Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės (pranešėja), Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo I. B. apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutarimo I. B. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Skuodo rajono policijos komisariato (toliau – Institucija) įgaliotas pareigūnas surašė I. B. administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad šis, 2009 m. rugpjūčio 23 d., apie vidurnaktį, kelyje Mažeikiai – Skuodas, vairavo automobilį būdamas neblaivus (nustatytas 2,33 promilių girtumas), kai teisė vairuoti atimta, taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus.

Skuodo rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo (pirmasis apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 7 d. nutarimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartimi buvo panaikintas dėl procesinių asmens teisių pažeidimo), 2010 m. balandžio 15 d. nutarimu pripažino I. B. kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 129 straipsnyje numatytą veiką ir skyrė jam 4000 Lt baudą. Teismas konstatavo, jog pažeidimas įrodytas administracinio teisės pažeidimo protokolu, asmens blaivumo testu, tarnybiniu pranešimu, pranešimu dėl nušalinimo nuo transporto priemonių vairavimo, transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu, Skuodo rajono apylinkės prokuratūros nutarimu apie ikiteisminio tyrimo nutraukimą. Teismas pabrėžė, jog I. B. pripažino vairavęs neblaivus, bet teigė, jog tai darė veikdamas būtinojo reikalingumo sąlygomis. Teismas nurodė, jog asmens veiksmuose nebuvo būtinojo reikalingumo sąlygų, nes iš bylos medžiagos matyti, kad asmuo pats išprovokavo užpuolikus, gręsiančio užpuolimo kitomis priemonės išvengti nebandė, neįsitikino, ar užpuolimas realus, policijai neskambino, o įvažiavęs į degalinės teritoriją nepranešė operatoriui. Parinkdamas nuobaudą, teismas pažymėjo, jog atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, jog asmuo pažeidimą darė vengdamas gręsiančio tariamo užpuolimo ir nenumatydamas, jog daro sunkesnį teisės pažeidimą nei bandė išvengti.

II.

Atsiliepdama į apeliacinį skundą, Institucija prašo jo netenkinti palaikydama Skuodo rajono apylinkės teismo nutarimo motyvus. Papildomai nurodo, jog Skuodo rajono apylinkės prokuratūra 2010 m. kovo 22 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą nustačiusi, jog apeliantas, 2009 m. rugpjūčio 22 d. atvykęs į Gėsalų kaimą, A. S. sodyboje pats sukėlė žodinę konfliktinę situaciją ir nebuvo užpultas. Mano, jog veikimą būtinojo reikalingumo sąlygomis apeliantas kelia kaip patogiausią gynybos priemonę siekdamas išvengti administracinės atsakomybės. Pažymi, kad apelianto teiginys, jog teisme kėlė prašymą stabdyti bylos nagrinėjimą, neteisingas, nes nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą jau buvo priimtas, todėl tokiu būdu I. B. nori suformuoti savo, kaip asmens, kuriam nesuteikiama galimybė realizuoti savo teisę į gynybą, įvaizdį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Skundžiamu nutarimu I. B. skirta nuobauda pagal ATPK 129 straipsnį, kuriame inter alia įtvirtinta, jog transporto priemonių vairavimas neblaivių vairuotojų, neturinčių teisės vairuoti, užtraukia baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų. Šiuo atveju ginčo dėl pažeidimo padarymo nėra, teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius įrodymus, neturi pagrindo abejoti dėl administracinėn atsakomybėn patraukto asmens kaltės padarius paminėtą pažeidimą, tačiau apeliaciniame skunde keliamas paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo klausimas apeliantui manant, kad šiuo atveju jis veikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, dėl ko buvo pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas.

Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog pagal ATPK 17 straipsnį administraciniu teisės pažeidimu nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kitose normatyviniuose aktuose dėl administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinojo reikalingumo būklėje, tai yra siekiant pašalinti pavojų, gresiantį valstybinei ar viešajai tvarkai, nuosavybei, piliečių teisėms ir laisvėms bei nustatytai valdymo tvarkai, jeigu šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga negu išvengtoji žala. ATPK 31 straipsnio 1 dalies 5 punktas pripažįsta atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinančia aplinkybe tai, jei teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas.

Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad būtinojo reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviems teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik darant žalą antram. Veiksmai, padaryti esant būtinajam reikalingumui, yra socialiai vertingi, nes jais siekiama išsaugoti žymiai vertingesnį interesą (R. Drakšas. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis (1 - 98 straipsniai), 198 – 199 psl., 2004 m., Vilnius). Tam, kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, jis turi atitikti nurodytas sąlygas. Teisės teorijoje (V. Piesliakas. Lietuvos baudžiamoji teisė. Antroji knyga, 45 – 48 psl., 2008 m., Vilnius) nurodoma, kad pirma būtinojo reikalingumo teisėtumo sąlyga yra gresiantis pavojus. I. B. teigimu, pavojus grėsė jo ir jo draugės D. Š. sveikatai. Antroji sąlyga reikalauja, kad pavojus būtų realus, o ne tariamas. Šiuo atveju bylos medžiaga nustatyta, kad nė vienas iš nurodytą dieną A. S. namo kieme vykusiame vakarėlyje dalyvavusių asmenų nei į I. B., nei į jo draugės D. Š. sveikatą nesikėsino. Priešingai, visi trys su I. B. konfliktavę asmenys (A. P., R. K., S. L.) išvažiavo iš šio vakarėlio siekdami, kad nekiltų didesnis tarpusavio konfliktas, tačiau I. B. pradėjus agresyviai elgtis prieš vakarėlyje likusias moteris, šios skambino ir prašė minėtų vyriškių sugrįžti (b. l. 33 - 38). Trečioji sąlyga yra pavojaus akivaizdumas, t. y. pavojus turi būti ne galimas esant tam tikromis sąlygomis ar kilsiantis ateityje. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad grįžę į vakarėlį vyriškiai būtų grasinę I. B. ar jo draugei D. Š.. Priešingai, bylos medžiaga nustatyta, kad I. B. su drauge iš vakarėlio išvyko, nes to prašė A. S.. Be to, grįžę į vakarėlį vyriškiai net nespėjo išlipti iš savo automobilio, kai I. B. su D. Š. išvažiavo. Ketvirtoji sąlyga reikalauja, kad kilusį pavojų būtų galima pašalinti darant žalą pavojaus šaltiniui arba nekėlusiems pavojaus nekaltam asmeniui ar vertybei. Šioje sąlygoje reikalaujama, kad žalos darymas pavojaus šaltiniui ar įstatymo saugomai vertybei būtų vienintelė galima veika, galinti padėti išvengti žalos tai vertybei, kuriai dėl to gresia pavojus. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad I. B. galėjo, tačiau nebandė išvengti, jo teigimu, jam kilusio pavojaus (nebandė užsidaryti A. S. gyvenamajame name, važiuodamas automobiliu neskambino policijai, kad praneštų apie gresiantį užpuolimą, įvažiavęs į degalinės teritoriją, apie užpuolimą nepranešė degalinės operatoriui). Penktoji sąlyga reikalauja, kad esant būtinajam reikalingumui padaryta žala būtų mažesnė už tą, kurios siekta išvengti. Šiuo aspektu pasisakytina, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog I. B. pasirinktos priemonės ir būdai išvengti tariamai gresiančio užpuolimo nebuvo adekvatūs galėjusiom kilti pasekmėms, nes vairuodamas automobilį neblaivus pagrindiniu keliu Mažeikiai – Skuodas, kuriuo tamsiu paros metu vyksta intensyvus transporto priemonių judėjimas, galėjo kilti eismo įvykis, būti apgadintos transporto priemonės, sužaloti žmonės ir t. t. Iš to darytina išvada, kad I. B. veikė ne būtinojo reikalingumo sąlygomis, todėl padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 129 straipsnyje.

I. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad yra kompleksas aplinkybių, dėl kurių galima švelninti nuobaudą, turėjo jam skirti švelnesnę nuobaudą, nes yra visos sąlygos ATPK 30¹ straipsnio nuostatų taikymui.

ATPK 30¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėjantis administracinių teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į aplinkybes, nurodytas šio kodekso 30 straipsnio 2 dalyje, taip pat į šio kodekso 31 straipsnyje nustatytas atsakomybę lengvinančias bei kitas įstatymų nenurodytas lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba visai neskirti administracinės nuobaudos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylas dėl nuobaudos sušvelninimo ar pernelyg švelnios nuobaudos paskyrimo, yra ne kartą konstatavęs, kad administracinė nuobauda, vadovaujantis ATPK 30¹ straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, gali būti švelninama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, kai nustatomas kompleksas faktinių duomenų, bylojančių asmens, kurio atžvilgiu taikomos administracinio poveikio priemonės, naudai (žr. administracinių teisės pažeidimų bylas Nr. N1‑1396/2007, N17‑103/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta: pirma, ATPK 129 straipsnyje įtvirtintas pažeidimas yra vienas iš šiurkščiausių ir pavojingiausių administracinių teisės pažeidimų; antra, apeliantas nenurodo jokių aplinkybių (išskyrus tai, kad, jo manymu, jis veikė būtinojo reikalingumo atveju), kurios leistų švelninti jam paskirtą nuobaudą. Pažymėtina, kad apelianto nurodyta aplinkybė dėl tariamo veikimo būtinojo reikalingumo sąlygomis buvo įvertinta pirmosios instancijos teismo paskiriant jam minimalią ATPK 129 straipsnio sankcijoje numatytą baudą, kuri yra švelnesnė nuobauda iš šioje sankcijoje numatytų alternatyvių administracinių nuobaudų.

Apeliaciniame skunde I. B. taip pat nurodo, kad apylinkės teisme prašė sustabdyti bylos nagrinėjimą, nes pagal jo ir jo draugės D. Š. skundą yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau toks jo prašymas liko neįvertintas. Šiuo aspektu pasisakytina, kad iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo (b. l. 39 – 41) matyti, kad apelianto nurodytas klausimas teismo posėdžio metu keliamas nebuvo. Be to, šis teismo posėdis įvyko 2010 m. balandžio 15 d., kai skundžiamas nutarimas buvo priimtas 2010 m. kovo 22 d. (b. l. 33), tačiau I. B. nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų pateikęs atitinkamą skundą, taip pat apie jo išnagrinėjimo baigtį.

Atsižvelgdama į tai, kas nustatyta ir įvertinusi byloje surinktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neveikė būtinojo reikalingumo sąlygomis, o jam skirta nuobauda nėra per griežta, ji atitinka padaryto administracinio teisės pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo kriterijus. Dėl šių priežasčių Skuodo rajono apylinkės teismo nutarimas paliekamas nepakeistu, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,

nutaria:

I. B. apeliacinį skundą atmesti.

Skuodo rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 15 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.