų, patyrė neigiamų išgyvenimų, jautėsi nesaugi, pirmą kartą, kada nuteistasis K. G. su savo sugyventine O. N. atvyko į jos namus, ji buvo viena, antrą kartą – su nusilpusiu po ligos globotiniu Ž. S., dėl patirtų išgyvenimų kreipėsi į medikus, parą laiko buvo gydoma ligoninėje. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant dėl nusikalstamos veikos padarinių konstatavimo, t. y. didelės žalos kriterijaus, pagrįstai buvo atsižvelgta į nukentėjusiosios garbų amžių – nusikalstamos veikos padarymo metu jai buvo 88 metai bei į tai, kad ji yra ligota, silpnos sveikatos. Šios faktinės aplinkybės, įvertinus savavališkų K. G. veiksmų pobūdį, pavojingumą, jo amžių (20 metų jaunesnis už nukentėjusiąją), fizinę būklę, jų jėgų skirtumą bei pranašumą, šiuo atveju yra svarbios ir papildomai pagrindė didelės žalos padarymą nukentėjusiajai. Kaip pagrįstai skundžiame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, tą suprato ir pats nuteistasis, nurodęs žinantis nukentėjusiosios amžių ir kad ji yra per sena, jog jis prieš ją elgtųsi agresyviai. Tačiau nepaisydamas to, jis elgėsi būtent taip: vartojo žodinę agresiją, grasino pavartoti fizinį smurtą, ir tokiais savo neteisėtais veiksmais įbauginęs nukentėjusiąją privertė ją pasirašyti skolos raštelį, kuriuo ji prisiėmė atsakomybę už skolą, kurios nepripažino. Jo veiksmai tuo nesibaigė: nuteistasis, pasinaudodamas skolos rašteliu, antrą kartą kartu su sugyventine atvykęs į nukentėjusiosios namus, šaukdamas ant jos, kad ji yra skolinga, reikalaudamas atiduoti pinigus, O. N. užsimojus prieš B. Š. taip, lyg norėtų suduoti jai smūgį, privertė nukentėjusiąją atiduoti dalį tariamos skolos – iš pensijos sutaupytus 300 Eur, t. y. sumą, didesnę už jos mėnesio pensiją. Nukentėjusiosios nurodytas pinigų atidavimo motyvas – norėjo, kad K. G. ją paliktų ramybėje, rodo, jog ji buvo įbauginta jo veiksmų ir tuo metu nematė kitos išeities, kaip vykdyti jo reikalavimą, su kuriuo nesutiko. K. G. skundo teiginius, kad nukentėjusiajai B. Š. negrasino, jis garsiai kalba, todėl nukentėjusioji galėjo pamanyti, jog jis šaukė, grasino jai, paneigia nuoseklūs nukentėjusiosios B. Š. parodymai, kad nuteistasis ir jo sugyventinė ant jos labai šaukė, reikalavo pinigų, K. G. grasino jai trenkti taip, kad ji tuoj nugrius, ji iš baimės sutiko su visais reikalavimais ir pasirašė skolos raštelį net nežinodama, kas ten parašyta, tik vėliau sužinojo, jog pažadėjo grąžinti 15 000, bet nežino, kokia valiuta. Antrą kartą K. G. ir O. N. atvažiavus pas ją į namus, O. N. pradėjo šaukti ant jos, reikalavo atiduoti jiems 15 000, nes yra skolinga, pasirašiusi skolos raštelį, užsimojo, bet tarp jų stojo kaimynė R. V.. K. G. taip pat šaukė, grasino jai, po ko ji išsigandusi atidavė iš pensijos sutaupytus 300 Eur, kad jie paliktų ją ramybėje. Netikėti šiais nukentėjusiosios parodymais kolegija neturi pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Iš liudytojos R. G., kuri nuteistojo ir jo sugyventinės prašymu 2015-07-02 (pirmą kartą) kartu su jais nuvyko į nukentėjusiosios namus, parodymų matyti, jog jos akivaizdoje K. G. griežtai reikalavo B. Š. grąžinti jo sugyventinės pinigus ir pasirašyti skolos raštelį, nukentėjusioji jiems sakė, kad nieko neskolinga, o jie šaukė ant jos, atrodė, kad tuoj susimuš, nes tvyrojo įtampa, nukentėjusioji tuo metu jautėsi labai blogai, jai (liudytojai) atrodė, kad ji (B. Š.) K. G. bijojo, buvo susigūžusi, ji ir pati dėl tokių K. G. veiksmų jautėsi sutrikusi. Liudytoja taip pat nurodė, kad K. G. yra labai neadekvatus žmogus, jei kas ne pagal jį, tuoj šaukia, tą žino visi kaimynai. Kaip liudytoja apklausta V. M. (socialinė darbuotoja) taip pat patvirtino, kad po konflikto nukentėjusioji jautėsi labai blogai, sakė, kad K. G. grasinimu ją privertė pasirašyti skolos raštelį, jai (V. M.) teko raminti nuketėjusiąją, kuri bijojo, kad giminaičiai gali vėl atvažiuoti ir reikalauti pinigų, ir kviesti policiją. Iš Ž. S. parodymų matyti, kad jam grįžus iš ligoninės nukentėjusioji B. Š. papasakojo, jog buvo atvažiavęs K. G., O. N. ir nepažįstama moteris (R. G.) ir ją privertė pasirašyti skolos raštelį, K. G. ant jos šaukė, grasino jai trenkti taip, kad ji nugrius nuo suolo, nukentėjusioji bijodama pasirašė skolos raštelį, nors tiksliai nežinojo jo turinio, o vakare jai pasidarė negera, todėl ji vienai dienai buvo paguldyta į ligoninę. Pasak Ž. S., kai K. G. ir O. N. atvažiavo antrą kartą, jis buvo namuose ir tiesiogiai matė konfliktą, kurio metu nukentėjusiosios buvo reikalaujama grąžinti skolą, o jai pasakius, kad ji neskolinga, O. N., šaukdama, užsimodama ranka, puolė ant nukentėjusiosios, bet ją apgynė R. V., atsistojusi tarp jų. K. G. taip pat šaukė ant nukentėjusiosios reikalaudamas pinigų, jis (liudytojas) liepė nukentėjusiajai jokių pinigų neduoti, bet B. Š. jiems atidavė 300 Eur iš baimės, kad pinigų agresyviai reikalavę atvykusieji juos paliktų ramybėje. Konfliktą mačiusi liudytoja R. V. taip pat patvirtino, kad K. G. pinigus iš nukentėjusiosios išgavo gąsdinimu ir grasinimu, o jai teko nuo užsimojusios O. N. ginti nukentėjusiąją. Taigi iš šių aptartų parodymų akivaizdu, kad K. G. prieš nukentėjusiąją vartojo psichinę prievartą – neteisėtus reikalavimus išsakė šaukimu ir grasinimu pavartoti fizinį smurtą, kuri turėjo pasekmes, apie kurias kolegija jau pasisakė pirmiau. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad apeliantas suprato, jog jo agresyvus elgesys su garbaus amžiaus, silpnos sveikatos nukentėjusiąją ją gali ilgam įbauginti ir taip priversti elgtis pagal jo valią, ir to sąmoningai siekė. Nuteistasis ne tik nesilaikė elementarių moralės ir elgesio normų, demonstruodamas pranašumą prieš žymiai silpnesnį ir negalintį adekvačiai pasipriešinti žmogų, kuriam bet kokia agresijos forma yra žymiai pavojingesnė nei sveikam ir darbingam, bet dėl savo veiksmų visiškai nesigailėjo. Visa tai rodo apeliantą veikus tiesiogine tyčia. Taigi apibendrindamas aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai K. G. veiksmuose nustatė visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d., sudėties požymius ir jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Išteisinti K. G. pagal BK 294 str. 2 d., kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra jokio pagrindo.

BK 294 str. 2 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys – areštas ir laisvės atėmimas iki penkerių metų. BK 54 str. 1 d. nurodyta, kad teismas nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Taigi pagal šią nuostatą kaltininkui gali būti paskirta tik tokia bausmės rūšis, kuri numatyta įstatymo už padarytą nusikalstamą veiką sankcijoje. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad laikydamasis sankcijos ribos pirmosios instancijos teismas K. G. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 str. 2 d., paskyrė arešto bausmę.

Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas apeliantui bausmę, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad K. G. padarė tyčinį, apysunkį, savanaudišką, baigtą, tęstinį nusikaltimą, sudarytą iš dviejų epizodų, kad veiką padarė vartodamas psichinį smurtą prieš senyvą, jam pasipriešinti negalėjusią nukentėjusiąją. Teismas taip pat atsižvelgė į K. G. asmenybę apibūdinančius duomenis – neteistas, administracine tvarka nebaustas, senatvės pensininkas, bei įvertino tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Individualizuodamas nuteistajam skiriamą bausmę, apylinkės teismas pažymėjo ir tai, jog K. G. nukentėjusiosios neatsiprašė, nesigailėjo dėl padaryto nusikaltimo, priešingai, proceso metu toliau kaltino nukentėjusiąją negrąžinus tariamos skolos, neatlygino nė dalies jai padarytos žalos. Vertindamas kaltininko padarytos veikos pavojingumą, apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad K. G., darydamas nusikaltimą, pasinaudojo savo sugyventine O. N., taip į nusikalstamą veiką įtraukdamas protiškai neįgalų žmogų. Konstatavęs šias aplinkybes apylinkės teismas nurodė, kad K. G. BK 54 str. 3 d. nuostatos negali būti taikomos. Apylinkės teismas, parinkdamas K. G. bausmę sankcijos už jo padarytą nusikaltimą ribose, atsižvelgęs į tai, kad K. G. teisiamas pirmą kartą, konstatavo, jog laisvės atėmimo bausmė jam neskirtina. Teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodęs, kad K. G. serga lėtinėmis ligomis, tačiau jos nėra tokios, dėl kurių jis negalėtų atlikti arešto bausmės, kuri nelaikoma laisvės atėmimo bausme, nuteistajam paskyrė arešto bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime taip pat konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadovaujantis teisingumo principu kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, atitikti veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį.

BK 54 str. 3 d. nustatyta, jog jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Teismų praktikoje yra nustatyta, kad BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Taigi BK 54 str. 3 d. yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo taikymo galimybė – tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje išryškėjusių aplinkybių visuma, rodančia, kad nustatytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taip pat teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal BK 54 str. 3 d. kitokia bausmė, nei numatyta straipsnio sankcijoje, pagal kurį kvalifikuota veika, paprastai gali būti paskiriama, kai yra tik išimtinės aplinkybės ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 str., o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms.

Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju BK 62 str. nuostatų taikymas nuteistojo K. G. atžvilgiu negalimas, kadangi nenustatytos BK 62 str. 1 d. ir 2 d. 1–6 p. įtvirtintos sąlygos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas, individualizuodamas apeliantui skiriamą bausmę, nepakankamai atsižvelgė į jo padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, asmenybę, sveikatos būklę, ir dėl to nepagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo K. G. atžvilgiu taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas.

Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, skirdamas K. G. bausmę apylinkės teismas atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. išvardytas aplinkybes, tačiau vis tik nuteistajam individualizuojant skiriamą bausmę, būtina atkreipti ypatingą dėmesį į jo amžių ir sudėtingą sveikatos būklę. K. G. yra vyresnio amžiaus, turi kardiologinių ir kitų sveikatos problemų, t. y. iš byloje esančių pateiktų medicininių dokumentų matyti, jog apeliantui diagnozuotos ligos yra susijusios su jo gyvybei palaikyti svarbių organų funkcionavimu (širdis ir plaučiai), todėl šiuo atveju net ir trumpalaikis apelianto izoliavimas nuo visuomenės, atsižvelgus į jo amžių, gali turėti neigiamų pasekmių jo sveikatai. Vertinant apelianto asmenybės pavojingumą svarbų vaidmenį vaidina jo nusikalstamo elgesio priežastys ir motyvai, asmenybės ypatumai, užsiėmimas, elgesys prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos padarymo. K. G. yra senatvės pensininkas, anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, byloje nėra duomenų, kad po aptariamos veikos jis būtų padaręs naujų nusikalstamų veikų. Šios aplinkybės rodo mažesnį kaltininko asmenybės pavojingumą visuomenei bei leidžia pagrįstai konstatuoti, jog K. G. padarytas nusikaltimas yra atsitiktinio pobūdžio ir nebuvo dėsninga jo ankstesnio elgesio pasekmė. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad K. G. pripažino daugelį jam inkriminuotų veiksmų, t. y. pripažino, kad su sugyventine O. N. du kartus buvo nuvykęs į nukentėjusiosios namus, kad juose šiek tiek pašūkavo, pritardamas O. N. reikalavimui grąžinti skolą, taip pat pripažino B. Š. vardu surašęs skolos raštelį bei kartu su O. N. paėmęs iš nukentėjusiosios 300 Eur. Būtina atkreipti dėmesį ir į K. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Iš pirmiau aptartų įrodymų matyti, kad K. G. nebuvo vienintelis asmuo, reiškęs neteisėtus reikalavimus nukentėjusiajai, dėl kurių kilo nurodytos pasekmės. Be to, K. G. neteisėti reikalavimai daugiau pasireiškė jo šaukimu ant nukentėjusiosios bei savo emocijų išreiškimu, o ne aktyviais veiksmais, nusikalstama veika sunkių pasekmių nesukėlė. Atsižvelgusi į šias aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad apelianto padaryto nusikaltimo pavojingumas yra mažesnis negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje. O tai yra viena iš sąlygų išvadai dėl paskirtos bausmės neatitikimo teisingumo principui padaryti.

Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi K. G. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo asmenybę, sveikatos būklę bei kitas pirmiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad sankcijoje numatyta ir nuteistajam už BK 294 str. 2 d. paskirta arešto bausmė nėra teisinga, vertinant BK 41 str. 2 d. numatytus bausmės tikslus, nes yra aiškiai neproporcinga, neadekvati padarytai baudžiamojo įstatymo uždraustai veikai, neatitinka nuteistojo asmenybės ir dėl to prieštarauja teisingumo principui. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas ir nuteistajam K. G., taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas, skiriama švelnesnė nei BK 294 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas (BK 48 str.) (BPK 328 str. 2 p.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Tenkinti dalį nuteistojo K. G. apeliacinio skundo.

Pakeisti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-11-08 nuosprendį.

K. G., pripažintam kaltu pagal BK 294 str. 2 d., pritaikius BK 54 str. 3 d., paskirti vienų metų laisvės apribojimo bausmę, uždraudžiant jam šiuo laikotarpiu bendrauti su nukentėjusiąja B. Š. ir lankytis jos namuose Pasvalio r., (duomenys neskelbtini) k.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

- be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos;

- vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų;

- nustatyta tvarka atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus (BK 48 str. 3 d.).

Jei asmuo vengia atlikti laivės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu pagal BK 49 ir 65 str. nustatytas taisykles (BK 48 str. 10 d.).