Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2021-05-26 · Administracinė byla Nr. TA-235-629/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2019-11-07Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-05-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-05-26
Bylos Nr.
TA-235-629/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03212-2019-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
Apeliacinė instancija
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas
P. V.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. TA-235-629/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03212-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gegužės 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo baudžiamas diskriminuojant ir kankinant, jo laikymo sąlygos neatitiko sanitarinių higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 19 d. jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėją, besinaudojantį tualetu, galėjo matyti kiti kameroje laikomi asmenys arba prižiūrėtojai per stebėjimo langelį, taip pat tuo metu pareigūnai dažnai įeidavo į kamerą, todėl pareiškėjas jautėsi žeminamas.

Atsiliepimas

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 19 d. Teisme skundas gautas 2019 m. rugsėjo 11 d. Atsakovo atstovas prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad įstaigos pareigūnai nuolat stebėjo suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų elgesio kontrolę bei užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Atsakovo nuomone, nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu pareiškėjo P. V. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti už netinkamą jo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 19 d.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas šiose kamerose: nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės 18 d. kameroje Nr. 96 (plotas – 7,94 kv. m); 2017 m. gegužės 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 202 (plotas – 6,90 kv. m), kurioje iki 2017 m. birželio 5 d. buvo laikomas vienas; 2017 m. birželio 6 d. perkeltas į kamerą Nr. 96 (plotas – 7,94 kv. m), kurioje iki 2019 m. vasario 11 d. buvo laikomas vienas; 2019 m. vasario 12 d. perkeltas į kamerą Nr. 240 (plotas – 6,90 kv. m), kurioje iki 2019 m. gegužės 27 d. buvo laikomas vienas; 2019 m. gegužės 28 d. perkeltas į kamerą Nr. 204 (plotas – 6,90 kv. m), kurioje iki išvykimo į Marijampolės pataisos namus dienos, t. y. iki 2019 m. birželio 19 d., buvo laikomas vienas. Atsakovo atstovas pateikė pranešimą, nurodydamas, kad sanitarinio mazgo vieta buvo atitverta nuo likusio kameros ploto 1,5 m pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagai atsparia danga. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, 23, 25 ir 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara.

7. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K teismui pateikė 2019 m. rugsėjo 11 d., todėl praleido sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. Pareiškėjas skunde teismui nepateikė argumentų, kodėl jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas ex officio (pagal pareigas) taip pat nenustatė ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų, todėl pareiškėjo skundui taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir byloje vertino laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 19 d.

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas visą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 19 d. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas. Pareiškėjo jaučiamų nepatogumų intensyvumas objektyviai būtų buvęs didesnis, jeigu kartu su juo kameroje būtų laikomi kiti asmenys. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, jog į jo kamerą nuolat užeidavo prižiūrėtojai ir neretai jį užklupdavo besinaudojantį tualetu. Nors pareiškėjas skunde teigia, kad Lukiškių TI-K administracija neregistravo jo skundų, tačiau nekonkretizuoja, kada teikė skundus, dėl ko skundėsi, kokiems pareigūnams juos teikė (nenurodė nei pareigūnų vardų, pavardžių, rangų ar kitų duomenų, kurių pagalba galima būtų juos identifikuoti). Skunde taip pat nekonkretizavo, kada buvo užkluptas.

9. Teismas nustatė, jog pareiškėjas dėl privatumo neužtikrinimo į teismą buvo kreipęsis 2014 m. gegužės 20 d. (administracinė byla Nr. I-4025-580/2014), vėliau pateikė skundą tik nagrinėjamoje byloje, t. y. praėjus 5 m. Tai rodo tam tikrą pareiškėjo abejingumą dėl savo pažeistų neturtinių teisių. Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl teismas dėl aplinkybės, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba tuo metu, kai jis buvo laikomas Lukiškių TI-K, darė išvadą, kad pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo nebuvo itin intensyvūs.

10. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors privatumo sanitariniame mazge (1 181 parą (nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 19 d.)) trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

11. Pareiškėjas P. V. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

12. Pareiškėjas nurodo, kad buvo kalinamas kankinančiomis sąlygomis, o kankinimams ieškinio senaties terminai netaikomi. Pareiškėjas teigia, kad į kameras per dieną pareigūnai užeidavo nuolat, po kelis kartus, nuolat stebėdavo per akutę duryse, todėl jis negali konkretizuoti kas ir kada jį užklupo besinaudojantį tualetu. Pareiškėjas teigia ne kartą kreipęsis dėl netinkamo tualeto įrengimo, tačiau jo prašymai buvo ignoruojami. Pareiškėjas prašo iš naujo išnagrinėti jo bylą ir priteisti jam 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsiliepimas

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.

14. Vilniaus PN nuomone, pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Neturtinės žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, nekonkretizuota kuo būtent pasireiškia tariamai padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pareiškėjo skundas atmestinas.

Šalies argumentai

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo P. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

16. Atsakovo atstovas nurodo, kad teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais atlyginimą asmeniui atsiranda tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigūnas atliko neteisėtus veiksmus, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti (CK) 6.271 str. 4 d.), ir žalos asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijos, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės ir savivaldybės institucijų civilinė atsakomybė be kaltės, todėl valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys. Nurodytas atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo patirtų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota. Byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

17. Pareiškėjas P. V. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Šalies argumentai

18. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K nuolat pažeidinėjo įstatymus ir ne kartą tai buvo pripažinta teismuose. Pareiškėjas palaiko savo poziciją dėl pažeidimų, išdėstytą skunde.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

19. Byloje kilo ginčas dėl 20 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas P. V. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 19 d., atlyginimo priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu 1 181 parą (nuo 2016 m. rugsėjo 11 d. iki 2019 m. birželio 19 d.) pareiškėjui kamerose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Pareiškėjo reikalavimams nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d. teismas atsakovo prašymu taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmetė.

21. Apeliacinius skundus padavė abi proceso šalys. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo nurodyti pažeidimai buvo, jam turi būti priteistas būtent jo nurodyto dydžio neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o ieškinio senaties terminas neturi būti taikomas, nes pareiškėjas buvo kalinamas kankinant. Atsakovo atstovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl nustatytų neteisėtų veiksmų bei priteistos neturtinės žalos atlyginimo būdo.

22. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014).

24. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).

25. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

26. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2019 m. rugsėjo 11 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2019 m. birželio 19 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

27. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

28. Atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Tokia pozicija atitinka suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016; 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018 ir kt.). Kadangi pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl ieškinio senaties termino netaikymo dėl to, kad jis buvo kankinamas, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2002 m. sausio 16 d. iki 2016 m. rugsėjo 10 d.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Pareiškėjas nebuvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerose buvo laikomas vienas, todėl jo privatumo pažeidimas vertintinas kaip ne itin intensyvus, tačiau atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, jog jis, besinaudojantis taip įrengtu tualetu, galėjo būti matomas pareigūnų ar pareigūnių. Atsakovas nepateikė konkrečių duomenų apie sanitarinio mazgo (tualeto) kamerose įrengimą, nors pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo kalinamas tik 4 kamerose. Atsakovo atstovo pranešime ,,Dėl P. V. skundo“ nurodyta, kad užuolaidos kamerų sanitariniuose mazguose įrengtos nuo 2016 m. gruodžio iki 2017 m. kovo mėnesio, ginčo laikotarpis nagrinėjamoje byloje apima 2016 m. rugsėjo 11 d. – 2019 m. birželio 19 d. Taigi spręstina, kad tam tikrą laikotarpį ginčui aktualiu metu užuolaidos kamerų sanitariniuose mazguose, suteikiančios bent minimalų privatumą, įrengtos nebuvo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus nagrinėjamoje byloje, todėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai dėl neteisėtų veiksmų nebuvimo atmestini.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino ir tyrė visus pareiškėjo skunde nurodytus argumentus dėl galbūt padarytų jo teisių pažeidimų ginčui aktualiu laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismas ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino iš esmės tinkamai, teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 straipsnio nustatytus reikalavimus.

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018; 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

32. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

33. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (1 181 parą pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose, pažeidžiant privatumą naudojantis sanitariniais mazgais), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pažeidimo pripažinimas šiuo atveju, atsižvelgus į aptartą nusižengimo pobūdį, nebūtų pakankama satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą, o pareiškėjo prašomos 20 000 Eur sumos priteisimas neatitiktų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nebūtų adekvatus padarytiems pažeidimams. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas Arūnas Dirvonas Milda Vainienė